Augustinas Raginis. Paprasto poetinio žodžio išpažinėjas (Vladas Šlaitas. Pro vyšnių sodą, 1973) Spausdinti Email

vladas_slaitasVladas Å laitas. Pro vyÅ¡nių sodÄ…: eilÄ—raÅ¡Äiai. IÅ¡leido „Ateitis“, 1973 m. 68 p. AplankÄ… pieÅ¡Ä— D. StonÄiÅ«tÄ—.

 

Turime aÅ¡tuntÄ… Vlado Å laito lyrikos knygÄ…. Pirmas rinkinys "ŽmogiÅ¡kosios psalmÄ—s" dienos Å¡viesÄ… iÅ¡vydo 1949 metais. Paskui prabÄ—go lygiai deÅ¡imt metų, ligi pasirodÄ— antras jo rinkinys "Ant saulÄ—grąžos vamzdžio". Nuo tada Vladas Å laitas savo skaitytojus lanko iÅ¡tikimais protarpiais. Su Kaziu BradÅ«nu jis bene bus pats dažniausias lietuviÅ¡kosios poezijos sveÄias.

 

Vladas Å laitas atsiskleidÄ— jau pirmoje knygoje savo bÅ«dingiausiais bruožais ir juos iÅ¡saugojo ligi dabartinio veikalo. Viena iÅ¡ įdomiausių savybių yra paprasÄiausias, kone prozinis kalbÄ—jimas, jeigu žiÅ«rÄ—ti iÅ¡ pavirÅ¡iaus. ÄŒia ir yra poeto paslaptis ir menas, kad tartum kasdieninį žodį jis apgaubia lyrikos dvasia, tikru poezijos kvÄ—pavimu. Vienas raktas į tokį menÄ… yra tasai, kad Vladas Å laitas nenori pasiÅ¡okÄ—ti aukÅ¡Äiau savo jÄ—gų. Jis kalba skaitytojui iÅ¡ Å¡irdies, kÄ… savo sieloje jauÄia, negalvodamas tai iÅ¡gražinti ar pertempti stygÄ…, kad ji retoriÅ¡kiau skambÄ—tų. Autorius iÅ¡siverÄia su mažiausia poetinių priemonių doze.

 

Skaitydamas jo lyrikos posmus, kartais pajunti, kad štai atėjo tavo senų dienų draugas ir dabar, jau rudens prieblandoje, išsipasakoja — apie savo gyvenimą, meilę, tėvynę, savo lietuviškąją Jeruzalę — Ukmergės miestą.

 

Protarpiais jis klausia pats savÄ™s: "Kas yra mano gyvenimas?" (25 p.). Duoda ir atsakymÄ…: "AÅ¡ manau, tai turÄ—tų bÅ«ti nežemiÅ¡ka meilÄ—". Arba kitas klausimas: "Kas yra laikas?" Poeto atsakymas Äia yra ilgÄ—lesnis:

 

Nuovargis mano senstanÄio kÅ«no lÄ…stelÄ—se yra laikas,

nuovargis mano kraujuje yra laikas

ir biÄiulystÄ— su rudens popieÄio snauduliu yra laikas.

KÅ«dikystÄ—je

laikas man buvo svetimas ir nepažįstamas;

laikas galėjo būti ir laikas galėjo nebūti.

TaÄiau dabar, mano rudenio saulÄ—je,

visos įdubusios miesto gatvės man primena laiką . . . (64 p.)

 

Kaip regime, poetas tolydžio grįžta prie amžinųjų lyrikos temų: gyvenimo, meilÄ—s, laiko, tÄ—vynÄ—s, vienatvÄ—s, mirties — to gražesnio gyvenimo, "kursai slepiasi kaip aukso saulÄ— kitam pasauly" (64 p.). Prie Å¡ių didžiųjų temų jis neina su patosu, didingu mostu pralaužti bÅ«ties slÄ—pinius. Vladas Å laitas gal ir nejautÄ— reikalo skverbtis į PrometÄ—jo dausas, kadangi anas didžiÄ…sias problemas bei temas jis priÄ—mÄ— ir iÅ¡gyveno nuolankiai, tartun tai bÅ«tų toki mÅ«sų dienų palydovai, kaip pavasaris, vasarų žolÄ—, graudus ruduo, žiema arba "vaikuÄių juokas už lango" (17 p.).

 

Anos didžiosios temos gal apsÄiau kartojasi Å¡ioje knygoje negu anksÄiau, ir atsakymuose į jas yra dar daugiau Vladui Å laitui įprastos rezignacijos. O naujas bruožas bÅ«tų — anų atsakymų raiÅ¡kumas ir suasketÄ—jimas:

 

Reikia gyventi.

Reikia labai gražiai ir taikingai gyventi.

Ir palaimingai gyventi.

Kiekvienas gestas turi būti kilnus.

Kiekvienas kūno apsisukimas

turi būti grakštus ir galantiškas.

Kiekvienas kūno prisilytėjimas

turi būti be mūsų kūniško prakaito nuosėdų (27 p.)

 

Poroj vietų gal žymu truputį didaktinio tono, bet jis toks nemeluotas ir atjaustas, kad skaitytojas tai priima kaip autoriaus Išgyventą tiesą ir jo naujų apmąstymų išdavą. Vis dėlto iš tokio abstraktaus termino kaip "Laiko realizacija" (16 p.) būtų reikėję išsisukti.

 

Kyla klausimas, ar ilgainiui bendrinÄ—s temos nepastÅ«mÄ—s į suabstraktÄ—jimÄ…. Bet "Pro vyÅ¡nių sodÄ…" anaiptol nÄ—ra mažiau lyriÅ¡kas, kaip ankstesni Vlado Å laito rinkiniai. EleginÄ— gaida Äia dar jautresnÄ— ir atviresnÄ—, kai poetas jauÄia, kad "Dabar graudus ruduo" (37 p.). Pagaliau Å¡ioje knygoje, kaip ir seniau, rasime subtilių lyrinių melodijų kaip "jų kÅ«nų Å¡eÅ¡Ä—liai iÅ¡Ä—jo nakties karalystÄ—n" (8 p.), "Tavo plaukai nuolat supasi mano svajonÄ—se" (10 p.), "RudenÄ—ja danguje paskutinis vasaros džiaugsmas" (12 p.), ar "ilgesingi pavasario debesys plaukia... (32 p.), "Å¡irdį veriantis gervių klyksmas" (36 p.), "žolÄ— ima tyliai dainuoti tavo paÅ¡onÄ—je" (38 p.). Beje, cituojant Å¡oktelÄ—jo mintis, kodÄ—l, sekanÄiame puslapyje, kartodamas tÄ… paÄiÄ… frazÄ™, autorius sutrumpina galÅ«nÄ™: "RudenÄ—ja danguj..." (13 p.).

 

Vladas Å laitas Å¡ioje knygoje palieÄia paskesnių mÅ«sų poetų nemÄ—gstamÄ… temÄ…: jis dainuoja apie senatvÄ™. Tai tokia reta paukÅ¡tÄ— Å¡iandieninÄ—je mÅ«sų lyrikoje, kad Äia ji atrodo naujai atrasta, neiÅ¡tirta teritorija. "Pro vyÅ¡nių sodÄ…" autorius, perkopÄ™s per penkiasdeÅ¡imt metų, dar neturÄ—tų rÅ«pintis karÅ¡inÄiaus likimu. Betgi jis yra atviras poetas ir dainuoja savo lÅ«kesÄius, kokie jam atliepia. Tarp jų yra ir senatvÄ—:

 

Mano gražiausieji metai buvo mano jaunystėje,

taÄiau mano ramiausieji ir mano patys palaimingiausieji metai

prasidÄ—jo tiktai po to, kai mane aplankÄ— senatvÄ— (15 p.)

 

Tai liudija Vlado Å laito natÅ«ralumÄ…: jis neskÄ™sta kitų raÅ¡to žmonių iliuzijoje, kad jie turi jaunystÄ—s eleksyrÄ…. Likiminiai susimÄ…stymai, iÅ¡sakyti tokiu intymiu balsu, lyg tai bÅ«tų dienoraÅ¡tiniai žodžiai, dar neiÅ¡baigia Vlado Å laito akiraÄių. Jis yra ir patriotinis lyrikas, aiÅ¡kus ir nenuolaidus. Jis raÅ¡o tik lietuviÅ¡kai, skaitome viename eilÄ—raÅ¡tyje, "nes ir Dievas mane supranta tiktai lietuviÅ¡kai" (7 p.).

 

Netgi turime aktualijos temų — Simo Kudirkos, Lietuvos okupacijų, lietuvių vežimo "į tolimÄ… SibirÄ… Å¡alÄiui ir mirÄiai" (63" p.), žydų varymo suÅ¡audyti. Å tai poeto pasipiktinimas ir teisybÄ—s žodis:

 

Didelė nuodėmė yra skriausti silpnesnį,

surišti virvėmis, užrišti burną ir spardyti geležies vinimis

pakaustytais rusų kareivio batais: didelė nuodėmė ir didelė

neteisybė, kuri šaukiasi dangaus keršto (aš kalbu apie Simą

KudirkÄ…). - 62 p.

 

Å alia patriotinio balso stiprus knygoje ir religinis. PlaÄiai jis atsiveria paskutiniame eilÄ—raÅ¡tyje "Å venta teisybÄ—", kur susibÄ—ga jaunų dienų ilgesiai, Dievo žodis ir poeto paÅ¡aukimas, nusakytas kone religiniu terminu: "Esu tiktai paprastas poetinio žodžio iÅ¡pažinÄ—jas" (68 p.). Å en ten jo eilÄ—s turi tarsi psalminio dvelktelÄ—jimo ar biblinÄ—s spalvos. Gražus tokių iÅ¡skaistÄ—jusių meditacijų pavyzdys gali bÅ«ti Å¡ie posmai:

 

Štai kodėl kiekvienas daiktas, kuris įeina į mano

gyvenimÄ…, yra Å¡ventas,

štai kodėl kiekvienas mano rankų prisilytėjimas .turi būti

skaistus ir šventas, nes mes visi mirtingieji privalome būti

Å¡venti,

nes ir Dievas,

kurioje malonÄ—je mes gyvename, yra Å¡ventas (30 p.)

 

Å alia biblinių pÄ—dsakų Vladas Å laitas yra dirstelÄ—jÄ™s į kinų poezijÄ…. Jis primena vieno Kinijos imperatoriaus patarimÄ… poetams: RaÅ¡ykite man tik trumpus ir gražius eilÄ—raÅ¡Äius (41 p.) Tokie eilÄ—raÅ¡Äiai yra vienas iÅ¡ sunkiausių menų, kadangi iÅ¡ labai paprastų, kuklių elementų reikia iÅ¡gauti poezijÄ…. ÄŒia ir glÅ«di pavojus įklimpti prozoje, neiÅ¡kilti į lyrikos plotmÄ™.

 

Kadaise gražių tokios lyrikos pavyzdžių mums paliko Julius Baniulis savo "Nuotaikose", atliepusiose Oriento metodą. Vladas Šlaitas irgi turi gaivių ketureilių:

 

Saldžios yra karklo dūdelės,

ir jų laukinis balsas yra saldus.

Ir po trisdešimt metų jos skamba

taip, lyg jas bÅ«Äiau abiem rankom prie savo lÅ«pų stipriai

prispaudęs. (58 p.)

 

"Pro vyšnių sodą" išleido Ateitis. Turėtų būti pažymėta vieta, kur išleista. Vlado Šlaito knyga yra jau šeštas “Ateities†leidinys. Tokiu žygiu belieka džiaugtis ir sveikinti. O pageidavimas būtų toksai — neužmiršti ir beletristikos bei dramos. Visi šeši pirmieji “Ateities†leidiniai atiteko poezijai. Dar kas pasakys: žiūrėk, grožinės mūsų prozos diskriminacija! O leidėjai galėtų atsišaukti — aure, jau išleidome Jurgio Jankaus "Užkandį" — beletristiką.

 

„Aidai“, 1973