AGAVA papurto galvą.
olialia! gal šiandien jūsų kalendorinės apeigos
AGAVA purto galvą.
AGAVA linkteli du kartus.
kodėl tu niekad neimi iš manęs pinigų tiesa aš jų kaip ir bet turiu šiek tiek litų puodynėje sidabras brangsta galėtum paimti kokį vytautą ar basanavičių
AGAVA purto galvą.
arba susituokim neversiu pačios nešioti nei žiedo nei pavardės bet prieš Dievą ir žmones išsipirksim a
AGAVA purto galvą.
miegočiau ant grindų erotiškai per daug nekamuočiau
LELIJA iš koridoriaus grįžta virtuvėn.
ištrauk prašau apatinį komodos stalčių
KLYNAS atidaro stalčių.
eilutė skrybėlė marškiniai batai viskas autentiška!
Atranda stalčiuje voką, atplėšia jį.
o! čia itališkai sinjore Klyno priimkite kuklią dovaną mūsų pažinties ženklan gyvenimui Lido viešbutyje atminti jūsų Visconti
KLYNAS pakelia lazdą. Laiko ištiesęs.
kokia mediena kokia apdaila kokios inkrustacijos
aš pabūsiu prie lango o tu apsivilk prašau
Jis ima rengtis
Virtuvėje LELIJA karatistės smūgiais ima daužyti ant stalo stovinčius indus.
Dariau! Dariau! Dariau! grįžk grįžk grįžk tiktai tu aš ir tu miestas man be tavęs dykuma Iranas mano siela lėlė dūžta ji aš kaip žaizda aš ne aš ką aš tau padariau ne dėlė aš tikrai ne dėlė be tavęs būsiu netgi rami ta ramybė sudegins mane įsakau sau tylėti negirdėti ir nematyti kaip žiūrėti į veidus minioj leisti liesti save kurčia nebyli ginuos nuo suknelių pudrinių džinsų madų žurnalų ginuos nuo teatrų koncertų arenų ginuos nuo afišų fotografų vakar vienas tykojo laiptinėj ginkluotas labai pavojingas ginuos nuo kavinių ir disko brangus kaip gyventi be tavo akių be garsaus tavo žvilgsnio purpurinio perplėšto lietpalčio kaip gyventi be tavo plaukų tavo rankų kaip gyventi be tavo delnų tavo kojų ir kedų nepavydavo jų miesto šunys ginuos nuo girtuoklių tapytojų aktorių gatvės poetų vengiu skulptorių medikų ir futbolistų verbuoja sapnų fabrikai estrada ir naktiniai barai mano lūpos ir kaklas dar atmena tavo dantis tu kaip sniego žmogus tu Lochneso pabaisa
KLYNAS sėdi priešais veidrodį miegamajame. Jis prisiklijuoja ūsus, pudruojasi.
miestas plaukianti sala ją aplenks tavo jachta kur tu dabar mažytės mano šventės kai atpažindavai Katedros aikštėj draugės gimimo dienoj kartą su motina gyvenom miške mus saugojo tik velionis dobermanas pinčeris naktį tu atvykai su žmogum kuris nekalbėjo lietuviškai įkūrėm židinį motina uždegė žibintą valgėm iš rankų tas žmogus prieš miegą deklamavo vokiškai tu buvai toks pavargęs sakei vieną dieną viskas išplauks į paviršių kartojai ir mėtei į ugnį suglamžytus laikraščius dieve jūs miegojot už sienos aš prieš švintant įslinkau ir nukirpau sruogą tavo plaukų ir pirštų galiukais paliečiau virpantį adomo obuolį staiga tu atmerkei akis mes žiūrėjome vienas į kitą jau saulė tekėjo ir ji siekė tavęs mes žiūrėjome kaip užburti o pasaulis gyveno be mūsų nebuvo politikos amžino karo senatvės Airijos katalikų tada tu ištiesei ranką ir penki spinduliai persmelkė mane su tavim tik su tavim galiu būti savim be tavęs badmetis marina mano gatves sudie o horizonte tavo laivas su kartuvėm Dariau ką aš tau padariau linksmam mūsų miestely kur tokios ramios gatvės ir debesėliai auksavilniai tu net neatsisveikinai pabėgai kaip persirengęs kunigaikštis ir iš kur visi tie žodžiai dabar many kaip degtukai dėžutėj už vieną kapeiką už vieną kapeiką visi čiurlioniai izadoros ateik iš juodo vandens iš žalių vandenų iš marių mariųjų
Telefonas suskamba porą sykių ir nutyla.
girdi kaip krinta sniegas užkloja kambarį lovą ledo pagalvėj tik mano galvos duobė skamba telefonas tarytum vaikas verktų nejau prakeiktųjų armija vis dar ieško savojo princo jis guli geležiniam karste tik stiklo langelis į pasaulį paliktas žuvusiam ir pasauliui į žuvusį kiekviena siena durys kiekvienos lubos dangus ateik su sidabro plaktuku savęs ir manęs vaduoti
LELIJA vėl pasiduoda karatė ritmui.
vilkė vilkė vilkė saugokis saugokis saugokis baltas bailus šunie
Vėl dūžta indai.
apkabink mane Dariau aklą kvailą atsisakančią apžavų ir visų pavidalų kuriais galėčiau pasirodyti prožektorių nušviesta scenoje septynių kambarių butuose perlais nuberta prie lovio ne ne ne! prisisemiu burną vandens perku šunį tęsiu karatė studijas girdi?
Dūžta paskutinės lėkštės.
LELIJA įbėga į miegamąjį.
virtuvėje kažkas dužo ir negalėjo sudužti
LELIJA atsigula ant grindų ir nejuda.
jeigu jūs neprieštarausite pažvelgsiu į savo atspindį solidesniame veidrodyje madam
AGAVA tyli.
KLYNAS išeina į koridorių. Jis su lazda, skrybėle. Panašus į fon Ašenbachą iš Luchino Visconti filmo „Mirtis Venecijoje“.
Ilgai apžiūrinėja save veidrodyje.
star star superstar*****
Nusisuka nuo veidrodžio.
Dabar jam veidrodis - žiūrovų salė.
kai liga ateis manęs aš nesiginsiu tai bus moteris Annos Frank akim labai ramiai išsives jokios vaivorykštės virš galvų nieko ta moteris gyvens kaip sraigė žaliuzės tokios surūdijusios iš pradžių šalta bus nelyginant muziejuj ji išrodys kolekcijas mirtini porcelianiniai daiktai sidabras muzikalūs automatai užsives kaip vienas ir septyni kastratai užgiedos ta moteris nuraišios nuo fotelių apdangalus uždegs žvakes paleis smilkalus bet užuosiu tik vieną kvapą kaip žvėris visą gyvenimą išsaugojęs šnervėse pirmąjį mišką sakot Kauną? ne? Vilnių?
aš sugrįšiu į savo miestą sapno upe kuri teka atgal visi bus gyvi net ir tie kuriems tai nebūtina aš sėdėsiu jaunam savo tėvui ant pečių mes lauksim ir nesulauksim transatlantinių lakūnų kurie atlikę tą didingą žygį mūsų tautos garbei tragingai žus pirmą valandą nakties niekieno laiku
įtraukia veidų ir figūrų karuselė bet nesikarščiuok Albertai neverta kas išlieka galvoj? sargybinių daina operacinės sesers akys ir ilgos liaunos kojos ant tavo pečių gulbės bėgančios vandens veidrodžiais išėjusiems negrįžti aiman paklausyk kaip girgžda sūpuoklės štai ir vėl štai ir vėl kareivėliai žygiavo tiltu tiltas įgriuvo kareivėliai pražuvo žinau pradedu kaip dievas pirmi du žingsniai pirmi du smūgiai pirmos dvi frazės neturiu sau lygių tolyn blogyn o dar toliau visiškas fiasco visi artimieji išsigynė nepažįstamam sako šito žmogaus šito parazito pradedu skųstis prasti mano popieriai
nueinu į teniso klubą sakau išskirkit salę žiemai jie klausia o kas tu toks manęs kuris Vimbldone sėdėjo per tris vietas nuo karalienės! nėra sako tau salės vasarą įneši sumą galėsi mankštintis su kitais mirtingaisiais žiemą tik liaudies tarnai sako lošia nuo kurių formos priklauso krašto ūkis ir stambioji pramonė o tu nepanašus į gėrybių planuotoją neatstovauji jokiam priešakiniam frontui sako žmonių nejuokinęs verčiau eketėj nardytum tokie dalykai
o kiek idėjų perleidau režisieriams rašytojams architektams nepaėmiau nė kapeikos o summa summarum ką skaitom? kokius spektaklius ir filmus matom? kokiuose namuose dauginamės? būdavo geriam su kompozitoriais aš nejučiom užniūniuoju jie tuoj už amžinųjų plunksnų ir prie rojalių o kokios dainos eteryje a? geriau už prancūzus bet blogiau už latvius sakot kalbu kaip Raikinas? pabandai juokauti niekas nesijuokia tik skuba atsisveikinti nusigręžti pasišalinti rytą išeinu iš mokslininkų namų patraukiu krantine kartais sutinku kokį biografijos partnerį būna sėdim per naktį prie upės vardu Neris kur parvesti jus ponas Klynai klausia staiga kur jūsų namučiai namai? nekenčiu alkoholikų
AGAVA paima smuiką, prispaudžia prie kaklo, bet negriežia.
jeigu ką ir parsivedu tai būtinai primuša ir apvagia išnešiojo mano biblioteką džentelmeno rinkinį Ulisą Tykųjį Doną su autografu balerinų nuotraukas ypač mėgau amžiaus pradžios foto kur ant vienos kojos pirštu į dangų išskleidus vėduoklę ak
mano rytietiškas pypkes irgi išnešė dėkui apvaizdai nesugalvojo paveikslų gabalais pjaustyti mano kairiūkščių valeškų jaunų gudaičių mano tikrojo turto kurį testamente užrašiau pirmam lietuviui kuris jachta apiplauks aplink pasaulį taip ir gyvenam
tiesa toks berniukas įniko vaikščioti ateina ir sėdi dulkėse jau seniai iš matymo žiemą vasarą su sandalais toks kaligula albinosas juodom akim neįtikėtinas blondas vaikšto kiaurai sienas išnyksta ir vėl pasirodo stebuklingai neįkyrus o kartu nostalgiškas tipas įsūnysiu sakau o jis pavėlavot sako jau įsūnytas išmokiau jį žaisti su vėju toli nueis jeigu jeigu dangaus kūnus mylės labiau negu negu pavyzdžiui lietuvių literatūrą sutinkat? gal tik perdėm socialus jaunas naivus dar sakau vaikyti istorija yra tai ko niekada nebuvo aprašyta tų kurie ten patys nebuvo ir nieko nematė taip primityviai dėstau nesišaukdamas autoritetų tik vos vos cituoju man vienam prieinamus šaltinius o jis žiūri ir tyli kaip žvėrelis kultūros stoka irgi negalėtų pasigirti girdėjęs Žaną Sebastijoną Brahmsą kitus atsimena temas pažįsta smuiko literatūrą o svarbiausia sugeba manęs nekartoti iš jo lūpų girdėjau vos vieną savo frazę nespręskit apie kitus pagal kloakos įstatymus! neblogai ką? Zakony kloaki the laws of of aaa cloaca taip cloaca
kartą sako jums reikėtų įsteigti savo kabaretą daktare o tu sakau surastum man mergaičių kankanui kokių pageidautumėt klausia mažų juodų beždžionėlių sakau tobulų kaip persiškos katės tikrų katinėzungenų už vieną paslaugą sako aš išsyk pajutau kad įsibraus į manąjį akmenų sodą šoks kaip gepardas žvilgančiu kailiu buvo subrendęs tokios rūšies sturm und drang`ui tikras Vrubelio demonas tiktai šviesiaplaukis
gal primityviai kalbu? nedera tokie tekstai prie naujų senų kelnių? prie veido? galiu patvirtinti paliudyti pajacai neturi likimo dėl jų mirties vaidinimas nenutrūksta a propos sykį pakvietė filmuotis suko Ameriką Tyszkiewicziaus dvareliuose sako gracingai pavaikščiok veja dar golfo lazdą įkišo kelios kameros užsivedė o aš ir patraukiau tolyn iš kadro visa ekipa klykia daktare grįžkit o aš tolstu su golfo lazda ant peties jau ne grafo o kolūkio laukais surado kažkur prie horizonto dar kad lazda būtų buvus autentiška bet irgi ne įgrūdo kažkokį surogatą iš lauko riedulio kurį Lietuvoj tik Šiaulių moterys lošia tokie dalykai
kartais pakviečia pasėdėt kur nors trečiam plane po palme arčiau neprisileidžia dreba dėl savo žvaigždžių savo budraičių adomaičių bet aš nepavojingas ir nežalingas ramybę drumsčia aktyvūs pesimistai o aš optimistas todėl rezignuoju pasirenku sau skverelį akligatvį voratinklį Agavos virtuvę sėdžiu ir žiūriu pro langą kaip keičiasi metų laikai kaip dūksta vaikai ir katės seniau išeidavau į filharmoniją bet ta nauja dirigentų karta žinot kumščiais o ne rankom tiek to
gyvenu be ryšių nors negalėčiau tvirtinti kad be ryšio studijavau ir logiką studijavau būkit ramūs tiesiog po audringos nakties visada toks noras išsikalbėti ačiū jums kad susirinkot ir pakenčiat mane ne ne nevarginsiu ilgai tuoj baigiu ir retiruojuos tik dėl Dariaus baugu vis dėlto vienas vandenyne nejaugi dėl to kaltas Antonas Bruckneris? neslėpsime pernelyg primygtinai verčiau berniuką klausytis to dangų šturmuojančio patoso atitraukdamas nuo džiazo ir dalbų muzikos taip mea culpa mea culpa
neklauskit prašau apie meilę visą laiką mylėjau lauke sninga ar ne? paukščių pėdos bus šviežios ir suprantamos katinams nebijantiems šalčio vėl ta nelemta veidų ir padėčių karuselė Stepas Darius Stasys Girėnas vis neparskrenda ir neparskrenda kokia nerami minia berniukas su šilkiniais rūbeliais Laisvės alėjoj mama prie fortepijono tik suvaldyti stalo įrankius jie tokie nepaklusnūs vaiko rankose tik suvaldyti bučiuoju jūsų delnus madam kaip virpa tavo degantys vokai šią naktį ji vėl atjojo su vanagu ant peties aš medžioju medžiotoją Venecija mažas miestelis ir kanalai neslėpsime dvokia jos kaulai tokie delikatūs jos krūtys lengvesnės už vatą kaip girgžda sūpuoklės sode kur dabar tavo akmenys geiša nejaugi Mosėdyje? skrenda žąsys ar gervės man neįspėt o gal tik viena drėgna gervė iš Lietuvos į Lenkiją arba atvirkščiai tas amžinas arba arba enten eller mano draugai mano broliai turgavietėj pardavinėja šaknis o aš prekiauju pelenais puikios trąšos jūsų kolektyviniams sodams
Darius ir Girėnas bijo mirti vienas kokia šviesa anapus debesų tavo jaunos liaunos kojos ant mano pečių senam dvare su tylinčia kale tavo jaunos stiprios kojos ant mano
KLYNAS staiga nusigręžia nuo žiūrovų, spjauna į veidrodį ir greitu žingsniu išeina į virtuvę.
Atsisėda už stalo prie lango. Pasideda ant stalo skrybėlę.
Užsidengia rankomis veidą.
AGAVA smulkiais japonės žingsniais eina į miegamojo vidurį. Ji stovi nutvieksta ryškios šviesos, lėlės veidu į salę.
jeigu staiga imčiau pasakoti gyvenimiškas istorijas tai suabejotumėt turbūt mano aprėdu ir kosmetika taip ir kosmetika ir manim nuo pradžios ligi galo
joks vyras nepadarė manęs žmogum joks akademikas ar režisierius aš iškritau iš Mėnulio o gal iš balkono girdit kaip krinta vanduo? mano ausys kaip kriauklės jos girdi dešimt krioklių ir atskiria kiekvieną girdi?
visą gyvenimą norėjau būti švelni ir silpna geiša kokioj provincijoj kurią išstumia kas vakarą pravažiuojantiems vyrams
gal puoduką arbatos? žiupsnelis jazminų truputis cikorijos tik nuimkit ranką nuo kelio ir verčiau pakalbėkim apie gėles blogio gėlės piktybės gėlės gėlos gėlės gražu? tai vis ornamentas jūsų namams net vaikai mėgsta žiūrėti į gėles ir aš kaip gėlė? jūs toks malonus kaip gėlė išplėšta iš slaptos tvarkos gamtoje patekus į puokštę ar ne ji auga į idealą jums per sunku? nesupratot? energija neišblėsta augaluose jiems tapus ikebana tai be galo paprasta tik prašau patraukite ranką nuo kelio kas išmokė to meno? aš pati aš viena šį tą iš motinos šį tą iš tėvo kur mes sustojom? jums leidus eisiu toliau erdvė turi keturis kampus lietų rasą vėją ir sniegą bet grįžkime prie ikebanos jūs blaškot mane tiek nerimo jūsų veide
jo motina paskambino naktį ir pakvietė į šermenis tokia buvusi paskutinė sūnaus valia maniau priraudos telefoną bet išliko sausa į kiekvieną mano ne mesdama šimtą ateikit dar buvau nelaisva nuo koncerto ir pro muzikos šydą jis įplaukė su visa keturviete galera taip vadino tą valtį raumeningas ir gyslotas įplaukė į mane ir pradėjo kalbėti apie Tokijo žaidynių vėją kuris sumaišė jiems kortas apie fatališkus burtus ir bangas kurioms įveikti jie padėjo sąmonę ir kaip staiga jis irkluodamas išvydęs baltą japonės veidą ta japonė kalbėjusi lietuviškus žodžius kurių jis nesupratęs išskyrus aš myliu tave tas veidas jo nebeapleido ir tėvynėje kartą Naujųjų metų išvakarėse žmona atsivedė jį į filharmoniją Strausso valsų ir jis atpažino tą veidą mano veide atėjo per pertrauką ir prisipažino kaip paauglys naktį karštai pagalvei išklojo savo kasdienybės litaniją kur visos pergalės reiškė daiktus o pralaimėjimai raukšles kaktoje po to slėpdavo mane elinguose esu tik eilinis iš galeros kartodavo laikėsi savo vaikų ir bijojo žmonos mylėdamas mane kaip žvėris kaip berniukas kaip niekas kol jo moteris neatėjo pas dirigentą kol nepradėjo grasinti sulaužysianti instrumentą ir kol motina nepakvietė į šermenis paniškai rinkausi aprėdą kol supratau jog neturiu juodų drabužių kol supratau turiu tik kimono ir taip pasirėdžiusi sėdau į troleibusą ir gatvės vaikų lydima įėjau į namus kur gulėjo pašarvotas kažkada mylėto vyro kūnas ryšulėlyje atsinešiau rudos glazūros valties formos gėlių konteinerį su žvynų ornamentu ten prie mirusiojo iš narcizų ir kamelijų aš sudariau ikebaną „Tyla žiemą“ ir kai jo motina ir žmona pradėjo šaukti ką tu darai aš atsakiau tik nelieskit prašau manęs jūsų prisilietimai žeidžia mano sielą nelieskit nelieski ne
visą gyvenimą norėjau būti švelni ir silpna
ar jauti begalinė erdvė delno dydžio sode
Girdėti derinamas smuikas.
Ryškios šviesos sraute tuščioje erdvėje nuogas ligi juostos ir basas stovi DARIUS.
Nejudėdamas jis žiūri į žiūrovus.
1981/2, 2006, Palanga-Vilnius