Zigmas_Gele_foto       Aštuoniolikmečio poeto Zigmo Gėlės netikėta mirtis ypač skaudžiai palietė proletarinius poetus Julių Janonį, Artūrą Regratį ir kt. „Nedidelis mūsų būrelis neteko vėl vieno iš savo darbščiųjų draugų“, – rašė eilėse ,,Zigmo Gėlės atminčiai“ jaunutis Julius Janonis (1). „Jis užjautė varguolius, svajojo apie šviesesnę valstiečių ateitį“, – taip apibūdino jaunąjį poetą kartu su J. Janonių dalyvavusi Zigmo Gėlės laidotuvėse Marija Pelėdžiūtė-Norvydienė (2). Belaikės, tiek šviesių lūkesčių kėlusio poeto mirties priblokštas, 1913 m. pradžioje J. Janonis kuria eleginę impresiją „Meteoras“:

 

       „Gal pastebėjote kada, kaip tamsią rudens naktį begalėse dausų gelmėse mirga miriadai šiek tiek apyšviesių ir ką tik matomų žvaigždučių, bet tik mirga, ir daugiau nieko. Urnai perveria erdvę, akimirksniu ją apšviesdamas, skaistus iš kažin kur atlėkęs meteoras ir, kaip netikėtai pasirodo, taip pat staiga ir pražūsta. Tokiu tai Lietuvos Parnaso meteoru buvo ir jis. Rudens naktį – neišsipildžiusių svajonių, troškimų, tikslų ir ūpo nupuolimo laike, kai daugumas žiūrėjo beviltingai ateitin, nebelaukdami nieko gero iš jos, jis vienas, iki šiol niekieno nežinomas, užgavo savo auksinės lyros jautriausias stygas. Užgavo – ir galingi akordai, pilni skaisčiausios vilties ir gražiausių svajonių – sapnų, pasklido po žemę, žadindami kiekvieną iš pilko nuobodaus snaudulio gyvenimo ir kviesdami jį į puikiąją, visų trokštamąją laimės šalį. Kaip šilti pavasario saulės spinduliai atgaivina apmirusią rudenį gamtą, taip jo dainutės, svajonės sužadino ne vieno sielą, sukeldamos joje nusitikėjimą, troškimą kovoti, veikti, tą karštą troškimą, kurs vienas palaiko gyvenimą...“(3)

 

 

       Zigmo Gėlės mirties metinėms J. Janonis parašė dar vieną eilėraštį „Zigmo Gėlės atminimui“(4).

 

       Zigmas Gaidamavičius gimė 1894 m. gegužės 8 (balandžio 26) d. Jo tėviškė – Naisių kaimas septynioliktame senojo Šiaulių-Pakruojo kelio kilometre – meilesnė ir brangesnė ,,už grakščius prajovus žemės, už pasaulio turtus, grožę“. Jis apdainavo gimtąjį namą, statytą iš lauko akmenų kietųjų, kurių „pilnos žalios daubos ir žmonių laukai usnėti“, žydinčiose pievose išsivingiavusius upelius ir keturių duobėtų kelių kryžkelę, vedusią į nežinomą pasaulį. O savo vaikystės pasaulį dienoraštyje jis aprašė taip: „Būdavo, kad išeini iš vidaus ir, atsistojęs ant priemenio slenksčio, imi dairyties, tai priešais tave visų pirma metas į akis žaliuojanti pieva, Osupis, visas apaugęs kūlynais, už jo juoduojantieji dirvonai, paskui vėl kūlynai, už kurių matyti stogai ir kaminai, o taipogi bokštas mažutės koplytėlės, didelio sodžiaus Sereikių.“

 

       Zigmui Gaidamavičiui vaikystėje netrūko nei meilės, nei duonos. Jo tėvas Erazmas Gaidamavičius buvo išprusęs kaimietis, greičiau kaimo inteligentas, – augalotas, stiprus, valingas, nepakentęs nė mažiausio aplaidumo, jis dirbo prievaizdu Naisių dvare, priklausiusiame grafui Vladimirui Zubovui. E. Gaidamavičius švelniai mylėjo savo didelę šeimą. Jis labai vertino savo žmoną Karoliną Rimdžiūtę, kilusią iš Kalnelio sodžiaus (netoli Joniškio) neturtingų kaimiečių, mokėjusią atjausti ir patarti. Iš motinos, dainininkės, jo manymu, sūnus paveldėjęs poeto talentą. Švelnus, jautrios prigimties Zigmas su visais rasdavęs kalbą, – tvirtino Marija Pelėdžiūtė-Norvydienė, kurios motina tarnavo Naisių dvare. Ji vaikystėje žaisdavusi su Zigmu ir jo broliu. Sykį iš sūpuoklių nukritusi žemėn kartu su vienerių metų jų sesute. Abu broliai suvertę sau kaltę, kad motina nenubaustų Marytės(5). Gaidamavičiai auginę septynis vaikus.

 

       Pradžios mokyklą Zigmas lankė tikriausiai Sereikiuose (Naisiuose ji buvo įsteigta tik 1906 m.). 1904 m. rudenį Gaidamavičiai, sukrovę į vežimą visus mokyklinio amžiaus vaikus, išvežė į Šiaulius. Vyriausiam Zigmui tėvas pavedė prižiūrėti mažuosius ir pamokė gyvenimo išminties: ,,...būk apiekūnu ir globėju teisingu ir mielaširdingu, neskausk perdaug, ale ir pabarti reikia, tik su miera...“

 

       Mokslo metų pradžia Šiauliuose Zigmui Gaidamavičiui įsirėžia pačiais stipriausiais įspūdžiais. Dar 1904 m. gegužės mėnesį grąžinama lietuvių spauda. Z, Gaidamavičiaus bendraamžis V. Mykolaitis-Putinas prisiminė, kad šis gyvybinis tautos gyvenimo įvykis protą pasiekęs negreitai: tik 1906 m. „Šaltinis“ pirmasis pakliuvęs į jo, Marijampolės gimnazisto, rankas... Revoliucinių įvykių pranašai – mitingai ir streikai – Šiauliuose pasirodė jau 1904 m. rudenį. Kai 1905 m. sausio 18-20 d. 2000 demonstrantų lavina užliejo gatves, mokyklos nutraukė darbą, dalis moksleivių įsijungė į demonstraciją. Drauge su darbininkais streikavo stambiųjų dvarų darbininkai. Moksleiviai prisidėjo prie balandžio-gegužės mėnesiais vykusio streiko. Už dalyvavimą spalio mėnesio demonstracijoje buvo pašalinta 400 moksleivių. Netrukus pradėjo streikuoti ir moksleiviai. Vyresniųjų nutemptas salėn, pirmokėlis Gaidamavičius girdėjo pakeltus mokytojų ir mokinių balsus, matė, kaip mokiniai kumščiais grūmojo prie caro paveikslo stovinčiam išraudusiam direktoriui. Kitą dieną gimnazijos kieme išvydę streikininkus, jie patys ėmę šaukti: „Streikas!..“ Šiuos 1905-1906 m. įspūdžius Zigmas užrašė po kelerių metų nebaigtame apsakyme „Mokinys“.

 

       Atgavus lietuvių spaudą, Šiauliuose kūrėsi kuopelės, būreliai, rateliai, draugijos. Rengiami vieši lietuvių vakarai, gegužinės, į kuriuos plūsta studentai, moksleiviai, pažangioji inteligentija ir darbo jaunimas.

 

       Šiaulių vyrų gimnazija – tipiška carinė mokykla. Mokomasi čia rusų kalba, lietuvių mokinių vos 25% (Marijampolėje – 80%). Žemesnėse klasėse jų mažiau, vyresnieji pradeda susivokti esą lietuviai, mokosi lietuvių kalbos. Slaptus lietuvių kalbos kursus čia 1903 m. rudenį suorganizavo J. Jablonskis. Dar prieš įvedant pridėtines lietuvių kalbos pamokas, aukštesniųjų klasių moksleiviai subūrė kuopelę lietuvių kalbai ir literatūrai studijuoti. Būta ir smulkesnių savišvietos ratelių. Nuo 1907 m. Zigmas Gaidamavičius pradeda rašyti. Jis atkakliai mokosi eiliuoti, versdamas klasikinę rusų poeziją (Puškino, Lermontovo, Nadsono kūrinius). Nuo 1909 m. jo eilėraščiai, pasirašinėjami Petro Zižo, Dievotnašos, pagaliau Zigmo Gėlės slapyvardžiais, spausdinami to meto periodikoje.

 

       Zigmui Gėlei ypač reikšmingos buvo lietuvių kalbos pamokos, kurias 1907—1912 m. vedė vokiečių kalbos mokytojas Kazys Puida, žinomas rašytojas ir vertėjas. Mokiniams neprivalomos, mokytojui neapmokamos, vienąkart per savaitę, šeštosios arba rytinės, pamokos vyko nesklandžiai. Pedagoginiam darbui nelinkęs, rašytojo veiklai atsidėjęs, be to, varginamas materialinių rūpesčių, mokytojas gal per daug ir nesistengė. Zigmui Gėlei imponavo mokytojas rašytojas, kuris savo ruožtu vertino talentingą mokinį: „Vienas stropiausių, visuomet sąžiningas, visuomet naujo geidžiąs, visuomet ieškąs“...(6) Zigmui sekėsi rašto darbai: pagal J. Šliūpą parašo rašinį apie A. Baranauską, pradeda apie K. Donelaitį, M. Akelaitį. Tikriausiai mokytojo patartas, stropiai analizuoja A. Juškos liaudies dainų rinkinį – surašo epitetus, frazeologiją, sudaro literatūros straipsnių „Lietuvių laikraštyje“ T905 m. sąrašą. Galbūt savo paties iniciatyva registruoja 1910 m. lietuvių spaudą: 17 laikraščių Lietuvoje, 20 Amerikoje, 8 Prūsuose ir t. t. Iš mokytojo jis galėjo perimti dėmesį pažangaus judėjimo idėjoms, užuojautą skriaudžiamiesiems. Nors K. Puida „...kiek sentimentaliai, iš inteligento pozicijų piešė kaimo kasdienybę, tačiau rašytojo orientavimasis į darbą, kantrybę bei ištvermę, ypač jo šiltas emocinis santykis su vargo bei skriaudos faktais reiškė lietuvių realistinei prozai būdingą demokratizmą, kurį impresionizmas atnaujino detalėmis ir subjektyvumu“(7). Iš jo Zigmas Gėlė mokėsi ir „subjektyvių pajautų, impulsų bei emocijų, pagavimų bei jausmų vaizdavimo“, „impresionizmui būdingo paprastumo ir švelnumo“ motyvų ir leitmotyvų. Mokytojas orientavo jaunąjį poetą organizuoti eilėraščio struktūrą, siekti glaustos formos, vengti ištęstumo, peikė, kam imasi poemos.

 

       Zigmas Gėlė iš karto prabilo kad ir nedrąsiu, bet savo balsu. Jis nekartojo patetiškų praeities vaizdų nei apskritai maironinės poetikos įvaizdžių, nepasekė eleginėmis P. Vaičaičio intonacijomis. Užtat jaunuoliškai „dievino“ J. Biliūną – rašytojo portretą buvo įsi-klijavęs savo užrašų knygelės pirmame puslapyje. Iš tikrųjų poetui galėjo būti patrauklus J. Biliūno kūrinių lyrizmas, prislopinta intonacija.

 

       Švelni ir drovi prigimtis, poeto talentas Zigmo asmenyje gražiai derinosi su darbštumu, atkaklumu, savotišku racionalizmu, tvarkingumu. Pastarąsias ypatybes jam skiepijo bičiulystė su tėvu, platūs tėvo interesai, blaivus charakteris. Tėvas mokėjo gražiai jam patarti ir palaikyti jo meninius poreikius. Skatino jį lankyti teatrą, nešykštėjo pinigų knygoms įsigyti, bet kartu ugdė ir dėmesį gyvenimo realijoms. Išvažiavusį aplankyti giminių, įsikūrusių tolimoje Besarabijoje (dab. Moldavija), jis ragino pasidomėti tenykščių sodiečių kultūra ir palyginti su savo krašto sodiečių kultūra. Iškilus profesijos ir studijų pasirinkimo klausimui, tėvas netaikė jokios prievartos, nepiršo ekonomiškai pranašesnių profesijų, bet didžiadvasiškai teigė, kad sūnus privalo pats apsispręsti: ,,...aš tau sakau, kaip jau esu prityręs, kad visada klausykis, ką kiti sako, bet niekad aklai netikėk, turėk visada savo nuomonę ir lygink su kitų patyrimais kožnam daikte.“

 

       1912 m. baigęs Šiaulių gimnaziją, Zigmas Gėlė pasirenka filologijos studijas Kijevo universitete, nes čia studijuoja pusbrolis. Prabėga trys mėnesiai dideliame mieste, kur nesunku paklysti net universiteto koridoriuose. Jaunajam poetui patiko šiltais rudens vakarais stebėti judrų Kreščiatiką, tvenkiamą tramvajų ir kitokio eismo centrinę miesto gatvę, gėrėtis plačiuoju Dniepru. Viliojo teatras. Netikėtas pasirodė prof. F. Knauerio pasiūlymas rašyti darbą apie kultūrinius žodžius lietuvių kalboje. Stiprų įspūdį padarė studentų streikas—protestas dėl Sevastopolio karo laivyno nuteistų mirti jūreivių,– Zigmas nesigailėjo paniekos žodžių tiems, kurie malšino streikininkus. Artinosi pirmoji egzaminų sesija. Vis labiau rūpėjo gimtieji Naisiai, apsnigti papieviai, lieptelis per Mažupę. Paskutiniame savo laiške broliui jis teiravosi, ar neužšalo Mūša, pabrėžtinai prašė mieliems kaimynams Vaišvilams „nusilenkti žemai – ligi pačios žemės“. Ir žadėjo sugrįžti namo gruodžio pradžioje, išlaikęs vieną kitą egzaminą. Liga – smegenų uždegimas (meningitis cerebrospinalis) (8) užklupo iš pasalų. Tėvas, gavęs telegramą atvykti į Kijevą, rado sūnų ligoninėje. Zigmas kalbėjęs: „Tėveli, dabar aš jau padėsiu tau gyventi, Onytę mokysiu...“(9) Ir čia pat, išvežus ratukais procedūrai, smegenyse plyšo votis, ir ligonis mirė. Tai įvyko 1912 m. gruodžio 17 (4) d. Zigmo Gėlės palaikai buvo pervežti į Šiaulius ir palaidoti Sereikių kaimo kapinėse. Zigmas Gėlė atėjo į lietuvių poeziją tuo metu, kai, atgavus spaudą, joje pasigirdo minčių, kad išėjusią iš pogrindžio lietuvių poeziją metas įvesti į pasaulinės literatūros kontekstą; prasidėjo kova prieš suprastinimą, orientacija į labiau išprususį skaitytoją. Jaunasis poetas sekė spaudą („...jei turėčiau pinigų, tai išsirašyčiau dar ir kitus laikraščius, pavyzdžiui, „Draugiją“, „Viltį“, nes tai man labai svarbu...“). Susigaudyti diskusijoje dėl modernizmo jam nebuvo lengviau negu J. Biliūnui, nuoširdžiai pasiguodusiam: „Šį tą supratau, dar daugiau nesupratau.“(10) Nesunkiai jis galėjo paklusti raginimui „grįžti prie dainų, prie tų išrinktųjų, persiimti jų formos tobulumu ir suprasti, kad poezija turi plaukti iš širdies, kad jos proto, išminties, gudrybės negalime mastuoti pagal mūsų protą, nes tai yra įkvėpimo gudrybė, kurią reikia stengtis pasiekti, suprasti".(11) Bendros ideologinės ir meninės tendencijos XIX a. lietuvių literatūroje vienijo Zigmą Gėlę, E. Steponaitį, A. Ląstą – poezijoje, J. Biliūną, A. Vienuolį – prozoje, V. Krėvę, Vydūną, K. Puidą – dramaturgijoje. Šalia socialinio teisingumo motyvų jų kūriniuose atsiveria sudėtingesni dvasinio pasaulio klodai. Juos sieja subtili autoanalizė, dvasingumo pradas. Reakcijos metais prislopintą atvirą balsą išreiškia iki galo neišsakytos mintys, nutylėjimai, pritildytos besikeičiančių gamtos būsenų paralelės bei analogijos.

 

       Trumputis Zigmo Gėlės gyvenimo kelias, vos keleri kūrybos metai. Kone vaikiška patirtis, giedras jaunuolio pasaulėvaizdis, kuriame vos brėžėsi pirmieji socialinio mąstymo, humanistinių idealų bruožai. Savo kūrybą jis skyrė darbo žmogui, manifestuodamas visuomeninę talento paskirtį (,,Aš varguolių dainininkas“). Jis suvokė kilnią humanistinę poezijos prasmę „bangose vargo okeano“ žadinti „pasaulio pajautas širdingas“, dainomis drąsinti ir kaitinti „širdis po priepuolio kiekvieno". Jaunutis poetas nebuvo aklas politinei skriaudai, socialinei neteisybei, žmonių tylioms dejonėms („Matau savo šalį, jaučiu jos vargus“).

 

       Jis stengėsi surasti poetinio vaizdo išraišką patirtiems revoliucinių įvykių įspūdžiams, su pagarba piešdamas kovotojus „su dalgiais, šautuvais rankose“, kurie žengia „raudonas vėliavas iškėlę“. Paguodą ir viltį porevoliuciniais reakcijos metais skelbė jo romantinės alegorijos: „giedrūs rytai jau ant medžių šakų plevėsuoja“.

 

       Savo bendraamžius – mokyklinio amžiaus literatus Zigmas Gėlė kerėte kerėjo savo kūrybinių galių suvokimu (,,Aš jaučiu savyje nepaprastąją jėgą, ji taip plati, šventa“), tikėjimu savo talentu:

 

       Aš dar nemirsiu, nemirsiu nūnai!

       Įstabios kanklės augina man sielą.

       Žadina galę ir visa, kas miela,

       Žadina viską, ką lėmė dievai.

 

       Optimizmo gaidos lyrikoje nebuvo idiliškos, nereiškė lengvabūdiškumo. Amžininkų tvirtinimu, Zigmas Gėlė nemėgęs verkšlenančių poetų. Jis krypo į grakštų liaudies dainų žaismingumą, lyrizmą, labiausiai atitikusį jo vidaus balsą (,,Aš dainelių sėjikėlis!..“). Svajinga prigimtis linko į lengvą susimąstymą, kurio dar neslėgė gyvenimo prasmės klausimai, neapibrėžtas banguojančias nesudėtingų jaunuoliškų asmeninių išgyvenimų – džiaugsmo, nerimo ar ilgesio – nuotaikas ir niuansus. Tų iki galo neišsakytų ir pačiam neišsiaiškintų nuotaikų atšvaitus poetas matė gamtoje, sutalpinančioje poliariškas spalvas ir būsenas.

 

       Jaunučio Zigmo Gėlės poetinis pasaulis negalėjo būti nei platus, nei komplikuotas. Jis neišsiveržia iš gimtųjų Naisių peizažo su jam būdingomis lygumomis iki paties akiračio. Jaunuoliškoms svajonėms ir sapnams akompanuoja Naisių gėlėtos pievos, plačios dirvos, žalios lankos, kaitros nualsinti javų laukai, kaimo uosiai, kaukiantis vėjužėlis, žiemos vėjyje gaudžiantys beržai, nakties juoda drobė, mieguiston žemėn numesta niūriai. Bet kaimiškame poeto peizaže neliko nepastebėta socialinė atmosfera – tai užuojauta vargdieniui, tai ironiškai palydėta kaimo ponija, tai maloniai pasveikinta ražienose pulkus žąsų, ančių gananti senukė su rožančiumi. Jame dalyvauja folkloriški bernužiai ir mergužės ir jų pavasarinį širdies nerimą kurstantys varlių kurkesio balsai raiste. Aštuonerius metus Zigmas Gėlė mokėsi ir gyveno Šiauliuose, bet miesto realijos jam liko svetimos. Net ir triukšmingame Kijeve poetas grįždavo eilėse į gimtinę, svajodamas ,,už vartelių“ kur nors pašalyje „tyliai austi dainužėlės giją“. Svajonėms ir sapnams, mėgstamiausiems ano meto poetų motyvams bei įvaizdžiams, Zigmas Gėlė atidavė duoklę su jo amžiui būdingu įkarščiu („Daug sapnų, daug sapnų, įstabių ir žvainų...“). Švelni ir drovi prigimtis vertė jį žavėtis labiau ramybe ir vienatve, negu triukšminga veikla. Gal todėl jo eilėraščiuose dažniausiai fiksuojamos tylos, ramybės būsenos: „Tyli naktis. Aplinkui viskas miega“; „Tokia kaitra. Nė menkojo vėjelio“; „Žemė pertekus ramumo. Miega liepužės“; „Kalnelis pavasario saulės sapne. Snaudžia pasaulis“; „Senukas kaimas tyli lyg apmiręs... ąžuolas nusviręs sapnuose skęsta." Zigmo Gėlės poetinė kalba negarsi, sudaryta iš subtilių pustonių, impresionistinių spalvų ir linijų žaismo.

 

       Šviesaus pasaulio, svajonių ir sapnų vizijos Zigmo Gėlės eilėraščiuose buvo dainuote išdainuotos. Įgimtas muzikalumas – linksmos motinos dainos, įstrigę galbūt šiauliškio Jovaro „Ko liūdi berželi, ko liūdi“ ar kokio kito poeto posmai ugdė stichišką poreikį dainuoti, kaip paukštį čiulbėti. Ir jis improvizuodavo, tęsdamas liaudies dainos ar eilėraščio motyvą, įvaizdį, intonaciją. Eilės liedavosi grakščiais ketureiliais, vyniojosi rimų kamuolys, dažnai pasikartojančių, nebūtų, o kartais net sunkiai vidine logika susiejamų, padriko daugiažodiškumo užgožtų frazių ir abstrakčių patetiškų vaizdų srautai.

 

       Vienas melodingiausių Zigmo Gėlės eilėraščių – „Beržai“, kuriame gali įsiklausyti vėją, pūgą, linguojančių medžių eleginę gaidą:

 

       Balti niūrūs beržai stovi, gaudžia liūdnai,

       juos bučiuoja žiema, juos žavėja sapnai...

       –   –   –   –   –   –   –   –   –   –   –   –   –   –

       Aš svajoju ramus ir klausaus jų šnektos,

        taip gilios, įstabios, taip visų užmirštos.

 

       Valiūkiškai ekspresyvus folklorinis ,,Vėjužėlis“ ilgus metus neišėjo iš mokyklinių chorų repertuaro, jaunimas mėgo dainuoti ir „Tėviškę“.

 

       Zigmas Gėlė suvokė, kad jo kūrybai dar labai toli iki poetinio brandumo. Savo plonutį „Gėlyną“ jis palydėjo droviu „Autoriaus žodžiu“: „Pasirodydamas pirmą kartą eilių rinkinėliu lietuvių raštijoje, tikiu užuojauta gerbiamųjų skaitytojų. Žinoma, nėra tobuli mano pirmieji bandymai, ypač patys pirmutiniai. Laikui bėgant, manau tobulinsiąs savo plunksną. Gi dabar bent tokiomis eilėmis nešinas einu lankyti margosios Lietuvos, – ir gal nebus pasmerktas aštuoniolikos metų autoriaus triūsas.“(12)

 

       Kokiu keliu būtų vystęsis Zigmo Gėlės poetinis talentas, spėlioti beprasmiška. Geriausieji poeto eilėraščiai lakoniški ir aiškūs, juose saikingas puošybinis elementas. Prieraišumas tėviškei, skriaudžiamo žmogaus atjautimas perteikta nuoširdžiai, be patetikos ar sentimentalių frazių. Tuo ir miela skaitytojui šiandien pirmoji ir paskutinė Zigmo Gėlės, vieno artimiausių to meto darbo žmonėms lietuvių poetų, knyga.

 

       _______________________

 

       (1) J. Janonis. Raštai, 1. V., 1957, p. 115. 2 M.

       (2) Pelėdžiūtė-Norvydienė. Mano sesėms. V., 1969, p. 11.

       (3) J. Janonis. Raštai, II. V., 1957, p. 7.

       (4) J. Janonis. Raštai, I. p. 176—177.

       (5) M. Pelėdžiūtė-Norvydienė. Mano sesėms, p. 10—11.

       (6 ) K. Puida. Zigmas Gaidamavičė.—„Lietuvos žinios“, 1913, sausio 15(28) d.

       (7) J. Žėkaitė. Impresionizmas ir ekspresionizmas lietuvių prozoje.—„Literatūra ir kalba“, t. XIV, 1977, p. 25.

       (8) žr.: Kijevo lietuvių moksleivių būrelio pranešimą apie Zigmo Gėlės mirtį – „Lietuvos žinios“, 1912 m. gruodžio 13(26).

       (9) K. Gaidamavičienės sesers dukters E. Kutkytės pasakojimas.– „Gimtasis kraštas“, 1969.1V.24.

       (10) J. Biliūnas. Laiškas J. Sauliui. – Lietuvių literatūros kritika, 1. V., 1971, p. 624.

       (11) Lietuvių literatūros kritika, 1, p. 390—391. (Str. „Dailės kilimas. Dainos.“ – Ištrauka iš kn. S. Čiurlionienė ,,Lietuvoje“,V.,1910).

       (12) VUB RS, f.l, E 158.

 

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.