Vytautas P. Bložė. PAPILDYMAI. – Vilnius: Vaga, 2006. – 109 p.

 

       V. P. Bložė nenustoja skaitytojo stebinti nuolatiniais kūrybiniais posūkiais. Naujame rinkinyje „Papildymai“ jis pasirinko budizmo etikos ir filosofijos apmąstymus, tos senosios Indijoje VI a. pr. Kristų susiformavusios ir Rytuose paplitusios religijos siužetus, kurie jo kūryboje pavirto parabolėmis, metaforomis, atspindinčiomis mūsų dienų sąmonės egzistencinius ieškojimus. Visa tai dar turi ryšį su poeto dabartiniu gyvenimu, tragiškomis netektimis, žmonos, talentingos poetės Nijolės Miliauskaitės ankstyva mirtimi. Paskutinė knygos strofa skamba kaip rauda. „oi Nijole, jau ir kažkokios ankstyvos / tulpiukės žydi tavo daržely / šalia tebesiskleidžiančių (kaip ir pernai) krokų / ir mažų žydrių gėlyčių: tik nėr tavęs / niekur niekur ir nebebus / niekada niekada“ (p. 106). Abu poetai domėjosi budizmo, krišnaitų etika. Gerai žinome V. P. Bložės asketiško gyvenimo būdo principus, kuriuos jis kadaise išdėstė V. V. Landsbergio dokumentiniame filme. Žinome, kad jis yra jogos praktikas. Knyga yra savotiškas paminklas Nijolei Miliauskaitei, nors ji dedikuojama jos Mokytojui.

       Šis V. P. Bložės rinkinys ne tiek panašus į poezijos ar giesmių knygą, kiek į neblogą televizijos scenarijų, nes joje atsiskleidžia nuosekli vieno iš pasaulio Pranašų gyvenimo legenda. Kuo senesnė kultūra, tuo ji geriau atspindi žmogaus prigimtį, jo paklydimus ir prasmingo kelio paieškas. O svarbiausia – ta legenda ypač aktuali mūsų dienoms, kada lietuvių visuomenė labai sunkiai nugali žmonių pasidalijimą į elitą ir šūdras, į švariuosius ir suteptuosius, į priklausančius garbingųjų kastai ir parijus, į tikrus tėvynės patriotus ir išdavikus, į žvaigždes ir atsidūrusius dugne, pilkojoje zonoje. Aš manau, kad vienodų žmonių niekad nebuvo ir nebus, kaip ir lygybės. Dievas ar likimas vienus apdovanojo gabumais, energija, kūrybinėmis galiomis. Jie tas dovanas priėmė ir puoselėjo. Kiti nuėjo greitų ir laikinų malonumų ieškojimo keliu. Ir atsidūrė pilkojoje zonoje, jei ne dugne. Nekalbu apie gamtos nuskriaustuosius. Bet etiškai visi žmonės yra lygūs. Pats poetas nelabai tiki ir ironiškai neigia, kad jo etiniai, filosofiniai svarstymai išgelbės visuomenę nuo paklydimų. „Net ilgiausi šastrų giedojimai / niekuo negali padėt / nei sliekams nei paukšteliams“ (p. 34). Tai Budhos žodžiai. Poeto žodžiai: tai „tik paistymo / malonumai, be kokio nors tikslo, gink Dieve neprojektuojant / žvilgsnio į ateitį: kam? vardan ko? O va tatai / ir gražiausia: tik tuštuma, tik absoliuti / visuma, tik vėjo malūnas“ (p. 104).

       Poeto apmąstymai, meditacija ir refleksija atsiremia į kultūrą ir net į vieną iš senosios Indijos poezijos žanro tradicijų, t. y. sutros žanrą. Iš pradžių tai buvo didaktinės sentencijos, jų rinkiniai, proza rašyti komentarai. O vėliau – trumpos, lengvai įsimenamos eilės, kurios nagrinėja religijos, filosofijos, etikos, teisės, moralės, politikos klausimus. Ryšį su šio žanro tradicija V. P. Bložė išreiškia jį įvardydamas: „Grožio sūtra“, „Atjautos sūtra“. Rinkinyje poetas nevengia nei didaktikos, išreiškiančios etinį žmogaus elgesį, nei abstraktaus, beveik akademinio svarstymo, atviros retorikos, kurios dabartiniai poetai visokiais būdais vengia. Štai būdingas pavyzdys.

 

              ...kiekviena mano ląstelė

       turi ryšį su bet kuria, tarkim, šio ąžuolo

                     ląstele, jau nekalbant

 

       kad ji, t. y. kiekviena ląstelė, paklūsta

       kosminiam ryšiui, žvaigždžių, galaktikų

       begalinėms sąveikoms – kaip kad

              augalai, sėklos, dygimas, augimas

       priklauso nuo Mėnulio fazių

 

       nieko nėra gamtoj absoliučiai

       savito, nepriklausomo, atsiskyrusio,

              užsidariusio, nėra ir negali būti

       daiktų savy (anot filosofijos

       sampratos) yra tik

 

       non – self, taigi anatman (sanskritiškai),

                            t. y. niekas nėra

       patybė (toks mano terminas, reiškiąs

       uždarą atsiribojimą nuo visko

       kas tik ateitų į galvą), ne ne, nėra daiktų

                                   savy...

                                                          (p. 98–99)

 

       Atrodytų, jog ši sausa, beveik mokslinio seminaro retorika nieko bendra neturi su poezija, su skaitytojui įprastais poetiniais vaizdais, žadinančiais emocinius išgyvenimus, gražiai skambančiais žodžių deriniais. Tačiau sutros žanro pasirinkimas tarsi duoda poetui leidimą kalbėti taip, kaip jis yra nutaręs. Jis meta iššūkį paplitusioms nuomonėms apie šiuolaikinę poeziją, esą mokslinių samprotavimų, prozos leksika prieštarauja poezijos prigimčiai. V. P. Bložė paneigia tą nuomonę, gina individualų kūrybinį metodą. Šio rinkinio stilistika ir struktūra nori patvirtinti, jog kūryboje negali būti kokių nors draudimų. Autorius pasinaudoja prozos ir poezijos simbioze, poezijai, prozai ir mokslui būdinga leksika ir kompozicinėmis galimybėmis.

       Grįžtu prie cituotos ištraukos, kuri irgi papildo budizmo filosofiją. Ta filosofija pasaulį aiškina kaip visų jo elementų vienybę. Budizmas pasipriešino brahmanizmui, įtvirtinusiam žmonių skirstymą į kastas, į aukštajai visuomenei priklausančius ir neliečiamuosius, pasmerktuosius, pažeminimą kenčiančius parijus. Pats poetas irgi jaučiasi tokiu pariju. XVI eilėraštis turi pavadinimą: „Gal tai iš ankstesnio mano gyvenimo? – klausia savęs šių eilučių skrabintojas.“ Vienuolis Budha rinko išmaldą Gango upės pakrantėse, kur sutiko žemiausios kastos žmogų, šūdvežį Sunitą, bėgantį nuo aukštos kilmės žmonių, kad nesuterštų jų savo buvimu. Sunita žinojo, jog tarp elgetaujančių vienuolių yra ir aukštakilmių. Naujo tikėjimo Keliu pradėjęs eiti princas Sidharta Gautama, gavęs Budhos garbės vardą, pakviečia išsigandusį Sunitą prisidėti prie naujo tikėjimo pasekėjų bhikšų, elgetaujančių vienuolių. „Sunitai, sakau tau // kad mūsų Kelias nepripažįsta kastų: visų kraujas raudonas, o / ašaros sūrios: kas stoja į mūsų bendriją / pamiršta kuo buvęs: mums visi lygūs“ (p. 91).

       Legendą apie Budhą V. P. Bložė savotiškai perrašo lietuviškos pasakos kodu. Neatsitiktinai poetas prisimena „babytės pasakas“. Nudriskusį visiškai sunešiotą apsiautalą buvęs karūnos įpėdinis princas Sidharta pakeičia kapinaitėse į naujesnį, paimtą nuo numirėlio, neseniai mirusios tarnaitės, kuri prieš sudeginimą buvo trims paroms palikta, kad „galutinai išsivadėtų“, kad dvasia apleistų „nebereikalingą jai kūną“. Tas apsiautalas buvo šafrano atspalvio, kuris taps vienuoliams tradiciniu. Budha drabužį keičia du kartus. Pirmą kartą brangų savo apdarą susikeičia su kelyje sutiktu medžiotoju. Apdarų keitimas turi metaforinę, simbolinę prasmę. Meditacija, badavimas, asketiškas gyvenimas atėmė jėgas. Ir Sidharta netenka sąmonės, susmunka kelio dulkėse. Kaimo seniūno dukra trylikametė Sudžiata, motinos pasiųsta, nešė miško dievybėms vaišių. Ji ir rado pusiau mirusį Sidhartą, kuriam į burną įpylė šlakelį pieno. Ir jis nubudo. Sudžiatą sekusiems vaikams tarsi kažkas padiktavo Sidhartą praminti Nubudusiuoju. „Taip kaimo vaikai ir davė jam vardą, ir ne tik jam, o ir būsimam jo mokslui: BUDIZMUI“ (p. 29). Iš tikrųjų sanskritiškai Budha reiškia „apšviestasis“. Poetinė vaizduotė, suprantama, neprivalo laikytis mokslo raidės.

       Įdomiai, intriguojamai papasakotos legendos apie Budhos gyvenimą ir jo naujo Kelio ieškojimus skaitytojui primena Kristaus skelbtą naują tikėjimą, gyvenimo istoriją, kuri vyko gerokai vėliau. Sutapimų labai daug. Abu skelbė lygybę tarp žmonių. Meditacijos, maldos, pamokslai, askezė, asmeniško turto neturėjimas. Meilė be atlygio. Tačiau svarbiausia etinė norma – atjauta. Vienodas elgesys su draugu ir priešu, turtingu ir vargšu (šiuo požiūriu krikščionybė nėra tokia demokratiška ir gailestinga). Budha atleidžia nusikaltusiai merginai, klastingai norėjusiai apšmeižti jį ir jo mokslą, kuris griovė kastų sistemą, naikino senąją religiją – brahmanizmą. Kristų gundo velnias. O Budhą seka žudikas, bet jam nepakyla ranka. Budha ne tik atleidžia, bet pataria gelbėtis nuo tų, kurie siuntė jį nužudyti, kartu su motina bėgti į kaimyninę karalystę – Kosalą. Kristaus istorijoje angelas pataria Juozapui ir Marijai su kūdikiu bėgti į Egiptą. Budha eina per žmones, skelbdamas jo pasirinktą naujo Kelio tiesą – Savęs Pažinimo, Prabudimo, Nušvitimo Kelią. Tuose pamoksluose jis kalba apie troškimų slopinimus, apie tai, kad turtas naikina žmoniškumą, nelygybė atneša kančias, sielvartą, ašaras, ligas ir senatvę, t. y. gimimų – mirčių grandinę („juk auksas / tai pančiai, godžiųjų spąstai“, p. 44). Laisvė svarbiau už auksą. Einant per žmones, prie Budhos prisijungia naujai įšventinti vienuoliai, taip pat iš visų kastų – kilmingųjų, karališkos kilmės ir žemųjų. Turtingieji atsisako turtų. Prie Kristaus mokymo prisijungia ne turtingieji, o daugiau iš savo darbo gyvenę žmonės.

       Tie skaitytojai, kuriems yra žinoma budizmo skelbiama etika ir būties suvokimas, nesunkiai supras ir V. P. Bložės tekstus. Poetas ne tik žavisi budizmo etika, bet ir polemizuoja su ta doktrina, papildo savo patirtimi. Naujaisiais laikais pagal budizmą dvasinis gyvenimas virto refleksyviu mąstymu, pripažįstant, kad realaus pasaulio reiškinių menkystė ir tuštybė nėra tikrasis gyvenimas. Taigi nirvana pasiekiama dar neišėjus į anapusinį pasaulį, o čia ir dabar. Europos filosofijoje A. Schopenhaueris budizmą laikė artimu sau, savo paties neigiančios valios ir išsivadavimo iš kančios idėjomis. O F. Nietzsche manė, jog ir krikščionybė atsirado nusilpus valiai. Budizmas jam atrodė teigiamesnė religija, nes ji kovoja ne su nuodėmėmis, o su kančia. V. P. Bložė Budhos lūpomis netikėtai tvirtina, jog tikrovę reikia palikti jai pačiai, jos dermei ir spontaniškumui, kuriame nėra vietos valingai ir tikslingai veiklai. Šį posūkį poetas užfiksavo VII eilėraštyje „Viskas vyksta savaime...“, priartėdamas prie konfucianizmo doktrinų. Šiaip V. P. Bložė laisvai, pagal individualią patirtį traktuoja visas tas legendas ir doktrinas, ypač kai kalba apie gamtos pasaulio elementų vienybę, ryšį su kosmosu, Kosmine Sąmone, pabrėžia meditacijos reikšmę dvasinei žmogaus pilnatvei. Pasak poeto, ne visada žmogus turi sielą, o tik kosminės sąmonės žiupsnelį. Didesnę dalį teksto užima asmeniški kūrėjo išgyvenimai, svarstymai, meditacijos. Tai vis „papildymams“ priklausanti dalis. Eilėraštyje „Singuliarizmas – 1“ pasakojama apie Budhos ir išminčiaus Dighanakos diskusiją dėl doktrinų. Išminčius nepripažįsta jokios doktrinos. Budhai atrodo, kad tai irgi doktrina – „niekuo netikėk“. Patekęs į doktrinos pinkles, žmogus netenka laisvės, energijos kūrybai, naujų kelių ir idėjų paieškai: „susitaikai su / nelaisve, to nė nesuprasdamas: tavo narvas, grotos, jom apkaltas langas / tampa palaima tau: pro jas, pro grotas, iš nelaisvės, iš / narvo, stebi kituose narvuose lygiai taip / apie save galvojančius, nors ir priešingų teorijų įkalintus singuliaristus“ (p. 57). Kita parabolė „Singuliarizmas – 2“ simbolizuoja doktrinos „niekuo netikėk“ pragaištingumą: tėvas neteko sūnaus, sūnus – tėvo. V. P. Bložės pasakojimai, „pasakos“ visuomet sukasi apie nūdienos problemas. Tačiau kartu simbolizuoja ir bendruosius humanizmo ir etikos klausimus.

       Per dvidešimt originalių poezijos knygų išleidęs autorius nuolat kėlė pačius bendriausius žmogaus egzistencijos klausimus, sprendė universalias būties mįsles, ieškojo bendrų, tautas ir istorinius laikus vienijančių kultūros ir minties formų, kurios reiškėsi nuo seniausiųjų laikų iki šiol. Formų, kurios atspindėjo kritiškiausius, tragiškiausius etapus. Rinkinyje „Papildymai“ gerokai aiškiau ir atviriau išreiškia savo požiūrį į kančių pilną žmogaus gyvenimą, itin polemiškai svarsto galimas išeitis ir kūrybos galimybes kurti save. Ypač įkvėptai ir aistringai kalba apie lyrinį subjektą, turintį biografinių atspindžių. Klausia, kas aš? Ir atsako.

 

              ...tik kosminės sąmonės

       žiupsnelis, visatos atspindžio šukė

       veidrodėlio, kuris aprūkęs

       apsinešęs, amalgamai persisunkus per

                            ilgą ir tamsų lietų

       širdžiai oksiduojantis, o!

       kaip visa tai apimt? nubraukt nuo lango

                                          stiklo rūką?

 

       sutviskėt – aukštybių ūkanomis?

       persigert vėjais, pulsuot žvaigždėmis? ko

                                                 vertos

       šios mano rašliavos? ar jos nušveis

       nors vieną širdies veidrodėlį – kieno?

 

       vardan Tėvo ir Sūnaus, Budhos ir

                                          Mahometo

       ir ąžuolo už lango, kur (atsimeni?)

       kai sniegas buvo storas storas kaip

                                   geležis aplink tavo širdį

       kai šaltis gniaužė kvapą...

                                          (p. 99–100)

 

       Panašios eilės išsiskiria menine kokybe, dramatine įtampa, meditacijos autentiškumu. Siužetinės, fabulinės eilės neturi panašios įtampos. Ramus, paprastas pasakojimas simbolizuoja, metaforiškai išreiškia tam tikrą žmonijos patirtį ir išmintį. Jis intriguoja egzotika, konkrečiai piešiami vaizdai ir atsitikimai. Bet visa tai yra tik fonas pasakotojo meditacijoms. Kai kurie eilėraščiai gal ir yra tam tikras rinkinio perteklius, tačiau be tų istorijų ir atsitikimų nebūtų ir V. P. Bložės kaip medituojančio poeto.