tekstai.lt

Castor&Pollux. Dar kartą ugnis į štabus! (Mantas Gimžauskas. ŠamanasTM, 2007)


b_130_154_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_gimzauskas_samanas.jpg      Mantas Gimžauskas. Šamanas . Poezijos knyga. Sudarė Tomas S. Butkus. K.: Kitos knygos, 2007.


      Trumpas Manto Gimžausko, arba Šamano, pasirodymas mūsų pasaulyje – geras nonkonformistinio gyvenimo kaip veiksmo, o ne teksto, pavyzdys. Todėl apie jį rašyti, t. y. jį tekstualizuoti – bergždžias reikalas. Tad jei drįsiu praverti burną, jei prabilsiu žodžiais ir sakiniais, kurie neišreiškia nė menkiausios dalelės mus supančio pasaulio absurdo, košmaro ir žaismingumo, tai stengsiuosi kalbėti paties Šamano lūpomis.


      Knygos koncepcija pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio, ką pliurps literatūrologai): supermarketo mišios, įrėmintos simetriško konteksto kalėjimo.


      Knygos pavadinimas pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio į tai, kas parašyta viršelyje): „CV 2003–1976“. Nes jis, ačiū dievams, nekvepia jokia seilėta poetika, atitinka kontrkultūrinius Šamano kaprizus, neslepia jo raidos ir eklektikos – ši knygelė ir yra poetinis Šamano „curriculum vitae“.


      Knygos turinys pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio, kad įprasto turinio, t. y. eilėraščių pavadinimų, pateiktų pagal puslapių numerius, šioje knygoje paprasčiausiai nėra): faktiškai viskas, ką gyvenime yra parašęs, – visokiausios keistenybės, mieli prisiminimai ir briedai.


      Viešoji nuomonė apie Šamano kūrybą pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio, kad ją formavo, t. y. tekstus apie savo poeziją rašė pats Šamanas): prieš aštuonerius metus išleistą knygelę tuščiais puslapiais laikytume labiau eksperimentine akcija, o ne bibliografijos faktu. Jis yra literatūros „provokatorius“, poetas prieštarautojas, savo pasirodymuose (šis terminas M. Gimžausko kūrybai apibūdinti tinkamesnis nei įprastas „publikacijos“) nonkonformizmą iškeliantis kaip savaiminę vertybę. Ši M. Gimžausko knyga, žinant jo kūrybos principus, greičiausiai ne tik atliks fiksuojamąją funkciją, bet ir taps provokuojamu iššūkiu ateities diskusijoms.


      Šamano „pasirodymų“ išskirtinumas pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio, jei jį bandys priskirti T. S. Butkaus kartai ar kokiam nors sąjūdžiui): skirtumas nulemtas ne tiek tekstų kokybės, kiek M. Gimžausko pasirinktos strategijos ir deklaruojamo požiūrio į poeziją apskritai.


      Poetinė Šamano identifikacija pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio – Šamanas mėgo pasakoti daug ir įvairių istorijų):


      aš esu savųjų dykumų ŠAMANAS
      paklaidintas begalybės saulėtekių-saulėlydžių
      ir ŠVENTŲJŲ KALNŲ (dabar kažkur pasislėpusių)
      piligrimas praradęs sąmonę

      iš tikro sapno į netikrą tikrovę pataikęs
      šventųjų kalnų takus rūke palaidojęs
      nuo VISKO lyg pasigėręs vėjas toldamas
      aš ir DABAR esu esu esu ESU

      1993.VII.17

      („AŠ“, p. 29)

      Poetinis Šamano likimas pagal Šamaną (nekreipkit dėmesio, kad jo nebėra tarp gyvųjų): „Užsiimsiu kuo nors kitu, o „ars poeticoj“ man nuobodu ir nebėr ką veikti.“


      P. S. Apie pirmąją M. Gimžausko knygą rašiau („Š. A.“, 2006.X.7): „Užteks to sterilaus meno menui. Užteks meno estetizavimo ir falsifikavimo. Užteks tos apgaulingos spektaklizacijos. Ugnis į buržuazinio meno štabus!“

      Šiandien belieka sau tik paantrinti: „Ugnis į štabus! Ugnis!“

      2007 12 08