gintalas_petras_einu_namo        Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

 

        Iš anapus. Ekrano. Televizijos filmo herojus rusiškai sako: visa tai poezija. Lietuviškai subtitruojama: visa tai niekai. Šį simboliškai iškalbų epizodą prisiminiau, kai viena žinoma rašytoja pratarė: Vaida tikriausiai nebus nei poetė, nei prozininkė, bus kas nors dau­giau...

 

        Man poetas ar prozininkas (tikras poetas ir tikras pro­zininkas) yra daugiau nei bet kas kitas, tačiau nesu tiek naivus, kad nesuprasčiau su šiom nuostatom pri­klausąs niekam tikusiom mažumom netgi tarp rašy­tojų. Vaida yra ne pagal metus brandaus proto mer­gaitė, tikra intelektualė, viena iš vienuolikos gabių vy­resniųjų klasių mokinių, kurie dalyvauja rašančiųjų jaunų žmonių susibūrime Nidoje, Rašytojų sąjungos organizuotoje Vasaros akademijoje. Tokioje Akademi­joje tikriausiai galėjo dalyvauti ir Petras P. Gintalas, kurio rašymai iš pirmo žvilgsnio niekuo ypatingai ne­siskiria nuo talentingesnių šešiolikmečių ar aštuonio­likmečių bandymų. Tačiau taip lėmė likimas, kad Pet­ro P. Gintalo penkti metai nėra tarp gyvųjų, o Vasaros akademijoje dalyvauja jo būsimos knygos rankraštis, kurio paraštėse vaikai skaitydami žymi savo pastabas, pvz. „taip!“, „giliai pažvelgta į laiko tėkmę, kitimą“, arba „graži pradžia, tik nepabaigtas atrodo...“ Panašu, kad pastaroji pastaba greta eilėraščio tiktų api­būdinti ir visą to eilėraščio autoriaus kūrybinę biogra­fiją. Šioje knygelėje, šiaip jau nugalėjusioje Rašytojų sąjungos leidyklos poezijos pirmųjų knygų konkurse, rasite dar tik besiformuojančio poeto mėginimus išsi­reikšti eilėmis, chaotiškus prozos bandymus, kai kur primenančius eseistiką, kai kur priartėjančius prie eilėraščio proza ar F. Kafkos smulkiųjų apsakymų, ir dienoraštį, nušviečiantį tiek prozos, tiek poezijos ban­dymus netikėta šviesa bei tampantį ryškiu kūriniu, prisodrintu gyvenimo poezija: „Šeštadienį išsitren­kiau su Simonu į miestą. Nusipirkom Gintarinio. Su­sitikom Mindaugą, Simonas išprašė cigarietkės ir kaip nekeista surūkė. Visais nusivyliau. Vika su Mindeliu draugauja, Simas rūko. Kaip jūs norit, aš tokiu nebū­siu, eikit visi šikt! Žmonių, kurie nedegraduoja, vis mažiau.“ Man ši knygelė įdomiausia ne savo poezija. Ne proza. Ir ne dienoraščiu. Ji įdomi ir, drįsčiau teig­ti, vertinga kaip visuma, parodanti, ką jaučia jaunas, mėginantis savo galva mąstyti žmogus. Savotiška sie­los vivisekcija. Žiauru, bet kad šie tekstai pasirodytų knygos pavidalu, jų autorius privalėjo numirti. Neno­rėčiau, kad nutiktų taip, kaip savo knygoje „Žmogus prie rašomojo stalo“ liudija Lidija Ginzburg: „Venevitinovą pražiopsojo dėl jo ankstyvos mirties einant dvidešimt antruosius metus. Kritikai šitaip ėmėsi tos mirties, kad visam kitam jiems nebeliko laiko.“ Nors, manau, mūsų kritinei refleksijai tai negresia, nelabai tikiuosi, kad esmingiau bus pažvelgta tiek į mirtį, tiek į visa kita.

 

        Bet turiu vilties, kad visa tai parūps vienam kitam jaunam žmogui, kaip man ir mano aplinkos jaunimui rūpėjo kito anksti išėjusio jaunuolio, Arvydo Ambra­so, kūryba. Dabar atsivertus jo knygelę „Žeme, nepalik mūsų“ – nieko ten tokio. Bet kai atrakini atmin­ties spintą, kai išsitrauki savo paauglystės suvokimą, visas tas emocijas ir lengvai įkaušusią amžinybę, ir kai – „Išeinu, vilkdamas žeme / Šlapią, sulytą ir seną / Kinietišką lietpaltį, / Kuris kažkada buvo baltas... / Aš grįšiu čia / Septyniasdešimtųjų – / Pavasarį...“ Ir tas „– Nespardyk nasturtų!“ Jėga! Nerealu! Simboliška, kad šiais metais, kai pasirodo Petro P. Gintalo „Einu namo“, Arvydui Ambrasui sukaktų (sic!) šešiasdešimt. Sukaktų? Sukanka! Juk nesakoma, pavyzdžiui, Puški­nui sukaktų du šimtai. Greičiau sakoma – sukanka du šimtai. Reliatyvu ir subjektyvu: Arvydas Ambrasas, pasauliniu mastu mažuliukas ir neįžiūrimas, yra taip arti man svarbios, pasaulėjautą formavusios paaug­lystės, taip arti manęs, kad tampa didesnis už didįjį etiopą, kaip ir daugelį kitų pasaulio didžiausiųjų. Ti­kiu, kad tokiu visam likusiam gyvenimui svarbiu dy­džiu kam nors galėtų tapti ir Petras P. Gintalas. Klausiu, ar tekstas, žinant autoriaus biografiją, likimą, ar, kaip šiuo atveju, ankstyvą tragišką mirtį, tampa ge­resnis? Taip, sako dešimt jaunų burnų, tekstą priimi subjektyviai ir jo autoriaus biografija vienaip ar ki­taip veikia. Ne, ginčija semiotines tradicijas puoselė­janti intelektuale Vaida, tekstas yra tekstas ir autorius čia niekuo dėtas. Esu linkęs pritarti tiek daugumai, tiek mažumai: tekstas nepagerėja, bet įgauna naujų niuansų, atspalvių, ir tikrai autorius čia niekuo dėtas. Beveik niekuo. Nes kodėl jūs, – klausiu, – iš kitų Ginta­lo tekstų išskyrėte likimišką eilėraštį „Tiltas“, kuriame sakoma: „Ir pirmą kartą pamačiau tą veidą, / Žiūrintį į mane. / Aklas vanduo supranta skausmą, / Kurį aš puikiai pažinau.“ Išskyrėte, dar tik nujausdami, kad eilėraščio autorius miręs ir tikrai nežinodami, kad Petras P. Gintalas nušoko nuo Palangos tilto ir nebeiš­plaukė? Tokie eilėraščiai kaip „Tiltas“ ir yra tikroji po­ezija, kuri staiga pasako daugiau nei autorius, poezijos kalba mėginantis ištarti pirmuosius rišlius žodžius. Ir kartais jam pavyksta. Išgyventi nušvitimą, kas nu­tinka vienam iš tūkstančių. Suvokti, kad nušvitimą išgyveni, kas nutinka vienam iš tūkstančių išgyvenu­siųjų. Ir – kas pavyksta vienam iš tūkstančių išgyve­nusių ir tą išgyvenimą suvokusių – sugebėti apie tai pasakyti: „Aplink krenta pūkai. (...) Dideliais kąsniais sminga ant mano veido, žiūrinčio į garuojantį ežerą. Niekada nemaniau, kad jis iš čia matosi. Tarp rūkstan­čių kaminų ir pilkų atšipusių medžio šakų. Ir kodėl lapkritis? Kodėl kalasi pumpurai ir paskui nukrenta supuvę nuo drėgmės ir šalčio. Man patinka tamsa, kai tyliai žingsniuoji susigūžęs ir veidą panėręs po šaliku. Stebėjausi, kad ankščiau to nemačiau. Kaip visur gali įžvelgti ramybę ir keistai darnią nuotaiką. Kartais ste­bies, kiek daug už tave padaro aplinka, kiek ji sukuria, o tu žvalgais ir negali patikėt, kad tam, kas kūrė, tai išėjo netyčia. Ir tada prisimeni nuvalkiotus dalykus, kaip snaigė, šerkšnas ant lango ir burkuojančių valka­tų dejonės. Ir atrodo banalūs, ir be proto gražūs, kada pamiršti pasaulio absurdą, neapykantą, pažvelgi į tai kaip į darną, harmoniją. O snaigės baigia krist ir pa­driki maži sniego gabalėliai sklando ore.“ Kalbamės apie viltį ir neviltį, žinojimą, kad nežinai nieko ir nežinojimą, kad žinai viską. Numatymus ir aklumą, poeziją, kuri meluodama ištaria tiesą, apie tai, kaip sunku būti jaunam, o taip pat brandžiam ar senam. Apie tai, kaip nelengva iš tikrųjų mąstyti ir iš tikrųjų jausti. Kad vieni neištveria, o kiti nebūna ištverti. Kad kai kam pasiseka, tik iš to tam kai kam nieko gero. Ir kad be to „nieko gero“ žmonija, be įvai­raus plauko debilų, geriausiu atveju susidėtų iš „sėk­mingųjų“ tvarijonaičių ir gelbėtojų gediminų, apie kuriuos, švenčiant Petro P. Gintalo šešiasdešimtmetį, niekas nebus nė girdėti girdėjęs, tartum jų nė nebūtų buvę. Ir, tiesą sakant, nebuvo.

 

        Tiesiai šviesiai, klausiu, ar kam nors padarė įspūdį Gintalo kūryba? Pakyla dešimt rankų. Ir tik kritiškoji Vaida, intelektuale, abejoja: jo stilius nesusiformavęs. Ir, po galais, ji teisi. Nuo šiol nesusiformavęs stilius ir bus jo stilius, – sakau, – bet ar nors kiek patiko? Yra ke­lios stiprios vietos – nenorom ištaria Audingos Peluritytės intonacijom. Tai kelk pusę rankos – juokiuosi. Iškelia visą, nes pusei iškelti pristinga operatyviosios vaizduotės. Ir štai – vienuolika pakeltų rankų. Priklau­sančių mąstantiems jauniems žmonėms. Žmonėms, kurie jaučia pasaulį aštriau, negu daugelis mūsų. Tik dar nelabai moka ištarti. Visa tai niekai? – klausiu. Visa tai poezija... – į savo kalbą išsiverčia anapusybėje. Ir Indra paima kosminę vadžrą, ir taikliu smūgiu klaustuką ištiesina į šauktuką.

 

        2007 joninės

 

        Aidas Marčėnas

 

        Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.