Tomas Venclova. Sankirta: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

      Tomo Venclovos rezistencija tęsiasi, – yra pagrindo manyti perskaičius naujų jo eilėraščių rinkinį „Sankirta“ (tiesa, penketas eilėraščių jau buvo įtraukta į 1999-aisiais „Baltų lankų“ išleistį šio autoriaus poezijos riktinę). Rezistencijos sąvoką siūlyčiau suprasti plačiau, negu ją mėginta pateikti kad ir radijo laidoje „Lietuvių godos“. Jaunystėje greta instinkto išbūti, ištverti nepalankiomis sąlygomis veikia ir sveikas aktyvus noras įsitvirtinti. Tačiau – kokiais būdais, jei gyveni erdvėlaikyje, karščiuojančiame socializmo idėjomis, kurios grėsmingai svyra į dviejų ortodoksijų pusę – komunizmą arba fašizmą? T. Venclovos tėvo politiniai įsitikinimai buvo ne paramos, o veikiau atramos taškas svertui, kurį pavadintume kompensuojančia laikysena. Netgi herojiška. Herojišką jos pobūdį, matyt, formavo antikinė klasika, o intelektualo teisių gynybinę liniją apsibrėžti padėjo intensyviai skaityti bei versti Vakarų literatūros tekstai ir asmenys, jais gyvenę. Šitaip tapta laisvo pasaulio žmogumi. Regis, tada rezistencijos poreikis turėjo po truputį blėsti. Anaiptol. Greta nuostatos liudyti programą išbūti ir ištverti totalitarinėse santvarkose atsirado rūpestis išlikti[i/]. Išlikti tuo, kuo tareisi esąs. Akademinėje rinkoje, bibliografinių duomenų sąvaduose. Ir kartkartėmis, išsilaisvinus iš socialinių laikysenų, garbingų pareigų ir titulų (kas jau būtų minėtos programos perviršis), išdrįsti savęs paklausti, kas išlieka, kai nebelieka tavęs, kalbos, kuria rašai, kultūros, į kurią taip uoliai mėgini įsirėžti. Ir vis dėlto, nepaisant visko, slogiausią savo abejonę artikuliuoti nedaugelio kalba, ir dar gerai organizuota, kurią išversti be nuostolių vienam ar kitam jos lygmeniui beveik neįmanoma. Kalbu apie tą T. Venclovos poeziją, kuri yra ryškiausia jo rezistencijos forma. Tad apie visa tai – detaliau.

      Pasakojant istorijas, bendras visam Vakarų kultūros pasauliui (pvz., „Amazonės radėjas“), galima suburti platesnės geografijos skaitytojų auditoriją. Tiesa, būtina komunikacijos sąlyga – geras vertimas. Užduotį palengvina patikimõs konstrukcijos naratyvo dominantė. Tačiau tokių eilėraščių naujajame rinkinyje nedaug, ir jie ne ką turi bendra su rašymu, kurį pats autorius vadina intymiu, gėdingu. Paleisti šio mechanizmo svirtelei beveik užtenka nemenkos erudicijos, kuri sėkmingai praverstų ir pusiau fikcinės esė segmentui. Štai „Dviejuose apokrifuose“, sunertuose iš maždaug vienodos apimties dalių, parašytų [i]vers libre, turime progą susipažinti su XX amžiaus pirmosios pusės figūra – žydų kilmės prancūzų poetu Maxu Jacobsu ir eiliniu vokiečių kareiviu N. N. Jas vienija tik du dalykai: gyvenamasis metas ir Mergelės Marijos diachroniškas pasirodymas. Poetui iš ekrano ji prabyla Pirmojo pasaulinio karo metu „riebiu Paryžiaus argot, nes kitokios kalbos / jis tikriausiai nebūtų suvokęs“ (p. 38). To pakanka, kad, gyvendamas dar trisdešimt prieštaringos veiklos metų, jis užrašytų tris tezes apie Dievo amžinumą, bet sykiu ir kūniškumą, o jų gale pridurtų „ir tai neįtikėtina“. (Enciklopediniame straipsnyje rastume nuorodą, kad M.Jacobsas iš satanizmo pasuko į katalikišką misticizmą.) Tuo metu, kai Marija pasirodo antrą kartą, šįsyk vokiečių kareiviui, „bobišiui“ ir „keikūnui“, iššliaužusiam gamtiniais reikalais, poetas žydas baigia savo misiją Drancy (koncentracijos) stovykloje. Nėra reikalo eilėraštyje nurodyti datos – akivaizdu, kad tai Antrasis pasaulinis. Eilėraštis užbaigiamas epitafine intonacija: „Nesuvoksi, ką gi tai reiškia. Tiek bičiulių vis dėlto žuvo. / Tėra mįslė ir kantrybė, duona ir vynas“ (p.40). Šį tekstą daro įdomų dvilypė jo struktūra, jungiama paradokso, kuriame esama gal net nemažos dalies autentikos (arba ji neblogai įteigta: „kaip po daugelio metų man sakė N. N., ...“).

      Karai, ženklinę XX amžiaus pradžią (nagrinėtame eilėraštyje į juos žiūrima kaip į vieną neišspręsto konflikto rezginį, todėl veikėjai – iš priešingų barikados pusių), yra svarbūs atskaitos taškai Venclovos sąmonėje. Eilėraštis „Café de l’Alcazar“, kuriame visa van Gogho drama papasakota interpretuojant jo paveikslą „Le Café de nuit“, baigiasi tokiais žodžiais:

      Ketvirtis po vidurnakčio. Vėloka.
      Ketvirtis amžiaus ligi pirmo karo
      iš daugelio artėjančių karų.

      p. 65

      Reikia simbolistiniu režimu dirbančios sąmonės, kad, pažvelgęs originale (paveikslas yra Jeilio universiteto meno galerijoje) į laikrodžio rodyklės stabtelėjimą pirmajame ciferblato ketvirtyje, susietum tai su nutapymo data – 1888 metais, kuri yra veik ketvirtis amžiaus iki 1914-ųjų. Tikslus ketvirtis skiria van Gogho mirties datą (1889) ir eilėraštyje nutylimą jo palaikų perlaidojimą šalia brolio Theo 1914-aisiais. Gana dėsninga, kad tekste nėra tikrinių vardų: skaitome apie „keleivio“ atvykimą „į šį rytietiškų chimerų miestą“, o minty sau išsiverčiame – Arlį, kur dailininko ieškota japoniškos dvasios. Vienintelis tikrinis vardas – pavadinime kavinės, kurion grįždavo nakvoti (net ir metafizine prasme), dienos pleneruose visą save išeikvojęs, šviesos išsiilgęs pamišėlis. Akivaizdu, kad „Café de l’Alcazar“ yra mirties prieangis („Iš po kojų slysta grindys“, „ilgėjos mirties“, p. 64) bei gyvenimo santirštis ties juo. Dailininko dvasinė būsena (tekstas prasideda žodžiais: „Turbūt jau žodis kalina ir kausto, / bet tai, kas nepalieka išeities, / yra spalva...“, p. 64), matyt, poeto suvokiama kaip bendrõs – vertybių (po pamokslavimo periodo Vamo angliakasiams) ir meno – krizės pirmavaizdis, virtęs baisiais kataklizmais po ketvirčio amžiaus. Eilėraštyje šis lūžis pavadinamas pirmuoju „iš daugelio artėjančių karų“ (pabraukta cituojant, p.65). Iš esmės apie tai yra ir eilėraštis „Prie ežeryno“ (p.75). Čia poetui jau nebetiktų postkatastrofisto etiketė. O ar prekatastrofistu verta vadinti tą, kuris, gerai išmanydamas istoriją, suvokia karų dėsningumą? Vis dėlto „Koncertas amžiaus pabaigoje“ kupinas eschatologinės nuotaikos ir įtampos (perteikiamos vielos vyniojimosi apie ritę leitmotyvu). Ne tiek muzikalumo, kiek nerimastingo gaudesio įspūdį sustiprina etimologinė pavadinimo reikšmė: con-certo (it.) – „ginčijuosi, grumiuos, kovoju“. Prieš skaitytojo akis iškyla nesvetinga visata, „kur Dantės orbitos juoduoja it nukirsto ąžuolo rievės“ (p.9)

      Muzikos transkripcija į poetinę kalbą šio rinkinio eilėraščiuose dėsningai siejasi su nebūties tema („Antonio Vivaldi“, dedikuotas T. M. (žmonai?), „Komandoro žingsniai“, primenantys Don Chuano vitališko žygio anaiptol ne pergalingą pabaigą). „Sako, meilė stipresnė nekaip Komandoras“ (p. 74), – perfrazuojama Giesmių giesmės eilutė „meilė stipri kaip mirtis“. Abejonė, išsakyta eilėraščio pabaigoje, užbraukia meilės apoteozę, o sykiu ir amžinumo paradigmą: „Įkvėpk jos atminimą – gryno oro gūsį, – / ir būsi išganytas. Nors turbūt nebūsi“ (p.74). Erotinė meilė moteriai Venclovos dažnai reflektuojama destruktyvios pasaulio tikrovės kontekste (kūniškas geismas esminguoju priežastingumo ryšiu (per vislumą) susijęs su nepasidalijimu įtakos sferomis, prievarta). Šiame rinkinyje struktūrą, panašią į semiotikų pamėgtų „Dviejų eilėraščių apie meilę“, randame tekste „Iš pajūrio į Vilnių šešiasdešimt aštuntaisiais“. Už minėtąjį meniškai silpnesnis eilėraštis lūžta simetriškai per pusę: pirmoji dalis kalba apie intymaus artumo malonę, antroji siejama su tuometinės Čekoslovakijos įvykių atgarsiais sąmonėje, nulėmusiais dviejų mylinčiųjų nutolimą, tik fragmentišką susižinojimą lakoniškais laiškais. Venclovos gyvenimo tekstas paaiškina, kaip tokios, regis, mažai sąryšingos patirtys gali pasukti žmogaus gyvenimą kita vaga. Bet kai eilėraščio „aš“ balsas ima lietis su Venclovos, kaip piliečio, susireikšminimo momentais publicistikoje, kai juo siekiama įtvirtinti savąją mitologiją, skaitytojui darosi nebeskanu ir įtartina. Tokį įspūdį paliko tekstas „Tarp Landwehrkanalo ir Spree“ su sklendžiančiais angelais, imperatyvais („gyvenk liepsnoj“), paaiškinimais, kad „tu, nors menkas, vis dėlto bijojai / Vergystės kiek labiau negu pavojų / Ir netiesos – labiau negu mirties“, p. 72), nepaisant gerai apgalvotos pabaigos, kas Venclovai labai būdinga:

      Aš pasuku tenai, kur būta Sienos.
      Ir išnykstu, nuo pergrūstos vitrinos
      Nutrynęs savo atspindį ranka.

      p. 72

      Simptomiška ir tai, kad vietovardžiai Venclovos eilėraščiuose reiškia ne tik geografinę erdvę. Metafizinės sienos, ribõs, briaunõs aštrus jutimas tobulai taisyklingu anapestu išskanduojamas „Pasienio giesmėje“. Kalba tiksi kaip laikrodis, nenumaldomai artinantis deadline (šio žodžio eilėraštyje nėra, jis tiesiog spontaniškai įsipiršo). Su stebėtinu (kai kas sakytų – amatininko) meistriškumu įtampa išlaikoma per visas keturias dvylikos eilučių strofas:

      Kuo arčiau prie briaunos,
      tuo duslesnis žaibų atspindys.
      Pagausėja dangaus. Debesynas išdyla
      savaime.
      Taip lenktynių su laikrodžiu eina
      nutirpus širdis
      ir, sakytum, pradžiunga, suvokus,
      jog laikrodis laimi.

      p. 48

      Artėjant finalo link, į strofas vis dažniau įsiterpia varijuojamas refrenas („Pratink regą prie santėmio, klausą teugdo tyla“; „Pratink regą prie išnakčių, gaudyk garsyno spragas“; „Pratink žvilgsnį prie nieko, prie savo tikrosios valdos“), liudijantis regėjimo ir klausos pojūčio nebuvimą anapus „sienos“. Kaip didžiausia ano antibūvio priešprieša per suvokėjo regą ir klausą srūva pati „Pasienio giesmė“. Savo dvasia labai niliūniškas šis tekstas išlaiko autoironišką distanciją („groja / senamadė juostelė“), ir tai morte temoje neleidžia pereiti į nenormuotą forte (žodžių forte ir morte rimo pora eilėraštyje „Komandoro žingsniai“ išties nuvylė).

      Netiesioginė vietovardžių reikšmė siūlosi interpretuojant eilėraščius „Pasiekus Atlantidę“ bei „Užupis“. Pirmajame netgi botaniniai pavadinimai (jonažolė, dagys, linaea borealis, šioji – su žiaurumo sema) yra poetinio teksto subjekto metonimijos. „Užupis“ nusako ne tik realią eilėraščio vyksmo vietą, bet ir abstrahuoja graikišką anapusybės vaizdiniją:

      Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
      ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
      kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
      debesis, griuvėsiai, druska ir duona,
      o man jau nieko, išskyrus laisvę

      p. 11

      Laikas skliaučiasi, todėl reikia kalbėti (kol žodynas neatimtas) apie tai, kas svarbiausia. „Смыкается какой-то тайный круг“ – eilėraščio „Po paskaitos“ epigrafu pasirinkta A. Achmatovos ištarmė. Į būseną „po“ einama iš plačios ekspozicijos, kurioje sodriom metaforom išdėstytas paskaitos turinys ir dėstančiojo pojūtis, „jog aš juos klaidinu“. Kreidos trupėjimas rankose ir Depression gothic stiliaus statiniai už lango yra stiprios jungtys su antruoju eilėraščio fragmentu, paženklintu grafine perskyra. Vaizdas perkeliamas į nebesančią šalį, kitą laiką, kur savo būsto aplinkoj ryškėja senyvo amžiaus moteris. Poetinė kalba uoliai maskuoja ten esant motiną („moteris, (...) kurią kadaise pažinau. Bijojau / jos replikų dygumo, atminties, / talpinusios ne mano vieno amžių“, p. 42). Tačiau išsprūsta jausmas – baimė, „kad nutrūks / jos kimstantis alsavimas, kai lipom / į kažkelintą aukštą“. Anas baigtinumo jausmas, aštrėjantis kylant moteriai vertikale, atsikartoja „beviltiškų“ mūrų pinakliais už lango. Santūriai į skliaustelius įrašoma svarbiausia žinia: „(Jis [kvėpavimas – N.G.] nutrūko po pusės metų.)“. Trečiasis fragmentas, kuris yra pirmojo tęsinys, tik vystomas jau žinomo mirties fakto akivaizdoje, pradedamas dialogo intonacija. Svarbiausias kontrargumentas prieš dėstantįjį – pats pokalbio dalyvės (motinos) nebebuvimas. Todėl dialogo iliuzija perauga vėl į monologą. Apie ką gi jame kalbama? Apie tai, kuo tikima, kas yra buvimo čia prasmė: apie poetinę kalbą. Apie jos egzistavimą anksčiau už mus, taigi genezę iš Aukščiau. Ir kartu – apie kalbos, kaip materijos, sąvokinio mąstymo ribotumą:

      Bet mes to neaprėpsim. Mums belieka
      detalės: tarkime, garnys pakrantėj,
      neišvaizdi Depression Gothic arka
      ar piktžolės po balkonu, kur būta
      aptriušusių auksuotų raidžių: Deus
      conservat omnia. Ir to gana,
      kad eilės sutalpintų visą meilę,
      kurią esi patyręs. (...)

      p. 44

      Tokia agnostinė pozicija netrukdo aukščiausioje hierarchijos pakopoje suvokti esant Dievą, kuriam kalba beveik prilygstam. Beveik – eliminavus amžinumą: „Kalba išnyks, / kaip mes visi išnykstame“ (p.44). Netvariausias – balsas; rašto ženklu laukiama suvokėjo laike (taip perrašomas blunkantis sienos užrašas „Deus conservat omnia“, ir sykiu laukiama kito suvokėjo; perdavimas – ne žaidimas palimpsesto sąvoka). Iš „Pasienio giesmės“: „Balsas dingo, paneigęs save, bet nedingo dermė / prasiskleidus tamsybėj nelyginant nesanti rožė“ (p. 49).

      Iš vienetinio atminties žybsnio, „tiksliau, iš nieko“ (p. 43), išplėšiama ir artimųjų frazės atkarpa, leidžianti dialogui vykti, kol dar yra nors vienas kalbantis. „Vyresniam poetui“ – užrašomas tvirčiausias susikalbėjimo su tėvu pagrindas, „Ballade d’une dame du temps jadis“ – intymiausiai papasakojama apie praėjusių laikų aristokratišką moterį. Baladė yra ir pokalbis, kurio adresantas nebeturi balso. Nostalgiška gaida stojiškai gniaužiama, tačiau rikiuojami vaizdai, bendras klampumo, slidumo, lipnumo įspūdis yra graudžios nuotaikos substitutai. Žodžiai gana tiesmuki, nors renkami racionaliai („nes bendraamžiai traukiasi nuo scenos“, „rauda gerklėj nustelbia gerą žinią“, p. 33). Tačiau, kai bandoma įvardinti, kuo lieka motina po gamtai pralaimėto kūno, ima siūlytis štricho ant nepatvariausio audinio paralelės, metaforos („lieki lyg dažo pėdsakas ant lapo, / pastelės siluetas oro terpėj“, p. 33). Anos grakščios figūros tęstinumą išsaugo pats eilėraščio „Aš“ dar buvimas čia (cezūromis trijose priešpaskutinėse eilutėse kuriamas trūksmingo kvėpavimo įspūdis):

      Aš čia, greta. Aš nebaigiau slėpynių
      su amžium – tavo tęsinys ir tiltas
      į šiapus. Atskala, kuri dar jaučia.
      Turbūt nenusipelnius to likimo.

      p. 34

      Nemažai rinkinio „Sankirta“ eilėraščių yra dedikuota. Didesnė dalis pašnekovų jau yra palikę savo žodynus „naujoms gentims“ (Cz. Miłoszas, S. Sontag, J. Brodskis...). Teisybė, pastarojo vardo neaptiksime po jokio eilėraščio pavadinimu. Venecijos motyvais parašytą eilėraštį „La baigneuse“ („Besimaudančioji“) galėtume vertinti kaip dviejų poetų žiūrėjimą viena kryptimi – bet visiškai kitokį jų požiūrį. Tačiau neabejotina, jog Venclovos „Naujas atvirukas iš K. miesto“ yra atrašymas į J. Brodskio „Atviruką iš K. Miesto“, 1967 metais paskirtą bičiuliui, kadaise pavadintam „konvojaus dvyniu“, nes dvynio reikšmė yra uždaryta pačiame Tomo varde, o konvojus susijęs su to meto nesmagiomis realijomis. Venclovos naujas „atvirukas“, kaip ir J. Brodskio senasis, perteikia slogų nesibaigiančio pokario vaizdą. (Brodskio eilėraštyje dar figūruoja pilies griuvėsiai, kurie, praėjus dvejiems metams po teksto parašymo, bus entuziastingai išsprogdinti). Neatsitiktinai miesto pavadinimą keičia inicialas. Istorijos paradokso dėka skirtingų kultūrų atstovų jis vadintas trimis vardais – visais, prasidedančias K.: Königsberg, Karaliaučius, Kaliningrad. Venclovos tekste su pirmais dviem pavadinimais susijusį laikotarpį prisimena tik bėgiai ir pamatai, užuominos apie aną garbingą sostinės laiką dar esama grindiny, kuris išmuštas: „Gotiškas šriftas / teišliko lapijoje. Fachverko šifras / virto blokų aiženom“ (p. 22). Knypavos katedra Venclovos tekste nė nesiruošia būti atstatyta. Mat tarp tų dviejų nebesusiejamų erdvėlaikių kaip amžinas „dabar“ įsiterpęs karas:

      Išnaktės. Skardą įlenkia skeveldra,
      amžius, žvaigždynas. Praradusio vardą
      dykviečių krašto aršioj dabarty
      tarsi slėptuvėje laukiame ryto,
      nebematydami vienas kito,
      nesusivokę, tai mes ar kiti.

      p. 24

      Apie trilypę sankirtą kalbama eilėraštyje, kurio pavadinimas tapo viso rinkinio pavadinimu. Paprastai į tokį tekstą linkstama žiūrėti kaip į centrinį. Juolab kad tai – alegorija, tiek pačiu žanru, tiek vaizdiniais šiek tiek primenanti Dantę. Alegorija prasideda sankirtai priešingu judesiu – tako, kuriuo pasuka eilėraščio subjektas, atsišakojimu nuo plento. Leidimasis į žemumą, duburį lyg ir susijęs su fizinio reljefo pojūčiu. Bet slėnyje „už akiračio“ tarsi archetipinis psichoanalizės ženklas brėžiasi atspėjamas ežeras, kurio tamsus vanduo atspindi vaiką, „sutampantį su tavimi“ (p. 45). Kitas sakinys užbaigiamas datos ant užžėlusio antkapio paminėjimu. Trečiosios strofos pradžioje vaizdas dar labiau sąlygiškėja, komplikuojasi įgydamas tarsi groteskiškų Goy’os graviūrų bruožų:

      Į kairę tvyrojo laukinis miškas.
      Jame švytėjo proskyna – plyšys,
      atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,
      kur spietės neįžiūrimos būtybės,
      gauruotos, šypsančios, prasimanytos
      bepročio grafiko...

      p. 45

      Ženklai, kurie kartojasi, yra vanduo ir vandens įveika. Abi vaizdinių grupės transformuojamos degradacijos kryptimi: numanomas ežeras – pelkė/purvynas – žvarbus kanalas ties marių riba; lieptas – įgriuvę tiltai – nelikę laivyno, kur kanalas su mariomis kertasi. Būtų pakankamai gairių, leidžiančių „Sankirtos“ vyksmo vietą lokalizuoti. Minimas herbas ant dryžuoto stulpo, liudijantis imperijos leteną, vietovė „prie pat gimtinės durų“. Iš tų pačių vietų kilęs skaitytojas matytų pietvakarinį Klaipėdos (ar jos krašto) užribį, galbūt prie Vilhelmo ar Pričkagrabės kanalo. Bet alegorijos žanras primena, jog preciziškas tikslumas nesvarbu. Svarbu ištakos, kultūrinės kilmės dokumentai. Laikas ir jo realijos („sargybinis, kurio / nebėr ir balso išsiilgęs oras“) tikslina, jog erdvė (ir žmogus joje), turėjusi gilius baltiškos bei germaniškos kultūros klodus, buvo supresuota trečiosios. Šioji – ne slavų kultūra, o veikiau anonimiška eksperimentinės ideologijos antikultūra:

      Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
      šiame krašte prie pat gimtinės durų,
      kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
      stulpai, išlikę iš kitų laikų,
      kadaise mirtini, ir atšiauriu
      lanku dykynę kerta viadukas.

      Palieski vėstančią vaikystės žolę.
      Esi namie, trilypė jūra ošia
      nakties kriauklėj.

      p. 46

      Štai nuo šitokio sąmonės peizažo be laivyno ir tiltų tarsi nuo tramplino atsispiria siela – kad reflektuodama (o atspindys Venclovos poetikoje siejamas su neskaidrumu, drumzlinumu) į jį atsigrįžtų, kitur surinkusi tai, kas buvo suslėgta ir įšalu užrakinta „čia“. Eilėraštyje svarbi, regis, nereikšminga remarka: „Laikas, / išsprūdęs atminčiai ar biografui, / turbūt visų svarbiausias, nes yra / drauge ir smulkmena, ir talismanas“ (p. 45). „Esi namie“ – skaitytojas numano dabar čia rašymo, kaip grįžimo į pradžią, momentą. Atkarpa, kurią reikia įveikti, intensyvia refleksija sujungiant empirinę patirtį su rašoma, yra nei daug, nei mažai – visas gyvenimas,

      kol beveik išgirsti, kaip krūtinės narve
      tyluma įsitempus įveikia save
      (...)
      ir žmogus, dar nejausdamas, ką pasakys,
      suvokia vien tai, kad nežuvo.
      „pasaulį paantrina purvina...“, p. 7

      „Sankirtos“ viršelis byloja du prieštaringus dalykus: kad knygos autorius yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (įteikta 2000-aisiais) ir kad tos „tautos“, kurios vardu apdovanojama, santykis su Venclovos poezija, švelniai tariant, yra neadekvatus. Tai išduoda viršelio apipavidalinimas (dail. R. Orantas): didžiulė laumžirgio figūra labirinto centran atskrenda iš pirmojo (matyt, perskaityto) rinkinio eilėraščio, kuriame vabzdys atlieka fakultatyvų vaidmenį, kaip, beje, ir pats eilėraštis rinkinio kontekste. Galų gale piešinio stilistika, taip primygtinai ir atsibodusiai „iliustruojanti“ didžiumą mūsų lyrikos, neturi nieko bendra su santūria, kultūrinės semantikos prisodrinta Venclovos poezija. Gali būti, kad ši recenzija tik patvirtina percepcijos neadekvatumą. Tačiau manykime, jog tai neglumina autoriaus, suvokiančio, jog nei liaupsės, nei priekaištai išlikimo klausimo nesprendžia. Galģ segėti „Komandoro kryžių“ ar būti visuotinai pripažintas „Paribio žmogus“ – vis tiek neišvengsi artėjančių Komandoro žingsnių ir neištylėsi Pasienio giesmės.

      Literatūra ir menas
      2005 06 17