Juozas Aputis. Maži atsakymai į didelius klausimus. Pokalbiai, esė. V.: Alma littera, 2006.

Tam tikra svarbi dokumentacija apie autorių, gan siaurai jį apibūdinanti ir iki galo suprantama tik geriems pažįstamiems, gali būti pateikta net esė ar pokalbių forma. Ji gali būti pateikta raštu arba žodžiu ir išreikšti autoriaus dvasios gilumas, jo tikrąsias pažiūras ir nesumeluotas iliuzijas. Šiuo atveju mes nenorėtume apie kūrėją spręsti iš autoriaus personažų lūpų, nors pagunda, neslėpsiu, - labai didelė. Meninį rašytojo portretą stengsimės susidaryti iš jo paties ištarų. Todėl leiskite tarti kelis privačius žodžius ne apie autoriaus kūrybą, kuri buvo jo pagrindinis gyvenimo instrumentas, bet apie jį patį - tokį, koks jis išlenda iš savo beletristikos kanapių.

Savo egzistenciją J. Aputis visada naudodavo tam, kad demonstruotų opoziciją. Šiuo modeliu jis vadovavosi daug kur - ne tik gyvenime, bet ir kūryboje. Kažką panašaus į privačią rašytojo mąstymo klišę, kuri vienaip ar kitaip leidžia suprasti, kad autorius kaip tik su tuo tapatinasi, galima rasti jo apysakų ir novelių idėjose bei konfliktuose. Bet ar tikrai autorius gali taip skirtis ar būti panašus į savo autoportretą, sufleruojamą lėtapėdės jo prozos? Kad sufleruoja - jokių abejonių, žinoma, nekyla. Bet įsitikinimas, kad jis iš tikrųjų buvo toks, o ne kitoks, įtaigauja ir galimą strategiją, kurią pasitelkęs rašytojas pabandė tvarkyti savo gyvenimą ir žmonių atmintį. Autoriui greičiausiai rūpėjo ne ateitis (kaip kiekvienam rašytojui), bet konkreti dabartis, nes, kad ir kaip keista, turėdamas nemenką polinkį į folklorą, mitologiją ir romantiką, jis visada savyje nešiojosi gan didelį skeptiško humanizmo užtaisą. Būtent tam, kad primestų ateičiai savo nepajudinamą įvaizdį.

Toks ramus, susimąstęs, uždaras, nepretenzingas, geranoriškas, nesusitepęs žmogelis. Visiškai neabejotina, kad jis kūrė būtent tokią kaukę. Bet kam gi ta maskuotė? Kaip ją suprasti? Juk kaukės dėjimasis - ne tik privatus reikalas. Menininkui uždėta kaukė - vos ne savaiminis visuomenės stereotipų proveržis. Ir labai sunku atsakyti į klausimą, kodėl tokio, o ne kitokio archetipo atsiradimas tapatinamas su konkrečiu žmogumi.

Bet visuomenės nuomonė visada negailestinga. Jeigu rašytojas tampa kauke - jis turi ją nešioti iki gyvos galvos. Liaudies sugalvoti kūrėjų įvaizdžiai paprastai amžini ir nepajudinami. Kaip ir kokią gyvenimo akimirką jie formuojasi - viena didžiausių sociumo paslapčių. Greičiausiai visuomenė tokiu būdu nesąmoningai baudžia menininkus už sunkią naštą ir blogį, kurį jie atnešė ateidami į pasaulį. Ar J. Apučiui dėl šito vertėtų per daug jaudintis? Ne, nes jo, kaip kūrėjo, įvaizdis pakankamai lengvas ir net teigiamas. Matyt, jis visą gyvenimą protingai kniso gilią šaknį ir visada buvo savo vietoje. O laiku atsirasti savo vietoje, kaip žinoma, irgi reikia didelio talento. Palyginti su tais siaubingais stereotipiniais įvaizdžiais, kuriuos kaip geležines kaukes liaudis yra uždėjusi Gedai, Marcinkevičiui, Venclovai, J. Aputį būtų galima pavadinti net laimės kūdikiu. Kažkaip labai lengvai jis išlipo sausas iš balos. Praslydo nepastebėtas, nors tiek metų trynėsi "Literatūroje ir mene", buvo net "Metų" redaktorius, kuravo jaunuosius. O kiek jaunimo sugadino, skleisdamas savo kerėpliškos kalbos ideologiją. Kas už tai dabar atsakys?

Keistas dalykas tie įvaizdžiai. Sunku net prognozuoti, koks rašytojo portretas išliks. Lietuvoje gyvuliuoja toks savotiškas pomirtinių kaukių lipintojas draugas V. Petkevičius. Iš jo durnos, bet kiekvieno doro lietuvio turimos knygos galima sužinoti, kad J. Aputis jaunystėje buvo gana konfliktiškas žmogus, rinko senus radijo aparatus, o pakaušęs tuoj pat į darbą paleisdavo kumščius. Paskui pamilo Landsbergį šventąjį ir rinko parašus, kad Petką pašalintų iš LRS. V. Petkevičius taip pat liudija, kad LRS tam naujai atrastam J. Apučio žanrui nepritarė: Seno raugo prisiriję menininkai nesuprato, kad taip begėdiškai žlugdo naujausio novelistikos žanro gimimą, kurį kritikas - triskart jėzuitas V. Kubilius be jokių išlygų būtų pavadinęs: "Novelė-įskundimas - kaip pagrindinis Atgimimo žanras", o ponas P. Bražėnas būtų paneigęs: "Jeigu žinomas novelistas Juozas Aputis prišlapino po savim, tai dar nereiškia, kad gimė nauja literatūros srovė".

Gan logiška, kad tokio masto kūrėjui prilipo mizantropo landsbergininko mitas. Nė vienas negali būti kitoks, nei yra. Bendraudamas su žmonėmis J. Aputis niekada nenorėjo būti su jais. Jo domėjimasis kūryba visada buvo stipresnis už domėjimąsi žmogumi. Jis - ne visuomenės naratorius ir ruporas, o rašytojas, užsidaręs savo kiaute. Kūrybinę energiją visada semiantis iš to paties šaltinio. Nors jau ir prispjaudyto, ir išsekusio, ir išdžiūvusio. Bet sėmė ir pats spjaudė. Archajiškas žemės rausėjas, paskutinis žemininkas, agrokultūrininkas, konservatorius, reakcionierius, patriotas, landsbergininkas... Blogai, kai rašytojas turi politines pažiūras, nes tada jis tampa prostitutu. J. Aputis net nepastebėjo, kad taip puoselėti kalbos darbai jau atjunko nuo juos girdžiusio šaltinio, nors mokyklose mokytojai vis dar su dideliu pasitenkinimu įrodinėja rašytojo kūrybos vertę. Keista, juk net ji pati dorai neparodo, kodėl esti įdomi ir vertinga. Visos kitos autoriaus pažiūros (socialinės-filosofinės) - tai tiesiog smetoniški sapaliojimai apie nelaimingą dabartinę Lietuvą. Tarsi anksčiau žmonės buvo kitokie... Kaži kokia nuolatinė pagarba ir atsižadėjimas - svirduliuojanti visuma, išplaukianti iš labai prieštaringos medžiagos.

Liūto ašaras varvinau skaitydamas tituluoto rašytojo apmąstymus apie nūdieną, praeitį ir ateitį. Jis visada turi tvirtus įsitikinimus apie blogį ir gėrį. Nuolat serga vis ta pačia Vakarų intelektualų neuroze, neva civilizacijos technologijų pataikavimai žmogaus kūnui pašėlusiu greičiu tolina nuo gamtos ir dvasingumo, dėl to siela katastrofiškai tuštėja, šaukdamasi arba sprogimų, arba ieškodama negyvenamos salos.

O kas tas dvasingumas ir siela, negali paaiškinti net pats autorius. Tušti žodžiai. Banalu. Kažkuo kaltinti santvarką apskritai keblus dalykas, nes iki šiol nelabai aišku, kodėl TAIP viskas vyksta toje kosminėje dramoje, kuri dar vadinama istorija.

Ar galima parduoti Lietuvą? Ne. Nes kuo daugiau perki, tuo aro kaina mažesnė. Jei perki visą - atiduodama dykai. Toks pirkimo ir pardavimo aktas, mūsiškai vadinamas okupacija, istorijai tėra naujas vystymosi etapas. Tokia visatos logika. Galų gale visi mes - 1940 m. pasėtos spermos vaisiai. Juozas Aputis - irgi.

P. S. Viename žurnaliuke kadaise perskaičiau nuostabią istoriją. J. Apučio pasiteiravo, koks įvykis įsimintiniausias jo gyvenime. Pasirodo, graudžiai juokingas ir baisus! Būsimasis rašytojas tuomet su mama gyveno kaime Raseinių rajone. Kartą nugaišo jų serganti kiaulė. Tokia netiko paskersti mėsytei. Veterinaras liepė ją sudeginti. Juozo mama ėmė verkti, mat ir taip juodu gyveno nepritekliuje. O Juozas ryžtingai ramino: "Neverk, mama, bus tų kiaulių!" Degantis laužas ir kiaulė būsimam novelistui taip įstrigo, kad šį baisų įvykį jis kartkartėmis sapnuoja iki šiol. Juk kiaules degina ne visi, tai išskirtinis atvejis! Štai kaip tampama rašytojais... Imk pavyzdį, jaunime!

       2006 08 05