1. Kaip Jūs vertinate Lietuvą, lietuvius šiandienos pasaulio erdvėje? Kokias regite šalies ateities perspektyvas, o gal – pavojus?

       1. Lietuviai tapo laisvesni, išsibarstė po visą pasaulį ir Europoje dažnai nebesijaučia provincialai. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Kita vertus – klesti cinizmas ir nepakantumas kitokiai odos spalvai, kitokiam tikėjimui ar kitokiam mąstymui. Lietuviai veržiasi į Europą, tačiau dažnai neturi ko ar nemoka to, ką galėtų, pasiūlyti, nesugeba prisistatyti patys ir pristatyti savo šalies. Nemoka suprasti kitų žmonių.

       Galima dejuoti, kad lietuviams rūpi tik pinigai, emigruoti į Airiją ar Angliją, tačiau po truputį ryškėja ir kiti procesai – grįžtama namo. Vieni grįžta užsidirbę, kiti – baigę mokslus; jau imama suprasti, kad galima dirbti ir Lietuvos labui.

       Nenoriu būti dar vienas pesimistas, pritariantis visuotiniam pesimizmo chorui. Juk reikia paieškoti ir šviesesnių pusių, nors tai, turiu pripažinti, sunku.

       Pavojų daug: man jau dabar neramu, kaip besiriedami, besiginčydami ir sudarinėdami įvairiausias keistas neveiksnias komisijas pasiruošime pateikti Vilnių kaip 2009-ųjų kultūros sostinę? Laiko juk lieka vis mažiau...

       Neramu dėl griaunamo senojo Vilniaus, vis mažiau lieka pažįstamų ir jaukių erdvių ir vis daugiau kyla visokių naujų prekybinių zikuratų, prikimštų prabangių parduotuvių, kurios, susidomėjimui atslūgus, dažnai stovi tuščios, o paskui tyliai bankrutuoja.

       Visa tai – truputį vienašališka, nes, gyvendamas Vilniuje, nejaučiu provincijos gyvenimo pulso. Sostinę pasiekia tik gandai ir kraupios laikraščių antraštės. Kita vertus, džiugu, kad pastaruoju metu menas, ypač dailė, skulptūra, nebesitelkia tik vienoje vietoje, keliauja po Lietuvos miestus ir miestelius, ir šiuo požiūriu provincijos galerijos gyvena gana aktyvų gyvenimą, dažnai netgi įdomesnį negu Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.

       Apskritai, mano nuomone, mūsų šaliai nėra daug perspektyvų: arba likti dulkėtu ir uždaru etnografiniu muziejumi, arba tapti Europos pasienio provincija, kurią pasiekia tik atskiri absurdiški potvarkiai iš tolimo centro ir kurią saugo nuobodžiaujantys svetimi kareiviai, čia regintys vienintelę pramogą – pasimušti su vietiniais dėl vietinių mergų. Gaila, bet kol kas nieko nedarome, kad taptume savita, nors truputį įtakinga Europos valstybe.


  

       2. Koks yra šiuolaikinės grožinės kūrybos pasaulis? Kokias tendencijas išskirtumėte? Ar per pastaruosius metus keitėsi knygos, jų statusas ir vertinimai? Kaip apskritai naujausia lietuvių kūryba atrodo pasaulinės literatūros kontekste?

       2. Pilkšvas tas pasaulis. Daug įdomesni procesai vyksta rimtosios ir populiariosios literatūrų susikirtimo taške. Jeigu ir gimsta kas nors nauja, tai tik tenai. Iš pripažintų literatų dažniausiai gauni tai, ko tikiesi – gerą, skaitomą literatūrą, tačiau nuspėjamą. Paprašytas paminėti kokią nors geresnę šių ar praėjusių metų knygą, dažniausiai ilgam nutylu.

       Na, šiemet buvo „užsukta“ ilga reklaminė geriausiųjų knygų penketuko kampanija. Tik kaip visada rinkusiųjų knygas literatūrologų ir eilinių skaitytojų sampratos labai tolimos viena kitai – juk paprastas žmogus gal ir paskaitys G. Dauguvietytės knygas, tačiau tikrai neims į rankas A. Jakučiūno romano.

       Dėmesį literatūrai arba tam tikram autoriui paprastai eskaluoja tik mada (įžymybės ar dainininko parašyta knyga) ir, deja, kurio nors autoriaus mirtis. Štai tada knygas mes perkame ir skaitom arba nusipirkę bent į lentyną pasidedame.

       Nykiai atrodo ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ serija. Man regis, žūtbūtinis noras kasmet išleisti ir poezijos, ir prozos knygelę – nieko gero. Kas iš tos kiekybės, jei kartais šias knygeles net gėda atsiversti? Jei nėra tinkamų pretendentų – kam leisti menkavertę rašliavą? Jau geriau tam skirtus pinigus panaudoti antrą ar trečią knygą leidžiančiam autoriui finansuoti.

       Gera vertimų iš užsienio kalbų padėtis: išverčiama daug gerų, naujų, svarbių knygų.

       Patys itin garsių vardų neturime, tačiau mūsų literatūra, ypač poezija, verčiama į kitas kalbas ir, reikia tikėtis, skaitoma – ar galima daugiau ko norėti?

  

       3. Ką reiškia dabarties visuomenėje būti literatūros kritiku? 


       3. Šiuolaikinėje visuomenėje būti literatūros kritiku keblu. Kritikams buvo daug lengviau, kai egzistavo tvirti orientyrai, o ne tik telkšojo tiršta „postpost“ bala. Tačiau negalima nepastebėti, kad šiuolaikinės literatūros kritikos Lietuvoje raiškos laukas platus: nuo „senosios mokyklos“ atstovų iki Castoro ir Polluxo, drumsčiančių literatūrinius vandenis ar tiesiog drumsčiojančių į juos.

       Jei paklaustumėte, koks turi būti literatūros kritikas, atsakyčiau: tiesiog pastabus, kiek įmanoma – nešališkas ir, svarbiausia, nepaisantis tokio nemalonaus, kartais net šlykštaus tarpusavio ryšių, pažinčių ir vieno kitam teikiamų paslaugų voratinklio, kuriame įsipainiojusi mūsų kultūra. Ir, žinoma, nesiveliantis į tarpusavio rietenas. Šiuo metu Lietuvoje, manau, labiausiai trūksta šmaikščios kritikos – nesiplūstančios, kuri smagiai, išmoningai ir net su humoru pristatytų ar analizuotų knygas.

       Metai, 2007 m. gegužė, Nr. 5