mekas zodziaiJonas Mekas. Žodžiai ir raidės. Rinktinė poezija. V.: Baltos lankos, 2007.

 

Filmai, filmai, filmai. Pasakos, novelės, eilėraščiai. Ir vėl filmai, filmai, filmai. Būna žmonių, kuriuos tiksliausiai apibūdina vienas žodis – filmininkas. Tokie žmonės mato pasaulį kaip statišką arba judantį paveikslėlį, kaip fiksuotą kadrą arba tokių kadrų seką su veiksmo įžanga, vystymusi ir pabaiga. Galima sakyti, kad tokie žmonės pasaulio net nemato – jie pasaulį fotografuoja arba videografuoja. Toks profesinės žiūros rakursas iškreipia ir jų mąstymą, ir net sapnus: jų sapnai atrodo kaip sukarpyti ir atsitiktine tvarka sumontuoti filmukai.

 

Jeigu toks filmininkas imasi rašyti, tai parašo ne apsakymą ar eilėraštį, o filmo scenarijų. Kalbant profesiniu slengu – padaro kadruotę. Raidėmis ir žodžiais aprašomi atskiri kadrai, sakiniai patys neišvengiamai susidėlioja į kinematografinį pasakojimą, paremtą kinematografiška atskirų vaizdų dėliojimo logika. Ši logika nulemia viską – kūrinio žanrą, formą, stilių ir nuotaiką. Turinys, aišku, gali būti įvairus, šiek tiek skiriasi ir vaizdų detalizavimo planai – vieni kurpia romaną, t. y. suka kino epopėją, o kiti brūkšteli eilėraštuką, t. y. pasitenkina fragmentišku kino „šortuku“. Tačiau, šiaip ar taip, mes kalbame tik apie vienintelį literatūros žanrą – kinematografą popieriuje.

 

Kuo ypatingas J. Meko kinematografas (kartoju: nesvarbu, jis įkūnytas kino juostoje ar popieriuje), kad jis dažnai net vadinamas amerikietiško kino andergraundo tėvu? Į šį klausimą reikia atsakyti šviesiai ir tiesiai: JONO MEKO FILMUKAI NEYPATINGI NIEKUO, IŠSKYRUS FILMAVIMO TECHNIKĄ. (Prisimenu dešimtis, jei ne šimtus atvejų, kai mano bičiuliai ir nedraugai, tik girdėję išpūstą J. Meko legendą, bet nematę sovietmečiu niekur nerodytos jo kino produkcijos, žiauriai nusivildavo ją pirmąkart išvydę. O nusivylę dažniausiai sakydavo: kažkokie mėgėjiški filmukai, ir aš taip galiu.) Taigi technika. Deja, J. Meko atveju esu priverstas kalbėti ne apie kino kūrimo techniką plačiąja prasme – ne apie režisūrinę ar montažinę techniką, ne apie operatoriaus ar įgarsintojo darbo technologijas. Kalbėti reikia apie techniką tiesiogine šio žodžio prasme. J. Meko atveju TECHNIKA – TAI NEŠIOJAMOJI 16 MM FILMAVIMO KAMERA „BOLEX“. Taip taip. Impresionizmas dailėje gimė tada, kai kažkokiam genijui šovė į galvą dažus pardavinėti ne didelėse skardinėse, o mažose tūtelėse su užsukamu dangteliu – dailininkai laisvai galėjo keliauti ir drobėse lengvai fiksuoti patirtus įspūdžius. O praeito amžiaus 5-ajame dešimtmetyje susiformavęs dienoraštinis kinas, kurio pradininku laikomas J. Mekas, užgimė išradus „Bolex” – su šiuo lengvu ir patogiu aparačiuku galėjai eiti į gatvę ir be vargo gaudyti šiaip jau sunkiai sugaunamas kasdienio gyvenimo akimirkas.

 

Tokias akimirkas J. Mekas ir gaudė. Šleivas, kreivas, bet užtai tikras. Gaudė, kiek leido iš Europos glūdumos kilusio emigranto fantazija, mentalitetas ir išsilavinimas. Įvyko istorinis lūžis – kinas iš saloninių Holivudo studijų persikėlė į Bruklino gatves. Kine įvyko buržuazinė arba dar tiksliau – proletarinė revoliucija. Valio! Nuo to laiko kiekvienas žmogėnas, išgalintis nusipirkti pigią kamerėlę, galėjo būti pats sau režisierius, operatorius ir žiūrovas. Šis procesas vyksta iki šiol – filmuojančių pirdukų vaizdais užkišta visa „YouTube“ erdvė.

 

Tačiau jokiu kino revoliucionieriumi J. Meko anaiptol nelaikyčiau. Jokių režisūrinių, idėjinių ar apskritai meninių inovacijų jo filmukuose neįžvelgsi nė su žiburiu. J. Meko nuopelnas tik tas, kad jis vienas pirmųjų paėmė į rankas „Bolex“ ir ėmė filmuoti ne šeimyninius vakarėlius (kaip daugelis prakutusių amerikonų), o savo bičiulius (vėliau jie tapo avangardo ikonomis) ir to laikotarpio Niujorko kasdienybę (vėliau ji tapo amerikietiška „mažojo žmogaus“ gyvenimo būdo dogma). Tik ideologiškai teisingai propaguojant šį „mažojo žmogaus“ kultą, tik visame pasaulyje vykdant parodomąją, kartais iki absurdo nužengiančią meno ir visos visuomenės demokratizaciją buvo įmanomas perdėtas J. Meko dienoraštinio kino – kaip pačios demokratiškiausios kūrybos formos – išaukštinimas.

 

Šiais ilgais pasažais iš esmės nieko naujo neišdėsčiau, tik persakiau paties J. Meko žodžius: „Dienorašty filmuoji gyvenimą, kuris yra čia ir dabar, ir kitą akimirksnį, kitą sekundę jo nebebus. Gyvenimas eina, jau yra kita detalė, viskas keičiasi. Viskas bėga. Tai turėjau išvystyt techniką, kad pagaučiau tą momentą. Ir šitą galimybę man davė „Bolex“ kamera“ („Literatūra ir menas“, 2005.V.14). Arba: „Aš iš tikrųjų nekuriu filmų: aš tiesiog filmuoju. Aš esu filmininkas, o ne filmų kūrėjas. Ir aš ne „režisierius“, nes aš nieko nerežisuoju. Aš tiesiog filmuoju; Aš neturiu vizijų, vaizduotės, aš nelabai domiuosi „kūrybingumu“ („Šiaurės Atėnai“, 2006.III.4).

 

Panašiai J. Mekas kalba ir knygutėje „Žodžiai ir raidės“. Paprastučiai žodžių ir raidžių deriniai mums byloja vienintelę autoriaus tiesą – „poezijos aš nekuriu“. Viskas lygiai taip pat kaip ir mekiškame kine, tik filmavimo kamerą čia keičia rašomoji mašinėlė: „Tai ir rašau, / be prasmės ir be / turinio, / bendraudamas tiktai / su šiuo baltu / popieriaus lapu / ir savo sena / Olympia / De Luxe / mašinėle“ (p. 75). Autorius įsitikinęs, kad „poezija nėra / kalti / metaforas / ar išrast / naujus / vaizdus“, todėl atvirauja negailėdamas nei savęs, nei skaitytojo: „Nedainuoju nei / apie / meilę nei / mirtį. / Be garsvyčių / mano / poezija“ (p. 37); „Mano poezija / tokia jau / paprasta, / ir nieko nuostabaus / mano / gyvenime“ (p. 62). Vis kartodamas banalybes apie tuščią poezijos rašymą, tuščiai prabėgančias akimirkas, tuščiai verkiančius katinėlius, tuščią vyno taurę ir dar tuštesnį popieriaus lapą, autorius galų gale mus įtikina: šie tekstai, t. y. jų rašymas ir skaitymas – tai tuštybių tuštybė. Stengdamasis kalbėti kuo paprasčiau ir tiesiau, autorius pasiekia savo tikslą – mes galų gale suprantame, kad skaitome ne ką kita, o (atkreipkite dėmesį į žodžių etimologiją) prastus ir tiesmukus tekstus (jei autorius nemėgsta žodžio „poezija“, šiuos raidžių ir žodžių rinkinius pavadinkime „tekstais“). Kai kurie oficialūs kritikai banalybėse bando ieškoti mitologinių klodų, o tuštybėse – egzistencinio užpildo. Bergždžios pastangos. Paprastai ištarta banalybė – tai prasta banalybė. O tiesiai pasakyta tuštybė – tai tiesmuka tuštybė.

 

Stop! Štai čia stabtelėkime ir pamąstykime. Perskaičius šią knygą galva pasidaro tuštut tuštutėlė, kalbant banaliai, po tavo smegenis ima švilpauti nepakeliamo būties lengvumo vėjai... Vadinasi, skaitymas veikia – be tuščių banalybių, čia kažkas dar yra. Skaitydamas taip ir įsivaizduoji autorių, sėdintį lauko kavinėje prie pustuštės vyno taurės (ne, geriau įsivaizduoti jį sėdintį namie prie mašinėlės „Olympia De Luxe“ su tuščiu popieriaus lapu) ir kontempliuojantį visiškai nereikšmingas aplinkos smulkmenas arba, kaip pasakytų filosofai, – niekį. Štai tas bereikšmių niekučių kontempliavimas, išreikštas paprastais ir kasdieniais žodžiais, be daugiabriaunių prasmių ir sunkiasvorių metaforų, man, paprastam skaitytojui, ir sukelia katarsį, tą dvasinės lengvybės būseną, taip retai pasitaikančią slegiančioje mūsų kasdienybėje.

 

Būtent už tokias lengvutes ir šiek tiek nihilistines egzistencijos akimirkas (viskas – tuštybių tuštybė, nusispjaut, dėjau aš ant to pasaulio!) ir reikia padėkoti J. Mekui, o visų pirma – misteriui Bolexui ir misis Olympijai De Luxe. Šiame tuščiame vyksme, kuris vadinamas gyvenimu, „Bolex“ juk gražiai dūzgia ir be juostos, o „Olympia De Luxe“ maloniai taukši ir be popieriaus.

 

Šiaurės Atėnai, 2007-11-17 nr. 869