bloze2Klaipėdoje gyvenančių rašytojų gretas papildė neseniai čia atsikraustęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas P.Bložė. Nespėjęs čia gerai įsikurti 75-erių rašytojas dalyvavo Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos renginyje iš ciklo „Etninės ir kosmopolitinės kultūros susiliejimas ir takoskyra“.

 

Bibliotekos Pempininkų filialas prieš diskusiją buvo virtęs Beno Šarkos meno aikštele. Kai kurie žmonės, išsigandę dalgiu ir pjūklu prieš akis mojuojančio menininko, nebelaukė teminio vakaro pabaigos. Diskutuoti apie etninės ir kosmopolitinės kultūrų sankirtas į biblioteką atvyko literatūrologas dr. Marijus Šidlauskas ir rašytojas V.P.Bložė. Nors literatūrologas vis bandė pakreipti pokalbio vairą reikiama linkme, kalbos vis pakrypdavo ne į tą pusę.

 

Negausiai į biblioteką susirinkę klausytojai rašytojo, kuris kelis dešimtmečius paskyrė įvairių tikėjimų tyrinėjimams, klausinėjo apie religijas, jų vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, kodėl Dievas, kurdamas pasaulį, neišvengė klaidų. „Mumyse yra tiek dieviškumo, kiek yra žmogiškumo“, - kelis kartus susirinkusiesiems pakartojo V.P.Bložė.

 

- Kaip jūs vertinate tokius projektus? Kodėl žmonės čia nesusirenka gausiai? - po susitikimo su bibliotekos lankytojais paklausėme rašytojo.

 

- Man sunku į tą klausimą atsakyti, nes pats mažai juose dalyvauju. Prastai matau ir truputį neprigirdžiu. Ir su teatrais man sunku – daugiausiai seku radiją, televiziją.

 

Manau, kad tokie susitikimai būtini. Prieš mėnesį Palangoje buvo mokytojų seminaras apie moralines vertybes, kiek jos per 16 nepriklausomybės metų pasikeitė. Kalbėjomės, ginčijomės. Mano pranešimą savaitraštis mokytojams „Dialogas“ išspausdino pirmajame puslapyje. Dabar į konferenciją Kaune vien mane kviečia perskaityti tą patį, atsakinėti į klausimus. Nebijodamas paliesti aštrias temas, sugebu pažadinti publiką. Manau, kad susitikimai patrauklūs tada, kai prelegentai įdomūs.

 

Kalbėkime tiesiai šviesiai! Mūsų literatūros šedevrus galime ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. O iš bendro konteksto traukiame vidutinybes, netgi trečiaeilius, penktaeilius autorius, rengiame su jais susitikimus. Publika iš mandagumo ploja. Vedėjai užtarinėja, stengiasi paryškinti gerąsias puses, kai visi aiškiai jaučia, kad, deja, tai neįdomu. Svarbiausias dalykas – apie poeziją vengiu kalbėti, bet apie prozą išdrįsiu – reikia rašyti taip įdomiai, kaip rašo Jurga Ivanauskaitė, Renata Šerelytė, kaip paskutinę savo knygą „Dievas miršta vienišas“ parašė Vidmantė Jasukaitytė. Su džiaugsmu perbeldžiau pusaklis būdamas. Man labai sunkiai einasi skaityti – septynių šimtų puslapių knygos net naktimis nepaleidau. Ir apie ką knyga? Ogi Kristaus biografija. Beletristiškai išvystyta evangelija iki smulkmenų, nesilaikant šimtaprocentinės mūsų keturių atrinktų evangelistų koncepcijos. Parašyti taip įdomiai knygą kaip Jasukaitytė, tai ohoho! Tokie žmonės ir susitikimuose, manau, gali įdomiai pakalbėti. Ir sovietmečiu, ir dabar publikos akyse diskredituojame susitikimų svarbą ir reikšmę. Geriausia yra kalbėti apie šedevrus, nereikia pataikauti vidutinybėms.

 

- Jūs paminėjote Šerelytę ir Ivanauskaitę, o kritikai jas apibūdina kaip tipiškų euroromanų su jiems būdingais elementais kūrėjas?

 

- Mano nuomonė kitokia. Aš ne viską skaičiau. Ir Ivanauskaitės ne visas knygas perskaityti pajėgiau, nes man nepatiko. Bet „Placebas“ ar „Prarasta pažadėtoji žemė“ man labai patiko. Tie kūriniai turi gerą savybę – jie yra grobstomi. Kas iš to, kad viskas teigiamai vaizduojama, literatūrologai ir akademikai išgiria, bet kad publika neskaito. Arba mokiniui grasina dvejetuku, jei jis jų neperskaitys. Tada jis visam gyvenimui atsižegnos nuo literatūros. Literatūra turi ne žaloti žmogų, o kelti. Tarp gerųjų knygų būtina paminėti Jono Meko „Benamio dienoraščius“. Nuostabi knyga. Joną Meką aš labiausiai vertinu kaip antiholivudišką kino menininką. Kaip poeto aš jo taip nevertinu. Pas mus be reikalo jis taip giriamas. Iš penkių balų jam ketvertuką skirčiau. Bet jo prozai – penketą su pliusu.

 

- Neseniai Jus išlydėjo druskininkiečiai. Tai kiek laiko Jūs Klaipėdoje gyvenate?

 

- Dar tik kelias dienas. Tebeturiu kambarėlį Palangoje. Pavasarius ar rudenį, kai publikos sumažės, būsiu ten. Bet žiemą ir vasarą gyvensiu Klaipėdoje.

 

- Kodėl pasirinkote Klaipėdą?

 

- Jūra man labai daug duoda. Patiktų man ir Vilnius, bet neturiu tiek pinigų, kad patogų, sau tinkamą bei gerame rajone butą išsirinkčiau. Čia įsigijau butą puikiame rajone, kur ir universitetas, ir miškas, ir jūra netoli. Ir į senamiestį pėsčias nueiti galiu. Nemėgstu važinėti autobusais ar taksi. Mane ta civilizacija blogai veikia. Mėgstu pėsčias vaikščioti.

 

- Druskininkus jau visam palikote?

 

- Taip, pardaviau butą. Be to, ir Nijolės Miliauskaitės (poetės, V.P.Bložės gyvenimo draugės – A.K.) priešmirtinis palinkėjimas man buvo keltis čia. Mes abu čia būtume atsikėlę, jei ji būtų likusi gyva. Mums sekėsi rašyti, mes mėgstame jūrą, mėgstame ilgus vaikščiojimus. Po dvi tris valandas vaikščiodavome. Pėsti esame nuėję pakrante nuo Palangos tilto iki Šventosios tilto. Ranka jį palietę ir be poilsio grįžę į Palangą. Mes pastebėjome, kad pačius geriausius kūrinius ir sukurdavome Palangos S.Daukanto gatvėje arba Nidoje, Rašytojų sąjungos namuose.

 

- Praėjusiais metais išėjo Jūsų knyga „Prieš išskrendant tau ir man“. Ta knyga buvo daug seniau parašyta, bet rankraščiai ilgai gulėjo stalčiuje. Gal turite prikaupęs dar kokią rinktinę?

 

- Turiu tų rankraščių, dabar jų gimsta dar daugiau. Tik maždaug trečdalį spėju išleisti. Esu poaklis, prie kompiuterio dirbti visai negaliu, nes gresia apakimas. Nuo žiūrėjimo į ekraną svaigsta galva, o kitą dieną jau ir gatvių pavadinimų nebeįžiūriu. Reikia, kad man kas padėtų. Dar atsiranda tokių savanorių, kurie ateina pagelbėti. Deja, geros algos jiems mokėti negaliu – dar tiek neprasigyvenau.

 

Kalbėjosi AURELIJA KRIPAITĖ

Klaipėda, 2005-11-18