Kitados mano močiutė augino alijošių. Tokia neišvaizdi, kasdieniška ir poezijai visai neįkvepianti gėlė. Paskui tą alijošių augino mano mama. Vaikystėje jo sultimis gydydavo man slogą. Sako, padėdavo. Iš to veislinio kamieno turėjau pasisodinusi atžalą ir aš. Gydomosiomis jo savybėmis nesinaudojau. Bet apie tą augalą parašiau eilėraštį. Tuo metu vienas dailininkas leido savo dienas Londone ir retkarčiais gaudavo paštu lietuviškos spaudos. Viename „Kauno dienos“ numeryje perskaitė tą eilėraštį ir panoro susipažinti su jo autore. Susipažinom. Dabar auginam dukrą. Ar tai reiškia, kad vienas eilėraštis nulėmė mano gyvenimą? Nežinau...
Visada bijau visokių interviu apie poeziją. Iš tiesų nemėgstu atsakinėti į klausimus, nes vienintelis tikras mano atsakymas būtų – nežinau. Klausiančiojo toks atsakymas paprastai netenkina, todėl turiu išsisukinėti ir nenorom kurpti frazes, kuriomis pati abejoju. Ilgą laiką buvo gėda to savo nežinojimo, kol vieną dieną perskaičiau W. Szymborskos eilutes: „Galbūt esama poetų, kurie žino, kas tai yra poezija, aš nežinau. Ir man atrodo, jog labai gerai nežinoti kai kurių dalykų“. Kažkaip lengviau pasidarė. Jeigu jau Nobelio premijos laureatai nežino... Visada įtartinai žiūriu į žmones, kurie žino ir neabejoja savo žinojimo teisingumu. Žino politikai. Jie žino, ko reikia tautai, kaip ją padaryti laimingą, kokiomis priemonėmis paversti gyvenimą pavyzdiniu egzistavimu, žino, ko mes verti, kiek nusipelnėme, ir žino, kaip įgyvendinti mūsų svajones. Žino, kas yra priešai ir kaip su jais kovoti. Žino, kas naudinga, reikalinga, o kas žalinga. Gal dar policininkai. Jie žino, kad lėkdama į Poetinį Druskininkų rudenį viršijau greitį trisdešimt septyniais kilometrais per valandą. Jie žino, ir jiems to pakanka. Žinojimas pasotina, patenkina ir nuramina. Nežinojimas verčia ieškoti, atveria neužkariautas erdves, žadina smalsumą ir norą pažinti. Nežinojimas – palaima. Galbūt kartais esame laimingi, nes daug ko nežinome.
Atsisėsdama prie popieriaus lapo ir pradėdama rašyti eilėraštį, aš nieko nežinau. Aš nežinau, nuo ko pradėti, tuo labiau nežinau, kuo jis baigsis. Yra tik didžiulis noras sukurti iš naujo dar vieną mažą eilėraščio pasaulį, yra sielos garai, vidinė energija, kurią privalau materializuoti, tą neapčiuopiamą dvasios molekulę paversti žodžiu. Ir nustebimas – tarsi eilėraštis būtų ne tavo paties smegenų produktas, o kažkoks autonominis organizmas, pasinaudojęs tavo rašalu. Jis žiūri į mane iš popieriaus skiautės ir šaiposi iš mano pastangų jį pakeisti ar patobulinti. Jis tampa savarankišku ir gyvena savo gyvenimą, knygose bei laikraščiuose keliaudamas po tolimus kraštus, aplankydamas žmones, kurių aš pati net neįtariu esant. Kartais sugrįžta aplankyti manęs ir papasakoja, ką pridirbęs, kol nesimatėm. Eilėraštis – mano priešas, draugas, meilužis, mano tėvas ir motina, mano vaikas. Aš jį kuriu ar jis kuria mane? Aš suteikiau jam vienokį ar kitokį pavidalą, o gal jis formuoja mane arba net nulemia mano gyvenimą? Jokios čia mistikos. Bet kartais pagalvoju: jei nebūčiau parašius vieno ar kito eilėraščio, mano gyvenimas galbūt būtų visai kitoks.
O eilėraščio „prototipas“ alijošius tebeauga ant palangės – senas, kreivas, sumedėjęs, savo šaknimis išsprogdinęs ne vieną vazoną. Toks simbolinis mūsų gyvenimo liudininkas ir įvykių kaltininkas, sukriošęs sąvadautojas. Jis taip pat viską žino. O aš vėl nežinau, kada parašysiu kitą eilėraštį, ar apskritai dar parašysiu. Visada sakiau sau – jei gali nerašyti, nerašyk. Dabar galiu. Nes jokia poezija ir joks menas nėra svarbiau už gyvenimą. Turiu baigti. Jau atsibudo mano dukra. Kai prieinu prie jos lovelės, suprantu tik viena – joks žmogus visoje žemėje taip nesidžiaugs mane matydamas.
„...O kiekvienas žinojimas, kuris nesukelia naujų klausimų, greit miršta, praranda gyvybę palaikančią temperatūrą.(...) Todėl aš taip vertinu trumpą žodelį „nežinau“. Jis turi galingus sparnus. Jie išplečia mūsų gyvenimo erdves – erdves, kurios telpa mumyse, ir erdves, kuriomis plaukia mūsų mažutė Žemė“ (W. Szymborska).
Nemunas
2006 06 12
