tereskinas_Ese_Apie_Skirtingus_Kunus        Artūras Tereškinas. Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas. V.: Apostrofa, 2007.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungą šiuo metu vienija per 350 meno kūrėjo statusą turinčių narių. Pagal statistinį normalųjį pasiskirstymą 11 iš jų turi būti gėjai, 3 – lesbietės, 2 – biseksualūs asmenys ir 1,5 transseksualo. Bet jų nėra. Tiksliau sakant, yra, tačiau niekas apie tai nežino. Visi tyli šiknas suraukę ir lyg velniai kryžiaus bijo vaivorykštinės GLBT vėliavos.

 

        Keista, tačiau kaip aktyviausi kovotojai už žmogaus teises ir laisves dabar Lietuvoje pasireiškia ne kokie rašytojai ar menininkai, VU studentai ar „Maximos“ kasininkės, o gėjai ir lesbietės. Nes jie jaučiasi stiprūs remiami ES rezoliucijų ir panašių judėjimų anapus ir šiapus Atlanto, jau senokai save įteisinusių viešosiose įvairių šalių erdvėse. Turi jie ir vietinį intelektualinį „patroną“, svarbiausią savo ideologą – A. Tereškiną, Harvardo universiteto daktarą, VDU ir VU dėstytoją.

 

        Gėjai – tai gėjai, Harvardas lieka Harvardu, bet A. Tereškiną tiesmukai pavadinti vien „gėjų patronu“ – absoliučiai klaidinga. Mano manymu, GLBT judėjimas Lietuvoje jam tėra patogi priedanga skleisti kur kas svarbesnes ir didingesnes idėjas. Juk jis kalba ne tik apie seksualines mažumas, bet ir apie visas mažumas par excellence, galiausiai sudarančias daugumą, įkalintą normalumo standartų gete ir užsklęstą visuotinio pripažinimo rėmuose. Kalba apie studentus ir dėstytojus, rašytojus ir kritikus, namų šeimininkes ir mokslininkus, kurie „jaučiasi viktimizuoti galingų viešumo vergvaldžių akivaizdoje“ (p. 15). Dabartinė Lietuvoje vyraujanti kultūra – tai pažeminimo ir gėdinimo kultūra. Ir, šios oficialiosios kultūros terorizuojami, mes esame priversti užsidėti jai suprantamas kaukes, nuolat persirenginėti ir nevykusiai vaidinti piliečius ir valdininkus, rašytojus ir literatūros kritikus. Visi, be jokios išimties. Nuo politinio transvestito R. Pakso iki poezijos bomžo T. A. Rudoko.

 

        Man patinka prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu terminas „doksosofija“ (doxosophus – lot. tikintis teisumu, www.neulatein.de). Doksosofai – to, kas yra, mokslininkai. Jie sako tai, ką visi nori girdėti. Kalba visiems priimtinais žodžiais. Ir taip prisideda prie egzistuojančios tvarkos patvirtinimo ir įtvirtinimo. Doksosofai – oficialus Lietuvos intelektualas L. Donskis su visa savo kompanija. Šiek tiek kitoks šiuo požiūriu A. Tereškinas. Dar nedrąsus, dar kalbantis miglotomis užuominomis ir metaforomis, bet jau kitoks. Nesitapatinantis nei su galingaisiais visuomenės spektaklio režisieriais, nei su begaliais anoniminiais jo dalyviais. Liekantis kažkur „tarp“, bet aiškiai simpatizuojantis mums – prievartinės kultūros ir viešojo gyvenimo marginalams. Ir visus įspėjantis, kad „pasišlykštėtini“ natūralūs mūsų kūnai gali iš vidaus išsprogdinti dirbtinį „gražios ir normalios“ visuomenės muliažą.


       Šiaurės Atėnai, 2007-06-23