Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.

       Neseniai pasirodė naujoji Eugenijaus Ališankos poezijos knyga „Iš neparašytų istorijų“. Šiuolaikinėje lietuvių poezijoje susiklostė tam tikra modernaus kalbėjimo tradicija, krypstanti autobiografiškumo link. Šia rašymo maniera pasižymi dauguma lietuvių poezijos, tad E. Ališankos eilėraščiai nėra išimtis. Vertinti knygą išties sudėtinga, ypač dabar, kai postmodernizmas tampa lyg ir nemadingas, o naujai literatūros situacijai apibūdinti (bent jau Lietuvoje) dar nerandama žodžių. Tokie apmąstymai kyla perskaičius minėto autoriaus knygos anotaciją, kurioje rašoma, jog šis rinkinys „žymi naująją kokybę ne tik E. Ališankos, bet ir lietuvių poezijos kontekste“. Įdėmiau paanalizavus jo naująją knygą, nesinorėtų sutikti su išsakyta pozicija, kuri pirmiausia mane ir suintrigavo. Išeitų, kad maždaug po penkiolikos metų vertinant lietuviškos poezijos kontekstą, atskaitos tašku reiktų pasirinkti šio autoriaus tekstus. O tai jau būtų labai neteisinga, nes, mano galva, yra žymiai brandesnių kūrinių, pavyzdžiui, S. Gedos, S. Parulskio, D. Šimonio ir dar keletos kitų autorių poezija.

       Formos ir stiliaus atžvilgiu E. Ališankos naujoji knyga niekuo neišsiskiria iš gausybės dabar leidžiamų tekstų. Jau labai seniai eilėraščiai rašomi mažosiomis raidėmis, be skyrybos ženklų, be rimų ir dažniausiai panašėja į dienoraštinę formą. Dauguma gyvenimą laiko vienintele tikrove. Tapęs rašytoju, toks žmogus stengiasi atkurti šią tikrovę kuo detaliau: pašnekesį miegamajame, savo pasivaikščiojimus gatvėje ir pan. Poetas pastaruoju metu kalba naudojasi kaip šiuolaikinis novelistas ar net romanistas. Eidamas šia kryptimi, jis pamiršta poetikos gudrybes – balsių ir priebalsių sąskambius, tropus, banguojantį ritmą. Sakysite, tai nepopuliaru, kad reikėtų atkreipti dėmesį tik į postmodernizmo estetiką! Tačiau E. Ališankos pasaulėžiūra ir grindžiama tuo. Prieš tai išleistas jo eseistinis veikalas „Dioniso sugrįžimas“ remiasi pagrindine postmodernizmo taisykle – mėgautis ir žaisti kuo įvairesniais diskursais. Tik tiek. Referuojama daugybė veikalų, iš kurių, drįsčiau manyti, pats autorius daugumos „neįkanda“, be to, pasitaiko ir faktinių klaidų. Šioje knygoje pasigedau ir paties rašančiojo nuomonės, refleksijos, o tai būtų daug įdomiau.

       Tačiau grįžkime prie poezijos. Labai paranku vėl pasitelkti anotaciją, pažyminčią pagrindines knygos „Iš neparašytų istorijų“ koncepcijas. Joje rašoma, kad eilėraščiai grindžiami egzistencinėmis ir kultūrinėmis refleksijomis, kasdieniškais nutikimais, kūno kalba, lietuviškomis ir europietiškomis realijomis. Beje, ir čia nesinorėtų sutikti, kadangi skaitydama E. Ališankos tekstus visiškai neaptikau europietiškosios kultūros aprašymų, o veikiau tik pačias bendriausias paties autoriaus kelionių realijas. Matyt, autoriui teko aplankyti nemažai Europos miestų, pabendrauti su įvairiais rašytojais. Štai ištrauka iš eilėraščio „josė saramago žodžiais portugalai turi naujų teritorijų užkariavimo patirtį“:

       Gražiausia šio teksto vieta – tai pavadinimas ir epigrafas, kur cituojami Fernando Pessoa žodžiai: „Ir mes būnam užkariavę pasaulį prieš atsikeldami iš lovos; / Bet atsibundame – ir jis jau neperžvelgiamas, /Atsikeliame – jo nebėra“. Kaip suprantu, epigrafas tai lyg savotiškas įvadas, mintis, kuri asociatyviai susijusi su eilėraščiu, bet, atrodo, kad dažnai poeto tekstuose ji yra pakankamai atitrūkusi, o dar dažniau ir nieko bendro su tekstu neturinti. Nepaisant visko, kai kurie eilėraščių pavadinimai ir įrašai po jais vis dėlto yra gražūs, poetiški, netgi sąmojingi. Beje, teisus D. Kajokas, minėtame rinkinyje įžvelgęs lengvą ironiją, šypsenėlę, sakyčiau, net autoironiją, kuri suteikia šiokio tokio svorio visai knygai. O kur Europos kultūra? E. Ališankos nepalyginsi su T. Venclovos poezija, kur intelektualai išdėstoma Europos kultūra: aprašomi miestai, jų istorijos – tai visiškai kitas poetinis lygmuo. Tačiau kartu drįsčiau prieštarauti ir pačiam D. Kajokui, kuris mano, kad knygos „Iš neparašytų istorijų“ autorius surado savitą kalbėjimo būdą, žaismingą intonaciją, kuri leidžia šnekėti lyg ir apie paprastus dalykus. Labai daug kas iš jaunųjų poetų rašo lygiai taip pat kaip ir E. Ališanka – paprasta ir visiems suprantama forma. Tuo labiau autorefleksija yra vienas iš pačių populiariausių ir seniausių dalykų, bet vertinant svarbiausia, kaip ji užrašoma, kaip perteikiama. Keistas sutapimas: beveik vienu metu skaičiau Gyčio Norvilo pirmąją knygą „Akmenskeltės“ ir minėtąją E. Ališankos poeziją. Nustebau, kad jie panašūs netgi pasakojimo objektais, – ta pati skurdi simbolika: beveik jokio skirtumo, ar rašyti apie Dvarčionis, ar apie portugalus ir rusus, valgyti agurkus, pomidorus ar vynuogines sraiges, lašinių bryzą. Negi toks šiuolaikinės poezijos objektas?..

       Tiesa, neklydau turėdama omenyje pastarosios knygos modernumą, kadangi protarpiais E. Ališanka pasitelkia siurrealistinę vaizduotę, kuri, pavyzdžiui, sutelpa į „žvaigždžių karų“ arba į „idioto kameros“ metaforas. Kai kuriuose eilėraščiuose pastebimos gediškos ar net mekiškos intonacijos. Sigito Gedos „Jotvingių mišiose“ kažkada man labai patiko toks paprastas eilėraštis „Neaiškus skelbimas“ su įrašu „Paskambinkite Gedai“, kur poetas prašo parduoti atliekamus, bet dar nenualintus žodžius. Eilėraštis atrodo visai paprastas, tačiau jame išsakoma poezijos esmė: jis turi būti derinamas, dėliojamas iš žodžių, jų sąskambių – tai ištisa teksto „mašinerija“. E. Ališanka viename savo tekste kaip tik siūlosi gan pigiai parduoti. Gal poetai susitartų?

       Labiausiai pavykęs tekstas yra „16 būdų kaip nužudyti poeziją“. Gana intriguojantis, naujas savo idėja ir šmaikštus, kaip sakoma, dekonstruojantis poezijos esmę. Norint kažką demaskuoti, reikia pasakyti tiesą, parodyti reiškinį iš vidaus ir tai šį kartą E. Ališankai pavyksta. Labai pamėgau du būdus: ketvirtąjį, kur sakoma, jog reikia poeziją nukryžiuoti ant semiotinio kvadrato, ir šešioliktąjį, teigiantį, kad ją tiesiog užtenka mylėti.

       Metai, 2002 spalis (10)