Kultūros tyrinėtojai linkę pripažinti, jog egzistuoja tam tikros menininkų jausenos ir elgsenos psichologinės konstantos, pavyzdžiui, kad „poeto savimonė, nesvarbu, ar jis būtų senovės graikas, ar romėnas, skandinavų skaldas ar italų humanistas, atrodo mažai besikeičianti. Jis negali kurti, nesuvokdamas savo išskirtinumo ir vertingumo, negali nesirūpinti savo šlove dabar ir ateityje“¹. Kartu neabejojama rašytojo tapatybės socialiniu sąlygotumu. Konkretaus istorinio laikotarpio socialiniai, politiniai ir kultūriniai veiksniai suformuoja savus menininko tipus. Didieji istoriniai Vakarų kultūros etapai skiriasi literatų savimonės dominantėmis ir jas reprezentavusiais įvaizdžiais: archajiškos bendruomenės laikė poetus dieviškos išminties persakytojais, viduramžių menininkas – egzaltuota, emocinga asmenybė, Renesanso – intelektuali, susikaupusi ir įsipareigojusi daugiakryptei veiklai. Romantizmo kultūrinė ideologija lig tol dominavusią dieviško įkvėpimo sampratą (kūryba – graikų Mūzos arba krikščionių Dievo dovana) pakeitė vaizduotės idėja: visos galios sutelktos paties kūrėjo viduje, todėl jis iškyla iki kitiems neperprantamo pranašo ir antžmogio rango. XIX a. romantiškąjį išskirtinumą papildė svetimojo, autsaiderio įvaizdžiai ir susiformavo gyvenimui pralaimėjusio poeto, bodleriško maištautojo vaizdinys. XX a. tuo pat metu egzistuoja, susipina įvairių menininko tipų bruožai. Šiandieninio rašytojo paveikslą sudaro daugybė vis kitaip derinamų įvaizdžių (pavyzdžiui, vis dar gyvybingas romantinis rašytojo laisvės mitas, net ir atsisakius įkvėptojo pranašo savivokos, tikima menininko nepriklausomybe nuo savo laiko socialinės ir ekonominės tikrovės)². Tačiau dažniausiai svyruojama tarp dviejų, istoriškai Vakarų kultūroje susiklosčiusių rašytojo vaidmens sampratų – pranašo ir amatininko. Prancūzų literatūros sociologo Pierre'o Bourdieu manymu, rašytojo įvaizdžio skirtumai veikia kolektyvinį rašytojų profesinės bendruomenės gyvenimą ir grupių varžytuves, stengiantis įtvirtinti savąjį supratimą, kas yra „tikrasis“ menas ir kurie kūrėjai gali vadintis „tikraisiais“ menininkais³.
       Šiame straipsnyje aptariamos pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį išryškėjusios lietuvių rašytojų kultūrinės laikysenos – tokios, kokios jos buvo sukonstruotos pačių literatų viešuose tekstuose ir diskusijose. Pažiūrų į rašytojo darbą, kūrybos prigimtį, savąją profesinę bendruomenę visumą galima pavadinti kultūrine savivoka. Tai tokia savęs suvokimo forma, kai sąmoningai tapatinamasi su konkrečios kultūrinės grupės bendromis vertybėmis ir praktikomis⁴. Laikysenos interpretacijų ieškoma pirmiausia ne literatūros kūriniuose, bet įvairiuose kituose rašytojų tekstuose: straipsniuose, pokalbiuose, esė. Tiesiogiai rašytojo profesiją aptariančių tekstų gausa pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį liudija, kiek daug svarstyta siekiant susivokti naujoje situacijoje, derinant ankstesniuosius kultūrinės tapatybės modelius ir naujos laikysenos poreikius, kylančius dėl kintančios socialinės padėties.


       Kolektyvinės tapatybės poreikis

       Atgimimo metais visuomeniškai angažuoti rašytojai buvo pamėgę daugiskaitinį įvardį mes, mūsų ir kolektyvinės tapatybės retoriką. Tačiau bendrumas jaustas pirmiausia su savo tauta, o ne su profesine grupe. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo iškilusi ir Lietuvos bei išeivijos literatūrinės bendruomenės vienijimo mintis, kurią paskatino siekis sujungti Lietuvoje sukurtą literatūrą su egzodo kūryba (pavyzdžiui, tuometinis išeivis K. Bradūnas teigė: ,,Kaip yra tik viena lietuvių kalba, taip yra tik viena ir lietuvių literatūra“⁵). Inicijuotas vienos rašytojų bendrijos projektas: siūlyta susijungti Lietuvos rašytojų sąjungai (LRS) ir užsienyje gyvenančius autorius vienijančiai Lietuvių rašytojų draugijai. Vis dėlto šio projekto įgyvendinti nepasisekė, nes bendrumo jausmą nusvėrė ėmę ryškėti ideologinių pozicijų, sovietinio periodo ir palikimo vertinimų bei individualių kūrybinių požiūrių skirtumai. Nors šią nesėkmę daugiausia lėmė ideologiniai nesutarimai, ją galima laikyti vienu iš simptomų, rodančių, jog kolektyvinio rašytojų identiteto poreikis nebuvo stiprus. Pačios LRS nariai buvo pradėję kvestionuoti savo organizacijos reikalingumą, kai kurie dėl ideologinių motyvų buvo iš jos pasitraukę, tačiau profesinė sąjunga išliko. (J. Vaičiūnaitė 1992 m. džiaugėsi, kad „nesuiro Lietuvos rašytojų sąjunga, kad neseniai įvykusiame visuotiniame rašytojų susirinkime literatūros kūrėjai nemėtė vienas į kitą akmenų, išsaugojo savo leidinius ir orumą, pažvelgė į viską plačiau ir santūriau“⁶.) Kai kurie rašytojai, reflektavę profesinės bendruomenės padėtį, akcentavo menininkui priimtinesnę individualią laikyseną, konkurencijos pojūtį bei politinių ir sociokultūrinių pokyčių svarbą. Pavyzdžiui, 1990 m. J. Ivanauskaitė pabrėžė, kad „kūryba – vienišų ir atsiskyrėlių, nepritapėlių ir į jokias sąjungas nesuvaromų stepių vilkų sritis“⁷, o V. Žilinskaitė 1992 m. jai antrino: „Daugelis menininkų yra labai ambicingi, nuolat jaučiasi nepakankamai įvertinti, o dabar jaučiasi pasimetę, tik tą dangsto išdidžia nepriklausoma poza. Jaučia, kad ateina rūstūs talentų atsijojimo metai“⁸.
       Tai, kad XX a. pabaigos lietuvių literatų bendruomenei būdingesnė individualistinė sąmonė, patvirtintų faktas, jog per aptariamą dešimtmetį nesusikūrė joks patvaresnis kolektyvinis literatūrinis judėjimas. Net į literatūrą ateinančios naujos pajėgos, be kelių išimčių, nebuvo itin linkusios savo pozicijas reikšti programiniais manifestais ir burtis į grupinius leidinius. Viena sutelktesnių ir didelį kultūrinį poveikį turėjusių buvo žurnalo „Sietynas“ leidėjų grupė, gyvavusi 1988–1991 m. Vilniuje. Tačiau ji buvo susibūrusi konkrečiam tikslui ir pajutusi, kad jau atliko savo užduotį, nusprendė žurnalo leidybos nebetęsti. Tik 1994 m. pasirodė du vienkartiniai kolektyviniai leidiniai, turėję paliudyti dviejų naujų sambūrių atėjimą. Vilniaus universiteto poetai D. Dirgėla, V. Gedgaudas, L. Leščinskas, A. Šlepikas, D. Valančiauskas, E. Ignatavičius išleido almanachą „Svetimi“. Grupė raiškiais tekstais ir triukšmingais performansais prisistatė kaip savarankiškas judėjimas, tačiau tai buvo labiau kolektyvinio veiksmo imitacija, paskatinta veikiau pragmatiško tikslo sutelkti kolektyvinį balsą, mat toks garsiau nuskamba, pirmąsyk pasirodžius literatūrinėje scenoje. Gilesnės kolektyvinės tapatybės stygių liudija tai, kad išleidusi almanachą grupė „Svetimi“, kaip platesnis literatūrinis sąjūdis, toliau nesivystė. Lygiai toks pat išsiskirstančiųjų likimas ištiko antrojo 1994-aisiais pasirodžiusio almanacho „Įžanga“ grupę (T. S. Butkus, M. Gimžauskas, M. Kvietkauskas, A. Šimkus ir kiti), kurios nariai patys atvirai pripažino pragmatiškai susibūrę vienam almanachui, kad pareikštų literatūrinei bendruomenei apie savo egzistavimą. Jie neįprastai prisistatė kaip atskirų, individualių poetų sambūris: „Mes neskelbiame jokių programų, o kiekvieno mūsų eiles skaityti ir vertinti prašome skyrium“⁹. Išleidę almanachą, kiekvienas šių poetų formavo savarankišką kultūrinę laikyseną ir kūrybinę programą. Per visą dešimtmetį gyvavo tik vienas kolektyvas – 1992 m. Klaipėdoje įsisteigusios „Vario burnos“, „alternatyvios“ leidybos grupė. Išties ji surengė įvairių literatūrinių akcijų, tačiau dešimtmečio kultūriniame gyvenime funkcionavo ne kaip savitą literatūrinę ideologiją turintis sambūris, o veikiau kaip leidybinių eksperimentų su knyga laboratorija.
       Nepriklausomybės laikų literatūrinei bendruomenei, ypač jaunesniems rašytojams, reikšmę prarado laikysenos bendrystę žyminti kartos kategorija. Antai A. Ališauskas į klausimą, „ar egzistuoja nauja karta lietuvių poezijoje?“, atsakė: „Literatūrinių kartų nėra iš viso: yra tam tikros srovės, kryptys ir sąjūdžiai“, o apie savo bendraamžius teigė: „Yra keletas skirtingos pasaulėjautos, skirtingos poetikos ir stilistikos kūrėjų, <...> o sieja juos ne tiek giluminiai kūrybos dalykai, kiek atsitiktinis gimimo datos faktas, galbūt dar gyvenimas Vilniuje. Niekas daugiau“¹⁰. Taigi biografinis ir geografinis bendrumas laikomas atsitiktiniu.
       Kad nyksta kolektyvinėms raiškos formoms teikiama reikšmė, liudija ir literatūrinės bohemos išsisklaidymas. Pasak poeto A. Jevdokimovo, besirengusio sukurti filmą apie LRS kavinę „Suokalbis“, dar apie 1995-uosius kavinė buvo savotiškas klubas, kuriame rinkdavosi muzikologai, kino režisieriai, dailininkai, filosofai, rašytojai, tačiau po metų to neliko¹¹. Literatų bendruomenėje kartkartėmis buvo prisimenamas sovietinės bohemos mitas, tačiau dabarties bohemą Valdemaras Kukulas apibūdina kaip išblėsusią ir pristigusią motyvacijos: „Vis dėlto mūsų kartos gėrimas jau buvo tapęs „juodu“... Ir kai jis toks pasidarė, kai kas šiaip metė gerti, kai kas užsikodavo, kai kas emigravo į užsienį, o kai kas, kaip aš, priverstas skaičiuoti kiekvieną išgertą gramą – gėrimas dėl gėrimo netenka prasmės“¹². Jis konstatavo: „Suokalbis“ mirė – ir niekas nežino kodėl...“ Bohemiečio įvaizdis dešimtmečio literatūros lauke egzistavo veikiau ne kaip rašytojų identifikacijos linkmė, o kaip visuomenės jiems priskiriama tapatybė. Žiniasklaidoje bohema dažniausiai sieta su Kauno menininkais ir G. Patacku (anot M. Zingerio, „jau daugel metų G. Patackas yra neatskiriama Laisvės alėjos gamtovaizdžio dalis“¹³). Tačiau ir pastarasis teigė: „Dabartinis laikas nepakantus bohemai: šoktelėjusios „degalų“ kainos išmuša iš vėžių“¹⁴. Bohemos mitas stipriau palaikytas tik literatūros kūriniuose – ryškiausią literatūrinį dešimtmečio bohemietį, o tiksliau, gausią jų draugiją, sukūrė Jurgis Kunčinas. Jo pavaizduoti personažai menininkai gyvena ir sovietmečiu, ir po to, tačiau atrodo, kad greičiau keičiasi aplinka nei Nepriklausomybės laikų sulaukęs menininkas-bohemietis. Valdžia nebevaržo bohemiškos gyvensenos, nelieka ryškios įtampos ir konflikto, aplinka tampa mažiau represyvi, tad ir posovietinis J. Kunčino menininkas pralinksmėja, daugiau žaidžia, smagiai matuojasi įvairius kultūrinius rašytojo įvaizdžius.
       Taigi XX a. pabaigos lietuvių rašytojui kolektyvinis identitetas neatrodė itin artimas, labiau rūpėjo įtvirtinti savo individualias laikysenas (stiprų kolektyviškumo jausmą išlaikė tik literatūrinės kūrybos „mėgėjai“, kurie aptariami toliau). Per dešimtmetį laikysenos lipdytos iš ankstesniais laikotarpiais susiformavusių įvaizdžių, ieškant naujų elementų užsienio literatūroje ar kuriant juos iš savo patirties.


       Tarp pilietinio įsipareigojimo ir kūrybinio atsiribojimo

       Atgimimo metais labai ryškus buvo Rašytojo – politinio lauko dalyvio, „tautos budintojo“ vaizdinys. Devintojo dešimtmečio pabaigos menininkai angažavosi aktyviai veiklai platesniame socialiniame kontekste ir buvo įgiję realios politinės galios. Kaip apibendrino A. Zalatorius, pirmaisiais Atgimimo metais rašytojui norėjosi tapti piliečiu, patriotu, mokytoju, dvasios vadu, įkvėpėju, minių numylėtiniu¹⁵. Politinio veikėjo vaidmuo, kurio pagrindas buvo sovietmečiu vyresniosios rašytojų kartos susiformuotas ideologinės „kirvarpos“ ir „kultūrinio valstybingumo“ puoselėtojo identitetas, ne vienam rašytojui atrodė prasmingesnis už rašytojo – estetinių kūrinių autoriaus laikyseną. Kaip tuomet sakė V. Juknaitė, „rašymas nepasius“¹⁶. Būdingas pavyzdys – Just. Marcinkevičius, rašytojo profesijai ir literatūrinei kūrybai priskyręs ypatingą socialinę ir kultūrinę misiją, sureikšminęs poeto ir tekstų vaidmenį socialinėje erdvėje: „Esu giliausiai įsitikinęs, kad rašytojas visada ir visur pirmiausia atstovauja savo tautai, jos kultūrai, gina jos interesus, nes toks yra rašytojo darbas“¹⁷. Prisiimdami visuomeninę „vedlio“ laikyseną, rašytojai ją suvokė kaip istorišką, jos sociokultūrinį svorį didino nuorodomis į svarbius kultūros vardus ar net visą literatūros istoriją: „Tai buvo ne pradžia ir ne pabaiga, tai buvo tąsa didžiulio darbo, kurį pradėjo Mažvydas ir Donelaitis, kurį mums paliko Kudirka, Maironis, Žemaitė, Basanavičius, Sruoga, Boruta, Miškinis ir daugelis daugelis kitų“¹⁸. Tokioje atmosferoje individualus kūrybinis procesas turėjo mažiau vertės, kaip 1990 m. paradoksaliai rašė V. Kukulas: „Siūlydamas spaudai savo eilėraščius šiandien iš tiesų jautiesi nejaukiai – lyg būtum baisus storaodis, kurio nejaudina didžiosios visuomeninės, politinės problemos, lyg egocentriškai rūpintumeisi kokiu netikru savo prestižu“¹⁹.
       Tačiau jau nuo pat Atgimimo greta rašytojo-valstybininko, aktyvaus piliečio laikysenos kristalizavosi alternatyvi pozicija – pirmenybę teikti literatūrinei veiklai, atitolti nuo viešos politinės ir socialinės plotmės ir susikurti savarankišką, „laisvą“ literatūrinę erdvę. J. Vaičiūnaitė 1990 m. politikos ir literatūros santykius vienareikšmiai apibūdino kaip prievartinę tarnystę ir pritarė tik autonomiškam literatūros būviui: „Ilgiuosi tikros rašytojo laisvės, kai literatūroj neliks politikos drumzlių“. Atokesnė nuo politikos pozicija priimtinesnė buvo ir jaunesnės kartos autoriams (be kelių išimčių), pavyzdžiui, T. A. Rudokui: „Valstybės kūrimas – tikrai ne poeto darbas“²⁰. Vienas pagrindinių 1950-ųjų gimimo kartos rašytojų Ričardas Gavelis dar 1989 m. vienareikšmiai teigė, kad svarbiausia literatui yra jo tiesioginis darbas – rašymas; jis atmetė inteligento – valstybės ir visuomenės veikėjo tradiciją (siejo ją su rusų kultūra): „Kategoriškai teigiu: vienintelė rašytojo pareiga ir priedermė – gerai rašyti. <...> Istorija rodo, kad, rašytojui panorus būti kažkuo daugiau, negu tiesiog rašytoju, iš to nieko gero neišeina“²¹. Paklaustas įprasto pirmiesiems Nepriklausomybės metams klausimo „Koks galėtų būti literatūros politinis vaidmuo nepriklausomoje mūsų valstybėje?“²², R. Gavelis teigė tik visišką kūrybos autonomiškumą: „Neduokite literatūrai ar apskritai menui atlikti kokį nors politinį vaidmenį“²³. Po kelerių metų, kai valstybinė ir socialinė sankloda ėmė įgyti stabilesnes formas, apsisprendimas dėl Nepriklausomybės idėjos ir laikysenos valstybės atžvilgiu prarado savo aktualumą, o literatūros autonomijos pasirinkimui nebereikėjo papildomų argumentų. A. Baltakis 1994-aisiais rašė: „Kartais klausia: kodėl tu nedalyvauji politikoj? O aš galiu paklaust: kodėl turiu dalyvaut? Kodėl turiu savo – literato – statusą keist į politiko. Mano statusas stabilesnis. <...> Turim dirbt savo darbą“²⁴.
       Dešimtmečio pradžia interpretuotina kaip kintančios tapatybės laikas. Pagal vaizdingą M. Martinaičio apibūdinimą, „esame tarp priklausomybės ir laisvės. Prasidėjo visuotinė fermentacija, viskas ir visur rūgsta, burbuliuoja, pučiasi, lipa per kraštus. O kas išpužios, išlips, niekas dar negali pasakyti“²⁵. Atramų savo pozicijai pagrįsti ar naujoms laikysenoms formuoti žvalgytasi keliomis kryptimis: į ikisovietinius lietuvių kultūros periodus, išeivijos patirtį ir šių dienų vakarietiškąjį kontekstą.
       Atgimimo metų tautinė ideologija pirmiausia suaktualino XIX a. pabaigos figūras, ypač Maironį ir Vincą Kudirką. Panašus morališkai tautai ir tėvynei įsipareigojančio rašytojo tipas ryškintas ir vertinant XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį. Tuometinės laisvos Lietuvos literatūrinis gyvenimas laikytas pavyzdžiu kuriant naują XX a. pabaigos literatūrinį peizažą ir rašytojo įvaizdį (atkuriama prieškarinė kultūrinė periodika, perspausdinami literatūrologiniai ir filosofiniai straipsniai, perleidžiamos grožinės literatūros knygos). Atkuriamoji strategija buvo selektyvi: iš pakankamai įvairių tarpukario rašytojo amplua labiausiai akcentuotas ir į amžiaus pabaigos literatūros kontekstą perkeltas tautos darbui angažuoto kūrėjo vaizdinys.
       Kitas kontekstas, Lietuvos rašytojų suvoktas kaip galimas naujosios tapatybės elementų šaltinis, buvo išeivija. Nors ten kūrė jau penkios kartos, kiekviena turėdama kiek kitokią rašytojo sampratą, Atgimimo pradžioje grįžtantis egzodas atsinešė dvi pagrindines laikysenas: „tautos vedlio“ (pozicijos emblema tapo B. Brazdžionis) ir modernistinio atsiskyrėlio, savanoriško autsaiderio (reprezentantu laikytas H. Radauskas). Brazdžioniška patriotinio „poeto-pranašo“ metafora konkuravo su labiau individualistine ir estetine nei kolektyvine rašančiojo tapatybe. Pastarąją Lietuvoje palaikė kita išeivijos figūra – Tomas Venclova. Jis kritiškai vertino pavojų literatūrai vėl tapti tik ideologijos – dabar jau tautinės – tarnaite („Pavojingesnis dalykas atrodo tautos mistika, patraukianti labai daug lietuvių, užpildanti tą ideologinę tuštumą, kuri liko subyrėjus marksizmui bei leninizmui. Žodis „tauta“ Lietuvoje šiandien itin dažnai rašomas didžiąja raide. Daugeliui, kaip atrodo, tai yra svarbiausioji ir netgi vienintelė vertybė. O juk esama ir aukštesnių vertybių“²⁶), „tautos vedliams“ priekaištavo dėl tautinių mitų kūrimo, o kaip atsvarą teigė savąją rašančiojo laikyseną: „Inteligentas iš prigimties yra ir turi būti autsaideris“²⁷. Tokia menininko pozicija Lietuvoje buvo ypač patraukli vidurinei rašytojų kartai, kuri debiutavo aštuntąjį dešimtmetį ir Atgimimo metais buvo politiškai ir visuomeniškai santūri. T. Venclovos nuostatas jie laikė viena iš esminių kultūrinės pasaulėžiūros atramų²⁸.
       Trečioji ieškojimų kryptis dešimtmečio pradžioje buvo XX a. pabaigos Vakarų kultūrinė aplinka, kuri laikyta lietuvių literatūros modernizavimo pavyzdžiu. Radikalesnės pozicijos rašytojai gimtąją kultūrą suvokė kaip „atsiliekančią“ dėl agrarinių tradicijų, todėl reikalavo ją sąmoningai atnaujinti. Spauda skelbė užsienio literatūrinio gyvenimo apžvalgas, pasakojo apie sovietinių laikų rašytojams neįprastas kultūros formas – masinę literatūrą, vertinimų pliuralizmą, galimybę koegzistuoti įvairiems kūrėjų savivaizdžiams.
       Rašytojų balansavimą tarp kolektyvinių ir individualistinių tapatybės prioritetų bei artėjimą antrųjų link liudija ankstyvieji „Šiaurės Atėnai“. 1990 m. įsteigto laikraščio „manifeste“ akcentas buvo perkeltas nuo tautos į žmogų (nors Lietuva čia dar – „ir apaštalas, ir kankinys“), daugiau reikšmės suteikiant individualumui: „Žmogus sprendžia ir pasirenka gyvenimo tikslą, kurio neturi nei valstybė, nei visuomenė. Žmogus – Dievo kibirkštis, gimęs laisvei ir meilei“. Kartu deklaruota būtinybė siekti kultūrinio atvirumo: „Kad ir kokie būtume patriotai ir tautiškumo mylėtojai, turime matyti ir jausti už mūsų sienų pulsuojančią tikrovę“²⁹. Kūrėjo individualumas ir literatūros nepriklausomybė nuo socialinių aplinkybių iškeliami kaip siektinos vertybės. Tuometinėje kultūros „krizės“ diskurso atmosferoje „Šiaurės Atėnai“ išsiskyrė pozityvia ir optimistine nuostata (kelissyk pakartotas žodis „tikime“), jų skelbiamos vertybės ir naudojama retorika suskamba tarpukario „Granito“ ir „Naujosios romuvos“ nuostatų aidais: panaši žmogaus laisvės idėja ir transcendentinė meno samprata („trokštame dvasios stiprybės, amžinų dvasinių vertybių ir tikrosios būties“³⁰).
       Praeinant Atgimimo euforijai, tautos pranašo tapatybė darėsi nebepriimtina ne tik visuomenei, bet ir pačiai literatų bendruomenei. Šį poslinkį lėmė ir politinio virsmo metu vykę pokyčiai rašytojų bendruomenės hierarchijoje – populiariausius sovietmečio autorius iš literatūrinio centro stūmė septintojo aštuntojo dešimtmečio debiutantų karta, kurių kultūriniam identitetui buvo artimesnė modernistinė autonomiškos literatūros, kaip savaiminės estetinės vertybės, samprata. Tokios menininko laikysenos šalininkai, kaip ir „tautos pranašai“, palaikė rašytojo ypatingumo mitą, tik grindė jį ne tiek socialiniais, kiek metafiziniais argumentais. Ryškių tokios interpretacijos pavyzdžių pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį būta Sigito Gedos tekstuose. Žodį profesija jis rašo kabutėse³¹, dėsto kūrybos kaip nušvitimo suvokimą: „Yra toks terminas – nušvitimas, ir man tai labai daug reiškia. Nematai, nematai, o ateina laikas ir aiškiai matai, kad šitas daiktas gražus, teisybė yra čia, medis turi sparnus, žmogus kažką turi. Regėjimas absoliutus. O kas tai yra, paaiškinti negalėčiau, tikriausiai dovana“³². Sakralizuotai poeto kūrybai priskiriama „dieviškumo kibirkštis“³³, o poezijos fenomenui suteikiamas transcendentinis gylis: „Poezija yra viršum laiko ir viršum erdvės tvyranti dvasia, žmogiškumo esencija“. Ataidi ketvirtojo dešimtmečio moderniųjų lietuvių neoromantikų mintys apie poetą – kančios liudytoją ir jo kūrybą kaip simbolinę auką: S. Gedai poeto užduotis yra kasdienybėje „liudyti savąją kančią“, „poezija yra aukojimo aktas, žodžio mišios“³⁴, tai – „nelaimingųjų darbas, žaizdotųjų pašaukimas“³⁵.
       Šį modernistinės menininko laikysenos modelį ir literatūros pasaulio autonomijos sampratą tęsė dešimtojo dešimtmečio debiutantai, papildydami ją avangardiniais elementais ir labiau išryškindami „atskalūno“ pozą. Sigito Parulskio ir Aido Marčėno duetas išniro Nepriklausomybės išvakarėse. Kaip 1996 m. šaržavo J. Kunčinas, „naujoji generacija pati taip apsiskelbė – lit. seržantai. <...> Šie seržantai drastiškai tyčiojasi iš tautos tėvų bei motinų, kedena vaidilutes, negailestingai traukia per dantį ir liežuvį dar gyvus klasikus, nekenčia folkloro ir nesukurto tautinio epo“³⁶.
       Modernistinė „elitinio rašytojo“ savivoka itin ryški, dėstant požiūrį į skaitytoją. Kai pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį auditorijos siaurėjimas ir literatūrinio skonio neatitikimai tapo dažnu rašytojų straipsnių ar pokalbių objektu ir išaugo į „skaitytojo krizės“ diskursą (gyvybingą iki pat 2000-ųjų: „Jis jautėsi esąs toks laisvas rašytojas, kad pagaliau buvo atleistas ir nuo skaitytojų“³⁷, – ironizavo D. Kajokas 1999 m.), dalis menininkų viešai laikėsi „nesuprastojo“ ir atsiribojusiojo pozicijos. Ji sietina ne tik su konkrečiomis posovietinio literatūrinio gyvenimo realijomis, bet ir su modernizmo tradicija. Antai S. Parulskis 1990 m. emocingai skelbė elitinio atskalūno pozą: „Argi jau taip iš karto pasikeitė didi kūrėjo prigimtis, revoliucinga, maištaujanti ir nepriklausoma, kad dabar imtumėm aimanuoti dėl skaitytojo abejingumo, dėl beletristikos tiražų kritimo?“³⁸.
      Iš dalies su ta pačia paradigma sietina dažnai pasikartojanti rašytojo kaip socialinės tikrovės „emigranto“ metafora (ir jai artimi „tremtinio“, „benamio“ vaizdiniai), XX a. pabaigos lietuvių rašytojų kalbose išpopuliarėjusi kaip būdas savo vietai visuomenėje nusakyti, pabrėžti nepritapimą ir kartu teigti savo kitoniškumą, ypatingą kūrėjo „paratopinę erdvę“. Daugiausia tokią savijautą liudijančių tekstų parašė vyresnės ir vidurinės kartos autoriai. Pavyzdžiui, A. Ramonas teigė, jog menininkas gyvena „vidinėje emigracijoje“³⁹. O. Baliukonytė, kuri socialinius reiškinius interpretuoja romantiškai išdidindama ir supriešindama, rašė: „Poetas yra svetimšalis“⁴⁰. Suvis bodleriška retorika ataidi 1999 m. iš G. Kanovičiaus požiūrio: „Tikrasis rašytojas visuomet sudaro opoziciją, bet ne valdžiai, o visam blogiui, išsikerojusiam tiek mikro-, tiek makrolygmenyje <...>. Rašytojas – visada disonansinė figūra; jis – albinosas, išguitasis“⁴¹.
       Vis dėlto tokia moderniojo „esteto“ savivoka, pirmais dešimtojo dešimtmečio metais konkuravusi ir nurungusi „tautos vedlio“ populiarumą, ilgainiui nebeišlaikė dominuojančio ar vienintelės alternatyvos statuso. Įtampa tarp kūrėjo visuomeniškumo ir hermetiškumo buvo aktualiausia tik pirmaisiais posovietiniais metais, o maždaug nuo 1992-ųjų lygiagrečiai ėmė ryškėti naujoviški rašytojo sampratos elementai, nauji tipažai.

       ¹ G u r e v i č  A.  Individas viduramžių Europoje. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 226.
       ² B ä u m e r  R.  Autorius // Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 29.
       ³ B o u r d i e u  P.  The Field of Cultural Production. – Cambridge: Polity Press, 1993. – P. 42.
       ⁴ G o n e   J.  P.,  M i l l e r  P.  J., Rappaport J. Conceptual Self as Normatively Oriented // Culture & Psychology, 1999, vol. 5(4). – P. 381.
       ⁵ Egzodo literatūra. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 20.
       ⁶ V a i č i ū n a i t ė  J.  Pats laikas rūpintis kultūra // Dienovidis. – 1992. – Sausio 24–31.
       ⁷ I v a n a u s k a i t ė  J.  [Rašytojų suvažiavimas] // Literatūra ir menas. – 1990. – Gruodžio 8.
       ⁸ Svečiuose – rašytoja Vytautė Žilinskaitė // Dienovidis. – 1992. – Vasario 21–28.
       ⁹ Įžanga. Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1999. – P. 4.
       ¹⁰ A l i š a u s k a s  A.  Ar egzistuoja nauja karta lietuvių poezijoje // Literatūra ir menas. – 1996. – Gegužės 4.
       ¹¹ V a z b u t a i t ė  J.  Bohemiškų prisiminimų bliuzas // Moteris. – 1999. – Nr. 8. – P. 40–47.
       ¹² Ten pat.
       ¹³ Z i n g e r i s  M.  Indulgencija už audrą // Laikinoji sostinė. – 1998. – Gegužės 30.
       ¹⁴ P e t r a u s k a i t ė  Ž.  Vėjas, atvežtas traukiniu... // Nemunas. – 1992. – Nr. 5. – P. 6.
       ¹⁵ Z a l a t o r i u s  A.  Literatūra ir laisvė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 71.
       ¹⁶ J u k n a i t ė  V.  Rašymas nepasius // Literatūra ir menas. – 1992. – Sausio 5.
       ¹⁷ M a r c i n k e v i č i u s  J u s t.  Nepasakytos kalbos pėdsakais // Pergalė. – 1989. – Nr. 8. – P. 181.
       ¹⁸ P e t k e v i č i u s  V.  Vienintelė jėga // Pergalė. – 1989. – Nr. 1. – P. 184.
       ¹⁹ K u k u l a s  V.  Sėlių gatvėje, jei būsiu senas // Literatūra ir menas. – 1990. – Vasario 3.
       ²⁰ R u d o k a s  T.  A.  Nematomi žmonės // Literatūra ir menas. – 1994. – Birželio 11.
       ²¹ Esame europiečiai – tokie ir būkime. Ričardą Gavelį kalbina Vytautas Rubavičius // Literatūra ir menas. – 1989. – Kovo 4.
       ²² Be užuolankų. Ričardas Gavelis atsako į Vytauto Rubavičiaus klausimus // Literatūra ir menas. – 1991. – Lapkričio 16.
       ²³ Ten pat.
       ²⁴ B a l t a k i s  A.  Nuo pigaus optimizmo link pigaus pesimizmo? // Literatūra ir menas. – 1994. – Balandžio 30.
       ²⁵ M a r t i n a i t i s  M.  Lietuviškos teisybės beieškant // Pergalė. – 1990. – Nr. 12. – P. 176.
       ²⁶ V e n c l o v a  T.  Nepriklausomybė // Metmenys. – 1990. – Nr. 58. – P. 7.
       ²⁷ V e n c l o v a  T.  Manau, kad... – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 121.
       ²⁸ P l a t e l i s  K.  Apie moderniąją lietuvių poeziją. – Poezijos pavasaris'91. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 261.
       ²⁹ Pradedam // Šiaurės Atėnai. – 1990. – Vasario 7.
       ³⁰ Ten pat.
       ³¹ G e d a   S.  Man gražiausias klebonas – varnėnas. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 61.
       ³² Ten pat. – P. 62.
       ³³ Ten pat. – P. 113.
       ³⁴ G e d a   S.  Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties // Šiaurės Atėnai. – 1997. – Gegužės 31.
       ³⁵ G e d a   S.  Man gražiausias klebonas – varnėnas. – P. 17.
       ³⁶ K u n č i n a s  J.  Seržantai // Šiaurės Atėnai. – 1996. – Rugpjūčio 17.
       ³⁷ K a j o k a s  D.  Dykinėjimai. – Vilnius: Regnum fondas, 1999. – P. 133.
       ³⁸ P a r u l s k i s  S.  Nauja žodžio mitologija lietuvių literatūroje // Nemunas. – 1994. – Nr. 4. – P. 5.
       ³⁹ Meno kalba neišverčiama. Į klausimus atsako rašytojas Antanas Ramonas // Nemunas. – 1992. – Nr. 6. – P. 9.
       ⁴⁰ B a l i u k o n y t ė  O.  Poetas yra svetimšalis // Literatūra ir menas. – 1993. – Vasario 27.
       ⁴¹ Aš visada rašiau sau... Su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi kalbasi žurnalistė Nina Mackevič // Naujoji romuva. – 1999. – Nr. 1. – P. 55.