"VARIO BURNOS" gimė Klaipėdoje, spalvotųjų metalų karštligės metu. Tada visiškai negalvojau, kas tai, kodėl. Per dešimtį metų idėjų dirbtuvių veiklos braižas veik nepakito. Išskyrus gal tik tai, kad į minėtus klausimus atėjo laikas pateikti atsakymus. Į pirmą klausimą atsakyčiau taip: "Vario burnos" yra pačios paprasčiausios dirbtuvės, užsiimančios tuo, kas buvo pačioje pradžioje ir kam reikalingi keturi atramos taškai. "Vario burnų" darbai per dešimtį metų kurti daugiau nei dvidešimties žmonių įvairiose žemės rutulio vietose. Dirbtuvėse keturi cechai: idėjų, projektų, temų ir medžiagos; keturi barai: architektūros, poezijos, grafikos ir eseistikos. Tačiau visa tai - tas pats Konteksto kalėjimas, Čiabukai, Dieviškieji konteineriai su Gintaro augintojais. Antras klausimas sudėtingesnis. Kodėl? Dėl vienos esminės priežasties. Menas yra toks, kad galėtų jo ir nebūti.

 


       Tomas S.Butkus. 2002, liepa, Juveskiulė-Helsinkis

 


       Sienos. Gylio erdvės

 


       Dabar nenoriu rašyti apie šitą pasaulį. Aš jo nepažįstu. Tačiau jaučiu, kada viskas jame prasideda, stiprėja, kol dingsta. Tai šviesa, apšviečianti nežinomų siluetų urvus. Tai paviršius, suimantis viską, kas už jį daug kartų stipresnis. Tai neatpažįstama žemė po nesuvokiamais kiekiais antikūnių/pėdsakų, vis įnirtingiau besistengiančių tapti jos dalimis/palydovais. Tai nesuvokiami kiekiai išorių ir vidurių, persekiojančių kiekvieną mano judesį, kiekvieną nežinomo objekto pasislinkimą mano buvimo vieta ir laiku. Nenoriu rinktis nei vidaus, nei išorės. Noriu gyventi sienoje ir girdėti jį - pasaulį, prasidedantį savo maištu prieš save. Noriu girdėti pasaulį, peraugantį į žemės drebėjimą, į žaibą, į atoslūgį, į juodąją dėžę. Kai baigiasi ribos, prasideda kitas pasaulis - kitos buvimo pusės pasaulis. Pasaulis, kaip siena, kaip gylio erdvė. Geluonies erdvė. Ir nors seniai nesigirdi jūros ošimo, nesimato griaustinio atplaišų medyje, sienoje aidi balsai, prisišaukiantys lietų, atoslūgį, gaisrą. Sienoje tarsi lavos stikle gyvenantys žmonės gyvena mūsų - mirusios šviesos pasaulio aidų - praeitį. Sienoje tarsi kalėjimo kameroje augančios kartos gyvena mūsų gimstančią ateitį, besivaduojančią iš laiko, iš erdvės, iš žmogaus, iš pasaulio. Pirmieji, gintaro augintojai, renkasi mirusią šviesą, balsą, užfiksuotą paskutinę jo mirties akimirką. Antrieji, kolektyviniai kūnai, užauginti prekybos namų mišioms. Jie neturi nieko bendra su tuo, ką radau surūdijusių lankupių šliuzo vartų vietoje. Tegu visi jie gyvena savo čia ir dabar.

 


       Tomas S. Butkus. "Amber-chamber". 2002

       Literatūra ir menas
       2002 08 02