Tamsoje iš aplodismentų šuoro išplaukia Paolo Conte‘s balsas.
Skamba šlagerių šlageris Dal loggione.
Palengva žiebiasi prožektorių saulės.
Scenos viduryje, ant lentomis perdengtų radijo aparatų, stovi kavinės staliukas, už kurio gerdama kavą su cigarete sėdi ARABELLA.
Ji su aukštais guminiais batais.
Pro prasegtus kailinius matyti vakarinė suknelė.
Aplinkui įvairaus dydžio stiklainiai su auksinėmis žuvytėmis -- po vieną kiekviename.
Antrame plane ant irgi perdengtų Graikiškų urnų (nuo šiol – gondolų) stovi BEBRAI su irklais.
Primena Didžiojo stiliaus statulas sovietmečio Kultūros ir poilsio parkuose.
Arabella vaikštinėja tarp „statulų“ apžiūrinėdama jas.
BEBRAI iriasi muzikai į taktą.
Vai eičiau eičiau Nepagydomųjų krantine: man iš kairės – tobuliausia pasaulio akvarelė, iš dešinės – raudonų plytų begalybė. Privalėčiau būti užsimaukšlinęs kepurę, vilkėti tamsią saržos eilutę ir baltus marškinius su prasegta apykakle, išskalbtus ir išlygintus tvirtos, įdegusios rankos (ARABELLA prisidega cigaretę.) Priėjęs Arsenalą, pasukčiau dešinėn, pereičiau dvylika tiltų ir via Garibaldi nukakčiau ligi Giardini, kur ant metalinės kėdės „Paradiso“ kavinėje sėdėtų ta, kuri kažkada išskalbė ir išlygino tuos marškinius... (Pauzė.) Priešais ją stovėtų espresso puodukas, gulėtų aptrintas Puškino Kapitono dukters tomelis; ji vilkėtų taftos suknele iki kelių, kitados pirkta Romoje mūsų kelionės Iskijon išvakarėse. Ji pakeltų akis: garstyčių-medaus spalvos, įbestų jas į figūrą su tankios saržos švarku ir pasakytų: „Tai bent pilvas!“
Iš tikrųjų, Žozefai, pasakykite man, kodėl jūs važiuojate ten būtent žiemą?
Todėl, kad aš vis dėlto šiaurietis, Arabella. Todėl, kad grožis esant žemai temperatūrai -- tikras grožis. Todėl, kad aš sunkiai pakeliu karštį, variklių ir pažastų išskyras tuo labiau.
Abstrakčiu metų laiku gyvenimas atrodo realesnis nei bet kuriuo kitu, net ir prie Adrijos jūros, nes žiemą viskas kiečiau ir aštriau, Arabella.
Žiemą, ypač šventadieniais, šiame mieste tave pažadina begalė varpų. (Pasigirsta tramvajaus dundesys.) Atveri langą, ir kambarį iškart užplūsta ta gatvės ūkana, persmelkta varpų gausmo: ji iš dalies – drėgnas deguonis, iš dalies – kava ir maldos.
Kad ir kokių ir kiek tablečių turėtum praryti šįryt, jauti, jog dar ne viskas baigta. Kad ir koks tu nepriklausomas, kad ir kaip dažnai buvai išduotas, kad ir kaip nuodugniai ir iki slogumo save pažįsti, -- manai, jog dar yra vilties, ar bent jau ateities.
Nors ir kaip tinka ši vieta medaus mėnesiui, Arabella, man dažnai šaudavo mintis, kad būtų neblogai ją išmėginus ir skyryboms – ir užtrukusioms, ir jau baigtoms. Nėra geresnio fono po saule blukint bet kokią ekstazę; joks egoistas, teisus ar neteisus, nesugebės ilgai blizgėti šitose porceliano dekoracijose prie vandens, nes jos nustelbia bet kieno vaidybą. (Vėl dunda tramvajus.)
Tam tikrame amžiuje, Arabella, imi žiūrėti į einančias pro šalį merginas be taikomojo intereso, be jokio noro ant jų užsiropšti. Tarytum televizorius, įjungtas tuščiame bute, akis transliuoja be paliovos visus tų 173 cm dydžio stebuklų vaizdus: šviesiai kaštoniniai plaukai, Perugino ovalas, gazelės akys, žindyvės krūtys, širšės liemuo, tamsiai žalio aksomo suknelė, nežmoniško plonumo kulkšnys. Akis gali nukrypti į jas kur nors bažnyčioje per draugo vestuves ar, dar blogiau, – laidotuves. (Pauzė.) Būdama toliaregė ar pasitelkusi už patarėją ausį, akis gali sužinoti, kas jos tokios, ir, deja, apie jokių vilčių nepaliekantį jų romaną su kitu. Nepaisant tokių duomenų beprasmiškumo, akis juos kaupia ir toliau. Faktiškai kuo duomenys beprasmiškesni, tuo fokusas aštresnis. Kyla klausimas, kodėl, ir atsakymas čia toks: grožis – visados išorės dalykas; be to, jis – taisyklės išimtis. Būtent tai – jo vieta ir jo išskirtinumas – verčia akį pasiutusiai švytuoti, arba, -- kalbant riterių kalba – klajoti. Nes grožis – tai vieta, kur akis ilsisi. Estetinis jausmas – savisaugos instinkto dvynys ir jis patikimesnis už etiką. Pagrindinis estetikos įrankis – akis – absoliučiai savarankiškas. Savarankiškesnė už jį tik ašara.
Butas buvo ne toks jau didelis, bičiuliai: du negausiai apstatyti kambariai. Užtat lubos buvo be galo aukštos ir tokie pat langai. Jų buvo šeši ar septyni, nes butas – kampinis. Antros savaitės vidury šildymas išsijungė. Tąkart buvau ne vienas, ir mudu su glėbio drauge traukėme burtus, kam miegoti prie sienos.
Jos garstyčių-medaus spalvos akys nepatikliai tamsėdavo pralošus. Ji įsmukdavo nakčiai į rausvus vilnonius marškinius, apsimuturiuodavo šaliu, apsimaudavo kojines, ilgas puskojines, ir – suskaičiavusi –
Šokdavo į lovą tarsi į tamsią upę. Jai, italei, romietei su šlakeliu graikiško kraujo gyslose, tikriausiai tai ir buvo upė.
Vienintelis dalykas, dėl ko aš nesutinku su Dante, Žozefai, yra tai, kaip jis pavaizdavo pragarą. Man pragaras – šaltas, labai šaltas. Aš palikčiau jo ratus, tik pavaizduočiau juos ledinius, ir jų temperatūra kristų sulig kiekvienu ratu. Pragaras, Žozefai, -- tai Arktika.
Bute nebuvo telefono, tūbas primenančių kaminų kratinys dunksojo tamsiame danguje. Viskas labai priminė bėgimą į Egiptą, kur ji atliko motinos ir drauge kūdikio vaidmenį, o aš – savo bendravardžio ir asilo; šiaip ar taip, juk buvo sausis. „Tarp praeities Erodo ir ateities faraono, -- sakiau sau. – Tarp Erodo ir faraono, štai kur mes“. Galiausiai aš susirgau. Šaltis ir drėgmė mane pribaigė – veikiau pribaigė chirurgų sugadintus mano krūtinės raumenis ir nervus.
Staiga iš visų radijo imtuvų sugriaudėja NOBELISTO BALSAS.
Gaudo kvapą – galbūt paskutinį.
Naktis buvo šalta, mėnesėta ir rami. Gondoloje mūsų buvo penketas, kartu su savininku, kuris ją yrė drauge su savo mergina. Mes vinguriavome it ungurys po tylų miestą, kuris kabėjo mums virš galvų: urvuotą, tuščią, tą vėlią valandą panašų į didžiulį koralų rifą ar negyvenamų grotų eilę. Pojūtis buvo ypatingas: suvokei save judant tuo, į ką esi įpratęs žiūrėti iš viršaus, -- kanalais; atrodė, tarytumei įgijai dar vieną matmenį. Paskui išslydome į lagūną ir pasukome link mirusiųjų salos, link San Mikelės. Mėnuo, pakibęs nepaprastai aukštai, lyg kokia iš proto varanti „si“, debesies perbraukta papildoma gaidų linija, beveik nekliudė vandens paklodės, gondola irgi slydo visai be garso. Kažkoks aiškiai erotiškas buvo tas begarsis, pėdsako nepaliekantis lankstaus jos kūno slydimas vandens paviršiumi – kažkas labai panašu į tai, kaip tavo delnas slysta glotnia mylimosios oda. (Poeto ir Gražuolio rankos sustingsta ore.) Erotiška, nes be jokių padarinių, nes oda buvo beribė ir beveik sustingusi, nes glamonė buvo abstrakti. Dėl mūsų gondola, matyt, truputį pasunkėjo, ir vanduo kartais po ja prasiskirdavo, bet tiktai tam, kad jau kitą sekundę užlygintų tą plyšį. Be to, valdoma vyro ir moters, gondola netgi nebuvo vyriška. Faktiškai tai buvo ne lyčių, o stichijų erotizmas, tobulas jų vienodai lakuotų paviršių derinys. Pojūtis buvo niekatrosios giminės, beveik kraujomaišiškas, tarytum tavo akyse brolis glamonėtų seserį ar atvirkščiai. Taip mes apiplaukėm mirusiųjų salą ir pasukom atgal link Canareggio...
Man visada atrodė, kad bažnyčios turi likti atviros kiaurą naktį, bent jau Madonna dell`Orto – ne tiek dėl to, kad tai geriausias sielos kančių metas, kiek dėl nuostabiosios Bellinio Madonos su kūdikiu joje. Aš norėjau išlipti ir užmesti akį į tą paveikslą, į tą colį, skiriantį Jos kairį delną nuo Kūdikėlio pėdos. Tas colis – ak, kur kas mažiau! – ir skiria meilę nuo erotikos. O gal tai ir yra erotikos riba.
Bet katedra buvo uždaryta, ir mes plaukėme toliau per grotų tunelį, per tą apleistą, plokščią, mėnulio šviečiamą piranezišką šachtą su jos retais elektros rūdos žybsniais – miesto širdies link.
Leiskite pakartoti: vanduo prilygsta laikui ir suteikia grožiui jo antrininką. Iš dalies vanduo, mes tokiu pat būdu tarnaujame grožiui. Trindamas vandenį, šitas miestas tobulina laiko išvaizdą, gražina ateitį. Toks yra šito miesto vaidmuo visatoje. Nes miestas statiškas, o mes judame. To įrodymas – ašara. Nes mes išeiname, o grožis lieka. Nes mes nukreipti į ateitį, o grožis yra amžina dabartis. Ašara – tai pastanga sustoti, pasilikti, susilieti su tuo miestu. Tačiau tai prieštarauja taisyklėms. Ašara – tai judėjimas atgal, ateities pagarba praeičiai. Arba ji – rezultatas didesnio dydžio atimties iš mažesnio: grožio iš žmogaus. Tas pat tinka ir meilei, nes meilė irgi yra didesnė už tą, kursai myli.
Vaiko balsui aidint BEBRAI tarsi nejučia „prisiyrė“ prie staliuko.
Nukėlė ARABELLĄ, daiktus, lentas.
Atsirinko savo imtuvus.
Susidėjo juos į kuprines.
Pasigirsta Radiohead`ų Exit Music (For A Film ).
BEBRAI apsivelka baltais maskuojamaisiais chalatais.
It karabinus užsimeta ant pečių kuprines su radijo imtuvais.
Atsistoja į slidininkų pozicijas ir aidint solisto balsui ima šliuožti iš scenos.
Gęstant prožektoriams jos veidą apšviečia tik šviesa iš lagamino.
Vėjyje plevėsuoja jos plaukų vėliava.
ARABELLA ištraukia mechaninį kareivėlį su automatu rankose.
Užsuka jį ir paleidžia šliaužti scenos grindimis.
Paskutinis „Meno forto“ gynėjas šliaužia tarp stiklainių su auksinėmis žuvytėmis.
