tekstai.lt

Sondra Simanaitienė. Žiaurūs ir nekalti M. Valiuko žaidimai (Mindaugas Valiukas. Vogta vinis, 2003)


valiukas%20vinis.jpg      Valiukas, Mindaugas. Vogta vinis: Eilėraščiai. – Vilnius: Apostrofa, 2003.

      Sausio mėnesį knygynuose pasirodė pirmoji leidyklos „Apostrofa“ (atskilo nuo leidyklos „Strofa“) knyga. Tai antroji klaipėdiečio Mindaugo Valiuko poezijos knyga „Vogta vinis“. Už pirmąją „Mėnulio keramika“ Mindaugas 1998 m. gavo Zigmo Gėlės premiją.

      Neseniai poetas, kalbinamas „Vakarų ekspreso“, sakė, jog knygos pavadinimas „Vogta vinis“ atsirado sunkiausiai. Tekstai „rašėsi“ penkerius metus tarsi savaime, o kai prireikė juos sumesti į vieną krūvą, iškilo klausimas – kas juos jungia? Panašiai apie savo knygelės pavadinimą „Nardymo pamokos“ kalbėjo ir Laurynas Katkus. Abiejų poetų knygose pavadinimo ir turinio sąsajos nėra tiesioginės, labiau susijusios su biografine pasąmone (biografija, kaip savarankiškas veiksnys): Katkus norėjęs būti naras, netgi stojęs į Klaipėdos jūrininkų mokyklą, o Valiuko knygos pavadinimo ištakos filosofiškesnės, ne tokios tiesioginės. Eilėraščiuose tik kelis kartus minima vinis. Tačiau vienas paminėjimas labai reikšmingas – tai eilėraščio epigrafas: „čigonams vogti leido Dievas / nes kalant Jėzų prie kryžiaus / jie pavogė vinį“. Viena vertus, vogti yra nusikaltimas, kita vertus, kartais tai yra iš(si)gelbėjimas.

      Šios kelios eilutės ženklina visą Valiuko poetinės (tikėkimės, ir egzistencinės) įtampos lauką:

      Dievas (dangus, žemė) – vinis, kalimas (nukryžiavimas) – leidimas (atleidimas).

      Vaikystės atsiminimai (berniukų kovos, senelis, pieno puta ant lūpų...) – smurtas (kraujas, bobutės žaginimas, kova su bomžu prie konteinerio...) – laisvė (lyrinio „aš“ laisvas apsisprendimas būti bomžu, girtuokliu ar tiesiog šiaip būti Mindaugu).

      Šiuos tris semantinius mazgus ir bandysiu išryškinti Mindaugo poezijoje.

      Knygelę sudaro keturi skyriai. Pirmasis – lyriškasis: senelio pamokos, lyrinio „aš“ skausmingai, vaikiškai išgyventa mirtis; antrasis – kontempliatyvusis: taiklios, vaizdingos įžvalgos; trečiasis ir ketvirtasis – siaubo ir smurto vaizdeliai su socialine potekste, mažiausiai redukuoti, nuosekliausia pasakojimo trajektorija.

      Taigi temų atžvilgiu galėtų būti trys knygelės, tada būtų vientisa ir harmoninga, bet nuobodu. Temų įvairovė, mano manymu, Valiuko knygelėje yra privalumas, nes jas ant vinies suveria bendra poetinė žiūra – stebėti save ir kitus, labai atsargiai fiksuoti: „chebra, aš matau matau, nežinau nežinau, vargu vargu“. Tai iš kurgi atsiranda Mindaugo tekste įtampa, kaip atsiskleidžia esmė, tas kažkas, kas ir yra poezija?

      Atsakau – per valiukišką vaizduotę. Mąstymas vaizdais yra pati stipriausia jo ypatybė, kuri priverčia nustebti ir atsiminti skaitytus eilėraščius ilgesnį laiką. Labiausiai ši ypatybė išryškėja poetiniuose kondensatuose. Seniai buvau girdėjusi: „Jau ruduo / jau / kojinės / per naktį / neišdžiūsta“, o dabar radau knygutėje ir vėl pagalvojau, jog puiki, lakoniška akistata su rudeniu. Arba, pavyzdžiui, eilėraštyje „Summertime“ pradedama nuo erotiškai nuteikiančio veiksmo, o baigiama lyriškai, veik kaimiškai. Drastiškumo ir gamtiškumo sankirta sukuria paradoksą.

      užsitempę ant galvų
      tamsiai žalius sijonus
      šalia kelio alsuoja medum
      liepos

      p.34

      O šauniausias gabaliukas (man) yra šis:

      Vai pirkčiau nupirkčiau
      Šimtą hektarų šešėlio už miško
      Bet kam man tiek daug

      p.37

      Tautosakinė melodika, nūdienos aktualijos: žemė, kaip didžiausia vertybė Europos Sąjungoje, saviironija ir jau minėta nuosaiki distancija su visu tuo, kas vyksta aplinkui. Vaikystės Arnėnų kaimo Molėtų rajone tautosakinė atmintis čia pasireiškia tik į dejonę panašiu žodeliu „vai“. Galėtume dekonstruoti mintį iki: vai kam man. Poezijos nebelieka, o pasitelkus vaizdinį eilėraščio piešinį – miškas ir hektaras šešėlio už jo, ir veiksmą – nupirkčiau, vėl išgaunamas paradoksas – nupirkčiau šešėlį.

      Mindaugas ieško paradoksų. Jis juos medžioja. Ypač gatvėse, prie konteinerių, nusikalstamų kronikų suvestinėse, popkultūros puslapiuose...

      Visa Mindaugo poezija yra drastiškumo (įžulumo, chuliganiškumo) ir naivumo (lyriškumo, berniokiškumo) sintezė. Ir ten, kur jis išlaiko šią pusiausvyrą, puiku, pvz., eilėraštyje apie naktinę plaštakę, tapusią šūdo gabalu: nusiteiki vakariniam svaiguliui su plaštake, ir še tau – netikėtas smurtas, ir jos nebėr. Kaip paprasta dingti, tarsi tavęs ir nebuvo. Yra labai vaizdinga aplinka: vakaras, rūko vyras, plaštakė, auksiniai milteliai (kaip Piterio Peno), sparneliai ir ... smūgis laikraščiu. Mirtis ištiko netikėtai.

      Toks įspūdis, kad Mindaugas nuolat tampo Mirtį už ausų. Sukurti vaizdiniai perteikia fiziologiškai ir psichiškai traumuotus reiškinius ar jausmus: išskrendančiais paukščiais išbertas dangus, sutinusios žemuogės, meilė negyvoms moterims, vyro galva stiklainyje, po išgertuvių nukirstas kairiosios kojos pirštas... Viename eilėraštyje Mirtį jis apibūdina kaip damą su žirklėmis avims vietoj plaštakų, panašią į naktį. Būtų įprasta Mirties personifikacija, jei ne šios damos šiuolaikiška aplinka: kasdieniškai šurmulingos atrakcionų linksmybės, o čia staiga, avine ar avie, ryto nesulauksi. Mėlyna maža bobutė irgi labai panaši į Mirtį. Kaip ir pensininkė, nužudžiusi plėšikaujantį paauglį. Mirtis ir bobutės Mindaugo poezijoje tarsi iš stebuklinių pasakų: geros tetos, veik giminaitės, nepajusi, kaip išvaduos iš gyvenimo.

      Versum veiksmas Valiuko poezijoje aptinkamas ir sukeičiant dangų su žeme. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Senelio mirtis 1986“:

      traktorius griovy
      plūgą įsmeigęs į debesį

      aukštyn kojom apverstoje
      pievoje sliekai stebi:

      gandras kūdikėlį

      Sliekai, tarsi animaciniame plastilinukų filme, guli atsirėmę alkūnėmis ir stebi, kaip gandras senelio vėlę neša (atsiprašau už savavališką vaizdinio papildymą, bet jis inspiruotas Mindaugo poezijos). Toks chtoninio pasaulio išvertimas (šiai paradigmai priklausytų ir smurto vaizdiniai) yra būdingas visai Valiuko poetinei sistemai.

      Vienas labiausiai vykusių eilėraščių apie Mirtį, aišku, smurtinę, nes sava mirtimi gali mirti tik seneliai – „Docento mirtis“ (p.79), kuris baigiasi taip: „docentas ralio / rageliais šešiais / alelioja“. Šis eilėraštis patraukia savo kalbine forma. Poetas panaudoja kalbos galimybes: ragelis tautosakoje, reiškiantis pučiamąjį instrumentą iš gyvulio rago, ir – telefono ragelis docento (biurokrato) kabinete. Toks kalbinis žaidimas byloja apie atsakingą poeto santykį su pačia kalba, ko nepasakysi nagrinėjant teminį eilėraščių lygmenį: atvirai flirtuojama su nekrofilija, smurtu ir panašiai. Visa socialinio destruktyvumo įkrova skirta vaizdiniam eilėraščio turiniui, pernelyg neįsijaučiant į smurto esmę ir poveikį. Valiuko prioritetas yra kalba. Ir jis puikiai jaučia vidinį kalbos ritmą, todėl dažnai iki ašarų būna juokinga, skaitant pasažus apie sprando nusukimą.

      Žaidybinis santykis su kalba ir neatsakingas santykiavimas su nūdienos socialine problematika (ir istoriniais faktais) yra būdingas daugeliui Valiuko, o ir jaunesnės kartos (pavyzdžiui, M. Gimžausko, M. Buroko, – kalbu tik apie gimimo metus) poetų kūrybai. Šioje vietoje nenorėčiau būti suprasta kaip moralistė, nes man pačiai istorija neatrodo mergaitė, kuriai blogas berniukas kėsinasi ką nors padaryti. (Gal todėl ir romano „Žali“ kone baudžiamojoje byloje nemačiau nieko smerktina.)

      Valiuko knygutėje yra eilėraščių, tiesa, nedaug, kur minėta drastiškumo ir naivumo pusiausvyra suyra, sugriaudama ir poetinį konstruktą. Eilėraštis lieka arba tik lyrinis veik pradedančio poeto išsisakymas (eil. „Kartu“, „Iššūkis“), arba smurto fakto liudytojas (eil. [senovinis daiktas tokiam]). Kaip sako vienas jaunas poetas: keli geri eilėraščiai, o visa kita – kamšalas. Aš šiai minčiai nepritariu. Jei jau knygoje, tai visi eilėraščiai turi būti geri, arba skaitytojas turi pajusti poeto siekį absoliutaus tobulumo. Tegu, tegu jis nepasiekiamas. Bet yra du pasirinkimai: siekti arba ne. Valiukas, manyčiau, pasirenka pirmąjį.

      Minėjau knygos temų įvairumą. Eilėraščių forma irgi įvairi – minimalistiniai, naratyviniai, todėl galėjo būti išradingesnė vizualinė jų reprezentacija (dailininkė Kristina Norvilaitė). Norisi intymesnio paties poeto (dailininkei gal sunku geriau įsijausti į eilėraščių turinį) santykio su knygos išore. Gal jo piešinių, gal nuotraukų. Ko nors. Nes viršelis perteikia tik Mindaugo poezijos santūrumą, lyriškumą, o kur kraujas ir karnavalas, bomžai ir lavonai? Reikalauti hipertekstualumo, tai ką daro T. S. Butkaus „Vario burnos“, jau per daug? Kodėl gi?

      Taigi, viena vertus, suverti tokius tekstus ant vinies ir įsmeigti tą vinį viešoje vietoje (pvz., knygyne) reiškia Poeziją kalti prie kryžiaus, kita vertus, tai yra Jos gelbėjimas, pasirenkant žaidybinius kalbos kodus ir drastišką socialinę tematiką.

      Literatūra ir menas
     2004 02 13