Kalba, pasakyta birželio 8 d. Juozo Apučio 70-mečio sukaktuviniame vakare Rašytojų klube Vilniuje.


         Žaliu laiko vingiu atėjome į šią šventinę dieną. Laiko vingis – netrumpas jubiliato biografijai, bet neilgas literatūros istorijai. Šalia Juozo Apučio dešimties knygų mano lentynoje stovi leidinys „Novellino, arba šimtas senųjų novelių“. Tai serijos „Viduramžių biblioteka” ketvirtoji knyga – italų novelės, rašytos XIV amžiuje. Palyginkime: lietuvių novelės istorija prasidėjo 500 metų vėliau. Rašytojo J. Apučio istorija – prieš 43 metus, kai 1963 m. pasirodė pirmasis jo prozos rinkinys „Žydi bičių duona“. Maždaug tuo metu egzodo žurnale „Literatūros lankai“ (1959) buvo paskelbta anketa apie mūsų literatūros situaciją. Atsakydamas į anketą, Juozas Girnius teigė: „Teturėdami labai neseną savo literatūros istoriją, esame į ją žiūrėję ir tebežiūrime labiau mylinčios motinos, o ne šalto teisėjo akimis“. Pirmoji mano tezė: J. Apučio proza atlaikytų ir šalto teisėjo žvilgsnį.


         Kiekviena nauja jubiliato knyga būdavo savaip simptomiška, etapiška, žymėdavo naują pakopėlę mūsų prozos pasakojimo raidoje. Tai pasakytina ir apie noveles, ir apie apysakas, o būtent šie žanrai buvo mūsų prozos pasididžiavimas, ypač sovietmečiu, nes jie buvo sąžiningesni ir mažiau konformistiški už tuometį romaną. Be to, mažosios formos yra pasakojimo žvalgai, kaip tik čia užgimsta modernios naujovės. Antroji tezė: J. Aputis mobiliu novatoriškumu – nepralenkiamas mūsų novelistas.


         Apie ką gi jis rašo? Kas sudaro jo sukurtojo pasaulio atramines kategorijas? Kad būtų lakoniškiau, pasiremsiu per keletą dešimtmečių formuluotomis įvairių vertintojų mintimis: tiesa ir tikrumas (Romualdas Lankauskas), grožis, gerumas, tekantis laikas, žmogiškumo ir smurto priešprieša (Albertas Zalatorius), aistringas visuotinumo ieškojimas (Algimantas Bučys), sodžiaus mikrokosmosas (Sigitas Geda), autobiografinis autentiškumas (Petras Bražėnas), atmintis ir sąžinė, pasaulėvaizdžio lyrizmas (Vytautas Kubilius).


         Nuo savęs pridurčiau, kad J. Aputis kultūrinio bado metu buvo ypatingas autorius. Jis kėlė klausimus. Perfrazuojant jo paskutinės knygos „Maži atsakymai į didelius klausimus“ (2006) antraštę, tai buvo dideli klausimai, į kuriuos maži atsakymai neegzistuoja, į juos atsakyti kiekvienas gali tik gyvendamas. Pats. Kitaip tariant, J. Aputis mokė mąstyti savo galva, reflektuoti patirtį. Jo prozoje atsirado keistas metafizinis nerimas, kurio tokiais geliančiais pavidalais anksčiau lietuvių literatūroje nebūta. Jis be užuolankų prabilo apie vienatvę, baimę, liūdesį, ribines psichikos būsenas. Trečioji tezė – J. Aputis ugdė individo egzistencinę savivoką.


         Svarbu ne tik tai, kokiomis avangardinėmis formomis ar kaip tobulai kiekvienas geras rašytojas kuria meninį pasaulį, bet ir kokia žmogiškosios patirties dalis tampa nauja literatūros žaliava. Drįstu manyti, kad J. Aputis gerokai praplėtė prozos tūrį, įnešdamas psichologinės problematikos gelmės ir subtilumo. Jis priminė pajautą, kad visiems kartais būna taip liūdna, kai „atrodo, kad esi svieto laikrodis, ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso“. Tai citata iš novelės „Horizonte bėga šernai” to paties pavadinimo knygoje, kuri, kaip ir novelių rinkinys „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977), ryžtingai pasuko lietuvių novelę iš buities į būtį. Kad ir kaip patetiškai skamba ši ketvirtoji tezė, tokio posūkio labai reikėjo to meto oficiozinei prozai atsverti.


         O knyga „Keleivio novelės“ (1985) buvo tikras dabartinės esė pranašas, nors jos pasirodymo metais niekas apie esė žanrą nė nekalbėjo. Tik buvo akivaizdu, kad J. Apučio novelės iš gražaus elegiško daikto virsta skaudžiu, abejonių kupinu kalbėjimu, suka į atvirą dialogą, kelia programinius klausimus. Atrodė simptomiška, kad keleri metai prieš Atgimimą J. Apučio simbolis nebesimbolizuoja, o yra angažuojamas moralinei ir pilietinei savimonei žadinti. Ką paliksim, ką pastatysim senos pilies vietoj? – klausia novelės „Ratu palei ežerus“ pasakotojas. „Esame suskilę kaip atomas, – mąstė jis. – Esame nekategoriški, kiekvienas mūsų darbas ir veiksmas yra tik akimirkos plykstelėjimas. Negalėdami ilgam būti prisirišę prie vieno daikto, vienos tiesos, mes esame moraliniai, dvasiniai unguriai, todėl nebegalime išgyventi nei didelių tragedijų, nei didelio džiaugsmo“. Ši citata tarsi tipizuoja būsimas permainas ir pagrindžia penktąją tezę: J. Apučio prozos žodis, turėdamas ypatingo provokuojančio skvarbumo, jautriai reagavo į kintančius laiko ženklus, savotiškai numatė artėjantį „postmodernų būvį“, reliatyvistinę pasaulėjautą.


         Šeštoji tezė – kai kurie J. Apučio kūrinių pavadinimai, realijos, simboliai tapo ženkliški. Originalus istorinės praeities ir baltiškosios bendrystės gaivinimo projektas buvo apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (rašyta 1967 m., išspausdinta 1989 m.). Puikus apibendrinantis novelių rinktinės pavadinimas „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (1986) – gegužė čia kukuoja atminties balsu. Įteikiant Eugenijui Ignatavičiui literatūrinę Žemaitės premiją, J. Aputis kalbėjo: „Laimingas rašytojas, jei jo kūrinių siužetai, personažai įstringa kieno nors atmintin. Galiu paliudyti, kad prisimenu ne tik daugybę paskirų J. Apučio novelių ir personažų, bet ir jų būsenų, minčių, citatų, detalių, ir net negyvenamoje saloje, neturėdama jokių knygų ir jokių užrašų, galėčiau apie J. Apučio kūrybą paskaityti ilgą paskaitą.


         Naujausias novelių rinkinys „Vieškelyje džipai“ (2005) išskirtinas kaip sąžininga vyresnio rašytojo pastanga eiti kartu su dinamišku laiku, jam nepataikaujant, bet ir retrogradiškai neniurzgant. Noriu priminti šios knygos epigrafą – tai sakinys iš Horacijaus: „Pasakojama apie tave, tik vardas kitas“. Dėkoju J. Apučiui, kad jis pasakoja apie mus, apie mane (pradedant mergaite iš novelės „Erčia kur gaivus vanduo“ ir baigiant skalbėja iš apysakos „Vargonų balsas skalbykloje“), ir vietoj septintosios
tezės ištarti linkėjimą:


         daug naujų pasakojimų,
         žalumo ir žvalumo
         naujame, šiandien pasisukančiame
         laiko vingyje.


         Nemunas
         2006 06 15