Tęsinys. Skaityti pradžią
Optimizmas, gyvenimo greitis ir skonis, subtilus humoro jausmas, knygos pasaulio trauka. Ši komponentų pilnatvė būdinga abiem šioms bibliofilų – K. Varnelio ir T. Niewodniczanskio – asmenybėms. Personalizmo filosofijos atstovas Emmanuelis Mounier: „Jei asmenybė ieško savo pilnatvės siekdama amžinųjų vertybių, ji ir kasdienio gyvenimo sūkuryje girdi nepaprastų dalykų šauksmą. Ir tas nepaprastumas jos neizoliuoja, nes kiekvienai asmenybei skirta tą šauksmą išgirsti. Kierkegoras, neretai puolantis į kraštutinumas, rašė: „tikrai nepaprastas žmogus iš tiesų yra pats paprasčiausias žmogus“100. Tas paprastumas, jau minėta gyvenimo skonio ir greičio pajauta ir reikmė yra šių solidaus amžiaus bibliofilų jaunystės receptas101. Nors jų curriculum vitae – istorinių kataklizmų virtinės.
Iškalbios K. Varnelio ir T. Niewodniczanskio likiminės sutaptys: K. Varneliui – pirmoji sovietinė okupacija 1940 m., gyvenimas Vakaruose, tėvynės trauka ir tos traukos malšinimas bibliofilija, lituaninės kolekcijos kūrimu; T. Niewodniczanskiui – sukrečiantys 1939–1944 vaikystės metai102, repatriacija iš Vilniaus, pokario nepritekliai, studijos Šveicarijoje ir apsisprendimas 1969 m. emigruoti į Vokietiją – lemtingasis posūkis, siejamas su jo kolekcionavimo, bibliofilijos pradžia. Šių asmenybių fenomenologinėje išsklaidoje, jų bibliofilinio tapsmo erdvėlaikyje likimiškumas suprastinas taip, kaip kad jį traktuoja Anthony’s Giddensas: „Nors likimo sąvoka turi iš dalies „nustatytos“ ateities konotaciją, ji paprastai apima ir moralinę lemties sampratą bei ezoterinį požiūrį į kasdienius įvykius. „Ezoterinis“ reiškia, kad įvykiai suvokiami ne vien kaip priežastingai tarpusavy susiję, bet ir kaip turintys kosminę prasmę. Likimas šia prasme menkai susijęs su fatalizmu šiandienine šios sąvokos reikšme. Fatalizmas neigia modernybę, nes nepripažįsta orientacijos kontroliuoti ateitį ir perša nuostatą, jog reikia susitaikyti su tuo, kas vyksta“103.
Ir bibliofilinių interesų sutaptys bei paralelės: T. Niewodniczanskis savo bibliotekai iš Ženevos nupirko in corpore Vladimiro Malinowskio žemėlapių kolekciją, o šios spausdintas katalogas104 K. Varneliui buvo tapęs jo žemėlapių rinkinio pagrindine bibliografija. Senosios lituanikos (T. Niewodniczanskiui tai – polonika) ir vienas, ir kitas įsigydavo Niujorke iš Aleksandro Jantos-Połczyńskio (1908–1974) antikvariato. Abu bendravo su Londono antikvaru Romanu Umiastowskiu (1893–1982) ir kt. Šios asmenybės abiejų bibliofilų bibliofilinės kūrybos istorijoje atliko svarbų vaidmenį. O suvedė juos likimas tik 2003 m. rugsėjį, kai Vilniaus dailės galerijoje buvo atidaryta paroda Imago Lithuaniae iš T. Niewodniczanskio rinkinių. Iki tol buvę nepažįstami, abu dvasios aristokratai greitai surado bendrą kalbą. Taip susitinka tradicinės lietuvių kaimo, jo aplinkos ir kilminės aristokratijos gyvensenos išugdytos žmogaus savybės, viena kita persiima kaip tam tikra savitai besireiškianti bendražmogiškumo kokybė.
Ir dar viena abiejų bibliofilų (T. Niewodniczanskio ir K. Varnelio) paralelė, labai svarbi ne tik jų bibliofilinei kūrybinei sėkmei: reikia, jog šeimoje bibliofilo gyvensena būtų suprantama, palaikoma ir skatinama. T. Niewodniczanskis prisipažįsta: „Man sekėsi gyvenime, nes vedžiau moterį, kuri neprieštaravo mano kolekcionavimui, paskui ir padėjo“105. Gabrielė Varnelienė irgi pritaria savo vyro bibliofiliniam pomėgiui106. Kaip pasakoja pats K. Varnelis, jiedu, gyvendami Čikagoje, kartu lankydavosi antikvariatuose ir aukcionuose, kartu (ypač per vasaros atostogas) vykdavo į Niujorko knygynus ir antikvariatus107. Jai yra tekę atstovauti savo vyrui ir kai kuriuose aukcionuose. G. Varnelienė yra ištikima K. Varnelio bendražygė: visa laiką domisi knygos istorija ir menu, su ja K. Varnelis pirmiausia apsvarsto naujausių knygų užsakymus ar aukcionų pasiūlymus. Bet ne visiems bibliofilams taip sekasi. V. Petrickis prisipažįsta: „Mano pirmoji žmona, sužinojusi, kad perku 20 Michailo Zoščenkos laiškų, atidavė visas šeimos santaupas, jautėme pareigą išsaugoti M. Zoščenkos laiškus. Dabar tie laiškai saugomi Rusijos nacionalinėje bibliotekoje. Šiai bibliotekai taip pat padovanojau didelę dalį rankraščių rinkinių. Beje, bukinistai tą mano dovaną įkainojo 3 mln. rublių. Jeigu manyčiau esąs verslininkas, tikriausiai jausčiausi patyręs nuostolį, bet aš save laikau ne verslininku, o bibliofilu, todėl nesijaučiu patyręs nuostolio. Turiu dvi dukteris, kurios nesupranta tų „popierėlių“ vertės ir jų rinkimo prasmės. Neabejoju, kad jeigu būtų mano dukterų valia, jos nė nemirktelėjusios parduotų viso mano gyvenimo kolekcijas kad ir už šimtą dolerių“108.
Greta T. Niewodniczanskio ir K. Varnelio – kitoks bibliofilo Petro Jakšto (1899–1988) likiminis pavyzdys su asmens, mažesnio už žolę, leitmotyvu. Petras Jakštas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, karininkas, kukli, humanitariniais gabumais apdovanota asmenybė (istorikas, kalbininkas) – prieškario Lietuvos inteligentijos, puoselėjusios kiek romantizuotą lietuvių šeimos įvaizdį, etalonas. Asmuo, tiesiog persmelktas knygų („Knygos man atstoja svaigalus“109, – rašė jis). P. Jakštui buvo būdinga pakili bibliofilijos samprata (pavyzdžiui, noras vis nusifotografuoti kareivinėse – prie knygų lentynų), pabrėžtinis knygos vaidmens akcentavimas (D. Kaunas: „Petrui Jakštui blogų knygų nebuvo. Jis sakydavo: yra tik blogi skaitytojai, nes ir bloga knyga daug ką gali pasakyti – tai žmogaus darbas, jo gyvenimas“110), edukacinė veikla (rūpinimasis, kad knygas skaitytų moksleiviai; jis mielai priiminėdavo ekskursijas, pats kiekviena proga jiems ryšuliais siųsdavo knygas). Jo „knygos buvo nuoširdžiai idealizuojamos ir sureikšminamos“111. Ir sovietmečiu labai stengėsi puoselėti prieškario bibliofilinę tradiciją (mirus Pauliui Galaunei, sovietinėje Lietuvoje bebuvo likęs vienintelis iš XXVII knygos mėgėjų draugijos). Tos tradicijos pagarbai ir palaikymui – originalus P. Jakšto nusistatymas kiekvieno mėnesio 27 d. (pradedant 1969-aisiais) įrašyti savo bibliotekos kataloge naujai įsigytų knygų bibliografinius aprašus. Jo antrąkart surinktoje asmeninėje 6,5 tūkst. knygų bibliotekoje (didžioji dalis pirmosios apie 5 tūkst. vienetų bibliotekos žuvo 1945 m.) bene viena vertingiausių buvo spaudos draudimo laikų kontrafakcinių knygų kolekcija (ir ypač joje – valstietiškos rankraštinės knygos paveldas), dabar saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje.
P. Jakštas, tikrasis XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, joje jautėsi „mažulėlis“ greta „didžiųjų“ (Vytauto Steponaičio, P. Galaunės, Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, Kazio Bizausko ir kitų). Būti „mažesniam už žolę“ buvo priverstas ir savojo laiko (pokario metais turėjo slapstytis Rygoje, paskui gyventi lietuviškame „egzilyje“ – Šilutėje), toks visada ir išliko, – gerai jautė savąją ir anų asmenybių bibliofiliškąją skirtybę. Apibūdindamas V. Daumanto biblioteką, P. Jakštas rašė: „Visos jo knygos buvo dailiai įrištos, o kai kurios turėjo dvigubus ar net trigubus viršelius. Mes, lietuviai, tokių knygų neturėjome ir dar neturėsime“112. Čia P. Jakštas komentuoja V. Daumanto turėtus bibliofilinius leidinius; šie jam pačiam dėl savo elitiškumo buvo tolimi. Bet P. Jakštą prie aptartųjų bibliofilų artina ta pati knygos trauka ir vidinė atviros asmenybės laikysena.
Taigi kiek pats individas nulemia bibliofilijos vyksmą? Daug, esmiškai. Bendras bibliofilijos vyksmas daug priklauso nuo to, kokios asmenybės vienu ar kitu jos periodu veikia. Vienoks Lietuvos bibliofilijos kaleidoskopas klostosi žiūrint, tarkim, į prieškario bibliofilijos situaciją, kitoks – į sovietmečiu, dar kitoks – į XXI a. pradžios (čia jau randasi, nors dar gležnų, ir tikrosios bibliofilijos daigų). Vis tai bibliofilo kūrėjo, to smagračio, sukančio bibliofilijos mikrokosmą, vaidmuo. Apie tokias – įkūnijančio ir atsispindinčio aktyvumo – asmenybes kalbėjo Michailas Bachtinas: „Kūrėjo asmenybė – nematoma ir negirdima, ji išgyvenama iš vidaus bei organizuojama kaip matanti, girdinti, judanti, prisimenanti, ne kaip įkūnytas, o kaip įkūnijantis ir jau po to įformintame objekte atsispindintis aktyvumas“113.
Vadinasi, per bibliofilinės bibliotekos kūriniškumą, subjekto (kūrėjo bibliofilo) ir objekto (jo kuriamos bibliotekos) neatskiriamumą (bibliofilas renka biblioteką, kaip kad kūrėjas kuria kūrinį, ir atvirkščiai – kūrinys veikia, „kuria“ autorių – bibliofilą) prieiname prie išvados, jog bibliofilijos diskurse asmenybė yra lemiamoji paradigma. Šis bibliofilijos subjekto ir objekto fenomenologinis neatskiriamumas įkūnija bibliofilijos esmę.
Bibliofilinio vyksmo kaleidoskope matome įvairiausių asmenybių. Čia trumpai pristatyti J. Lelewelio, A. E. Nordenskiöldo, T. Niewodniczanskio, K. Varnelio, V. Daumanto, P. Jakšto ir kiti portretai sudaro tam tikrą bibliofilų asmenybių paralelių foną. Tam, kad minėtas asmenybes galėtume įvardyti bibliofilais sensu stricto, būtini tokie asmens bruožai kaip darbštumas, erudicija, specialios žinios, bet svarbiausia – tai, kas yra „duota“, ko išmokti neįmanoma (įgimti bibliofiliniai gabumai, pašaukimas). Visų šių asmenybės bruožų įvairiopa vienovė suponuoja vidinę (dvasinę) aristokratinę bibliofilo laikyseną. Kitokios, neigiamos, bibliofilo savybės (uždarumas, nenoras dalytis su kitais informacija, pavydas, klastingumas ir kt.) veikiau taikytinos bibliomanams, todėl čia nebuvo specialiai akcentuojamos.
Klasikiniame psichologiniame bibliofilo paveiksle susipina įvairiausios asmenybių savybės, bet bibliofilui par excellence priskirtini bruožai vis dėlto dominuoja. Neginčijant fakto, jog epocha, specifinės jos socialinės, politinės ir ypač kultūrinės sąlygos apskritai daro įtaką asmenybės formavimuisi, vis dėlto turėtume sutikti, jog bibliofilo asmenybės psichologinio portreto bruožai išlieka tie patys (kūrybiškumas, vidinė bibliofilijos būtinybė, bibliofilo talentas, erudicija, emocinis azartas ir kt.).
____________________
100 Munjė E. Personalizmas. – Vilnius: Pradai, 1996. – P. 124–125.
101 Devyniasdešimtmetis K. Varnelis – pilnas vidinio dvasios jaunatviškumo. Jis toliau aktyviai kuria savąjį muziejų ir biblioteką (nuolatinis aukcionų katalogų sekimas ir skaitymas, eksponatų paieška, jų derinimas, informacijos apie juos ieška). Pagaliau kasdienė K. Varnelio veikla – ir pačių ekspozicijų nepaliaujamas tobulinimas, bibliotekos „gražinimas“ – nuolatinis rūpinimasis muziejaus estetiniu vaizdu, tolimesnis leidinių komplektavimas.
102 „Pradėjau lankyti mokyklą 1939 metų rugsėjo pirmąją – karo pradžios dieną. Beeidamas į mokyklą, pamačiau, kaip vokiečių lėktuvai bombarduoja tiltus per Nerį. Mes, vaikai, manėm, jog tai manevrai. Bet jau buvo girdėti bombų sprogimai. Mokykloje sėdėjau pirmame suole. Mačiau ant sienos Pilsudskio portretą. Po poros savaičių atėjo rusai ir pakabino Stalino portretą. Stalinas kabojo kokias šešias savaites. Nuėmė Staliną, atėjo prezidentas Smetona. Mums reikėjo dainuoti „Lietuva, tėvyne mūsų“. Po to dar kartą pakeitė: kabo Josifas Visarionovičius Stalinas, ir mes lietuviškai dainuojam: „Pirmyn, vergai nužemintieji, išalkusi minia, pirmyn...“. Internacionalas. Nespėjo praeiti kiek laiko, ir atėjo „Hitleris išvaduotojas“. Pakabino „Hitlerį išvaduotoją“. Vėl lygiai toje pat vietoje. 1944-aisiais vėl atėjo rusai, ir vėl reikėjo dainuoti apie senelį Staliną. Sovietinis cirkas. Netoli Suvalkų gatvės buvo aikštė, kur vokiečiai laikė rusų belaisvius. Mes ten važinėdavomės dviratukais. Kareiviai vis maldavo: „Valgyti! Duonos!“. Kaip dabar matau sunkvežimius, pilnus lavonų, nukarusiom rankom ir kojom. Aš tai mačiau. Mačiau, kaip vežė žydus. Man iki šiol išlikęs prisiminimas, kaip mes, vaikai, susėdę mąstom, ką darysim po karo. Ir aš sakau: „Pjausim vokiečius“. Tokia baisi vaikiška neapykanta. Kai prasidėjo „Vilniaus katilas“, keletą savaičių pratūnojom Verkiuose, žeminėje. Per tą laiką sudegė mūsų namas, o kartu ir tėvo biblioteka. Mes praradom viską.“ Pokalbio su Thomu Niewodniczanskiu jo namuose Bitburge 2001 spalio 21 d. garso įrašas. Autorės archyvas.
103 Giddens A. Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje. – Vilnius: Pradai, 2000. – P. 142.
104 The Malinowski Collection of Maps of Poland / Compiled by H. Malinowski. – London: The Map Collectors’s Circle, 1966–1969. – Part 1–5.
105 Gyvoji istorija. Red. Inga Berulienė. Lietuvos radijo pirmoji programa, 2003 m. spalio 3 d.
106 Gabrielė Varnelienė: „Man atrodo, jog labai svarbu šeimos požiūris į kolekcionavimą. Svarbiausia žmonos, bet taip pat ir vaikų, jeigu vaikai vyresni. Jeigu nejaustum to moralinio palaikymo, tai jaustum nusivylimą. Būtų liūdna, kad šeima nesupranta. Man atrodo, Niewodniczanskis labai teisingai pasakė, kad jis turėjo laimę vesti tokią žmoną, kuri galėjo jį ne tik moraliai, bet ir materialiai paremti. Tas labai svarbu. Mūsų atveju pinigai buvo bendri. Turiu pasakyt, kad niekada neprieštaravau, kad mano vyras pirktų ką nors ar savo bibliotekai, ar iš meno kūrinių. Priešingai. Jeigu jis būtų manęs klausęs, mes būtumėm kaip tik daugiau nupirkę. Kolekcionavimo polinkiai man buvo artimi. Aš užaugau gražių daiktų aplinkoj. Mano tėvai nekolekcionavo, bet turėjo antikvarinių daiktų, pavyzdžiui, prisimenu puošnias žvakides. Jos būdavo naudojamos tik kartą per metus. Namuose buvo gražių baldų. Vienas komplektas buvo iš Vienos, valgomajame kabojo unikalus šviestuvas. Mama mėgo gražius indus, kasdien valgydavom kultūringoj aplinkoj. Mano tėvas Jurgis Prialgauskas buvo akių gydytojas Šiauliuose. Mama Antanina Kalpokaitė irgi iš Šiaulių, tėvas iš Tauragės apskrities. Tėvai kas du trys metai važiuodavo į užsienį, Vakarų Europą. Grįžę mums, vaikams, pasakodavo savo įspūdžius iš aplankytų muziejų, operų. Prisimenu namuose buvus meno žurnalų iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos. Man įspūdingiausias buvo prancūziškas „L’Illustration“ su spalvotomis dailės kūrinių iliustracijomis. Tėvas turėjo visą Brockhauso enciklopediją, daugiatomę pasaulio meno enciklopediją, rodos, vokiškai, prenumeravo „Naująją Romuvą“, „Kultūrą“.“ Pokalbio su Gabriele Varneliene Varnelių namuose 2005 gruodžio 20 d. garso įrašas. Autorės skaitmeninis archyvas.
107 K. Varnelis: „Nuvažiuodavom su Gabriele vasaros atostogoms į Niujorką su automobiliu, nors iki jo buvo pusantro tūkstančio kilometrų. Ne tiktai bibliofilinis, bet ir meno gyvenimas man buvo įdomu, kas Niujorke vyksta. Nes norėjau būti avangarde visą laiką...“ Pokalbio su Kaziu Varneliu jo namuose 2003 vasario 12 d. garso įrašas. Autorės archyvas, 14A garsajuostė.
108 Petrickij V. Bibliofilai, racionalumas ir intuicija // Knygos ir bibliofilijos kultūra. – P. 142.
109 Jakštas P. Knygos. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003. – P. 145.
113 Bachtin M. Autorius ir herojus. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 386.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)