tekstai.lt

Tomas Staniulis. Slaptasis lietuviško haiku meistras (Mindaugas Valiukas. Dambrelis, 2006)


valiukas%20dambrelis.jpg       Mindaugas Valiukas. Dambrelis: eilėraščiai. Vilnius, Apostrofa, 2006.

       Trečioji poeto Mindaugo Valiuko knyga „Dambrelis“ iš išorės, deja, neduoda užuominos, ko iš jos tikėtis. Taupiu žodžiu, vaikišku naivizmu ir senio išmintimi sublizgėjo jau ankstesniosios šio poeto knygos – „Mėnulio keramika“ (1998) bei „Vogta vinis“ (2003). O šįkart M. Valiukas meta baltą pirštinę patiems didiesiems poezijos meistrams: japoniško stiliaus – haiku – kūrėjams.


       XVII a. Japonijoje susiformavusi poezijos rūšis haiku yra trijų eilučių kūrinys, kurio skiemenys dėliojami seka: 5, 7, 5. Būtinas haiku elementas – metafora, netikėtai atskleidžianti laiko kismą. Jis dažnai stebimas jautriai išgyvenant gamtos grožį, todėl patys gražiausi haiku yra tarsi mažos gyvenimo atplaišos, vienai akimirkai galinčios sulieti mus su amžinybe:

 

       Naktis šviesesnė

       Nei vakarykštė diena.

       Pirmasis sniegas

       (p. 22)

 

       Neslėpkime: laisvė varijuoti haiku forma į literatūros dirvoną prisėjo grafomanų. Jų poezijos „perlų“ internete knibždėte knibžda, tačiau M. Valiukas ne toks, kuris nejaustų atsakomybės prieš patyrusį skaitytoją ir bandytų įsiūlyti daiktą, kuriuo pats netiki. Skaitant jo poeziją galima net įsivaizduoti, kaip skrupulingai, su atida ir podraug su žaisme bandomos nurankioti dieviškos raidės, kabančios ten aukštai, paprastam mirtingajam nematomame poezijos debesėlyje:

 

       Kažkas ten danguj

       Tikrai dailiai

       Iškarpo snaigeles

       (p. 64)

 

       Kartais atrodo, kad M. Valiukas tarsi vaikas, pirmą kartą išvydęs pasaulio grožį, stebisi elementariausiais niekais. Juk mes, suaugusieji, prie visko jau esame pripratę, suprantame, kas yra valgoma ir kas ne, žinome, kas yra Gėris, o kas – Blogis, vadinasi, galime jau ir kitus pamokyti. „Ir kam gi čia mums tas Valiukas?“ – galėtume paklausti. Atsakymą težinau vieną: tam, kad, patys mokydami, mokytis nepamirštumėme.

 

       Skaidrios poeto įžvalgos turi tai, ko labiausiai šiandien trūksta daugeliui mūsų. Be jokios abejonės, greitajame nūdienos kapitalizmo eksprese, kuriame nelieka laiko nė pamąstyti apie tai, ką darai, tokia poezija grąžina tikėjimą didžiuoju grožiu. Itin trumpą ir trapią formą poetas pasirenka turėdamas vienintelį tikslą – prabilti į žmogų taip, kad būtų išgirstas. Taip viename trieilyje susilieja melancholija ir drama, liūdesys, ir džiausmas, suaugusiojo cinizmas ir grynai vaikiškas nuoširdumas:

 

       Dangus davė,

       Dangus ir pasiėmė

       Mūsų besmegenį

       (p. 23)

 

       Galite manimi netikėti, tačiau tokius eilėraščius verta skaityti ne sykį. Šai vienas mano pažįstamas japonų rašytojas visuose savo poezijos vakaruose haiku skaitydavo dukart iš eilės. Taip, taip. Paskaito vieną kartą ir iškart, nedelsdamas – antrą. Esą iš pirmo karto haiku jautrumo galima nė nepajusti. Dėl to, kad geras haiku tarsi oro dvasia silfidė suvirpina oro bangeles ir nusklendžia tiesiai į širdį, tiktai pramušti jos kevalą pasiseka ne iškart...

 

       Žiemos saulė:

       Ant varveklio galiuko

       Pasmeigtas lašas

       (p. 43)

 

       Baigdamas galiu pasakyti, kad rinkinio „Dambrelis“ pavadinimas kilęs iš etnografinio pasakos pavidalo pučiamojo instrumento. Štai šitaip paslaptingai persipina senosios lietuviškos ir japoniškos haiku kultūros pėdsakai. Tad nors paslaptingasis lietuviškų haiku meistras M. Valiukas ir nėra orientalistas, tačiau tai, ką jis rašo, ir yra tos mažytės rastos laimės pasagėlės, nuoširdžiai dalijamos kitiems.

 

       P. S. Na, o jei atsirastų tokių, kurie manys, kad pavadinime įsipynė korektūros klaida, t. y. turėjo būti „Dramblelis“, būtų tik dar linksmiau: manau, Mindaugas tik apsidžiaugtų.

       2006 11 09