Gasparas Aleksa. Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: Nemunas, 2007. – 112 p.

       Skaitydama beveik prieš metus „Nemune“ išspausdintą interviu su Gasparu Aleksa „Kūrybinė drąsa ir baimė“, susimąsčiau: o juk nieko nauja nepasakyta… Palygino drąsą su šuns atkaklumu – gremžti taip stipriai, kad namo siena virpėtų, kad jazmino krūmai ir tujų viršūnėlės krūpčiotų, galiausiai išsiveržti laisvėn ir... likti su ta pačia šuniška pareiga: „Šuniška pareiga neduoda ramybės. Šuo pradeda loti manyje pačiame. Loja ir loja. Giliai viduje kiauksi, sąmonės karūną drasko, skverbiasi į pasąmonę. Tai laikinai atbaido Nietzsches, Heiddegerio ir Freudo fantomus. Pradedu džiaugtis laisve“.1 Pradėjęs nuo pjesių ir eilėraščių, paskui per šešerius metus išleidęs keturis romanus, G. Aleksa vėl grįžta prie poezijos: „Giedantis rupūžys“2 yra ketvirtasis, po vienuolikos metų pertraukos išėjęs eilėraščių rinkinys. Kito eilėraščių forma, sakinio struktūra, tačiau drąsa poetiniais įvaizdžiais kalbėti apie žmogų, neatskiriamą nuo skaudžios mūsų tautos istorijos patirties, įrašyti tą patirtį į biblinį kontekstą – ta pati. Suprantant, kad rizikinga taip didingai užsimoti ir apsidraudžiant prisidengti pavadinimo ironija: tarsi rupūžiui giedoti. Ne lakštingala, o „gieda“ – savo balsu, nieko nemėgdžiodamas, nors dviejų rinkinio skyrių pavadinimai norom nenorom kreipia mintis į pasaulinės literatūros klasiko G. Grasso romanų pavadinimus: „Giedantis rupūžys“ – „Rupūžės kurkimai“, „Šuns odos būgnelis“ – „Skardinis būgnelis“. Taigi G. Aleksos tekstai kupini aliuzijų, asociacijų, metaforų – tikros džiunglės išsilavinusiam skaitytojui, ir jas neblogai būtų kiek patyrinėti, ištvermę išbandyti, tačiau vėlgi susidaro įspūdis, kad rašyta ne jam: nėra čia jokios dialogo situacijos, veikiau pasakotojo monologas, net jei pačiame pirmame rinkinio eilėraštyje matai kreipinį „bičiuli“. Archetipinė klajūno situacija: kurpės, skarmalai, nutrintas krepšys. „Įstabiausias pasaulis“ – ten, kur gertas vanduo „po karštų paauglystės sapnų“. Atkaklus grįžtančiojo į vaikystės pasaulį ėjimas, suvokiant, kad grįžti neįmanoma: „gražusis kraštovaizdis stiklėja keistai“. Galiausiai kelios biblinės užuominos, kad „bičiulis“, į kurį kreipiamasi, – kojas tyru vandeniu mazgojantis, bučiniu išduotas „vienintelis žmogus“. Ne šiaip adresatas. Todėl ir pavadinimas „Malda“.

       Pirmuoju eilėraščiu užfiksuojama leitmotyvinė viso rinkinio tema – atminties erdvė, dėliojama iš prisiminimų fragmentų, vaikystės nuotraukų, suaugusiojo sąmonės transformuotų į poetines vizijas: „skrebendamas popierių regiu kruviną tėvo priekalą, / brizgilus, stribų naudotus ne arkliams žaboti, ir paklaikusias kaimynų akis“ („Gaisras“, p. 36), motiną rugiagėlių suknele, plakančią rožių kotais „atėjūnui per veidą, per rankas, plūstančias krauju“ („Rožės“, p. 13), pusalkanius pokario vaikus, atvežtus prie jūros „tiesiai iš bažnyčios: baltais neperšaunamais marškinėliais“, kartu su „valkataujančiais vokiečių vaikais, šašuotais šunimis, pelėdomis ir nakties garsais“ („Atkrytis“, p. 18). G. Grasso sustabdyto vaikystės laiko metaforą – skardinį būgnelį – atliepia G. Aleksos „šuns odos būgnelis“, išgraužtas prisiminimų, su didele ruda dėme per vidurį, nusidėvėjęs, neišvengiamai riedantis per laiką į žmogaus gyvenimo eroziją ir mirtį: „taku pasišokinėdamas rieda šuns odos būgnelis, o mes, bėgantys iš paskos, parpuolame sykiu su skaistyklos prieangyje plevenančiomis motinomis – jų vardus atpažįstame senose kapinaitėse, tarp griūvančių kryžių“ („Šuns odos būgnelis“, p. 107). Prisiminimai ne visada savaiminiai – kai kada jie reikalauja pastangų, klausimo sau pačiam: kokios spalvos yra motinos, sūnaus, Nemuno akys?.. („Mėnesienos sode“, p. 26). Tik palyginimai ne visuomet originalūs – atsakoma: „kaip ką tik pasėtų rugių želmenys“, „baugiai šaltos, plieninės, retkarčiais švytinčios“. Motinos ir sūnaus linija ypač išryškinama. Sūnus – išdavęs, pasidavęs, paklydęs („lietuvius ir baltąsias meškas / čia spardau, / motinos širdį maldauju: atiduok mane tiems šunims, tiktai lik gyva, tik lik dar gyva – gražiausiam vaidmeniui dideliame gyvųjų kalėjime“, – „Vizija“, p. 78). Motina – iškilmingai rašoma iš didžiosios raidės, kančios ir kantrybės simbolis, kiaurai matanti ir dramatiškai prisiimanti atsakomybę: „ji varo iš proto: sūnau, tu nekaltas, tu nekaltas, tai aš tave tokį gimdžiau“ („Mėnesienos sode“, p. 28), neišvengiamai esanti visur, (galbūt) tikrai mirusi ir išnyranti paukštiškos metempsichozės sukurtais pavidalais: „jos vardą tyliai pamiršta durų kiaurymės, debesys ir kaimynai, o ji vis dar eina – Balandė, Kuosa, Pelėda, Sniegena, Zylė, Gandrė, Gulbelė – / ji visur: iš paskos, šalia, priekyje, ji laukia ties prarajom ir tamsybių nuokalnėse“ (p. 28).

       Moteris, kaip visada ir visur vyrų poezijoje, – mūza įkvėpėja, pasirodo įvairiais pavidalais: motinos („Mėnesienos sode“), mergelės iš altoriaus vizijos („Atkrytis“), ištikimos gyvenimo draugės („Burtai“). Tik moteris turi galių atsilaikyti prieš pasaulio absurdą ir žiaurumą: „ruošiesi kelionei – išeisi, prakeiksi, trinktelėjusi aukso vartais / lūšnos duryse, išgirsi lopšį, girgždantį po balkiu, Saulės miesto šiukšlynuose, / vėl šliauši atgal tarsi peršauta vilkė į girios tankumyną // į dvokiančius rūmus, į požemius – gimdyti ir staugti, kankinamai giedoti“ („Tinklas“, p. 50). Moteriai suteikta galia gimdyti („negimdyčiau – Dievas prisakė! – dovanodamas įsčių ežero didžiuosius vandenis“, – „Rūdesys“, p. 51) stipresnė už bet kokią visuomeninę santvarką – ir tą, kuri griauna, ir tą, kuri griaunama. Tai ne tiek tradicijos išsaugojimo, bet instinkto triumfas („jie švelnūs, urzgia žvėrelių balsais, kasa kas naktį, kasa mano kūno žemę“, – „Rūdesys“, p. 52), kuris galiausiai tik pagimdytojo sąmonės gali būti įrašomas į kultūrinį/religinį kontekstą: „įsiklausyk! išgirsi ir motinos balsą: po trotilo diržu – Avinėlis“ („Tinklas“, p. 50).

       Kraupi Antrojo pasaulinio karo ir rusų okupacijos realybė toldama pačios atminties stilizuojama, pasitelkiant liaudies dainų ir pasakų poetikos motyvus: neapibrėžtoje erdvėje pasirodo „trys benkartai: rusas, mongolas ir kumeliukas“, moterys eina „į ežerėlį abrūsėlių skalbti, žalčių marškinėliais gaudyti“, iš liaudies dainų atpažįstami įvaizdžiai įgauna kraupaus siurrealistinio siaubo: „tykiai šlamėjo upelė šaltuonėlė / jaunoji motinėlė kraujuose gulėjo ir dantimis griežė“ („Benkartai“, p. 15), tačiau tai nėra vadinamoji Ezopo kalba, siekiant pasakyti nepasakant, bet greičiau polinkis simbolizuoti tautos praeitį – ir ne tik didvyrišką, nes laistomas ne midus, ne alus, o „arielkėlė, karti kaip motinų ašaros“ (vėl neoriginalus palyginimas). Į G. Aleksos eilėraščius organiškai natūraliai įpinamos ir tiesmukos, sakykim, proziškos kolūkių kūrimosi realijos, tyčia imituojant iškreiptą to meto kalbėseną, todėl tekstai įgyja grubaus epinio tikslumo: „kaimiečius suvarė į artelę / vietinį pastatė pirmininku, / tas ilgai netvėrė – / atvežė rajonas ruskelį, nutrinta miline ir tankisto kepure“ („Gaisras“, p. 36). Rodos, į tuos tekstus sudedama visa sovietinio gyvenimo pradžios realybė – išniekinami paminklai: „liepė nurankioti marmurinius antkapius nuo užmirštųjų kapų, / suversti juos į pradėtos statyti kolchozo karvidės pamatus“ (p. 37), išdraskomos šeimos vertybės: „dabar revizuodavo dviese – visas miestelio ir dar septynių sodžių moteriškes! / abu su ruskeliu tratindavo jas šiaudų kūgiuose, peludėse, žydų lovose“ (p. 37), tačiau atpildas neišvengiamas – ironiška, kad atsitiktinė kulka sukelia kone apokaliptinį gaisrą ir vaiko viziją, jog išveda „seniai mirusius žydus iš smilkstančios sinagogos“ (p. 39).

       Prieš metus interviu „Kūrybinė drąsa ir baimė“ G. Aleksa teigė: „Labiausiai mane baugina žiaurumas ir hedonizmas“. Iš tautos praeityje išgyvento karo ir okupacijos žiaurumo patirčių, šiuo atveju, matyt, gimė kūrybinė drąsa. Žmonės jo tekstuose – praeities pavidalai, „gailesčio pėstininkai“, keliaujantys per istoriją kaip šachmatų figūros didžiajame pasaulio galingųjų žaidime („laimi kiti – nei juodi, nei baltieji“, – „Gailesčio pėstininkai“, p. 41), aukos („visi mes – aukos: Amerikoj, Azijoj ir Europoj – / mutantai, robotai – iš mėsos ir metalo! – visados pasiruošę šuoliui“, – „Tinklas“, p. 47), niveliuoti antrininkai („trisdešimt trys antrininkai gyvena spalvotas laisvės dienas ir naktis (...) ką tik grįžę iš pragaro, iš Prano Juozapo žemės / keliasi iš mirusių, garsiai skverbiasi vieni į kitus ir dauginasi“, – „Vizija“, p. 77). Hedonizmas šiame rinkinyje karčiai ironiškas, bedvasis („šokime! groja meistras iš niekieno žemės, jo akys raudono purvo spalvos“ („Tinklas“, p. 48), „liečiu ir smaginuosi – mudu panašūs! – rožinės fleitos, sraigės, / kaktuso žiedas – užsikemšu ausis! – brazda dviejų dienų barzdelė, monotonija! / grojam liaudies muziką meilingųjų trečiarūšių žuvelių akvariume“ („Kanarėlės“, p. 54). Šis neįprastas postmoderniai šiandienos sąmonei žiaurumo ir hedonizmo lydinys išreiškiamas žiurkės metafora: „protingiausi pasaulyje gyvūnėliai, bohemiški, ypač naktimis; pavydžiu / joms šėlsmo, aistros ir šuolio tiesiai į veidą“ („Žiurkės“, p. 60). Iš čia gimsta nihilizmas: „ereliai seniai išnaikinti, mitologija falsifikuota, filosofija tarnauja naujajam / persivertėlių klanui, tebestaugiančiam viršum Bruklino tilto, Briuselio celėse // kas išprievartautai sielai klaikiausia? dvasios inkvizicija? drovumas sakyti tiesą? (...) myliu žiurkes – vis dar cypaujančias: jos išgrauš mūsų gėdos jausmą“ (p. 62). Lieka tuštuma ir iškreiptas kalėdinio stebuklo regėjimas: „apleistos bažnyčios galiniame rūsy / pargriuvusioj šiukšliadėžėj – lyg ėdžiose! – rankelėmis apglėbęs seną batą / ramiausiai merdėjo neatpažintas gležnas kūdikėlis“ („Kūdikėlis“, p. 69). Vizijos, eilėraščių personažų patiriamos nusikaltimo akimirką, G. Aleksos poetiniam pasauliui kartais suteikia ir šiurpaus mistinio grožio: vagis, renkantis kapinėse chrizantemas, staiga išvysta „baltų rožių krūmą, / kylantį iš apleisto kapo kauburio“ – „skaisčiai raudonos žiežirbos tvykstelėjo žieduose, / akimirksniu krūmas šoktelėjo, pasispyrė nuo žemės / ir pasileido virš tako – pro griūvančią koplyčią“ („Vagis“, p. 85). Mirusieji nesava mirtimi, kariai, palaidoti svetimoje žemėje, ir karo aukos neturi ramybės: pasakoja savas istorijas („esąs paukščių gaudytojas iš Hagos“), „lenda pro storiausias sienas / vėl klajoti erdvėje, netoli savo daiktų, sustabdo laiką, jaučia alkį ir gėdą, / atgyja grabnyčių liežuviuose, girdime jų žingsnius a la karsto įsčiose“ („Tarp dviejų ekranų“, p. 92).

       G. Aleksai kūryba – tai drąsa pažvelgti į tamsiausius sielos užkaborius, kalbėti apie žiaurumą, pripažinti savo bejėgiškumą („Mano antrininkas mumifikuotas poezijos karste, senose knygose, pageltusiuose / užrašuose, kadaise nugriauto klojimo pakraigėje, širšių kūly – jų plėnyse tebegyvas meldžiasi“, – „Atkrytis“, p. 19), kartu meldžiant – o kaipgi be senos kaip poezija vilties, kad menas išgelbės pasaulį? – naujo, gražesnio pasaulio galimybės: „kalbuosi su žuvimis, su mylimąja Medėja, su sartu eržiliuku, / išlėkusiu iš eilėraščio: Nojau, nepalik mūsų griūvančiuos miestuos“ („Eržiliukas“, p. 65). Tačiau rinkinys baigiamas ne viltimi, o susitaikymu tiek su Biblijos įsteigta priešprieša („mus padalino į teisiuosius ir banditus šventasis budelis, / tas Abraomo vaikas Izaokas, uždaręs Tėvą auksiniame narve“, – „Tyliajam broliui“, p. 108), tiek su tuo, kad mirčiai visi galiausiai tampa lygūs.

       Tuo norėjosi ir baigti. Kiek iškilmingai, nes šiame G. Aleksos eilėraščių rinkinyje pavadinimo ironiją ir knygos viduje atrastą groteską akivaizdžiai nustelbia itin dramatiškas mūsų tautos istorijos, sovietų okupacijos, tremties išgyvenimų antspaudas. Viena vertus, nepasakyta nieko nauja – vyresnės kartos rašytojai vis bando šias patirtis aktualizuoti. Tačiau rašant recenziją prieš akis gulėjo ir birželio 14-20 d. „Nemuno“ numeris su vis tebesitęsiančia polemika apie šiandienės kritikos situaciją, ir man pagaliau kilo paskutinis klausimas sau, kaip recenzentei, manančiai, jog priklausau kartai, kuriai karo ir sovietinių laikų patirtys jau pakankamai tolimos, taigi ir troškimas visa tai įamžinti meninėje kūryboje galėtų atrodyti pernelyg ambicingas – kodėl pasirinkau kalbėti apie tokią poeziją? Kol kas nekėliau sau uždavinio apibrėžti G. Aleksos vietos tarp kitų šiuo metu kuriamų tekstų, nes nesu iš tų kritikų, kurie nelyg „greito reagavimo būrys“ viens du ir „iškepa“ ką tik išleistos knygos įvertinimą. Man tai pirmiausia yra tam tikras perskaitymo būdas, bandymas užčiuopti kodą ir pasidalyti juo su kitu skaičiusiuoju ar skaitysiančiuoju. Nes G. Aleksos tekstai skaitėsi nelengvai, iš lėto, abejojant savo kompetencija aprėpti bent nedidelę dalelę tų literatūrinių/bendrakultūrinių/biblinių aliuzijų be iliuzijų, kad tau pateiktas neginčijamas meninės vertės įrodymas. Tekstai teįrodė autoriaus drąsą kalbėti ir – buvo įdomu.

       ___________________

       1 Gasparas Aleksa, Kūrybinė drąsa ir baimė. – ,,Nemunas“, 2006 02 24.
       2 Gasparas Aleksa, Giedantis rupūžys. – Kaunas: ,,Nemunas“, 2007.

       Nemunas
       2007 07 12