Tomas Venclova. Vilniaus vardai. V.: R. Paknio leidykla, 2006. 336 p.

       Šis laisvės laikotarpis – palankiausias metas Vilniui atrasti. Metas, kai lietuviai gali atsikvėpti, iš laiko atstumo pažvelgti į painią, prieštaringą, skausmingą mūsų senosios sostinės istoriją. Galime leisti sau tokią prabangą. Nebereikia kovoti, įrodinėti, muštis maldaknygėmis ir kalavijais, bailiai gūžtis, nutylėti, cenzūruoti, hipertrofuoti. Galima ramiai į vieną vietą sudėti visus vienaip ar kitaip įspaudusius savo pėdsaką Vilniaus akmenyse ir kalneliuose. Tomas Venclova jau antrojoje knygoje atlieka šį svarbų šviečiamąjį ir auklėjamąjį darbą. Pamilti Vilnių, mokėti perskaityti ir suprasti jo kalbą. Žinoti, gerbti, toleruoti, mylėti...

       Vienaip tai dėliotų profesionalus istorikas, kitaip muzikologas, dar kitaip menotyrininkas, literatas. Vienaip katalikas, kitaip cicilikas. Vienaip lenkas ar žydas, kitaip – lietuvis. Visuomet iškils personalijų hierarchijos ir atrankos problema. Autorius kaip niekas kitas turi universalų ir organišką požiūrį, yra tikras prof. Mykolo Römerio ir Czesławo Miłoszo mokinys ir sekėjas. Lakoniškos, tačiau labai talpios, grakščios asmenybių charakteristikos, netikėtos ir labai įdomios citatos. Senųjų LDK laikų vardynas jau kaip ir nusistovėjęs, dauguma personalijų suskaičiuotos ir įvertintos. Na, o pats įdomumas, suprantama, prasideda nuo lenkų ir lietuvių skyrybų laikotarpio. Dabar, nebūtin prasmegus ištisiems nepakartojamiems Vilniaus lenkų ir žydų pasauliams, yra be galo įdomu juos vėl atrasti, po gabalėlį bandyti rekonstruoti, suklijuoti kaip sudužusios vazos šukes. Tokioje knygoje įdomiausia surasti kažką netikėta, nauja (it tas negriukas šokėjas), tokių asmenybių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodytų nedidelės, užkulisines, tačiau likimo valia atsidūrusios būtent čia, galinčios sukelti susidomėjimą, simpatiją, nustebimą, patraukti netikėtais biografijos ar istorinio konteksto rakursais. Vilniuje lankėsi F. Dostojevskis, V. Leninas, M. Gorkis, A. Achmatova, V. Briusovas, O. Mandelštamas, D. Merežkovskis ir Z. Gippius. Visus juos vienija na... maždaug toks atodūsis: „Vilna... kakoj milyj, prelestnyj gorod. Da...sss, charmante...“ O va Petras Biržys – Pupų Dėdė, nusipelnęs šio vardyno jau vien todėl, kad yra legendinis nemirtingos frazės „Vilnius mūsų – o mes rusų“ autorius, po karo gyvenęs ir palaidotas Vilniuje, – nepaminėtas.

       Kodėl Rusijos rašytojai, revoliucionieriai, romantikai, simbolistai, avangardistai ir disidentai yra svarbiausi? Štai vokiečiai – ypač kaizeris Vilhelmas II, 1915 m. lankęsis Vilniuje, – argi neturėjo įtakos Lietuvos likimui? Karo atblokšti meno istorikai P. Weberis („Wilna. Eine vergessene Kunststätte“), W. Jägeris, savo studijas skelbę garsiajame „Zeitung der 10 Armée“, kažkoks feldfebelis, Katedros aikštėje iš ledo nuostabiai išskaptavęs milžinišką kvadrigą, kunigas jėzuitas Fr. Muckermannas – katalikų atkovotos Šv. Kazimiero bažnyčios pirmasis rektorius, darbininkų judėjimų organizatorius, antifašistas. O prancūzų plejadą galėjo užbaigti Jeanas-Paulis Sartre’as (1905–1980) su Simone de Beauvoir (1908–1986). O gal Marie Trintignant (1962–2003)? Beje, Frankui Zappai Vilniuje taip pat yra paminklas...

       Nuostabu, kad architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius vėl pavirto tik Gucevičiumi. O jei dar pervardytų gatvę prie Bonifratrų! Nemačiau dar nė vienos gydytojos, poliklinikos registratorės, personalo inspektorės, migracijos tarnybos darbuotojos ar kelių policijos pareigūno, taisyklingai iš klausos užrašiusių šios gatvės pavadinimą – St. Gucevičiaus (Gudzevičiaus, Guzevičiaus, Guciavičiaus), ir gana.

       Atrodo, vardyno autorius nėra aistringas muzikos mėgėjas. Juk ar neįdomu būtų sužinoti, kas tokie buvo Chaimas Durmaškinas, Nadiežda Dukstulskaitė, Povilas Bekeris? Kad Jeronimas Kačinskas karo metais dirigavo Vilniaus filharmonijos simfoniniam orkestrui ir operos pastatymams? Kad Alfonsas Mikulskis ir Jonas Švedas skirtingose vandenyno pusėse tęsė 1940 m. Vilniuje pradėtą profesionaliosios harmonizuotos liaudies muzikos interpretavimo veiklą, sukūrę Čiurlionio ansamblį ir „Lietuvą“? Dar nesusilaikysiu ir pratęsiu:

       Hanka Ordonówna (1902–1950) – lenkų estrados, kabareto ir kino žvaigždė. Nuo 1931 m. ji – Arnionių dvaro šeimininkė, grafienė Tiškevičienė, 1939–1941 m. Vilniuje rengė savo dainų rečitalius, lenkų teatruose suspėjo sušokti ir sudainuoti ne tik operoje „Krokuviečiai ir kalniečiai“, bet ir socrealistinėje operetėje „Vestuvės Malinovkoje“. Tremtinė, NKVD išvežta į Uzbekistaną, su gen. W. Anderso armija prasibrauna į Artimuosius Rytus. Miršta nuo džiovos Beirute. Jos nostalgiškas šlageris „Miłość ci wszystko wybaczy“ yra išties amžinas ir nepakartojamas.

       Stanisław Szpinalski (1901–1957) – žymus lenkų pianistas virtuozas, 1927 m. I Chopino konkurso antrosios vietos laimėtojas, nuo 1934 m. – Vilniaus konservatorijos direktorius ir fortepijono profesorius. Vilniuje koncertavo iki pat 1944 m. liepos. Išvažiavo kaip ir dauguma lenkų 1945 m. Mirė Paryžiuje.

       Vilniaus religinio gyvenimo personalijos, nenuostabu, knygoje užima tiek, kiek leidžia bendra pirmeiviškai tolerantiška nuostata. Bepigu parašyti apie arkivysk. J. Matulaitį, arkivysk. M. Reinį ar mons. K. Vasiliauską. Marga vyskupų, kunigų ir vienuolių, savaip palikusių pėdsaką Vilniuje ir dariusių įtaką jo raidai, eilė yra išties begalinė.

       Štai žinoma, gana pikantiška asmenybė – Stanislovo Moravskio minimas Vilniaus kapitulos prelatas ir arkidiakonas kun. Mykolas Dluskis (1760–1821), Lietuvos Edukacinės Komisijos narys, teologijos daktaras, masonų ložių „Tobula vienybė“ ir „Sokrato mokykla“ pirmininkas. Jo laidotuvių procesijoje masonerijos simbolika buvo demonstruojama visiškai atvirai.

       Niūri atsimetėlio Lietuvos unitų vyskupo Juozapo Semaškos (1798–1869) figūra būtinai turėtų atsispindėti vardyne. Carinės valdžios informatorius ir skundikas, 1833 m. tapo Vilniaus unitų diecezijos ordinaru. Jo iniciatyva 1839 m. buvusios LDK unitai buvo atplėšti nuo Romos ir inkorporuoti į Rusijos stačiatikių bažnyčią. Vakarų Ukrainos unitai, išlikę Austro-Vengrijoje, prisidėjo prie tautinės ukrainiečių savimonės formavimo, o rusų iš vakarietiškos LDK atplėštoje Baltarusijoje unitai buvo išrauti absoliučiai. Nūdienės Baltarusijos būklės priežasčių galima ieškoti ir J. Semaškos veikloje. Prieš dešimtmetį grąžinto Vilniaus bazilijonų vienuolyno fragmentą dabar užima mažytė iš vakarinės Ukrainos atvykusių tėvų bazilijonų bendruomenė.

       Ne tik Vilniaus arkivyskupas J. Steponavičius buvo nušalintas nuo diecezijos valdymo. M. Muravjovas-Korikas 1863 m. į Viatką ištrėmė vyskupą Adomą Stanislovą Krasinskį, rusų valdžia nuo 1885 m. nebeleido eiti pareigų vysk. Karoliui Hrynievieckiui, o nuo 1907 m. – vysk. Edvardui Roppui. Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui taip pat teko valdyti ir Vilniaus arkivyskupiją. Tai jis išvežė karstelį su šv. Kazimiero relikvijomis iš uždarytos Arkikatedros į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Spalvinga ir prieštaringa asmenybė buvo ilgametis Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Česlovas Krivaitis (1921–2004), Kernavės „kunigaikštis“.

       Pokario restauratorių, architektų ir istorikų kartos formacijai didžiulę įtaką padarė kun. Jano Kurczewskio (1854–1914) veikalai apie Vilniaus vyskupiją ir Katedrą. Kunigas buvo savamokslis Bažnyčios istorikas, Vilniaus kapitulos kanauninkas, pirmasis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos pirmininkas. Mirė Katedros sakykloje sakydamas pamokslą, palaidotas Rasose. Iš Vilniaus kunigų seminarijos giedojimo profesoriaus, Vilniaus katedros kapelmeisterio, Rėgensburgo auklėtinio kun. Teodoro Brazio (1870–1930) muzikos teorijos ir grigališkojo choralo vadovėlių pusę amžiaus mokėsi visi Lietuvos vargonininkai. A. Meysztowicziaus sūnus Valerijonas (1893–1982) – lenkų karys, diplomatas – Vilniuje baigė kunigų seminariją, buvo arkivysk. R. Jałbrzykowskio sekretorius, dėstė Vilniaus universitete. Parašė nepaprastai įdomius atsiminimus, neseniai jie išversti ir į lietuvių kalbą.

       Lenkmečiu Vilniuje buvo ir daugiau spalvingų bažnytinio gyvenimo asmenybių. Visus juos vienijo begalinis pasiaukojimas savajai misijai, gilus tikėjimas, plati visuomeninė, politinė, rezistencinė veikla. Jie idealistiškai traktavo savo pašaukimą, aukojo ir titulus, ir beneficijas, net gyvybę. Keli pavyzdžiai:

       Kun. Karol Lubianiec (1866–1942) – be jo aistros ir pasiaukojimo nebūtų pradėta A. Vivulskio suprojektuotos Švč. Jėzaus Širdies šventovės statyba Naujamiesčio pakrašty. Aktyvus endekas, kanauninkas, kunigų seminarijos dvasios tėvas ir vicerektorius, misionierius, atvertinėjęs „kresų“ stačiatikius į katalikybę, našlaičių prieglaudų, amatų mokyklų Vilniuje steigėjas. Vokiečių sušaudytas 1942 m.

       Kun. Henryk Hlebowicz (1904–1941) – Vilniaus Stepono Batoro universiteto dėstytojas ir studentų kapelionas, toks Vilniaus lenkų Lipniūnas. Dalyvavo lenkų pogrindžio veikloje. Vokiečiams nusivijus sovietus link Maskvos, karštai ėmėsi misijinės veiklos sovietinėje Baltarusijoje anapus senosios lenkų ir rusų sienos. Baltarusių aktyvistų suimtas, perduotas vokiečiams ir sušaudytas 1941 m. lapkričio 9 d.

       M. Laura Meozzi (1873–1951) – italų vienuolė salezietė, 1922 m. atvykusi su seserų fundacija į Lenkiją. Sakiškių kaimo pakraštyje (prie Nemenčinės plento) 1926 m. įsteigė našlaičių prieglaudą. Naujai susiformavęs medinių pastatų kompleksas jaukiame pušyne netoli Neries būtent jos garbei buvo pavadintas Laurais (lenk. Laurów). Italijos konsulo raginta palikti okupuotą Vilnių, atsisakė išvažiuoti, visus karo metus praleido jau suvalstybintuose Laurų vaikų namuose. Kartu su seserimis salezietėmis 1945 m. išvažiavo į sovietizuojamą Lenkiją. Dievo tarnaitė, kandidatė į šventąsias. Laurus iki šiol šiltai ir nostalgiškai prisimena buvę vaikų namų ir „Ąžuoliuko“ choro auklėtiniai. Antrąją sovietmečio pusę Lauruose buvusios pionierių stovyklos liekanos grąžintos Vilniaus arkivyskupijai.

       Pastarieji metai mums išryškino štai tokias II pasaulinio karo figūras:

       Bruno Kittel (1922–?) – SS oberšarfiureris, 1943 m. atsakingas už Vilniaus geto likvidavimą. Toks mielas jaunas vaikinas, saksofonininkas ir pianistas, šeštadienio popietėmis pagrodavęs Vilniaus radiofone. Jo realus istorinis vaidmuo buvo ryškus, bet ganėtinai epizodiškas, o pagal jo prototipą Jošua Sobolio pjesėje ir Audriaus Juzėno filme sukurtas personažas buvo išaugintas iki visos vokiečių tautos, sukaupusios Kanto, Beethoveno, Nietzschės ir Hitlerio patirtį, simbolio. Tos saksofono ir šmaiserio metamorfozės Kitteliui buvo visiškai natūralios. Karo pabaigoje intriguojamai išnyksta be pėdsako.

       Karl Plagge (1897–1957) – vermachto majoras, inteligentiškas inžinierius iš Darmštato, Heereskraftpark 562 (karinės technikos remonto dalinio) viršininkas. 1943 m. prieš likviduojant Vilniaus getą jam kažkokiu stebuklingu būdu pavyko įtikinti SS, kad 250 žydų specialistų (kai kurie jų neskyrė veržlės nuo domkrato) yra gyvybiškai reikalingi mašinoms taisyti. O pridėjus specialistų produktyvumą palaikančius šeimų narius susidarė per tūkstantį. Juos įkurdino čia pat, prie geto lemtingo išskirstymo vietos, Subačiaus gatvės „dvyniuose“ įkurtame lageryje. Paskutinėmis vokiečių okupacijos dienomis Plagge „leido suprasti“, kad lagerio darbininkus perims SS, kuri garsėja kaip „žymi pabėgėlių globos organizacija“. Lagerio likvidacija buvo šiurpi, tačiau gal 200 žydų laiku pavyko pabėgti ar pasislėpti. Majorui 2005 m. suteiktas pasaulio teisuolio vardas. Tasai „kraftparkas“ iki šiol riogso Olandų gatvėje, Vilniaus pilių rezervato pašonėje.

       Aleksandras Lileikis ir Kazys Gimžauskas – Lietuvių saugumo policijos Vilniaus apygardos vadovai. Didžiulį susidomėjimą kėlė jų teismo procesai 1998–2001 metais. Šios figūros įdomios kaip laiko ženklai – jie buvo įsitikinę lietuviai antikomunistai, kolaboravo, dirbo represinėje struktūroje, todėl neišvengiamai įmerkė pirštus į Holokaustą. Ir tuomet jau ne taip svarbu, kad galbūt du areštavo, o tris paleido... Įdomūs būtų nors trumpi duomenys apie fašistus H. Hingstą, F. Murerį, M. Weissą, gen. R. Stahelį.

       Na ir, žinoma, neišbrendamos sovietinio laikotarpio lankos. Bet, kartoju, kiekvienas mūsų surastų sau įdomių veidų kiekvienoje epochoje. Be abejonės, T. Venclova atrado daugybę įdomiausių veikėjų, tačiau turėjo atsirinkti, kažką praleisti, savaip, pagal savo pažiūras ir pomėgius, sudėlioti prioritetus.

       Kiekvienas mūsų galbūt turime savuosius „Vilniaus vardus“. Net jei dar neteko čia palaidoti savo artimųjų. Kartą vaikai iš kiemo, kur buvo ruošiamasi statyboms, parsinešė namo kuklią emaliuotą iškabą, išrašytą rusiškai ir lenkiškai: „Lecznica oczna ze stałemi łóżkami d-ra A. Jacuńskiego“ – dr. A. Jacuńskio stacionari akių klinika. Dvikalbė – vadinasi, tarp 1904 ir 1914 m. Tikėtina, kad klinika buvo kažkur greta, o gal net ir mūsų name. Ir staiga, gal po metų, tradiciškai lankant Rasų kapus kalnelio pakrašty, jau už Čiurlionio ir Vivulskio, akys užkliuvo už kuklaus paminklo: „Ś†P D-r ALEKSANDER JACUŃSKI zm. dn. 8 marca 1918 r. w wieku lat 48. Pokój jego duszy“. Dieve gailestingas, mes suradome „mūsų daktarą“! Sausas, valdiškai informatyvus antkapio tekstas, ankstyva mirtis žinomos sumaišties ir kovų metais slėpė kažkokią paslaptį. Įsivaizdavome jį kuklų, vienišą, asketišką gydytoją. Nuo tos minutės nežinomas, niekada nepateksiantis į jokius vardynus dr. Jacuńskis įgijo ištikimus draugus, kasmet uždegančius Vėlinių žvakelę ant jo kapo, sukalbančius „amžiną atilsį“. Ir taip saugančius miesto atmintį.

       Dėl Vilniaus, kaip ir dėl mylimos mergaitės, išties verta suvalgyti guminį batą. Ši knyga kaip ir ankstesnis T. Venclovos vadovas po miestą – tarsi atsivertimas. Meilės ir ištikimybės šiam Geležinio Vilko, Trijų kryžių, Lietuvos Jeruzalės, Šiaurės Atėnų, šventojo Karalaičio, Tautos patriarcho, Motinos ir Sūnaus širdies, Gailestingumo miestui liudijimas. Autoriui – ačiū.

       Šiaurės Atėnai
       2006 05 06