Marius Burokas. BŪSENOS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 78 p.


       Šiąnakt sapnavau knygos autorių. Stovėjome sutrūnijusiame apgriuvusio dangoraižio balkone, po mumis driekės Jeruzalė. Užsilipęs ant klibančios atbrailos autorius ruošėsi šokti žemyn. Dabar galvoju, jog sapnų stebėtojams mes turėjome priminti Jėzų Kristų ir Šėtoną. Bet sapne aš negundžiau autoriaus karalystėmis, tiesiog sakiau, jog iš tikrųjų jis visai nenori nušokti, bet yra ties ta riba, kur gali nebeišsaugoti pusiausvyros ir nudardėti su visu netvariu balkonu, bet tada jam jau niekas negalės pagelbėti, o tam, kad iššokęs nuskristų – ko gero, jau yra per senas.

       Ką tai galėtų reikšti? Tik tiek, kad nesiruošiu rašyti recenzijos tikrąja to žodžio prasme. Tesu poetas, paprašytas kito poeto pasidalyti įspūdžiais apie jo knygą, „rašymo džiaugsmu“ paliudyti „skaitymo malonumą“. Tipiška ir ydinga Lietuvos literatūrinio gyvenimo situacija. Knygos autorių pateisina tai, kad vargu ar tikisi nepamatuotų liaupsių, nes iš kai kurių pasisakymų jau galėjo susidaryti įspūdį, jog į jo kūrybą žiūriu gan rezervuotai. Recenzentą gi išteisina tai, kad apie šią knygą, jei netingėčiau, rašyčiau ir neprašomas, o jos tekstus vertinu daug palankiau, nei autorius galėtų įsivaizduoti. Tad čia gal ne recenzija, o kelių metaforų, kurios išsiskleidė skaitant Mariaus Buroko „Būsenas“, išplėtojimas. Ir dar tai bus mėginimas pasiaiškinti, kodėl, perskaičius „Būsenas“, neįtikina kaip knygos moto pasirinkta ištrauka iš Orhano Pamuko „Juodosios knygos“: „Kūrybiškumas dažniausiai užslėptas pyktyje, pyktyje, kuris paverčia mus nejautriais, tačiau gali pastūmėti ir veikti anksčiau išmoktais metodais: peiliais, šautuvais, nuodais, pasakojimo gudrybėmis, prozos formomis, eilių ritmu ir t. t.“

       Pastebėjau, jog iš pradžių man labai patinkanti muzika gan greitai pabosta; ir atvirkščiai – muziką, kurią vertinu, iš pradžių priėmiau sunkiai. Panašiai ir kinas. Pavyzdžiui, koks Jimo Jarmusho filmas žiūrint erzina, bet paskui būtent iš jo atmintyje įsirašo vaizdai, atmosfera, netikėtas montažas. O tai, kas lengvai suvirškinama, taip pat lengvai ir pašalinama.

       Antrą kartą, dabar jau ne rankraščio, o knygos pavidalu perskaičius M. Buroko „Būsenas“, kažkas vis dėlto lieka. Kažkas, kas primena man patinkančią muziką ir pasąmonėn nusėdančią kinematografiją. Tą savo poezijos kinematografiškumą eilėraštyje bibliniais motyvais (p. 12), pasitelkdamas talpią stebuklingojo žibinto metaforą, tiksliai įvardija ir autorius.

       Jaunystėje mūsų generacijos man artimų žmonių pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, be kita ko, formavo kino operatorius Pavelas Lebeševas, dirbęs (ir daugybę kartų lėmęs nekomercinę filmų sėkmę) su jaunais Nikita Michalkovu ir Sergejumi Solovjovu. P. Lebeševo kuriamas vaizdas turi kažkokios nykimo paslapties, impresionistinį šviesos virpėjimą, dekadanso aurą. Jo nufilmuoti daiktai byloja ne menkiau nei siužetas ar aktorių vaidyba. Kad ir finalinė scena N. Michalkovo režisuotuose „Penkiuose vakaruose“, kur į juodai baltą filmą įvedama spalva, o filmuojamas interjeras atrodo lyg „drėgnos akių rainelės žvilgesy“, kaip parašyta viename M. Buroko eilėraštyje (p. 10). Toksai sugebėjimas matyti pasaulį lyg pro akyje susikaupusias ašaras, ši emociškai pakylėta ir stoiškai priimama būsena, atrodo, ir yra stipriausia naujausioje (antroje) M. Buroko knygoje. Sugebėjimas žodžiu perteikti lebeševišką kino plastiką ir iš jos atsirandanti trapi, jau nykstanti ir neišnykstanti eilėraščio gyvybė – štai kas labiausiai imponuoja:

 

       Revolveris padaže. Iš paveikslo rėmų
       išsisvėrusi šviesiaplaukė galvutė. Kampe
       augalas meta lapus. Viskas gelsva,
       secesiška, genda. Pro užuolaidų medų
       kyšo saulės spygliai. Staliukas; knygos
       viršelyje – arbatinis arabas, arbatinės
       rožės, nuo šalčio pamėlę kalnai. Tuščia.
       Tik lentynoje kiniškai linksi
       liūdnas šuniukas.
 

 

 

(„Interjeras I“, p. 20)  

 

 

       Paslaptys, atsiveriančios patalpoje, kurioje mūsų nėra, kurioje nėra nieko. Galbūt po stalu tįso lavonas, bet eilėraštyje nėra ir jo. Yra daiktai, įsiurbę žmogaus gyvastį. Apskritai M. Burokas yra interjerų meistras, tarsi būtų koks lietuvių poezijos Henri Matissas. Netgi ten, kur pasitelkia garsą ir figūrą. Ar kiek lengviau įskaitomą siužetą kaip II, III ar IV „Interjeruose“.

       Poetinė įtampa kiek atslūgusi, „po akto“, „būsena“ gan ironiška, bet mano teiginį apie žmogaus gyvastį perimančius daiktus patvirtinanti eilutė „nemigos ratilai, ryškėjantys balduose“ – tokia, kokios kitas poetas galėtų laukti ir nesulaukti visą savo kūrybinį gyvenimą. M. Buroko poezijoje tokių eilučių apstu ir mažiau įspūdinguose tekstuose. Pavyzdžiui, veikiantis oksimoronas „medum įsūrėjusio“ eilėraštyje, skirtame L. (p. 29). Kontrasto dėlei čia galiu pateikti neveikiantį, banalų oksimoroną „skambi tyla“ eilėraštyje „bure įsitempia aušra“ (p. 11), dargi išskirtą atskira strofa. Yra toks pasakymas „taip tylu, kad net spengia“ – čia apie tai, kad tyloje imi girdėti save, savyje spengiančią įtampą. O „skambioj tyloj“ vargu ar ką beišgirsi. Bet štai eilėraštyje gretimame puslapyje (p. 10) matau eilutę „užsigulėjusių daiktų minkštimas“, o ja įvardyta tai, apie ką šnekėjau, turėdamas galvoje M. Buroko tekstų plastiškumą. Užsigulėję, suminkštėję, beveik atgyjantys daiktai. Daiktai, kuriems M. Burokas geriausiuose savo tekstuose sugeba įpūsti sielą.

       Bet pakalbėkime apie gyvus ir leisgyvius M. Buroko poezijos žmones – „šalčiu įlaužtos nosys / veidai barzdose pasiklydę“, „iš požymių: / paburkę sąnariai / nejaukios šypsenos / ir atsakas // – „aš nežinau...“ („Tvenkinys. Pavasaris“, p. 16).

       Įdomu, kokį save mato, jaučia lyrinis herojus. Įvairiose būsenose vis kitoks, įgyjantis vis kitus pavidalus. Štai įvadiniame eilėraštyje „Savęs apologija“:

 

       esu iš portretų pranykęs
       natiurmortuose smarkiai geriąs
       nuo kuklumo nemirsiantis

       esu
       apie save jau girdėjęs
 

 

(p. 7) 

 

       Arba eilėraštyje „Žmogus ir austrė“ (p. 18): „Esu sraigės ausis – / jauti ertmes / kur išgraužė / Dievas, laikas, evoliucija?“ Ir – svarbiausia – toliau: „Išverstos į save, į būtį – / minkštos angų pirštinės / materialus gurgesys / tave lydintis / kai atsiduodamas, duždamas / skyli / į uolą ir virpantį rausvą / minkštimą“. Žodžiu – per save būtį girdinti, nuo kuklumo nemirsianti sraigės ausis. Poetas. Iš uolos ir minkštimo. Čia prasmingas tampa ir kaip nežinomas kareivis neįvardytas kuklus eilėraštukas 17 p. („laikas / – vynuoginė sraigė / kurios kojelei / šalta šliaužti“), prie kurio knygoje pieštuku parašiau „nesąmonė“, o dabar ištrinsiu.

       Šią vaizdinių sistemą atitinka ir keista eilėraščio 14 p. pradžia – „sapnas – slidi vynuogė“. Vynuogės siejasi ne tik su jų nepasiekusiu lapinu iš Ezopo pasakėčios, bet ir su Dionisu („natiurmortuose smarkiai geriąs“), o Dionisas mums žinomas dar ir kaip vienas iš Ovidijaus „Metamorfozių“ veikėjų. Metamorfizmas – vienas būdingiausių M. Buroko „Būsenų“ lyrinio herojaus bruožų. Štai eilėraštyje, pavadintame taip, kaip ir visa knyga, autorius, būdamas sau gana negailestingas („Taip, gailiuosi, nes užmušiau. / Taip, gailiuosi, nes valgiau ir rašiau. / Man gėda kam nors pagelbėti. / Esu su švilpesiu susisklendžiantis. / Užsiveriantis. / Pasitenkinimo nejauti“), kuriančiojo būsenas sutapatina su vikšro, lėlytės ir galų gale – drugelio būsenomis.

       Bet ar toks jau nekaltas ir neskausmingas šitas žaidimas? Klausiu, nes knygoje yra ir kitokių liudijimų, kitokių būsenų. Gerai, kai visos metamorfozės artina prie esmės, šiuo atveju – prie pagrindinio įvaizdžio pavykusiame „turistiniame“ eilėraštyje, kuriame nuogo žmogaus svetimoje aplinkoje metonimija virsta (vėlgi metamorfozė) daug pasakančia metafora: „Suspausta krūtine / vienišas / visiškai nuogas / lietuvių poetas“ („Skalbykla“, p. 38).

       Kalbėdamas apie gyvus bei leisgyvius eilėraščių veikėjus, tuos leisgyvius paminėjau ne tam, kad šauniau skambėtų. Herojai leisgyviais tapę ne vien dėl to, kad jų gyvybę išsiurbė tekste atgyjantys daiktai. Leisgyvės būsenos būna tiek lyrinis herojus, tiek tos jo kūrybos neetatinės padėjėjos, kurioms dedikuotų eilėraščių šioje knygoje apstu. Ši nutirpusi būsena dažniausiai išgyvenama „po to“. Kaip A. skirtame eilėraštyje „Interjeras II“ (p. 32), kur iš numanomos poros išsekimo šaiposi net durų liežuvėlis, ar išsiskyrimu amžiams dvelkiančiame eilėraštyje „Interjeras IV“ (p. 37), dabar jau to Sarah, kuriame „Jos / pusėje – smėlis pjaunasi su druska ir / debesimis. Mano – katės susilieja su / medžiais“.

       Kad ir kaip ten būtų – erotika M. Buroko eilėraščiuose paveiki, dažnu tekstu galima grįsti sublimacijos teoriją.

       Kur meilė, ten greta ir mirtis. Mirties tema M. Buroko „Būsenose“ išreikšta labai įdomiai ir kraupiai. Eilėraštyje „stora šokoladuota mergaitė...“ (p. 22) mirtis apsireiškia nevalyvos mergaitės pavidalu: „ji mėgsta / užsidaryti kambaryje / ir karpyti siūlus / čekšt / čekšt / čekšt“ .

       Slėpkis, Stephenai Kingai! O mes prisiminkime graikų mitologijos moiras, likimo deives. Audžiančias ir nutraukiančias žmogaus gyvenimo siūlą.

       Dabar čekštelėsiu. Silpniausias knygoje pasirodė lengva ranka, tarsi šiaip sau parašytas ketvirtas skyrius. Tokių slydimų paviršėliais nestokoja ir kiti skyriai, ypač trečiasis, kuriame autorius sau leidžia daugiau paironizuoti, bet čia šie slydinėjimai akivaizdžiausi. Neįtikinanti socialinė kritika, itin besistengiant kuriamos ir menkai paveikios ironija ir saviironija, absurdai absurdiškam pasauliui. Dainelės (p. 64: „kaip norėčiau aš būti / rozenkreiceriu mama / ir gyventi slapčiom rūsyje“); pajuokavimai (p. 60: „kas kalba kalba kalba / už tave, o po to sugrūda / juodą ilgą daiktą į burną? / – reporteris“); nusirašymai (p. 69: „et, / eime į barą, / žiūrėkime, / kaip už lango lyja / ir mirtinai / nusigerkime.... // na, / eime? // aš statau“). Įtikinamesnė gal tik nejauki vienatvė Visbyje eilėraštyje „man gėda dėl saulėlydžio užsieny“ (p. 67).

       Gan tiksliai nusakyta būsena, iš kurios turi, net privalo atsirasti eilėraštis, tačiau neatsiranda. Įdomiausia tai, ką autorius vargu ar norėjo pasakyti, bet pasakė. Būtent: azijietiška „dainuoju, ką matau“ stilistika bei europietiška veiksmo vieta susikirtusios vaizdžiai paaiškina viso eilėraščių ciklo pavadinimą – „Lietuviai“. Ir nors pastarajame M. Burokas gal labiausiai priartėja prie „Būsenų“ moto, pacituoto iš Orhano Pamuko „Juodosios knygos“, tos iš esmės klaidingos minties, jog kūrybiškumas dažniausiai paslėptas pyktyje, tačiau kaip tik šio ciklo bei panašia stilistika suręstuose kituose knygos eilėraščiuose kūrybiškesnių plėtočių labiausiai ir pritrūksta.

       Bet „poeto krūtinė / tvirta metalinė“, kaip teigiama A. Regračio moto prieš M. Buroko eilėraštį, pavadintą „Steel Jacket“. O mes, žinovai, žinome, kad taip vadinasi ir puikus Stanley Kubricko filmas apie nestatutinius santykius. Tad grįžkime prie gero kinematografo, to ypatingo M. Buroko sugebėjimo pamatyti ir tą matymą išreikšti, sugebėjimo, už kurį galiu numoti ranka į daugelį poetinių nuodėmių. Tasai skvarbus žvilgsnis veikia ir, tarkim, trijų eilėraščių cikle „Tie, iš viršutinio kultūrinio sluoksnio“, kurį galima būtų lyginti su gero, bet Holivudui parsidavusio režisieriaus ar operatoriaus darbu. Bet net ir šiame trileryje ryškus meistriškas braižas, Quentino Tarantino pamėgta Honkongo kino estetika:

      
       Dviese, trise, kartais keturiese
       mušame žmones. Pražiodytas kūnas
       ant baltų plytelių. Susitraukusios angų
       gėlės. Akiniai,
       pražydę parko žolėje, mėnesienoje...


       („Tie, iš viršutinio kultūrinio sluoksnio“, p. 47)

 

       Štai ir grynasis, nekomercinis, menas eilėraštyje „pameni dvi salas...“, įspūdingas atmintyje smurtaujančios poros – šviesos ir šešėlio – žaismas:

 

       pameni
       mėlyną miestą abipus upės
       liūdnus smuikininkus, krikštą
       granato vaisiu, šviesos nutrauktas
       pėdas, plaštakas ant stalo, vyno
       juoką, mudu, mane, aš

 

       („pameni tas dvi salas“, p. 34)

 

       Tasai autoriaus „aš“ gan erdvus. Erdvė, kurioje sutelpa daugybė „mudu“. Toji erdvė, kurioje gali gyventi ir „sulaukėję, druskingos“ sadomazochistiškos transseksualės seserys Gnosis ir Sophia, „šiame prieblandos muziejuje, spindulyje, / kuriame šoka trūnėsiai“ (p. 19).

       Metai, 2005 Nr. 10