tekstai.lt

Viktorija Vaitkevičiūtė. Iš tekstų, pavirtusių knyga


b_145_242_16777215_0___txt_images_stories_baliukon_knyga.jpg       Onė Baliukonė. ANT SAPNŲ TILTO. – Vilnius: Alma littera, 2003. – 328 p.

       Iš tylinčių riksmo“ – taip pavadintas Liudviko Jakimavičiaus pokalbis su Nacionalinės premijos laureate One Baliukone („Literatūra ir menas“, 2005 m. sausio 14 d.). Šiais žodžiais galėtume apibūdinti ir poetės eseistikos knygoje „Ant sapnų tilto“ išsakytą laikyseną, santykį su supančia aplinka.

       Į knygą sutelkti dešimtmetį (1992–2003) rašyti tekstai, suskirstyti į keturis skyrius. Pirmasis „Po mugės“ yra savotiški pasvarstymai apie viską: kasdieninį gyvenimą, nūdieną, apie save. Antrasis „Ant sapnų tilto“ – tai pokalbių, interviu, atsakymų į literatūros žurnalų užduotus klausimus dalis. Trečiame skyriuje „Sopulingyn“ aptariami poetai Alfonsas Nyka-Niliūnas, Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Henrikas Radauskas, Antanas Miškinis, Antanas Kalanavičius, Judita Vaičiūnaitė, taip pat Mikalojus Konstantinas Čiurlionis bei indų filosofijos knyga „Bhagavadgyta“ (1999). Ketvirtas skyrius – vientisas tekstas „Nuo pilies šeimininkės bokšto“. Iš kitų išsiskiria apimtimi (daugiau kaip 100 puslapių) ir yra parašytas dialogo forma tarp teksto autorės ir BALSO, „kurio ligi šiol neidentifikavau, nesutapatinau nei su sielos antrininku, nei, kaip dabar madinga, su kuriuo nors iš dievų arba daimonų“ (p. 201). Temos požiūriu ši esė siejasi su pirmu skyriumi, tačiau joje daugiau autobiografinių detalių, išsisakymų apie save, kūrybą. Knygą simboliškai užbaigia graži nuotrauka „Tarp abiejų Benignų – motinos ir dukters“, kur užfiksuotos trys moterų kartos.

       Poetės O. Baliukonės knyga įtraukia skaitytoją į stiprų žodžių srautą, į savotišką nenutrūkstamą kalbėjimą be aiškių ribų, bet labai atvirą, nesumeluotą, autentišką, pačios autorės patirtą, išgyventą, kartu ir margą, daugiaklodį, mistišką, balansuojantį tarp sapnų ir tikrovės pasaulių.

       Pasak literatūrologės Dalios Čiočytės, „esė rašymo intencijos glaudžiai susijusios su egzistenciniais klausimais“. Kita vertus, šiuo metu „ryškėja tendencija manipuliuoti esė žanru, suvokiant jį kaip laisvą ir neįpareigojantį“ (Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002). – Vilnius: Alma littera, 2003. – P. 347, 363). O. Baliukonės tekstuose vyrauja gyvenimo prasmės, žmogaus buvimo dabartiniame blogiu persunktame pasaulyje tema. Tačiau ryški ir atpalaiduoto kalbėjimo tendencija, šokinėjant nuo vienos minties ar temos prie kitos. Tekste „Nuo pilies šeimininkės bokšto“ į pasakotojos klausimą, dažną teksto pradžios topą, „Nuo ko čia pradėjus?“ (p. 200) atsakoma: „Rašyk apie bet ką, nes visa vienodai svarbu ir nebesvarbu, aktualu ir jau atgyvenę ar išeikvota“ (p. 201). „Rašymas apie bet ką“ kartais sugriauna struktūrą, mintys tarsi pasiklysta. Vis dėlto pokalbio imitacija šiame tekste tarsi pateisina tokį stilių, prilygstantį sakymui čia ir dabar, net pačiai autorei nežinant, kas iš viso šito išeis: „Tai toks iš pirmo žvilgsnio neperskverbiamas sąnašynas, neperregima tirštuma, chaotiška sankaupa – kaip, beje, ir mūsų gyvenimas, – kad, neatsargiai prisilietus, vėl gali beviltiškai subyrėt į aibes nesusiejamų atskirybių“ (p. 200), ir „kaip atsakyti į klausimus, kurie nesuformuluoti? Ir suteikti pavidalus neapčiuopiamybei? Šiurpuliukai...“ (p. 201).

       Pirmo skyriaus tekstuose („Po mugės. Meditacija akmenų sode“, „Kas ten skambina?“, „Iš politikos Gariūnų“, „Tu esi aš: visi esame viena“) daugiausia moralinių svarstymų apie politiką, degradavusią visuomenę, „ištisą visuotinio nusmegeninimo industriją“, dabartinį kreivą, nedarnų, perdėm „dalykišką“ ir be galo apšnerkštą pasaulį, „ir dar su ginklų kalnais, pabaisiškom technologijom bei keisčiausių chimerų gamyba, klonų, virusų pramone. Ir visuotiniu pamišimu dėl pelno, dėl kapitalo, dėl „šventos“ nuosavybės...“ (p. 263). Ir ne tik išgyvenama dėl visa užvaldančio „laukinio kapitalizmo“, dėl prarandančio tikrąsias vertybes meno („Kol demonai ilsisi“), dėl trečiosios – klasikinės muzikos – programos panaikinimo („Suklususioms mūsų sieloms“), dėl prastėjančios lietuvių kalbos („Pradžioje buvo Žodis“), bet siūlomos ir išeitys, ką daryti, kaip gelbėtis: „Lieka vienintelė išeitis: kuo glaudžiau susitelkus – ir ypač sąmoningai – kurti kitą, priešingą, pozityvų ateities vaizdinį, antikarinės, antiteroristinės civilizacijos „verslo planą“ (p. 55).

       Gaila, kad tokie svarstymai dažnai išvirsta į per daug atvirą didaktiką, pamokslavimą iš sakyklos, regint vien balta ar juoda: „Nes po akimirkos gal kažkas, užsipylęs akis visaip garbinamais užsienietiškais surogatais, savo nevaldoma mašina sutraiškys mus gatvėje, paleis kulką į smilkinį ar įbes širdin jau nesyk sukruvintą peilį“ (p. 17), arba „ypač vaikams turime stiprinti ne vartojimo, o kūrimo galią, ugdyti ne prekeivių, o poetų dvasią“ (p. 47). Tai pradeda varginti, nes per daug bendra, kažkur girdėta, skaityta, žinoma.

       Pamokslo toną dažnai gyvina poetiniai intarpai, prisiminimai (prieškalėdinė nuotaika, prisimintas J. Vaičiūnaitės posakis, įsirėžęs atmintin vaikystės įvykis – „Skilusi diena. Uroboras“), be to, gelbsti ir ironizavimas: „Net šiame milžiniškam ir be galo triukšmingam, amžinai šunų išmatom ir alkoholikų šlapimu bei narkomanų „rojaus“ esencijom dvokiančiame devynaukštyje pasijutau KAIP NAMIE“ (p. 208).

       Skaitant labiausiai rūpi atrasti O. Baliukonės pasisakymų apie save, kaip žmogų, kūrėją. Jų gabaliukai, išnyrantys iš žodžių srauto, yra bene įdomiausi, ir jie iš tikrųjų tikri, intymūs, nedemonstratyvūs, nepamoksliški, be itin išryškinamų opozicijų (gera-bloga, dvasiška-materialu). Ten, kur kalbėjimas nuo „mes“ pereina prie „aš“,prasideda tikrasis esė tekstas: „Kartais atrodo, kad jau kokį šimtmetį gyvenu nekvėpuodama. <...> Ir mano poezija darosi tarsi belaikė, be „žemiškos“ atmosferos. Ir tikriausiai ne vien todėl, kad tenka gaudyti orą kaip žuviai pravira burna devintame blokinio namo aukšte, po pat nežmoniškai įkaitusiu stogu. Greičiau dėl to, kad esu netekusi jau dviejų tėviškių – ir iš tikrųjų nieko apčiuopiamo neturiu“ (p. 19). Žavi autorės stoiška laikysena gyvenimo-mirties akivaizdoje: „Juokaudama tarčiau: kūryba – vaisingiausia savižuda! O jeigu rimtai... Vis dar nelengva. Baisios tos būsenos, kai žinai, jog turi laikytis iš paskutiniųjų jėgų, – o nėra už ko. Viskas išsprūsta... Net už savęs negali; ką jau kalbėt apie dar silpnesnius: dukrą, motiną, eilėraštį... Kai slenki ir slenki į prarają nelygu vandens nuolat plaunamas upės skardyje vos vos besilaikantis džiūvantis medis ar krūmas. Arba pats žemyn slenkantis krantas: smiltis po smilties, grumstas po grumsto, atodanga po atodangos... Iki pat šiurpaus nepakeliamo nuogumo“ (p. 242). Įtikina siekis išsivaduoti iš bet kokių baimių, drąsiai sakyti absoliučiai viską, ramiai priimant kitokios, vienišės, dažnai nesuprastosios, statusą: „O gyvenimo teatre netrokštu vaidinti. Čia, pasak Oskaro Milašiaus, taip ir likau nepatalpinta. Tai yra – bevietė, benamė“ (p. 252), net gyventojų surašinėtojos įtraukta į grafą „Kiti“, t. y. prie elgetų, valkatų, marginalų (p. 43).

       Savitas, įdomus yra skyrius apie poetus, kūrėjus („Sopulingyn“). Šis kalbėjimas remiasi ne literatūrine analize, o emociniu išgyvenimu, reiškiant simpatiją, susižavėjimą. Dažniausiai siekiama apibūdinti poetų kūrybos visumą, išskiriant labiausiai patikusius eilėraščius, stengiantis juos įvardyti, apibendrinti jų poveikį, pvz., A. Nykos-Niliūno eilėraščių rinkinys „Balandžio vigilija“ aptariamas taip: „Tai meilės giesmė ieškojimų kančia apmokėtam, sunkiai iš nebūties atsikovotam, širdies šviesa nutviekstam dviejų žmonių pasauliui. <...> Tokių lengvų ir žaismingų, tartum visai ne niliūniškų, sidabrinės fleitos skambesių, tokių viduramžiškai galantiškų, riteriškų, kupinų nuolankumo Damai gestų anksčiau neteko patirti...“ (p. 128). Metaforomis išreiškiamas žavėjimasis, gėrėjimasis J. Vaičiūnaitės rinkiniu „Debesų arka“, S. Nėries „Prie didelio kelio“. Į literatūrinį, poetinį tekstą žvelgiama kaip į egzistencinį, skaudžiai keliantį būties prasmės klausimą, per jį regint ir dažnai dramatišką paties kūrėjo asmenybę.

       Aptarimuose ypač daug retorinių sušukimų („Kokie švieži, negirdėti rimai, kokia originali ritmika, koks išradingas grafinis piešinys... Vis dėlto tikras meistras anuomet buvo A. Miškinis!“ (p. 161) ir nutylėjimų. Atraminiai autorės žodžiai – „stebina“, „žavi“, „stulbina“, „įspūdingas“, „įstabus“, „puikus“. Kiekvienas šių tekstų įdomus, nes kalbama nuoširdžiai, atvirai neslepiant patoso, gėrėjimosi, nes eseistei pasirinkti autoriai yra egzistenciškai svarbūs: „Todėl ir H. Radausko lyrikoje – tiek gražios, elegantiškos, kartais tiesiog tobulai apipavidalintos ne-būties. Tiek magiškos, kerinčios, bet vidujai bevaisės harmonijos, ugnies ir ledo, velnio ir angelo, žemės ir rojaus (kuris iš tikrųjų – pragaras ar bent skaistykla!) apsimestinės darnos“ (p. 151). Tokias metaforiškas, emocingas analizes „sutvirtina“, pagrindžia įvairių literatūros kritikų citatos.

       Nors pagal žanrą antras skyrius „Ant sapnų tilto“ skiriasi nuo kitų tekstų, tačiau savo pasaulėjauta, tematika dera su visa knyga. Čia O. Baliukonė daugiausia kalba apie save, kaip poetę, tapytoją, apie kitus kūrėjus, reflektuoja kūrybos procesą, sustoja ties senomis geromis knygomis, galinčiomis gydyti žiaurumą, agresiją.

       Onės Baliukonės esė tekstai yra įvairūs, bet susijungiantys į tam tikrą autobiografiją. Visus juos sieja vieninga stilistika, metaforiškas, jausmingas, pakilus kalbėjimas, nesvarbu ar apie poeziją, ar apie politiką, ar apie matytą kiną, parodą, perskaitytą knygą, ar tiesiog apie kasdienybę ir save. Gal kiek santūriau jų atžvilgiu nuteikia moralizavimas, neigiamas požiūris į daugelį šiandienos reiškinių, įvykių. Tačiau manau, kad skaitytoją pritrauks tekstų emocingumas, gyvumas, tikras atvirumas net ir deklaratyviausiose vietose, autorės drąsa kalbėti tiesiai, nežaidžiant, nesislapstant po kaukėmis. Galbūt sudomins ir savita gyvenimo filosofija, besiremianti indų mokymais, Biblija, ir net įtikinamai atrodys pranašystės dvelksmas, kelionės anapus ar anapusinio pasaulio jutimas, regėjimas būnant čia.