tomas_venclova_j        Per pastaruosius keliolika metų lietuvių egzodo literatūron jungėsi ir daug vėliau iš tėvynės išvykę pavieniai rašytojai. Vakarų pasaulyje jie taipgi užmezgė ryšius su leidyklomis, spausdino čia savo knygas, bendradarbiavo periodikoje. Įvairi kultūrinio bei literatūrinio gyvenimo veikla irgi be jų neapsiėjo: jie čia skaitė paskaitas, laimėjo literatūrines premijas, dalyvavo literatūriniuos vakaruos, kalbėjo už lietuvius tarptautiniuos rašytojų suvažiavimuos. O su rašytiniu jų indėliu mūsų egzodo literatūrinis portretas įgijo ir kai kurių visai nau­jų bruožų.

 

        *  *  *

 

        Tomas Venclova (g. 1937), poetas, eseistas ir vertėjas. Lietuvoje buvo išleistas jo poezijos rinkinys Kalbos ženklas (1972). Nuo 1977 m. Tomas Venclova gyvena Vakaruose (JAV), dėsto Yale universitete, kuriame 1985 m. gavo daktaro laipsnį. Vakaruose buvo išleistas jo poezijos rinkinys 98 eilėraščiai (1977), susidedąs iš eilėraščių, buvusių Kalbos ženkle, ir niekur dar nespausdintos poezijos. 1978 m. Tomui Venclovai už 98 eilėraščius buvo įteikta Vinco Krėvės literatūrinė premi­ja. 1979 m. išleista jo poezijos vertimų knyga Balsai. Vėliau eilių ir vertimų spausdinta periodikoje.

 

        Tomas Venclova yra tarptautinio masto poetas, susilaukęs plataus pripaži­nimo. Tai išskirtinis, išeivijoje gyvenąs lietuvis poetas, kurio kūrybą kitataučiai taip gausiai verčia į savo kalbas. Tomo Venclovos eilėraščių yra pasirodę ang­liškai (vert. D. McDuff), rusiškai (J. Brodsky), lenkiškai (Cz. Miłosz, S. Barańczak, W. Woroszyłski), vengriškai (D. Tandori) ir kt. 1980 m. Tomas Venclova dalyvavo Poetry International festivalyje Rotterdame, kur jo poezijos buvo iš­versta į keliolika kalbų, įskaitant arabų ir japonų. Angliškai jo eilių vertimai spausdinti The New York Review of Books, Poetry, Encounter, Stand ir Crosscurrents žurnaluose bei įvairiose antologijose.

 

        Tomo Venclovos poezija yra antitradicinė, tai yra paremta ne romantine ar impresionistine, o lingvistine poezijos samprata. Stilistiniu požiūriu ji yra vie­ninga: formos organizavimo principai rūpestingai apgalvoti, o forma itin disciplinuota ir griežta. Ta prasme Venclovos poezija yra priešingybė nelogiškam minties vystymui. Daugumoje jo eilėraščių jaučiama elegiška nuotaika. Tai psichologinis jo kūrybos išeities taškas, nuspalvinąs joje asmeniškas (laiko tėkmės, meilės, mirties) ir bendras (pilietines) temas. Vis vien jausmingumas joje pritildytas konstruktyvaus prado ir sisteminių poetinės kalbos ryšių.

 

        Tomas Venclova vienas pirmųjų lietuvių poetų, grynų miestiečių. Jo įvaizdžiai organiškai susiję su miestu: nėra įprastinių kaimo atributų, gamtos atgarsiai minimalūs. Venclovos poezijos svarbiausia žymė – jos intelektualumas. Iš skaitytojo ji reikalauja gero istorijos, geografijos (miestų), kultūros ir galbūt poeto biografijos pažinimo. Tomas Venclova savo poezijoje veda nuolatinį dialogą su jam svarbiais poetais, jų poetine kalba. Todėl joje nuolat užtinkame lietuvių (Maironio, Radausko) ir kitataučių (Elioto, Mandelštamo, Pasternako, Brodskio) poezijos parafrazes, nuotrupas ir pan. Tomas Venclova kitų poetų kalbą tiria, matuoja, jos užkampiuose ieško paslėptų staigmenų, tikisi atverti žodžių prasmes.

 

        Kalbos problematikos iškėlimas būdingas dvidešimtojo amžiaus poezijai. Poetas liaujasi domėtis pasauliu ir jo daiktais – pats rašymo procesas virsta jo rūpesčiu. Tačiau Tomo Venclovos poezija nėra vien apie rašymo procesą. Ji daugiareikšmė, ir kiekvienas joje ras, ko ieškos. Tomo Venclovos pasaulėžiūrą, išreikštą jo kūryboje, galima pavadinti kosminiu agnosticizmu su transcenden­cijos potencialu. Tai žmogaus, nebeturinčio užtikrintos vietos visatos struktūroje, kalbėjimas apie savąjį visatos fragmentų ir tarp jų kartais nuskambančios paslap­ties pergyvenimą. Venclova siekia ne sintetizuoti, kas duota, bet, atvirkščiai, analizuoti tai, ko žmogui neduota (būties vientisumo).

 

        Dažnam Tomo Venclovos eilėraštyje nesusiformuoja centras, trūksta ašies – vedamosios minties ar įspūdžio. Tai palieka hermetiškumo įspūdį. Tačiau, nors sunkiai iššifruojama, Tomo Venclovos poezija nėra hermetinė. Jo eilėraščio struktūra neišplaukia iš vieno žmogaus – poeto uždaro pergyvenimo, bet atvirkščiai – iš įvairių laiko ir tikrovės plotmių susikryžiavimo, kristalizuoto per eilėraščio struktūroj įkūnytą stebėtojo, mąstytojo sąmonę. Jeigu poetinės kalbos turtingumas – jos daugiareikšmingumas, eilėraščio skaitymo variantų įvairovė yra pagrindinis poezijos vertės kriterijus, Tomas Venclova priklauso geriausių šiandieninių lietuvių ir pasaulio poetų grupei.

 

        Tomas Venclova ne tik žymus poetas, bet ir eseistas, išleidęs Vakaruose dvi knygas: Lietuva pasaulyje (1981) ir Tekstai apie tekstus (1985). Ne viskas šiose knygose eseistika: juose yra ir pusiau mokslinių darbų, ir publicistikos. Nors lietuvių literatūros istorijoje yra buvę puikių eseistų, pradedant Mikalojaus Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, vėliau tęsiant essay tradiciją Vinco Kudirkos, Vaižganto ir Balio Sruogos darbais, o išeivijoje Vinco Rasterdo ir Bronio Railos raštais – apskritai essay lietuviuose dar mažai pripažintas žanras. Essay, arba bandymas – neilgas literatūrinis rašinys bet kokia tema, kuriam būdingas kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto trak­tavimas. Geriausiuose essay Tomo Venclovos stilius aforistinis, informatyvus, logiškas ir su gera doze humoro. Jis savo mintis dėsto drąsiai, pasiremdamas gyvenimo patirtimi ir visuomet bando likti nešališkas. Matyti pastangos kuo aiškiausiai išsakyti savo mintis ir vengti kartojimosi. Visur jaučiama erudicija. Jo stiliui svetimos kanceliarinės kalbos priemaišos ir publicistinis žargonas. Jis net sugeba įdomiais paversti užsakyminio pobūdžio rašinius apie Aušros sukaktį ar Maironį. Tie proginiai rašiniai nėra seniai išsakytų dalykų atpasakojimai. Venclova sugeba juos padaryti sugestyvius, dažnai iškeldamas originalių minčių, liečiančių mūsų kultūros istoriją, ir atskleisdamas savitą vieno ar kito reiškinio interpretaciją. Kai kurie jo essay buvo pirma išspausdinti kitomis kalbomis (pvz., „Žaidimas su cenzoriumi“ New York Review of Books) ir susilaukė plataus tarptautinio pripažinimo bei vertimų į kitas kalbas. Ateities lietuviškų essay chrestomatija negalės apsieiti be Tomo Venclovos „Žydai ir lietuviai“, „Kultūra ir jos fonas“, ,,Aušros perspektyva“, „Laimei, Maironis“, „Žaidimas su cen­zoriumi“, be dialogo „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“, rašyto drauge su Czesłavu Miłoszu.

 

        Neįmanoma kalbėti apie Tomo Venclovos kūrybą, nepasakius porą žodžių apie jo vertimus. Vertimai Venclovai – savotiškas jo dialogo su kitais poetais pratęsimas kitu būdu. Jis verčia tik tuos poetus ir eilėraščius, kurie jam yra asmeniškai svarbūs. Todėl 1979 m. išėjusi pasaulinės poezijos Tomo Venclovos vertimų rinktinė Balsai yra, galima sakyti, jo asmeninė antologija. Tomas Venclova vengia pažodinių vertimų ir stengiasi perteikti originalo struktūrą bei funkciją. Vienas iš raktų į Venclovos eilėraščio prasme būtų jo kūrybos nagrinė­jimas, pasitelkiant ir vertimus. Analizuojant Tomo Venclovos poeziją, toks priėji­mas dar nėra lietuvių kritikų bandytas.

 

        1989 metais „Cahiers Litteraire“ leidykla Paryžiuje išleido Tomo Venclovos poezijos rinktinę lenkų kalba Rozmowa w Zimie (Pašnekesys žiemą). Venclovos poeziją į lenkų kalbą vertė žymūs Lenkijos poetai: Czesław Miłosz (Nobelio premijos laureatas), Wiktor Woroszyłski ir Stanisław Barańczak. Rinktinei įvadą parašė žymus rusų poetas, irgi Nobelio premijos laureatas, Joseph Brodsky.

 

        1990 m. išėjo Tomo Venclovos poezijos rinkinys Tankėjanti šviesa. I šią knygą sudėta ir poeto verstinė poezija, su kuria knygoje tilpusi Venclovos originali poezija veda aktyvų kūrybinį dialogą. Versta daugiausia draugų – panašaus likimo lenkų poetų poezija. Jos autoriai čia yra: Stanisław Barańczak, Zbigniew Herbert ir Czesław Miłosz ir rusų poetas Joseph Brodsky. Jie irgi, kaip ir Tomas Venclova, panašiomis aplinkybėmis pasitraukė į Vakarus ar buvo priversti palikti savo gimtąją šalį. Siekdami originalumo ar bijodami, kad kas nors jų kūryboje nerastų svetimų įtakų, poetai dažnai nuo savo laikmečio poezijos aklinai užsisklendžia. Ne Venclova. Jam kitų poezija yra integralinė jo gyvenimo dalis. Tomas Venclova turi sau artimos poezijos banką, arba asmeninę antologiją. Jis savo pamėgtą poeziją mintinai moka – kartais vienas pats sau rečituoja; nebūtinai dėl prasmės, dažnai dėl žodžio skambesio ir ritmo, kaip mes sau niūniuojam pamėgtą melodiją. Tankėjančios šviesos verstinė poezija tai Venclovos privačios antologijos dalis. Rinkinio originalūs eilėraščiai yra giminingi verstiniams savo užimta pilietine pozicija, kartais ir tematika. Tačiau tas gimi­ningumas ne imitacinio, o labiau variacinio pobūdžio, kaip muzikoje.

 

        Panašiai kaip Thomas Stearns Eliot, Venclova naujuose savo eilėraščiuose naudoja bekūnius balsus ir fragmentiškus įvaizdžius, atskleidžiant savo vidinę būseną. Pro skaitytojo akis šmėkščioja Kopenhagos, Paryžiaus, Australijos, Genevos ar Ohio peizažų gabalai. O stebėtojo pozicija eilėraščiuose ne kartą prie lėktuvo lango. Retkarčiais į poeto peizažus įsiterpia amžinai paliktos tėvynės nuolauža, kaip užuominoj apie ,,Neries vandenį“. Pastovią vietą jo pasąmonėje užima Sovietijos monolitas, ta ,,Ligi Barenco jūros klampi nelaimėjusių žemė“. Skaitytojui tai primena užuominos apie pralaimėtus mūšius, paliktų bendražygių sulaužytus likimus, amžiną laukimą permainos, na ir tas beprasmis gestas prie paminklo Vengrijos laisvės kovotojams. Eilėraščiai, tilpę paskutiniame Tomo Venclovos rinkinyje, nors rašyti Vakaruose, savo nuotaika priklauso praėjusiai stagnacijos epochai, pasibaigusiai su atgimimu ir persitvarkymu.

 

        Tačiau Tankėjanti šviesa pirmučiausia yra egzilio knyga be ilgėjimosi ir nostalgijos. Joje poetas bando įminti egzilės prasmę. Šiame procese jis balan­suoja ant briaunos tarp nevilties ir išganymo. Vienoje briaunos pusėje yra su­svetimėjimas, kaip bedžiaugsmio lytinio akto įvaizdyje (,,Ruduo Kopenhago­je“), ir bereikšmė mirtis pasaulyje, kur nėra ,,nieko tikresnio už mirtį“ ir ,,kur gyvenimo liko kelios varinės monetos“. Kitoje pusėje yra laisvė, kuri suteikia galimybę ,,atkurti buitį. Jeigu nori“ ir ,,baimę paversti į žodį“. Kuri pusė turės poetui didesnę trauką, parodys ateitis. Kiekvienu atveju plonoje knygelėje Tomas Venclova sukaupė plataus užmojo europietiška poeziją.

 

        1990 metais Tomui Venclovai už kūrybinį darbą buvo Slovėnijoje įteikta Vilenicos premija. Premija yra duodama Centro Europos rašytojams. Anksčiau ją yra gavęs žymus modernaus braižo austrų rašytojas Peter Handke. Šios premi­jos įteikimo proga Tomo Venclovos poezija yra verčiama į slovėnų ir vokiečių kalbas ir leidžiama atskira knyga.

 

        Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. – Vilnius: Vaga, 1997