regimantas_tamosaitis        Viena spalvingiausių asmenybių Lietuvos kultūros pasaulyje – Regimantas Tamošaitis. Žmogus, savo kailiu patyręs, kas yra bohema, vienas pirmųjų krišnaistų Lietuvoje, žymus rašytojas, mokslininkas, dėstytojas. Jo šmaikštus žodis primena šviesaus atminimo Gintarą Beresnevičių, tuo pačiu būdamas visiškai originalus ir unikalus. Jo knyga „Vitaminų pardavėjas“ daug kam buvo ir tebėra atradimas – šokiruojanti ironija įnešė šviežio mąstymo gūsį į skaitytojų protus. Lyg vitaminai.

        Regimantas Tamošaitis sutiko paatvirauti apie savo ir Lietuvos gyvenimo vitaminus.

        Jūsų antroji (esė) knyga - "Vitaminų pardavėjas", pasirodžiusi pernai. Lyginant su pirmąja, moksline („Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė, 1998), tai - didžiulis stilistinis šuolis. Kaip susidomėjote esė žanru, galbūt tai - senas, bet į dienos šviesą nepatekdavęs Jūsų pomėgis?

        Esu linkęs į pasaulį žiūrėti abiem akimis ir suvokti jį abiem smegenų pusrutuliais: racionaliai ir emociškai. Mano galvoje, regis, sutaria filosofija ir menas, mokslas ir kūryba, pažinimas ir saviraiška. Kad sausa teorija nenususintų gyvasties, žmogui kartais reikia meninės saviraiškos ir gyvo sąlyčio su šiuo įdomiu, gražiu ir nuostabiu pasauliu. Joks normalus žmogus juk negali egzistuoti be meno ir kokios nors kūrybos. Man artimiausias buvo žodžio menas. Kiek galima „graužti“ kitų parašytas protingas knygas ir paskaitose kartoti svetimas mintis? Norėjosi kažką pasakyti savaip, pažaisti idėjomis, apmąstyti savo paties patirtis ir pasiknaisioti po save. Ten tiek daug prisikaupę visokių sąmonių bei nesąmonių.

        Tie apsakymai ar fikcijos, kurias kiti kažkodėl vadina esė, lyg patys išlindo iš pasąmonės. Tai mano vidiniai gaivalai, o rašymas – bandymas tuos gaivalus atpažinti, juos sutvarkyti, sutramdyti. Kūrybingas rašymas yra lyg žaidimas, bet tai - rimtas žaidimas, kuris keičia žmogų, išlaisvina sąmonę, o kartu skatina ir kažkokį moralinį apsivalymą. Šiaip ar taip rašymas man padėjo geriau pažinti save, išsiaiškinti kai kurias savo problemas, atsikratyti slaptos puikybės, kuria dažnai serga „mokslinčiai“, įveikti visokias baimes. Be to, kūryba man yra bendravimo būdas, nes rašydamas galvoju apie artimos dvasios žmones, jiems ir skiriu tuos savo neaiškaus žanro tekstus.

        Kita vertus, išlaisvėjus Lietuvai, ją tiesiog užplūdo eseistikos tvanas, mat turime labai daug protingų žmonių, kuriems reikėjo išsikalbėti, išsisakyti. Manau, kad eseistiką puolė rašyti visi tie, kurie nepajėgė būti nei tikrais mokslininkais, nei rašytojais. Mano knyga tikriausiai irgi pritampa prie to reiškinio. Kaip tas Buridano asilas stoviu tarp teorinio ir estetinio pasaulio suvokimo.

        Kas Jums yra vitaminai? O gal reikėtų rašyti Vitaminai?


        Vitaminas yra stiprus žodis, jame slypi galingos prasmės, pati gyvybės idėja. O pardavėjas – dėl paradokso, dėl intrigos, kad būtų keisčiau. Skamba kaip „Oro pardavėjas“ (buvo sovietmečiu tokia niūrios fantastikos knyga). O vitaminai man patinka: dažnai vaistinėse dairausi į juos, džiaugiuosi tais reklaminiais pažadais, kad žmogus gali būti sveikas ir patenkintas gyvenimu. Taip ir norisi juos vartoti, kasdien ryti tas spalvingas tabletes, nors gerai suprantu, kad visa tai – prekybos magija, viltinga apgaulė, brangus placebas. Juk daug sveikiau yra natūralūs vaisiai bei uogos nei visi tie spalvingi nežinia iš ko padaryti dalykėliai. Taigi man vitaminas yra gražiai skambantis žodis, o mano knygoje yra daug kalbos ir prasmės žaidimų. 

        Pamenu, viename iš esė rašėte, jog labai "susidraugavote" su kompiuteriu, internetu. Šiame amžiuje tai - ne naujiena, tačiau Jūsų kūriniai nėra kompiuterio galimybių išbandymas. Ką Jums reiškia ši dėžė, pakeitusi pasaulį? O gal ji jo visai nepakeitė?

        Kompiuteriu išmokau dirbti 1994 metais, kai nepanorėjau mokėti pinigų už disertacijos teksto surinkimą. Nuo tada ir „įjunkau“, perėjau „Windows“ evoliuciją nuo trečiosios versijos iki šiuolaikinės „vištos“ („Windows Vista“, - M.P.), kuri siutina dėl godumo resursams ir vartotojų galimybių supančiojimo. Visi tie spalvingi „vištos“ dalykėliai tarytum skirti moterims bei paaugliams suvilioti, o logiškai ir racionaliai valdyti „biznio mašiną“ per tokių operacinių sistemų apvalkalus darosi vis sunkiau, tam jau reikia specialių studijų.

        O šiaip mane kompiuteriai domino ne kaip technikos stebuklas, bet kaip žmogaus sąmonės veiklos forma. Kaip jie veikia asmenybę, koks jų vaidmuo komunikacijos procese. Ryšių galimybės šiandien didžiulės, bet realusis pasaulis tarytum susitraukė, ėmė nykti asmuo, prie kompiuterio - žmogus. Man internetas - atgrasus: tai milžiniška anoniminės komunikacijos ir chaotiškos informacijos kloaka. Niekada nieko neskaitau internete, bendrauju tik minimaliai. Ypač man nepriimtini visi tie anoniminiai komentatoriai, kurių aibės veisiasi tose unifikuotų žmogiškųjų resursų kanalizacijose. Bet skaitmeninis pasaulis – totalinė žmonijos ateitis, gal ir jos mirtis, apie tai negali negalvoti. Už visa, kas yra patogu ir lengva, anksčiau ar vėliau reikia sumokėti, kartais   labai žiauriai. Gal jau mes gyvename skolon? Juk aš irgi esu parazitas: nemokamai susirašinėju elektroniniu paštu, kurį sukūriau ne aš pats, begėdiškai vagiu muziką iš interneto ir t.t. Kartais dėl to man tikrai darosi neramu. Žmogus negali gyventi be principų, tai griauna jo dvasią. Esam kaip parazitai, vegetuojantys kažkokioje nerealioje erdvėje ir net kartais gaunantys iš to naudos. Na, tai mano subjektyvūs svarstymai, tinkantys dramatiškai kūrybai, o tikrovėje žmonėms kompiuteris bei interneto tinklas jau yra normali darbo terpė, gal net antroji žmogaus prigimtis.

        Ką galvojate apie kitas naujoves, pasklidusias Lietuvoje? Pavyzdžiui, sektas (Jūsų knygoje minimi mormonai, tikriausiai turėjote (ne)malonių susitikimų su jais ir į juos panašiais), eksperimentinę muziką, eksperimentinį meną?

        Jokios sektos man nepriimtinos, bet žmonės negali be prietarų. Manau, kad tam tikras visuomenės procentas visuomet yra pasmerktas sektoms, nes dalies žmonių sąmonė yra sektantiška. Kita vertus, pažvelgus į žmonijos istoriją iš šalies, ji atrodo kaip beprotysčių istorija. Žmonės nesuvokia tik savo dabarties beprotiškumo. Manau, kad reikia ugdyti žmogaus, ypač jauno, kritinį mąstymą, kad pasaulyje būtų mažiau avinų. Arba – aukų, nelaimingų, beprasmiškų gyvenimų.

        Mėgstu klasikines vertybes, o eksperimentinė muzika ir kiti menai domina kaip galimybė patirti ką nors naujo, įspūdingo. Kartais būna stebuklų, nes atsiranda naujų, jaunų žmonių, kurie ima ir išreiškia savo dvasios energiją kokia nors neįprasta, bet įtaigia ir meniškai stipria forma. Man tai patinka. Tačiau pati eksperimento sąvoka nevykusi: ji per plati (kas tai: avangardizmas?) ir per daug susijusi su pozityvizmo ideologija, su mokslo bandymais. Man nerūpi nei eksperimentai, nei laboratorijos, aš noriu tiesiog tikro meno. O koks jis – klasikinis ar pats naujausias – man nesvarbu.

        Teko girdėti, kad esate (buvote?) vienas pirmųjų Lietuvos krišnaistų, dalyvavęs jų "steigiamajame suvažiavime" 1980 metais Kaune. Ar tai tiesa? Jei taip, papasakokite apie šį istorinį dalyką ir Jūsų santykį su vaišnavizmu ir bhaktomis plačiau.

        Taip, buvo tokie reikalai, nėr ko slėpti (seniau būdavo gėda prisipažinti). Jaunystėje vienu metu buvau nusprendęs, kad sovietinėje sistemoje tikras žmogus gali tik girtuokliauti, griaudamas tą sistemą, daugiau čia nėra ko veikti. Miglotai jaučiau dvasingumo poreikį, mane supo idėjinė tuštuma, nors apie tikrąjį dvasingumą nieko neišmaniau. Ir tada pasipainiojo visokių ezoterikos aiškintojų, mokytojų. Popsinis dvasingumas masėms, barokinės jogos formos. O egzotiško vaišnavizmo (taip vadinamas krišnaistų mokymas, - M.P.) smūgis per sąmonę ir visus pojūčius tiesiog apsvaigino. Visi tie ritualai, giesmės, muzika, spalvos, kvapai, skoniai... Jie smarkiai kerta ir gali „išjungti“ ne tik tokius jaunus naivuolius, koks tada buvau aš. Toks netradicinis, visiškai priplėkusios bažnyčios neprimenantis Dievo garbinimo būdas man patiko. Štai kur tikra beprotystė, sakiau sau, beprotiškiau ir būti negali. Vadinasi, tai išlaisvina. Nereikia tau nei alkoholio, nei sunkiojo roko ekstazės. Beje, kažkokio „steigiamojo suvažiavimo“ niekada ir nebuvo, tik spontaniški susibūrimai.

        Greitai pamačiau, kad sektantiškas gyvenimas žiauriai apriboja žmogaus galimybes, uždaro kultūros pasaulį, ardo asmenybę, slopina kūrybinę veiklą ir apskritai neigia pačią kūrybos idėją. Kam tau reikia kažką kurti, jeigu Dievas viską jau sukūrė? Man visa tai nepatiko, nes buvau įsitikinęs, kad žmogaus esmė kaip tik ir atsiskleidžia per kūrybą, kad menas yra sielos saviraiška ir jos gyvybė. Taip pat ir laisvas filosofinis mąstymas. Matyt, toks ir yra Dievo planas: žmogus turi pažinti save per veiklą ir per santykius su kitais žmonėmis. O sektos nori numarinti žmogų pirma laiko, per jėgą pasiųsti jį į amžinybę, net nesupratusį, kam jis čia buvo atsidūręs. Mano savimeilei tokios sektantiškos užmačios netiko. Man patinka būti gyvam. Tai reiškia – laisvai mąstyti, kurti, bendrauti su žmonėmis, sąmoningai rinktis pareigas bei atsakomybę.

        Kai kuriuose savo tekstuose mėginau ironizuoti sektantišką psichologiją. Tada, devintajame dešimtmetyje, mėginau išblaivinti kai kuriuos sektos žmones, galvodamas, kad darau gerą darbą. Bet jie nuo manęs nusisuko kaip nuo demono, net gatvėje lenkdavosi. Taip aš suvokiau, kad kiekvienas žmogus savo beprotybę turi išgyventi ją pats ir iki galo, nes iracionalių ir subjektyvių asmens nusiteikimų nepakeis joks racionalumas. Protas tiesiog nepasiekia beprotybės gelmės, o ten ir slypi visa jėga, žmogaus veiklos motyvacija. Emocijos yra stichiška energija, ji turi išsekti pati. Bet dabar man visa tai smagu prisiminti, į vaišnavų eisenas žiūriu nors iš tolo, bet su šiokiais tokiais sentimentais. Gal kada vėl prie jų prisijungsiu, kai jau visai nuprotėsiu. Juk žmogaus gyvenimas eina kaip tik ta linkme...

        Kokia bus kita Jūsų knyga? Ar ji jau rašoma? Gal vėl keisite stilių?

        Noriu parašyti kitą knygą, bet dar neįsivaizduoju, kokia ji bus. Mane turi pagauti koks pirmas sakinys, magiška žodžių jungtis, nušviesti koks nors ypatingas sapnas. Norėtųsi aprašyti savo paties gyvenimą, revizuoti save: išsiaiškinti pagaliau, kas aš toks esu ir ką čia veikiu. Bet manau, kad vėl gautųsi koks nors fantastiškas ir groteskiškas personažas, iš kurio - jokios naudos. Svarbu sugalvoti savo istorijai pavadinimą... Patiko man vienos vaikystėje skaitytos knygos pavadinimas: „Niekam tikęs Pito Pereso gyvenimas“. Puikiai skamba, bet negaliu plagijuoti. Tai kertasi su mano principais. 

        Ką laikytumėte didžiausiais savo įkvėpėjais?

        Tai jau tikrai sunku pasakyti. Gamta, dangus, miestai ir moterys. Viskas, žinoma, sublimuota, pakylėta į romantinės svajonės lygmenį. Išgyventi man padėjo knygos ir muzika. Taip pat filosofiniai tekstai. Yra daug puikių autorių, reikėtų smarkiai pasvarstyti, kaip čia juos išrikiavus. Galiu tik vieną faktą paminėti: kur tik gyvenčiau, visada mano namuose turi būti Evelyno Waugh (1903-1966) knyga „Numylėtinė. Dulkių sauja“. Ji - apie aukštosios kultūros žlugimą modernioje kapitalizmo epochoje. Apie miesčioniškosios klasės, plebėjų bangos iškilimą. 

        Kurlink eina Lietuva?

        Gerai nesuvokiu, tikriausiai į kapitalizmą. Ten visi būsim puikūs vartotojai, vertinantys tik vieną – reklamos - meną. Nežinau. Aš visada einu kitiems iš paskos, nežiūrėdamas, kur juda kiti. Kaip ir neeinu, stengiuosi likti vietoje. Mat iš tiesų daugiausia žiūriu atgal, mėgindamas suvokti, iš kur aš atėjau. Kiek pagaunu tos praeities, tiek susivokiu dabartyje bei įsivaizduoju ateitį. Tačiau viskas šiame pasaulyje yra miglota, paslėpta. Kad žinojimas nepanaikintų mūsų laisvės. Tikriausiai aš niekur neeinu ir visai netobulėju. Tiesiog nenoriu, nėra norų. Nirvana...

        Kalbėjosi Mindaugas Peleckis, Vakarai.us, 2008-06-09