Neabejotinai svarbiausias praėjusios savaitės literatūrinis (o gal ir ne tik literatūrinis) įvykis buvo Regimanto TAMOŠAIČIO knygos „Vitaminų pardavėjas“ pristatymas rašytojų klube (kovo 6 d.). Smagiam ir net šiek tiek beprotiškam vakarui pasibaigus, knygos autorius sutiko atsakyti į keletą „Nemuno“ klausimų.

        – Dauguma Tavo kūrinių spausdinti periodikoje. Kodėl kilo būtinybė surinkti juos į krūvą ir išleisti? Ar dėl to, kad, anot Jūratės Baranovos, „nesulipdyti į knygą jie (kūriniai) pranyksta kaip dūmai, lieka tik kažkokios nuobiros skaitytojų atmintyje“? Nenorėjai palikti skaitytojų su nuobiromis?

        – Man buvo gaila palikti tuos tekstus kažkokioj nežinomybėj. Visa kūryba buvo pakrika, išsibarsčiusi po laikraščius, negalėjau suvokti savo tekstų kaip tam tikro užbaigto darbo. Juk daugelis jų buvo nežinomi, negirdėti, nematyti... Norėjosi apibendrinti tam tikrą kūrybinį etapą, sudėti viską į vieną vietą, kad išsivaduočiau nuo erzinančio poreiko rašyti. Sudarydamas knygą galvojau, kad baigęs imsiuosi rimtesnių, mokslinių veikalų, nes jau būsiu atsiskaitęs.

        – Labai sunku apibrėžti knygos žanrą. Viršelyje parašyta, jog tai esė, tačiau…

        – Visuose „esė“ introspektyviai analizuojamos pasakotojo būsenos, tačiau pats pasakotojas visada fiktyvus. Į pasakotojo figūrą aš įdedu tik kurį nors savęs aspektą, o ji visa sąlygiška; tai atitinka meninės prozos kanoną. Bet kadangi kūriniuose nėra tikroviško pasakojimo, išplėtoto siužeto, kokių nors gyvenimo aplinkybių, jie tartum neatspindi pasaulio ir nepriklauso tradicinei epinei literatūrai. Svarbiausias veikėjas čia yra lyg ir idėjos, minties procesai, minties versmė. Dėl tokio savotiškumo net norėjau juos Borcheso stiliumi pavadinti fikcijomis. Dėl žanro problemos konsultavausi ir su kolegomis katedroje. V. Daujotytė sakė (o ir aš pats taip manau), jog tai nėra esė. Tačiau koks iš tiesų žanras, sunku apibūdinti. Norėjau palikti knygą be jokio žanrinio įvardijimo, taip net buvau padaręs – išbraukęs visur tą „esė“, bet leidykla paliko. Manau, kad tas žanrinis neapibrėžtumas dar sukels teorinių svarstymų – ne dėl mano literatūros, o dėl mūsų pačių gebėjimo įvardyti, apibrėžti žanrą.

        – Susidaro įspūdis, kad būdamas literatūroje visą laiką buvai lyg ir šalia jos... Gal tai sąmoninga Tavo laikysena?

        – Tai pirmiausia lėmė aplinkybės. Mano išsilavinimas nebuvo nuoseklus, aš neturėjau gyvenimo plano, nedariau karjeros. Daug kas priklausė nuo atsitiktinumo. Daugelis žmonių baigę mokyklą stoja į universitetą, paskui pasirenka specialybę, pagal ją dirba, tada užsidaro, lieka literatūroje. O man literatūra buvo tik mano paties gyvybinis poreikis, ne specialybė. Knyga buvo būtinas dalykas – kaip maistas, oras. Bet dar daugiau negu literatūra ir knyga man reiškė pats gyvenimas. Aš neužsidariau. Planavau būti dailininku, mokiausi dviejuose dailės technikumuose, kol galiausiai iš abiejų buvau išmestas ir dailė man tapo nepasiekiama. Paskui domino filosofija – bet irgi ne dėl studijų. Iš pradžių labai kantriai, išsamiai studijavau rytų filosofiją (tai buvo lyg kokia savišvieta), vėliau – vakarų filosofiją, kultūrą, religiją. Šie dalykai labai domino, nes jie buvo reikalingi gyvenimui, pasaulėžiūrai, pasaulėjautai. Galiausiai gyvenimo prasmės paieškos...

        – Jei teisingai suprantu, poreikis kurti literatūrą kilo iš gyvenimo prasmės paieškų?..

        – Būtent. Ne iš klonavimo – nes daug kam toks poreikis kyla iš apsiskaitymo. Žmonės skaito, o po to ima rašyti. Man taip nebuvo. Aš savęs nejaučiau kaip rašytojo, ilgą laiką visiškai negalvojau apie jokią karjerą. Buvo įdomu kalbėti apie prasmę, paieškas, filosofiškai apie būtį, o šitie dalykai skleidžiasi mene – literatūroj, muzikoj, dailėj. Todėl tapau dėstytoju. Kadangi dėstytojavimas nebuvo vien profesinė specialybė, bet ir gyvenimo būdas, būdamas literatūroje aš tuo pačiu metu buvau ir šalia jos, turėjau galimybę žvelgti į ją iš šalies, pamatyti jos privalumus ir grėsmes. Kai kurie žmonės, net profesionalai, labai susitapatina su knygomis ir praranda gyvenimą, gyvenimo jausmą. Jie neišvengiamai praranda ir meninį pojūtį (estetinį jausmą). Jie nebesuvokia literatūros kaip gyvos versmės, kaip tekste dokumentuoto autentiško žmogaus gyvenimo. Tiesiog konvencionaliai skaito tą literatūrą, vertina tai, kas atpažįstama, kas atitinka tam tikras konvencijas. Prasmę atranda pagal atpažinimo principą. Man tas dalykas svetimas. Aš juos laikiau sugadintais profesijos. Pats visą laiką stengiausi tarsi iššokti iš literatūros, kad pajusčiau jos vertę, gyvybę ir vėl sugrįžčiau tarytum iš naujo, ir vis mokėčiau nustebti. Siekiau, kad tie patys elementarūs tekstai (kad ir K. Donelaičio kūryba) kaskart keltų nuostabą. Tai toks paradoksas – vienu metu ir žinoti, ir tarsi sužinoti iš naujo. Jei tik ateitum ir kartotum, ką žinai, būtų neįmanoma dėstyti. Kiekvienos paskaitos metu aš stengiuosi sau susikurti intrigą – iš naujo žvelgiu į tą patį autorių. Kodėl jis rašė? Kas jam rūpėjo? Kodėl mes jį skaitome? Reikia jį aktualizuoti.

        – Knygos nugarėlėje tvirtini „griaunąs kalbos statinius, verčiąs minties monumentus, tikrinąs idėjų tvarumą“. Arba tiesiog žaidžiąs. Juk tai tikrų tikriausia maištininko pozicija. Jei taip, tai prieš ką maištauji?

        – Gal galima pasakyti ir taip, bet aš labiau mėgstu maištauti savo vaizduotėje. Atsitraukęs. Nes viskas, kas sukurta žmonių, yra vertinga, o aš jokiu būdu nenoriu nieko griauti, jei neturiu kuo pakeisti. Esu nihilistas, cinikas ir egocentrikas, todėl griaunu savyje sustabarėjusį suvokimą, kad iš naujo suvokčiau tą patį, ir suvokčiau prasmingai – ir tas pačias idėjas, ir tuos pačius literatūrinius tekstus. Tiesiog kad juos atgaivinčiau. Tai jau avangardistinis maištas (jį aprašo Eliade), kyląs iš tam tikrų gnostinių mitologijų: seną pasaulį reikia sugriauti, kad iš jo išaugtų naujas. Aš tiesiog apversdavau aukšyn (kojom) vienas ar kitas temas ar idėjas ir žiūrėdavau, kaip jos atrodo, iš ko jos padarytos. Maištininkas esu nebent tuo požiūriu, kad visą gyvenimą buvau autsaideris – jaučiausi esąs truputį nuošaly oficialios kultūros, nuo „mainstrymo“; net ir mano dėstytojavimas atrodė kaip tam tikra apgaulė. Tai man leido išsaugoti gyvą mąstymą.

        – „Vitaminų pardavėjas“ – pirmoji Tavo grožinės literatūros knyga (pristatymo dieną R. Tamošaitis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu – aut. past.) Koks paties kelias į grožinę kūrybą, santykis su skaitytojais, kolegomis, kritikais – ar manai, kad buvai (būsi) suprastas? Nesijauti vienišas?

        – Aš visuomet vertinau klasiką, kitų autorių kūrinius, tačiau norėjau kažko savo, norėjau parašyti taip, kaip niekas nerašė. Norėdavosi verstis per galvą, „išeiti iš proto“, atrasti prasmę – kad tik parašyčiau kažkaip kitaip. Iš pradžių rašiau tarsi sau, savo kompiuteriui, ir tik negreit išdrįsau spausdintis, įsivaizduodamas, kad rašau keletui tokių keistuolių bendraminčių, kurie supras ir tokį mano humorą, ir požiūrį. Ir tokių žmonių grupė išties egzistavo, todėl jaučiausi turįs bendraminčių, tačiau nemaniau, jog tai, ką rašau, turėtų vienodai vertinti visa skaitančioji visuomenė – blaiviu protu suvokiau, kad rimti žmonės kartais reikalauja ir rimtos literatūros, epinių tekstų, rimtos poezijos, o tokiai literatūrai neturėjau nei jėgų, nei galios, nei pretenzijų. Rašiau kažkokias mintis, žaidimus, mitologijas, intrigas. Visi šie tekstai parašyti žaidžiant archetipais. Tuos archetipus pirmiausia atrandu savyje. Mano išsilavinimas, apsiskaitymas leidžia žinoti, kas tai yra, o paskui aš atrandu juos savyje kaip tikras, veikiančias jėgas, kaip sąmonės jėgas, sąmonės struktūrą. Maniau, ir kiti kažką panašaus atpažins. Labai padėjo tie žmonės, kurie atsiliepdavo teigiamai apie mano kūrybą. Padėjo ir tie, kurie išsakydavo kažką kritiško, ypač dėl daugžodžiavimo. Nes mano tekstai toli gražu nebuvo tokie sėkmingi. Sudarinėdamas knygą turėjau daug abejonių. Reikėjo daug ką perrašyti, buvo daug nereikalingo balasto. Seniau tai atrodė prasminga, o dabar, žiūrėdamas kiek kitu (gal profesionalesniu) žvilgsniu, pamačiau, kad tai buvo tik mano subjektyvios, niekam nereikalingos emocijos.

        – Knygos pristatyme rašymą pavadinai „terapija“. Taip pat minėjai, kad savo kūryba „griauni neautentišką buvimą“. Tad ka Tu griauni ir nuo ko gydaisi?

        – Rašymas man yra gyvenimo būdas. Gyvenimo jautimo kelias, savęs suvokimo būdas. Mąstydamas save ir išrašydamas save per tekstą aš tarytum išgryninu ir perkuriu save. Iš pradžių rašymas gal išties buvo daugiau intelektualinis žaidimas idėjomis, bet ilgainiui ėmiau iš esmės analizuoti savo būsenas, klausti savęs, iš kur kyla mano gyvenime netikrumas, nuolatinis nepasitenkinimas. Ir atradau savyje daug visokių baimių, daug apgavystės, netikro santykio su pasauliu, su žmonėmis. Pastebėjau, kad esu tarytum apsimetėlis, prisidengiu idėjomis, kaukėmis, vaidmenimis, dažniausiai stengiuosi pabėgti į jausmų, idėjų pasaulį ir ten imituoti tikrą gyvenimą. Suvokiau, jog tai mane veda į tuštumą, į pražūtį. Rašymu mėginau atskleisti tokio pabėgimo, nenuoširdumo pavojų, tame kelyje slypinčią destrukciją. Teko nagrinėti ir virtualiosios realybės temą, nors iš tikrųjų kompiuteriai man visai nesvarbūs. Kibernetinė erdvė, virtualioji realybė buvo tiktai viena asmenybės susvetimėjimo aptarimo priemonių, tam tikra meninė medžiaga, o iš tikrųjų man visais aspektais rūpėjo žmogaus gyvenimo netikrumas. Aš jį atrandu savyje ir stengiuosi atvirai, nuoširdžiai iškelti iš savęs. Ne tiesiogiai, – tai nėra tiesioginė išpažintis, verksmingi apgailestavimai, koks aš vargšas, – o mėgindamas išsiaiškinti, iš kur kyla tokios būsenos, kaip jas galima įveikti. Tai įkvėpė drąsos gyventi, teisingai bendrauti su žmonėmis, ir galbūt kaip tik tada pagerėjo mano rašymas, nes jame iki tol buvo daug melo, už šito žaidimo slypėjo nemažai apgaulės, riboto pasitenkinimo. Bet tie pirmieji tekstai vėliau man pačiam pasirodė slogūs, aš pats juos arba mečiau lauk, arba perrašinėjau. Suvokus, kad literatūra yra nuoširdus santykis su žodžiu, viskas klostėsi paprasčiau.

        – Natūraliai priėjome prie daliai kūrėjų nemalonaus klausimo. Kas Tau, Regimantai, yra kūryba?

        – Mintys apie kūrybos paslaptį mane atvedė prie įžvalgos, kad kūryba yra kaip kūrenimas, kaip ugnis. Gal neatsitiktinai čia tas žodžių sąskambis? Tai savotiška dvasios alchemija. Sąžininga kūryba leidžia sudeginti šlakus. Aš manau, kad rašytojas, rašydamas kūrinį, pimiausia pasirašo pats. Jis parašo ne tik kūrinį, bet ir save. Arba perrašo.

        – Pristatymo metu turėjo vykti pokalbis „Žodžio kama sūtra“, tačiau vakaro metu žiūrovai nieko panašaus neišgirdo. Tik Audinga Peluritytė juokais užsiminė apie neva tavo įsteigtą kabaretą „kama sūtra“. Taigi ką ruošėsi pasakyti, bet nepasakė Regimantas Tamošaitis?

        – Tame vakare aš norėjau pakalbėti apie tai, ką man pats rašymas leido suprasti apie kūrybą kaip prasmės atsiradimą. Ne tik apie skaitymo, bet ir apie rašymo malonumą. Aš visada pradedu nuo fundamentalių, esminių dalykų. O esminis, fundamentaliausias dalykas yra pats gyvenimas. Kas yra gyvenimas? Kodėl mes gyvename? Todėl, kad gyventi yra gerai. Gyvenimas yra tarsi malonumas. Antraip žmonės nebegyventų, greit išnyktų. Gyvenimas yra galutinė vertybė, nebepaaiškinama, iracionali, tai – pagrindų pagrindas. Gyvenimas yra noras gyventi – kaip mitologijose pasaulis atsiranda iš geismo, iš noro, iš kamos... Mums atrodo, jog gyvenimo malonumus, džiaugsmą mes pirmiausia patiriame kaip kūniškas būsenas. Mąstydamas apie tai suvokiau, kad malonumo suvokimo centras yra sąmonė, nes malonumus mes suvokiame kaip malonumus, juos jaučiame tik tada, kai jie įgyja mūsų sąmonėje suvokimą, kai suvokimas tampa prasme, o prasmė gali tapti ir žodžiu. Trumpai tariant, malonumą mes visuomet patiriame kaip sąmonės būseną, kaip suvokimą, todėl gyvenimas ir yra gyvybė, nes daiktai negyvena, gyvena tiktai save suvokianti sąmonė. Net ir meilės aktas nėra tiktai dviejų organizmų trintis, jis visavertis tik tada, kai suvokiamas sąmonės lygmeniu, kai išgyvenamas kaip tam tikra dvasinė patirtis. Tokie yra mechanizmai – jausmo sublimacijos ir prasmės atsiradimo. Ir tame – prasmės ir žodžio lygmenyje – ir vyksta kūryba kaip to paties malonumo arba gyvenimo teigimas. Štai kur atsiranda tikras rašymas, rašymo džiaugsmas, kai tu patiri malonumą per žodį, tu konstruoji tas prasmes, tu kuri gyvenimą. Ir todėl tikras rašymas yra ne bet koks, o tik tas, kuriame objektyviai atsispindi gyvybė. Kaip archetipai. Todėl tikras rašantysis gali būti tik tas, kuris pajaučia tuos archetipus, kuris rašo ne tik kokias nors savo išmones, bet pajunta esmes. Ir per žodžius derina, perkuria tas esmes. Žodžiu, rašymo kūryba dalyvauja gyvenime, o gyvenimas yra dieviškas, tai buvimo ekstazė, norint taip rašyti, reikia maksimaliai išsilaisvinti iš savęs, savo egoizmo, ribotumo, kad galėtum atverti save gyvybės visumai – kaip vakar vakare ir buvo pasakyta: „pasaulis yra didesnis už mus“. Aš tai suvokiau per rašymą. Rašymas, žodžio lygmenyje vykstantis prasmės kūrimas, ir atveria mumyse pasaulį kaip visumą – kaip džiaugsmą, kaip kažką dieviško. Tai ir yra „žodžio kama sūtra“. Kaip kūrybinis, džiaugsmingas, aistringas procesas. Bet tokiam procesui reikia nusiteikti. Reikia išsilaisvinti iš gyvenimo rūpesčių, problemų, kurios užaštrina egocentrinį jausmą, atriboja pasaulį. Tarsi pakilti virš pragmatinės būties ir pleventi mistinėje laisvės būsenoje.

        Kalbėjosi Andrius Jakučiūnas

        Nemunas, 2008-03-13