gintaras beresnevicius2002 metais leidykla "Aidai" išleido Gintaro Beresnevičiaus knygą "Ant laiko ašmenų". Šių metų pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – "Vilkų saulutę". Rudenį – "Tyto alba" religijotyros vadovėlį XII klasei. Gintarą Beresnevičių kalbina Alvydas Valenta.

Ant laiko ašmenų" prasideda skyriumi apie barbarus. Tai veržlūs, karingi, keičiantys imperijų sienas, disciplinuoti pusiaulaukiniai. Lietuviai irgi buvo barbarai – argumentų pateikiate daugiau, negu reikia. Abejonių kelia tokie lietuvių barbariškumo įrodymai kaip sugebėjimas prisitaikyti, tiksliau – apsimetinėti, veidmainiauti, viešumoje elgtis vienaip, privačiame gyvenime – kitaip. Jeigu tai barbariškumas, kas tada yra bailumas, servilizmas ir nuolankumas, "kytro būro" išmintis?

Barbarai mokėjo elgtis visaip: Romos imperijoje vieni barbarai pereidavo į kitų barbarų pusę, nes sumušti nesidrovėdavo pripažinti stipresniųjų pranašumo. Apgaudinėdavo: sudarinėdavo sąjungas ir čia pat jas nutraukdavo. Barbariškumas nedera su servilizmu, tačiau nepagrįstas būtų ir kitas kraštutinumas – barbarą suprasti kaip ką nors riteriška. Barbaras, pasodintas ant žemės ir paverstas valstiečiu, turi nuolat demonstruoti gyvybinę reakciją. Jis turi ginti savo teises, bet ne brutalia jėga, o kitomis priemonėmis – klasta ir gudrumu. Tačiau barbaro jėga niekur nedingsta: apie tai byloja visų laikų lietuvių kariuomenės ir nuolat prasiveržiantys sukilimai.

Vikingai galėdavo prekiauti ir kartu kariauti – tai irgi tam tikras barbarų dvilypumas?

Taip, jie ir prekiaudavo, ir kariaudavo. Vikingų ypatumas būtų toks: užkariauti pakankamą skaičių žemdirbių ir juos valdyti. Jeigu šito nepajėgdavo, tada parsigabendavo kiek galima daugiau vergų. Vikingo idealas buvo nuosava didelė ir turtinga sodyba senatvėje.

Koks buvo ar galėjo būti, tarkime, X–XII a. lietuvio idealas?

Be abejo, turtas taip pat. Tačiau nedrįsčiau sakyti, kad turtas buvo galutinis ir vienintelis tikslas. Galbūt veržimasis, turto ieškojimo ir grobimo procesas. Norėčiau šiek tiek psichologizuoti: barbaras darė tai, kas jam malonu, – judėjo ir ieškojo grobio. Žinoma, turto ir moterų taip pat, tačiau pirmiausia buvo nuotykis.

Knygoje daug kalbate apie Palemono mitą - ar reikėtų suprasti, kad jį priešinate Daukanto išaukštintai "kunigaikščių Lietuvai"? Ar tai tik dar viena galimybė šalia Daukanto? Kaip šis mitas galėtų skleistis dabar – tikriausiai nepradėsime tikėti, kad mūsų protėviai buvo Nerono laikų patricijai?

Ne, nemanau, kad mūsų protėviai buvo Nerono laikų patricijai. Tačiau esu įsitikinęs, kad iš Romos provincijų (pvz., iš kai kurių Mažosios Azijos vietovių) per Dneprą vyko nuolatinis judėjimas, egzistavo gintaro kelias. Būtų keista, jeigu Dnepro žiotyse gyvenę graikai arba romėnai nebūtų kada panūdę užimti gintaro kelio ištakų arba bent jau pastatyti ten faktorijos. Kokių nors kontaktų galėjo būti. Yra istorinis faktas, kad Nerono laikais vienas Romos raitelis buvo siųstas į Šiaurę pargabenti gintaro. Gintaro jis pargabeno labai daug. Tuo metu Romoje, Nerono dvare, galėjo pradėti sklisti žinios apie gintaro pertekusius Šiaurės kraštus. Todėl įtikėtina, kad kas nors tenai mėgino įkurti faktoriją arba forpostą. Taigi prielaidų išsirutulioti Palemono mitui buvo. Nemanau, kad, kaip mite sakoma, iš Romos atkeliavo didikų grupė ir įkūrė čia Lietuvą. Jeigu ir būtų buvusi panaši grupė, abejotina, kad ji būtų galėjusi daryti politinę įtaką. Tačiau, kad kokių nors apsilankymų arba laikinų apsistojimų būta, abejonių nėra.

Kitas kelias – Bosforo kelias. Bosforo karalystės pašonėje gyveno tokios gentys kaip gelonai (tapatinami su galindais), alanai, kuriuos vėliau matome Šiaurėje, lizigai, kurie galbūt buvo jotvingiai. Galimas dalykas, kad visas Dnepras buvo gana baltiškas. Ši Romos imperijos provincija galėjo palaikyti ryšius su tikraisiais baltais. Yra autorių, kurie sako, kad Boristenu (Dnepru) galima plaukti keturiasdešimt dienų. Kad ir kaip apytiksliai skaičiuosime, keturiasdešimties dienų plaukimas jau atveda į baltų gyventas teritorijas.

Dėl Palemono mito šiuolaikiškumo. Manau, šis mitas dabar mums labai tiktų. Gerai pristatytas Palemono mitas gali prisidėti ir prie Europos Sąjungos "mitologijos" kūrimo. Dabartinė ES kuriasi pagal frankų imperijos modelį. ES mėgina atgaivinti Karolio Didžiojo imperiją, kurioje į vieną masyvą buvo suėję prancūzų protėviai su germanais. Galėtume klausti, kokia mūsų vieta šioje naujoje imperijoje? Palemono mitas bylotų, kad mūsų vieta arčiau italų, o ne prancūzų ir germanų. Mums artimesnė Palemono mitologija, vedanti mus į Romos imperiją, o ne europinė mitologija, vedanti tik iki Karolio Didžiojo.

Kuo remdamasis teigiate, kad ES kuriama kaip Karolio Didžiojo imperijos šiuolaikinis atitikmuo?

Pirmiausia tuo, kad joje dominuoja prancūzai ir vokiečiai. Galima rasti ir daugiau požymių – kad ir ES sienos: iki naujų narių priėmimo jos faktiškai atitiko Karolio Didžiojo imperijos sienas. Pažiūrėkime į prancūzų bei vokiečių ir italų tarpusavio santykius, į pokštus, juokus, kuriais šaipomasi iš romėnų. Prancūzų ir vokiečių protėviams Roma buvo reali uzurpatorė. Mums – ne. Taigi Palemono mitas mums galėtų padėti rasti vietą romėniškoje Europoje.

Knygoje teigiate, kad šiuolaikinės visuomenės nesieja jokia fundamentali mitologija, galinti kiekvienam individui pagrįsti tikrą ir patikimą gyvenimo pojūtį. Tačiau, skaitant apie postmodernizmą, ne kartą teko užtikti nuomonę, kad šiuolaikinėje visuomenėje tokia fundamentali mitologija neįmanoma. Egzistuoja daug lygiaverčių ideologijų, mitologijų ir taip toliau. Taigi fundamentalios mitologijos nebuvimas – stygius ar gyvenimo realybė?

Fundamentalios mitologijos mes nesukursime. Tokie šansai gal buvo tik XIX amžiuje. Tuomet neturėjome sluoksnio, kuris tokią mitologiją kurtų, todėl proga buvo praleista. Kad atskiros žmonių grupės turi savas mitologijas, manyčiau, netrukdo egzistuoti vienai, dviem ar trims oficialioms mitologijoms. Sakysim, tas pats Palemono mitas: nors einame į ES kaip naujokai, tačiau iš tikrųjų esame seni romėnai.

Ar bandytumėte spėlioti, kokių dar galėtume "pasigaminti" mitologijų?

Su mitologijomis yra labai sunku. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai pasakėlės. Tačiau, kad mitologija veiktų, ji turi atliepti ką nors žmogaus viduje: gal archetipus, gal gentinę savimonę. Tačiau ji turi užgriebti labai giliai. Galime teigti, kad mitologija tam tikrame etape yra daroma, tačiau pirmiausia ją reikia ne daryti, bet atrasti. Aplink mus mitologijų daug, tačiau kuri iš jų bus atrasta? Kaip pavyzdį galėčiau paminėti dabar gyvybingą krikščioniškos mindauginės Lietuvos mitologiją. Prieš dešimt metų apie tai niekas nešnekėjo, išskyrus specialistus ir jų straipsnius. Šios mitologijos dėka savo krikščionybę skaičiuojame ne nuo Jogailos, o nuo karaliaus Mindaugo krikšto. Galbūt kada nors skaičiuosime nuo Netimero ir jam statysime paminklą? Tai ir yra mitologija, galėtume ją pavadinti mitologija-ideologija. Nematau nieko bloga, kad tokia mitologija-ideologija egzistuoja. Geriau, kada mitologija yra, negu, kada jos nėra, nes, šiaip ar taip, mitologijos ir ideologijos funkcija – vienyti, sieti.

Knygoje "Ant laiko ašmenų" lyg juokais, lyg rimtai kalbate, kad lietuvių dvasiai artimas japonų šintoizmas. Gal iš tikrųjų lietuviai savo prigimtimi yra šintoistai: ne nauja JAV "valstija", o viena Japonijos provincija?

Šintoizmas turi daug bendra su lietuvių valstiečių tikėjimais. Štai XVI a. lietuviai dar turėjo visokių įdomių būtybių, kurių niekaip negalima klasifikuoti: pvz., dievybė, globojanti kubile supiltus miltus. Yra teliukų prieauglio dievas, yra beržo (ne šiaip medžio, tačiau beržo) dievas, yra šluotražio dievybė. Japonų tradicijoje klausimų, dievas ar ne dievas, nekyla. Yra kami – neskaidomos dvasinės esybės, ir tiek. Kami yra ir saulės deivė Amaterasu, ir gėlėje gyvenanti dvasia taip pat yra kami. Tokių dvasiukių, kurių negalime apibūdinti nei kaip dievų, nei kaip dvasių, yra ir lietuvių pasaulėžiūroje. A. J. Greimas tokias dvasias siūlo vadinti deivilais. Japonų šventyklose kabo tokie pat sodai, kokie daromi ir Lietuvoje. Tik Japonijoje jie daromi ne iš šiaudų, o iš bambuko. Galėtume bendrų bruožų rasti ir daugiau, tačiau, matyt, šiuo atveju svarbiausia ne jų išvardijimas. Lietuvoje dažnai japonų kultūra pateikiama kaip kai kas egzotiška. Manau, japonams esame daug artimesni, negu patys manome. Pagaliau kodėl japonai supranta ir vertina M. K. Čiurlionį – matyt, "užkabina"...

Apie lietuvio nacionalinį charakterį mėgsta samprotauti daugelis. Tačiau to, ką "Vilkų saulutėje" darote jūs, dar neteko niekur užtikti: nėra jokio nacionalinio lietuvio charakterio, todėl apie jį negalima ir kalbėti. Lietuva yra susitarusių drauge gyventi genčių junginys, todėl galime kalbėti tik apie dzūkų, žemaičių ir t. t. nacionalinius charakterius. Kaip prie tokios išvados priėjote?

Tenka daug artimai bendrauti su kaimiečiais dzūkais. Šita pažintis, šitas bendravimas mane pribloškė: jie yra kitokio mentaliteto negu likusi Lietuva. Tai kita gentis, neseniai prie mūsų prisijungusi. Jie pietiečiai, charakteriu artimesni italams negu žemaičiams. Tačiau, kai įsigilini, pamatai, kad lygiai tokie patys skirtingi yra ir aukštaičiai, ir žemaičiai. Lietuvai nuolat reikėjo kovoti dėl išlikimo, dėl nepriklausomybės, ir tokiems ar panašiems klausimams, tyrinėjimams nebuvo nei laiko, nei sąlygų. Tačiau dabar atsiranda ir laiko, ir sąlygų. Lietuva yra genčių lydinys, susidaręs gana anksti, tačiau tas lydinys netapo vientisa mase. Skirtumai jaučiami iki šiol. Vien geografiniais ypatumais nepaaiškinsi: taip, senovėje kaimą nuo kaimo skyrė miškai, pelkės, tačiau vienus nuo kitų mus dažnai skiria vos keliasdešimt kilometrų, o esame tokie skirtingi.

Grįžkime prie dzūkų. Indų dievų gėrimas soma ir dzūkų samanė – matyt, tik žodžių žaismas. Bet jūsų minimi dzūkai ir dakai - šiek tiek rimčiau. Ar dzūkai gali būti dakų palikuonys?

Antrame mūsų eros amžiuje vyko dakų sukilimas prieš romėnus. Po jo šimtai tūkstančių dakų buvo išsiųsti į Šiaurę. Čia mūsų istorijos žinios ir baigiasi. Dakai turėjo dvigarsį dz. Tarp Dakijos ir baltų gyvenamų teritorijų tuo metu nieko daugiau nebuvo. Jos tikrai turėjo susiliesti.

Esate istorikas, tačiau apie istoriją jūsų eseistikoje dažniausiai užsimenama tiek, kiek ji padeda geriau suprasti dabartį. "Vilkų saulutėje" kalbate ne tik apie tai, kuo Lietuva gali pelnytai didžiuotis kaip istoriniu kraičiu, bet ir apie tai, ką ji gali pasiūlyti nūdienos pasauliui.

Du šimtmečiai kovų su kryžiuočiais. Lietuva – Europos skydas nuo totorių. Tai chrestomatiniai dalykai, kuriuos žino beveik kiekvienas lietuvis. Tačiau ne kiekvienas žino ir susimąsto, kad dabartinė ES kuriama pagal tą patį modelį, pagal kurį buvo kuriama ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Turime šešių šimtmečių taikaus sugyvenimo su islamo pasauliu patirtį, todėl galime tarpininkauti deryboms tarp islamo ir ne islamo valstybių. Esame pirmoji valstybė Europoje, kuri XVI a., vykstant religiniams karams, paskelbė visų religijų lygybę. Tai padarė Lietuvos seimas, net Lenkijos seimas šito įstatymo nedrįso ratifikuoti. Iki XVII a. vidurio Lietuva buvo klestinti šalis, kur labai gerai buvo gyventi aristokratijai ir šlėktai. Čia atliktas toks demokratijos eksperimentas, kurio nebuvo girdėję net senovės Atėnai. Žinome, kuo šis eksperimentas baigėsi, tačiau demokratiškesnės šalies negu Žečpospolita tuo metu Europoje nebuvo. Tai ją ir pražudė. Gali būti, kad istorinė atmintis dabar lietuvius verčia reikalauti stiprios rankos. Vis dėlto demokratijos, tegu ir šlėktiškos, pagrindų tuo metu galėjome pamokyti ir britus, ir prancūzus.

Dar apie Žečpospolitą: baltarusiai savinasi lietuvių kultūros veikėjus, Lenkija irgi nesikuklindama pasiima viską, kas toje valstybėje buvo geriausia. Lietuviai save iki šiol tapatina tik su etnografinės Lietuvos teritorija. Jeigu buvome viena valstybė, tai gal iš to bendro aruodo galėtume semtis daugiau ir drąsiau? Gal Žečpospolitos pergalės, pavyzdžiui, 1673 metais etmono Jono Sobeskio prieš turkus, yra ir lietuvių pergalės?

Reikia pasiimti viską. Mūsų sąmonėje su Liublino unija viskas baigiasi. Istorinėje mūsų atmintyje nuo XVI a. vidurio iki pat 1793, 1831 metų yra skylė. Šitaip pražiopsome beveik trečdalį valstybės istorijos. Mes neigiamai žiūrime į konfederaciją su Lenkija, kuri vėliau virto federacija. Tačiau man atrodo, kad nei mes, nei vieni lenkai nebūtų atsilaikę prieš totorius ir galėję tiek ilgai priešintis Maskvai. Man atrodo, kad šita sąjunga buvo istorinė būtinybė.

Garsioji Žečpospolitos veto teisė – demokratija ar anarchija?

Dabartinė mada – demokratijos mada. Tad įrodykime, kad esame Europoje pirmieji, paskelbę religinę toleranciją, pirmieji Europoje, įvykdę totalios demokratijos eksperimentą. Žečpospolitoje praktikuota veto teisė – ne istorija ir praeitis: ji naudojama Jungtinių Tautų Saugumo taryboje, kituose euroatlantiniuose junginiuose. Matyt, tą veto teisę mes pirmieji ir sugalvojome. Mes matome tik vieną veto teisės aspektą: kažkas kažką gali imti ir uždrausti. Tačiau yra ir kitas šios teisės aspektas - dabar tai vadiname konsensuso ieškojimu. Kad ir kiek daug interesų būtų, kad ir kiek nuomonių jiems atstovautų, vis tiek reikia rasti visiems priimtiną variantą – konsensusą.

"Vilkų saulutėje" ne kartą nuskamba mintis, kad, savo laimei, esame paskutiniai Europos pagonys, todėl islamizuosimės. Ką tuo norite pasakyti?

Kartu su pakilusiu gyvenimo lygiu susidursime ir su emigrantų problema. Emigrantų didžią dalį sudarys islamo išpažinėjai. Čia turime dvi galimybes: gyventi kaip prancūzai, politikoje atstovauti labiau arabų šalių negu savo piliečių interesams; arba kokiu nors būdu statyti moralinius barjerus – stiprinti krikščionybę, netgi pagonybę. Stiprinti savastį. Taip sustiprinti, kad ji būtų nelabai prieinama emigrantams - pažiūrėkime, kiek emigrantų plūsta į Japoniją? Mažai! O kiek plūsta į Skandinaviją ar Vokietiją – nepaprastai daug. Todėl, kad ten yra palankios sąlygos, palankūs įstatymai. Suprantama, gyvensime pagal ES įstatymus, bet tada turi įsijungti koks nors kitas gynybinis mechanizmas.

Ne kartą liūdnai prasitariate, kad ES mums, kaip valstybei, bus pražūtinga. Lietuvai bus paliktos vietinės svarbos funkcijos – sportas, kultūrinė veikla ir panašiai, svarbiausios valstybės veiklos sritys – finansai, užsienio politika, ekonomika – pereis ES žinion. Tačiau neneigsite, kad ES yra istorinė būtinybė, kad istorijos proceso nesustabdysime. Norime to, ar ne, o ES bus. Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena?

Reikėtų atsisakyti vizijos, kad valstybė yra galutinis mūsų tikslas, ir puoselėti kitą, gyvybingesnę viziją - tautos ir nacijos išsaugojimą. Valstybė nunyks, ir niekur čia nedingsi, tačiau, tiesą sakant, šita valstybė per trylika gyvavimo metų padarė pernelyg mažai, kad joje norėtųsi pasilikti. Vis dėlto šie laikai leidžia nacijai išlikti stipriai net tada, kai valstybė ir nunyksta. Bet tam reikalingas didelis tautinis susipratimas. Naciją galima išgelbėti tik tada, kada jai metami iššūkiai: tada ji arba pasiduoda ir žlunga, arba įsitempia, ieško išeities kelių ir išlieka.

Esate istorikas, publicistas, bet dažnai tenka matyti jūsų straipsnių, pranešimų įvairiomis religijotyros temomis. Gal juos išvysime atskira knyga?

Religijotyrinių straipsnių yra gana daug, jie jau sudėti į knygą. Ji turėtų vadintis "Religija ir postmodernas". Pernai rankraštį įteikiau "Baltų lankų" leidyklai, deja, iki šiol neatsiranda rėmėjų.

 

Literatūra ir menas, 2003-12-19