Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

      Pirmoji recenzuoti pirmąsias knygas – J. Butkytės „Voratinkliais apsigobusias" ir G. Klimaitės „Liūdną malonumą" – jau pavėlavau. J. Lūžaitės recenzijos „Lengva, žaisminga, anarchiška proza" ir „Poezijos voratinkliuose" („Literatūra ir menas" 2005.IX.16), E. Striauko „Debiutinė branda" („Nemunas", 2005.IX.15) svarbiausius punktyrus jau nubrėžė. O apie pirmąsias juk ir galima tik taip – punktyrais, nes tai paprastai dar ne kūrybos branduolių išryškinimas, o tik bandymas spėti, kur link nuo atskaitos taško, vadinamo PK, pajudėtų autorius, jei nuspręstų ir toliau kurti.

      Nenorėdama kartoti pirmųjų recenzentų minčių, pasirenku kiek neįprastą būdą – kalbėti iš karto apie abi. Kalbėti kontrasto principu – tegu viena išryškina kitos bruožus. Kasdienis, atviras G. Klimaitės prozos tekstas aiškina pabirusias J. Butkytės eilėraščių prasmes, atveria akis, užpiltas „metaforų karpiniais" („kitaip neužmigsi poezijoj", – teigia autorė).

      Taigi – G. Klimaitės „Liūdnas malonumas", novelių ir esė rinkinys. Novele prasideda, novele baigiasi. Tiek dar supratau. Tačiau, skaitant ištisai, ribos nejučia ima nykti. Nes tekstai dažniausiai varijuoja socialinę temą, apmąstomi bendravimo niuansai, miesto ritmu gyvenančio žmogaus (mergaitės, moters) patirtys. Svarbu, kaip santykiauja Aš ir Kitas, tas santykis turi įvairias gradacijas – nuo akių kontakto troleibuse („Kažkam vis tiek teks parašyti traktatą „Troleibusas, kaip socialinio integralumo galimybė" – „Trolicus Vilnensis", p. 30) iki svarstymų, ką šiais laikais reiškia draugauti („Mizantropas su filantropu seniai suartėjo ir pagimdė trečiąjį – „logotropą", nuostabų santykių koordinatorių, turintį gerų draugų, bet galintį ir be jų apsieiti" – „Sugrįžę draugai", p. 40); taip pat svarbus atradimas, jog „subjektyvumas yra šio pasaulio alfa ir omega, o mūsų „patinka, noriu, bijau, svajoju" – tarsi deltos, gamos ir epsilonai, išsibarstę kas sau, bet iš esmės harmoningame chaose" („Gobelenas" p. 73). G. Klimaitės veikėjas teigia: „Man visai nesvarbu, kur įsikuria reikšmė – tavo subjektyvioj duobėj ar ant objektyvaus pjedestalo, – svarbiausia tikėti, jog du žmonės, pasakę „laisvė", susivienija bent šiuo žodžiu, nors įsivaizduoja tai skirtingai („Gobelenas", p. 80). Galima spėti, jog G. Klimaitė ir rašo siekdama, kad tas kontaktas rastųsi, – užsimezga dialogas su skaitytoju, kuris lengvai atpažįsta esė apmąstymuose save, o novelėse – elementarias situacijas, galėjusias nutikti bet kur ir bet kada. Jeigu ne šmaikštus stilius, būtų nuobodoka – matyta, girdėta, išgyventa. Gal todėl skaitydamas nejučia imi laukti netikėtumo – rodos, dar žingsnelis kitas, ir eilutė, properša nuosekliame pasakojime ar atomazgoje blykstelės magiškojo realizmo ugnele („Filmas"). Tačiau veltui. Per tikra. Lieka „liūdnas malonumas suvokti, kad malonu tavimi žaisti ir kad bent tokia yra prasmė" – įsipainioti į kalbos voratinklius.

      Taigi – pereinu prie J. Butkytės poezijos. Čia tiesioginio kontakto su skaitytoju nė su žiburiu nerasi. Jo ir nesiekiama. Arba siekiama atsainiai mestelint kokią asociaciją ar įdomesnį fragmentą – tegu skaitytojas pats bando atsekti, kas eilėraštyje vyksta, ieško pasikartojančių elementų ir dėlioja poetinio pasaulio atplaišas į (ne)darnią visumą. O ir kam to reikia? Eilėraščio adresatas dažnai patiria tiek veiksmo, tiek žodžio neigimo būseną: „neapverti nuotraukos, neperskaitai įrašo / nesuprantama tau kalba (desperatiška lyrika?)" – p. 25, „dar – – – nežinia / ką kada sukalbėti ir / koks žodis ką reiškia" – p. 43. Brėžiama riba tarp ano, aiškaus praeities laiko, kurį galėtų simbolizuoti fotografija – užfiksuota „apčiuopiama" akimirka, ir chaotiškos dabarties, išreikštos aliuzijomis į žinomų dailininkų kūrybą (Frida, Ernstas, Manrėjus), epigrafų eilutėmis (Ch. Kortasaras, P. Neruda). Nes „žiūrėjimas aišku / ne tai ką pamatom / bet kas nutinka / bežiūrint / tiko paveikslų rėmai / inkliuzams tavo akių" (p. 50). Anot E. Striauko, J. Butkytės tekstuose vyrauja nusiteikimas, kad „pasaulis tėra tik kažkokių šukių, duženų – tegul ir žėrinčių, žaižaruojančių, visuma". Tačiau su kitu recenzento teiginiu, jog detalė tik tada gali būti kupina prasmės, jei joje užkoduota visuma, o čia fragmentas ir yra tik fragmentas, galima ir nesutikti. Įsiskaitęs suvoki, jog iš pradžių, matyt, buvo sumanytas net ir tam tikras siužetas, būta pradinio impulso, kurį deformavo susitikimas su poetinės kalbos galimybėmis, garsų sąskambiais, pritraukiančiais vis kitus žodžius, atsijusius nuo pirminės minties, bet radusius savo vietą eilėraštyje. J. Lūžaitė, recenzuodama rinkinį, išsitaria – eilėraščiai pernelyg šakoti, daugialypiai, dažnai neįmanomi analizuoti, todėl lieka „tik pasinerti į šį tankų nuo skirtingų žodžių ir prisiminimų pasaulį". Ji teisi – įprastos skaitymo taisyklės čia negalioja. Siūlyčiau pažvelgti kitaip: norint rekonstruoti dekonstruotą mintį, skaityti eilėraštį ne nuo pradžios iki galo, bet visą iš karto – tarsi žiūrėtum į paveikslą (gal ne veltui autorė studijavo menotyrą?). Tuomet situaciją jau gali apčiuopti – regi būtybės juodu lyg Donelaičio skulptūrai siūtu drabužiu augimo transformacijas („drabužių"), „ažūriškai skylėtus dangop išrikiuotus" medžius ar… buityje paskendusios moters tapatybės paieškas („dar ne viskas"). Kai kada savitos logikos kodą siūlo pavadinimai. Pavyzdžiui, „Piligrimystėje" brėžčiau paraleles su šiandienos kūrėjo kaip piligrimo, keliautojo, būsena. „Keliaujame per žodžius, nugyventus be mūsų – išdriks kraujaspalvė vilna" (p. 25). Kraujaspalvė vilna šiandienos pasaulyje – ne ta aukso, kadaise pagrobta argonautų. Bet galėtų būti ir ji, jei tarp šiųdviejų tiestumėm intertekstualumo giją. Miesto vertikalės – daugiaaukščio kopėčios, žibinto stiebas – jungia dangų su žeme ne tik kaip fizinius objektus, bet kartu žymi ir žmogaus gyvenimo kelionę per „biografijų triukšmą" kapo link. Pasaulis šaižus, pritvinkęs daiktų ir garsų, subraižytas, „mokantis apie daiktus kalbėt su meile", tačiau toks jis yra praeinantis. Todėl prasmės čia net nesistengiama ieškoti, tačiau tarsi netyčia ji išnyra pati: „mergaite mergaite ko tu drebi / nudelbus iš šešto aukšto / į baltas alyvas akis" („priešremontinio röntgeno rekviem", p. 20). Arba:

      gerai kad pasirūpini mano
      išėjimu iš laikino
      proto į amžiną siūruojančių
      ramunių dainelę

      minkštos gėlių lėliukės
      geria šviesą
      dabar

      p. 30

      Taigi, nubraukęs voratinklius pamatai, kad prasmes (susitikus su gamta, sušvitusios akimirkos, šmėstelėjusio vaikystės prisiminimo) rekonstruoti galima. Išvada peršasi pati: dažnai miške lietuvis ko verkia nežino, – kad ir kaip įmantriai stengiamasi regzti tinklus skaitytojui, gobiantis painiomis aliuzijomis. Tiesiog kartais ima ir ištinka jį liūdnas malonumas truputį pažaisti. Kaip novelėje „Esmė, arba tai, kas į ją panašu" sako G. Klimaitė, – svarbu turėti savo poziciją. Lengvą, žaismingą ir anarchišką. Tobulą katės, vaiduoklio, vandens, piligrimo ir klouno hibridą. Sunku spręsti, ar G. Klimaitė, pradėjusi kūrybinį kelią novelėmis ir esė, toliau juo eis. Norėtųsi palinkėti, kad, radusi poziciją ir išraiškos būdą, autorė nuo liūdno malonumo pereitų prie teksto malonumo bartiškąja prasme – tebūnie jis viliojantis, gundantis, nuolat atsinaujinantis žaidimas prasmėmis. O iš J. Butkytės eilėraščių skaidrumo nereikalaukim. Gal tik tekstų trumpesnių norėtųsi – kad poezijos piligrimystė neužsitęstų. Ne visi skaitytojai Penelopės kantrybe pasižymi. Sutraukys voratinklius ir nuskris.

      Literatūra ir menas
      2005 11 11