julijonas_linde_dobilas       Keistas klausimas, pasakysite. Užtenka atsiversti bet kurią lietuvišką enciklopediją, kad surastum pagrindinius duomenis: rašytojas, literatūros kritikas, pedagogas. Bet vis dėlto klausimas galioja, nes man atrodo neteisinga, kad daugelio akyse jis tik mūsų kultūrinio gyvenimo periferinė figūra. Prisiminiau jį ryšium su labai gražia neseniai “Bernardinuose” paskelbta Viktorijos Daujotytės kalba apie mokytoją lituanistą, jo misiją ir vietą kultūroje, bet ir ryšium su tuo, kad šiomis dienomis sukako 75 metai nuo jo mirties, bet tų sukaktuvių niekas nepaminėjo. Ir dar – kad jis atrodo netikėtai aktualus mūsų šių dienų sumaišties pilname gyvenime.

 

       Svarbiausioji jo gyvenimo vieta ir svarbiausias laikas – Panevėžys, kur jis buvo gimnazijos direktorius ir literatūros mokytojas. Teisybė, nedera nuvertinti ir jaunystės metų nuošaliose Latvijos parapijose, kur kunigavo ir, pasirinkęs Dobilo pseudonimą, parašė ir išleido pirmąjį lietuvišką romaną „Blūdas“ (1912). Katalikiškos orientacijos kritika jį žiauriai užsipuolė, o labai teigiamai įvertino G. Petkevičaitė-Bitė, su kuria bičiulystė jį susiejo iki mirties, ypač kai abu gyveno Panevėžy, kurį laiką mokytojavo toje pačioje gimnazijoje. Ir dabar jie ilsisi greta vienas kito (tarp jų – Bitės bičiulė ir bendramintė E. Jodinskaitė, visuomenės veikėja ir bibliotekininkė) Panevėžio kapinėse, ant jų kapų žydi rūpestingų panevėžiečių rankų puoselėjamos gėlės.

 

       Šalia Dobilo matau kitas dvi iškilias figūras – Vaižgantą ir V. Mykolaitį-Putiną.

 

       Su Vaižgantu jiedu beveik vienmečiai. Abu kunigai, į abu konfratrų bendruomenė ne kartą žvelgė kreiva akimi už savarankiškas pažiūras ir nepriklausomą laikyseną. Abu vienas kitą gerai suprato ir palaikė, yra išlikę nuostabūs Vaižganto laiškai Dobilui. Ir Dobilo Vaižgantui. Suprantama, Dobilo plunksna mažiau ekspresyvi negu didžiojo mūsų literatūros klasiko. Abu ir mirė pamečiui: 1933 m. – Vaižgantas, 1934 m. – Dobilas.

 

       Kitoks Dobilo ir Putino santykis: skirtingas jų amžius (Putinas daug jaunesnis), skirtingos biografijos. Nežinau, ar jie net buvo asmeniškai pažįstami. Bet vidinis artumas aiškiai juntamas. Dobilas yra parašęs įdomią romano “Altorių šešėly” interpretaciją, o Putinas davęs dėmesingų, įžvalgių Dobilo charakteristikų. Abu yra sulaukę itin nedraugiškų kuniginės kritikos vertinimų, abu ėję nukunigėjimo kelią – Dobilas mažiau, Putinas – iki galo. Literatūros kritika (J. Ambrazevičius) yra kalbėjęs, kad romano „Blūdas“ pagrindinis veikėjas Bajoriūnas yra literatūros istorijos požiūriu tarsi Liudo Vasario tėvas, pirmtakas: abu personažus jungia tas pats polinkis į savianalizę, autorefleksiją ir autokritiką, savo vidinio gyvenimo stebėjimas.

 

       Bet dar svarbesni yra ne tie daugiau biografinio pobūdžio artumai, o tai, kad minėti trys autoriai yra labai ryškūs lietuviškosios tolerancijos idėjos atstovai.

       J. Lindė-Dobilas buvo bene pirmasis lietuvių literatūroje tolerancijos problemą iškėlęs kaip vieną centrinių savo „Blūde“. Jo Bajoriūnas, giliai tikintis, su Bažnyčia susijęs žmogus, laikantis socialistus pasaulio blogio nešėjais, miestelio aikštėje pamatęs „gyvą” revoliucionierių socialistą, pasiklausęs jo kalbų, pajuto šiltą simpatijos bangą perliejant širdį, pasijuto pritariantis daugeliui jo žodžių. Žinoma, jis netapo socialistu, bet jame nebeliko priešiškumo ir neapykantos kitaip mąstančiam žmogui, tos neapykantos, kurios apimta buvo jo aplinka tiek klebonijoje, tiek ir visame miestelyje. Apskritai, jo dvasia žymiai plačiau atsivėrė pasauliui, jo platumoms ir įvairovei.

 

       Vaižgantas mūsų kultūroje jau seniai pripažintas kaip priešybių taikintojas, savo sumanyto ir redaguoto “Tėvynės sargo” puslapiuose stengęsis jungti antagonistiškai pasišiaušusius dvasininkus ir pasaulietinius inteligentus, o didžiajame savo veikale “Pragiedruliuose” yra aprėpęs herojiškoje idilėje lietuvių visuomenės vaizdą XIX a. pabaigoje su visa jos įvairove (regionine) ir netgi antagonizmais (dvarininkai, valstiečiai, proletarai; pirmeiviai ir tautininkai, pasauliečiai ir kunigai, katalikai ir protestantai...), harmonizuodamas jį bendrųjų tautos interesų šviesoje.

 

       Putino prozoje tolerancijos idėja pasukta kitokiu aspektu. Jis neliečia visuomenės sandaros ir jos antagonistinių grupių santykių, bet jam svarbi asmens laisvės ir jo nevaržomos kūrybinės sklaidos problematika. Ji yra jo didžiojo romano centre. Ir poezijoje ji nuskamba įvairiais variantais – nuo “Vergo” romantinio patoso (“Aš nei vergas, nei karalius – tik žmogus...”) iki “Benamio dainų” gilaus lyrizmo (“Man vien lygūs laukai,/Vien skliautai padangių žvaigždėti./Man benamio dalia/Vienatvėj budėt ir mylėti...”). Žvaigždėtų padangių erdvės grąžina mus netikėtai į XIX amžių, į A. Vienažindžio eiles ir jas taip puikiai interpretavusį Lindę-Dobilą, mačiusi jose vieną kilniausių lietuvio dvasios skrydžių.

 

       Bet dabar dar apie Dobilą kaip pedagogą, mokytoją, literatūros dėstytoją. Buvo labai mylimas ir gerbiamas mokinių, kurie, nuvažiavę į universitetą, kalbėjo, kad iš Dobilo jie išgirsdavę daugiau ir įdomiau negu aukštosios mokyklos auditorijose. Ką jis, kaip mokytojas, turėjo ir ko neturėjo? Tėviškai mylėjo savo mokinius, jais rūpinosi, gerbė jų žmogiškąjį orumą. Iš buvusio mokinio prisiminimų: bėga per pertrauką vaikelis koridoriumi, nieko nematydamas, atsitrenkia į direktorių, net pargriūna. Direktoriaus reakcija: “Ar neužsigavai, vaikeli?” Imponavo savo erudicija. “Meno kuopoje”, kurią globojo, skaitydavo paskaitas, kur dėstydavo ano laiko moderniausias literatūrologines koncepcijas – Kročės, Diltėjaus idėjas, bet taip pat XIX amžiaus I. Teną. Per pamokas elgdavosi be jokių metodinių gudrybių. Galėdavo visą trimestrą ar pusmetį kalbėti apie tą patį A. Baranauską ar A. Vienažindį, arba “Faustą”, o mokiniai klausydavosi kaip užkerėti. Iš jo pamokų jie išsinešdavo gilių estetinių patirčių, suvokdavo, kas tai yra literatūra ir kokia jos vieta žmogaus ir tautos gyvenime, pamildavo knygą visam laikui, likdavo stropūs skaitytojai ir literatūros gerbėjai. Dalykinė kompetencija, asmens žavesys, meilė ir pagarba mokiniui, meilės pedagogika, kaip pavadino vienas iš jo mokinių – tai yra mokytojo J. Lindės- Dobilo esmė. Jokių nurodymų ir suvaržymų iš Švietimo ministerijos – pasitikėjimas mokytoju, pagarba mokytojo autoritetui. Šiandien mums tai atrodo kaip aukso amžiaus idilė. Žinoma, buvo kitas laikas, buvo lietuviškojo vidurinio mokslo kūrimosi pradžia, o Dobilas – ne eilinis mokytojas, o išskirtinį autoritetą turėjęs žmogus, bet ir toks šių dienų griežtai reglamentuotoje mokykloje vargu ar būtų suradęs vietos. Vargu ar jo mokiniai būtų išlaikę dabartinį literatūros brandos egzaminą, kuris taip paneigia asmeninį pasirinkimą ir laisvą kūrybiškumą. O man jau senokai atrodo, kad Dobilo metodas, jei jį galima taip pavadinti, gal tinkamiausias yra vyriausiųjų klasių literatūrinio ugdymo modelis, kai ilgam ir nuodugniai sustojama prie nedaugelio autorių, o brandos egzaminas tikrina apsiskaitymą, literatūrinę nuovoką, asmens intelektualinę ir dorovinę brandą, o ne literatūrologinę kompetenciją.

 

       Negali čia neprisiminti ir Meilės Lukšienės. Savo laisvės dvasia, estetinių augančio žmogaus patirčių ugdymu, humanizmu Dobilas buvo jai artimas. Žinoma – Meilės svoris Lietuvos švietimo visumos tyrinėjime, konstravime, strategavime yra nepalyginamas, bet abu jie yra pedagogai iki pat asmenybės šerdies, tik Meilė – teoretikė, o Dobilas – praktikas. Bet ir toks, koks yra, jis vertas, kad atsimintume jį mūsų lituanistinėje mokyklos tradicijoje, kad gal ir įamžintume jo atminimą, kad pagalvotume apie jo, kaip mokytojo lituanisto, veikimo būdus ir jo darbo vaisius – sunkiai apčiuopiamus, bet vis dėlto realiai esančius, kiek apskritai yra esantys, neišnykstantys dvasios gyvenimo vaisiai.

 

       Bernardinai.lt, 2009 12 16