Tęsinys. Skaityti pradžią

 

J. S. Kaip atskaitos tašką radau 1995 metus – pakomentuosiu vėliau.

 

L. Jak. Neturime nužymėję ir savo populiariosios literatūros istorijos, nesame įpratę prie jos teorinių, metodinių nagrinėjimo įrankių (jau senokai sukurtų ir tikslinamų kitų kraštų literatūros moksle). Vien mūsų diskusijos aspektų įvairovė liudija, kokios daugialypės šio reiškinio formos, neapibrėžtos ir nuolat kintančios ribos, prieštaringi jo atpažinimo ir vertinimo kriterijai. Viena vertus, iš pirmų knygos puslapių paprastai lengvai perprantame „statistinio“ popteksto rašymo techniką (formules, schemas ir t. t.), jo kultūrinį statusą neretai identifikuojame pagal vartojimo mastą (pardavimų skaičių, rodantį tiek komercinį, tiek simbolinį pasisekimą – Regimanto žodžiais tariant – „liaudyje“). Kita vertus, vartojimo požymis į popliteratūros teritoriją įtraukia labai įvairius kūrinius, nebūtinai atitinkančius jos vyraujantį rašymo būdą (klasikinis pavyzdys – Williamas Shakespeare’as laikomas „aukštosios“ literatūros autoriumi, bet sėkmingai išnaudojamas ir popkultūroje). Man nepriimtinas apriorinis kokybinis skirstymas, ypač tas, kuris veda į samprotavimus apie „nepakankamą“ skaitytojų dalies sąmonę ir panašius menkinančius epitetus. Kokybinis vertinimas įmanus ir pagrįstas kalbant tik apie konkrečius tekstus, bet ne apie patį reiškinį. Kūrinio priklausymas kokiam nors tipui, žanrui, stiliui nieko aiškaus nesako apie jo kokybę. Neutraliau vartojama sąvoka galbūt padėtų geriau suvokti populiariąją literatūrą kaip tiesiog kitokio pobūdžio kultūrą, sinchroniškai egzistuojančią greta tos, kurią vadiname „rimtąja“, atkreipti dėmesį į jos ekonominius ir politinius funkcionavimo aspektus.

 

R. T. Galėtume diagnozuoti pagal tai, kokius malonumo centrus literatūra „kutena“: juslinius ar dvasinius, ar tas patiriamas malonumas yra inertiškas, ar jis kyla iš žmogaus dvasinio bei intelektualinio prabudimo. Po kai kurių malonumų individai tiesiog užmiega, o prabudę jau nieko neprisimena ir lieka tokie patys, kokie buvę. Juk kartais po malonumų būna bloga ar net šleikštu. Kaip rašė Erichas Frommas, gyvuliai po kergimosi būna liūdni, nors reikalą pradeda smagiai... Manau, tikrieji malonumai, kaip ir dvasiniai dalykai, yra išliekantys bei augantys, o jusliniai – laikini, kartotiniai, kaip ir visa, kas susiję su kūnu bei vartotojišku gyvenimu. Juslinis malonumas – tai konvulsiška kova su jo antrąja puse – nuoboduliu, beprasmybe, tuštumos jausmu. Vartodamas masinės kultūros reiškinius, pavyzdžiui, žiūrėdamas kokius veiksmo filmus, vėliau turiu įdėti daug pastangų, kad „užlopyčiau“ manyje atsivėrusią dvasinę tuštumą. Nors iš pradžių, kai juos „vartoju“, būna lyg ir smagu. O štai kai gilinuosi į kokį rimtą kūrinį, turiu lyg ir prisiversti, jis reikalauja pastangų, bet jo teikiamas malonumas ir kažkokia nauda yra nenykstantys dalykai. Apskritai rimtoji kultūra reikalauja intensyvios sąmonės veiklos, lyg ir meditacijos, o populiariosios produktai skirti tinginiams, kurie sugeba tik ryti tai, ko jau nebereikia virškint, kas jau suvirškinta. Populiarioji kultūra – taip pat absoliučios inercijos sfera, ji sutraukia visus, neturinčius savo nuomonės, skonio, valios.

 

L. Jak. Taigi būčiau linkusi netaikyti populiariajai literatūrai vertybinio aspekto, laikyti ją tiesiog kitokio tipo kultūra, kuri sinchroniškai egzistuoja greta rimtosios ar aukštosios kultūros. Jei populiariosios literatūros sąvoką vartotume neutraliau, galbūt geriau suvoktume patį reiškinį. Ir toliau galėtume kalbėti apie tai, kiek populiarioji literatūra funkcionuoja kaip politika, kiek ją paveikia leidyba, komercija, kiek ji agresyvi. Juk tai ir ekonominis kultūros aspektas.

 

J. S. Negatyvus požiūris susiformavo inertiškai per binarines opozicijas. Būdavo elitinė, atseit rimtoji literatūra, o tai, kas šalia jos, sulaukdavo menkinančių epitetų (laisvalaikio, periferinė, skaitalas). Nuo tarpukario paplito žodis „geltonoji“ literatūra, sinonimiška, neką malonesnė sąvoka „bulvarinė“. Tuoj pat susibėga kiti epitetai: pigi, sekli, lengva, lėkšta, taki, banali, paviršutiniška, triviali, tuščiaeigė... Gal būtų racionaliau nebesišvaistyti tokiais vertinimais, o populiariąją literatūrą laikyti tiesiog horizontaliojo lygmens kultūros reiškiniu. Jeigu liksime įsikibę žeminančių epitetų, populiariosios literatūros masyvą vėl išstumsime iš teorinių refleksijų srities. Popliteratūrą reiktų analizuoti ne kaip priešpriešą, bet kaip šalia stovintį kultūros bei literatūros reiškinį. Tai neginčijamai paprastas, bet ne visada prastas produktas.

 

R. T. Nė vienas mūsų rašytojas nenorės „stovėti šalia“. Daugelis, masių pastangomis, braunasi į vidurį, taikosi į lentynų centrą. Ir kartu su skaitytojų dauguma juokiasi iš mūsų, spjaudo ant mūsų profesionalumo, apsiskaitymo ir prisiskaitymo. Visgi manau, kad pats principas teisingas: įveikdami savo apriorines nuostatas ir visą „profesinį sugedimą“, turime įvertinti ir populiarias knygas, taikyti joms adekvačius kriterijus. Mums pirmiausia rūpėtų žanro grynumas (kaip priešprieša elitinės literatūros stilistiniam unikalumui). Kita vertus, vertikalų „medžio“ principą pakeitę horizontaliu „vijokliu“, susidurtume su estetiniu reliatyvizmu, patektume į chaosą ir tada jau pakliūtume į masinės kultūros hegemonijos gniaužtus. Kažkaip reiktų išsaugoti ir elitinės kultūros sampratą. Ji nėra gulsčia, jos nepaguldysi šalia parduodamos ar pasiduodančios kultūros. Iš to ydingo rato nepavyksta ištrūkti. Nei paritus, nei pastačius tą populiariąją literatūrą – niekaip negerai. O problema tokia: tai dviejų kultūrinių pasaulių literatūra ir tarp jų jokio susikalbėjimo nebus. Nei jiems rūpi, ką mes čia svarstome, nei mes juos įsileidžiame į savo namus. Esame vieni kitiems svetimi, ir dabar visa tai aiškinamės tik patys sau, be jokios didaktinės intencijos.

 

J. S. Kartais susiduriu su paradoksaliu požiūriu. Tarkim, žmonės, remdamiesi naujausiomis poststruktūralistinėmis teorijomis, kritikuoja esamą literatūros kanoną (centrą). Ir skelbia: kokie svarbūs yra marginalūs, paraliteratūriniai reiškiniai, kaip juos būtina tyrinėti.

 

R. T. Mane jau seniai traukė literatūrinės patologijos. Daug metų norėjau patyrinėti „Kalvio Ignoto teisybę“ – iš kokių mitinių šaltinių bei socialinių sferų ateina tokios rašliavos? Žinoma, marginalijas ne tik reikia, bet ir sveika tyrinėti. Kad ir televizijos reklamas, jų poveikį žmogaus sąmonei, – tai tiesiog būtina. Bet reiškinio tyrinėjimas nereiškia jo apologijos. Gamtininkas tyrinėja varlę ne iš didelės meilės varliagyvių padermei. Varlės yra mūsų realaus pasaulio dalis, kaip ir populiarioji literatūra – mūsų kultūros elementas, kuris vienu metu yra ir periferinis, ir centrinis (toks jo paradoksas). Todėl ir mes populiariosios literatūros tyrinėjimą turėtume adekvačiai suprasti. Labai racionaliai – ir didaktiniu, ir metodologiniu požiūriu – populiariąją literatūrą tyrinėti buvo pradėjęs Giedrius Viliūnas. Apibrėžė sąvokas, klasifikavo. Ruošėsi parengti kurso programą. Tiesiog reikėtų tęsti jo darbą.

 

J. S. Bet kai pasiūlai – tyrinėkim, visi ima kratytis: ar aš neturiu ko skaityti, ar aš neturiu ką veikti?.. G. Viliūnas tikrai rimtai ėmėsi darbo, buvo gera pradžia. Kolegos mane triuškina tokiais argumentais: jei rimti muzikologai netyrinėja estradinių dainų, kodėl mes turime analizuoti šituos beviltiškus tekstus?

 

R. T. Tokie teiginiai parodo konservatyvias praėjusio amžiaus nuostatas. Visi reiškiniai yra tyrinėtini – kaip mūsų sąmonės, kultūrinės aplinkos dalis. Tai pasaulis, kuriame gyvename realiai.

 

J. S. Reiktų imtis sociologinių ar mentaliteto studijų, o ne laikytis įsišaknijusio estetinio vertybinio požiūrio.

 

R. T. Mūsų diskusijai trūksta filosofo ir psichologo, todėl, kalbant apie daugumos skonį, mums tenka tik stebėtis ir aikčioti. Ta populiarioji kultūra atrodo kaip didelis karavanas, o mes esame tarytum... Bet man labiau imponuoja eiklūs arabiški žirgai ir kilmingi jų raiteliai, bet ne karavano gabenamos prekės. Na, tai tokia metafora.

 

L. Jon. Yra ir toks apibūdinimas – pramoginė literatūra. Pramogų reikia visiems. Bet pramogos gali būti kokybiškos ir gali būti vulgarios.

 

J. S. Ir abu terminai gali gyvuoti. Aš manau, kad populiarioji literatūra – platesnis terminas. Juk pramoginė literatūra – tai nuotykių knygos, detektyvai, trileriai, visokie smagūs skaitiniai. O populiarioji literatūra aprėpia kiek daugiau. Tenka susidurti su tekstais, kuriuose randi visko: ir religijos, ir patriotinių temų, Sausio 13-osios ir tremties epizodų, įvairiausių neva „rimtųjų“ objektų. Bet kai rašoma standartizuotais primityviais štampais, galima kalbėti tik apie populiariąją literatūrą. Pramogos iš tokios literatūros tikrai mažai. Todėl populiariosios literatūros terminas, kurį įvedė G. Viliūnas, yra tinkamiausias, plačiausiai aprėpiantis.

 

L. Jak. Visos minimos sąvokos – bulvarinė, pramoginė ir t. t. – yra populiariosios literatūros tipai. Jų konfigūracijos literatūrologijoje ganėtinai teorizuotos ir tyrinėtos, tik Lietuvoje dar neskiriame reikiamo dėmesio. Problema kyla bandant reiškinius apibendrinti, bet, paėmus konkrečius tekstus, iš karto atsiranda ir konkrečios sąvokos.

 

R. T. Jūratė gerai konstatavo, kad rimtoji literatūra klausia, o populiarioji – į viską atsako, kaip ir religija. Ji primeta žmogui gyvenimo standartus, todėl yra savaip autoritariška ir net agresyvi. Ji pateikia žmogui susiaurintą pasaulio vaizdą, ignoruoja visas žmogiškosios egzistencijos subtilybes. Tai – plokštumų literatūra.

 

J. S. Daugelis šios literatūros personažų yra tik socialiniai vaidmenys ir funkcijos, tai nėra gyvi žmonės. Ne tik detektyvuose (seklys–auka–nusikaltėlis), bet ir meilės romanuose: neištikima žmona, apgautas vyras, aistringas meilužis, pamestas ar sukeistas vaikas.

 

R. T. Klasikinės komedijos tipiniai personažai. Bet tokias knygas kaip nuobodžią komediją skaitome tik mes, o daugeliui visa tai – labai rimta, net ašaras išspaudžia. Šitos komedijos daug kam išspaudžia ašaras!

 

S. D. Jei taip, pirmieji sovietinės literatūros dešimtmečiai yra popliteratūros amžius.

 

R. T. Tai jau kitas reiškinys: tada buvo prievartinė kultūra ir prievartinis menas. Nors ir „visaliaudiškas“, bet mažai jame buvo pramogos, skaitymo malonumo. Tai ne precedentas, bet nenormalumas.

 

J. S. Tačiau sovietmečiu visgi buvo daug popliteratūros.

 

S. D. Knygoje apie Joną Lankutį išspausdintas simptomiškas Vytauto Sirijos Giros laiškas Jonui Lankučiui, kuriame jis išreiškė didelį pasipiktinimą, jog jį kai kurie mokslininkai – tarp jų ir V. Kubilius – priskyrė prie „pramoginių autorių“. Rašytojas reikalavo, kad J. Lankutis, kaip autoritetingas mokslininkas, tai paneigtų ex cathedra, nes jam negarbė atsidurti vienoj gretoj su tokiais rašytojais kaip Alexandre’as Dumas (tėvas) ar juo labiau Justas Pilyponis(2).

 

J. S. Tačiau mūsų sąmonėje Vytautas Sirijos Gira toks ir išliko – kaip populiariosios literatūros autorius. Kaip geros kokybės kūrinių autorius.

 

S. D. Bet jam pačiam toks vertinimas buvo tiesiog įžeidimas.

 

J. S. Mat tuo metu populiarioji literatūra neturėjo tokio statuso, kokį turi dabar.

 

S. D. Kita vertus, ką reiškia sąvoka „liaudies rašytojas“?

 

J. S. Na, dabar sovietmečio ideologijų gal neanalizuosime.

 

R. T. Reiškė tik socialinę kilmę, pabrėžė klasinę priklausomybę, ir nieko daugiau. Su hedonistine populiariosios literatūros funkcija – nieko bendra. Jeigu liaudies, vadinasi, masių tribūnas, kolektyvinis dorovės bei teisingumo balsas, istorijos liudytojas ir pan.

 

S. D. Vis tiek tai buvo titulas, kuris tiesiog sugestijavo, kad tai – populiarus rašytojas.

 

L. Jak. Sovietmečio kultūros morfologija ypač sudėtinga – viena vertus, oficialioji politika skatino literatūrą tapti „populiaria“, kita vertus, itin neigiamai apibūdindavo užsienio „buržuazinę“ popliteratūrą, kuri taip pat orientavosi į plačią auditoriją. Sykiu tas metas liudija, kaip istoriškai mainosi artimų sąvokų turiniai – antai 1948 m. Petro Cvirkos prozos rinkinys buvo išleistas serijoje „Pigioji biblioteka“. Šiandieninių koncepcijų veidrody ir Jono Avyžiaus romanas „Chameleono spalvos“ atrodo tipiška populiarioji literatūra.

 

J. S. Taip, Loretos suintriguota ir aš atsiverčiau tą aštuntojo dešimtmečio bestselerį, perskaičiau trisdešimt puslapių ir nustėrau – gryna popliteratūra. O juk buvo laikoma rimta kūryba, kiek susilaukė diskusijų!.. Sovietmečiu buvo ir aiškesnės populiariosios literatūros kūrėjų: Vytautas Misevičius, Anielius Markevičius, Juozas Požėra, Jonas Mačiukevičius.

 

R. T. Jie visgi šiek tiek įpinti į politinį kontekstą, per juos galime prarasti šiandienos objektą, apie kurį pakalbėti čia susirinkome. Gal kas paaiškintų, kodėl sovietmečiu populiariosios literatūros sąvoka buvo taip neigiamai vertinama, nors rašytojus skatino rašyti masėms?

 

S. D. Bene bus kalta įžymioji Lenino frazė apie dvi kultūras buržuazinėje kultūroje – buržuazinę ir demokratinę? Tarybinėje visuomenėje tokio dualizmo negalėjo būti, menas turėjo būti suprantamas liaudžiai, pastangos turėjo būti abipusės: rašytojai privalėjo stengtis „priartėti prie liaudies“, liaudis – „pakilti iki tikrojo meno“. O jeigu menas tapdavo pernelyg rafinuotas, būdavo imamasi represijų, dažnai pasinaudojant pasipiktinusiu „liaudies balsu“. Liaudies rašytojo statusas yra tam tikras šio reiškinio raktas: kūriniai turėjo būti nesudėtingi ir lengvai transliuojami plačiosioms masėms. Kitaip tariant, didelė tarybinės literatūros dalis, bent toji, kuriai valdžia rodė akivaizdų palankumą, bet ne tik toleravo (nes paskutiniais dešimtmečiais toleravo ir daug tikrai rafinuoto meno), iš tikrųjų ir yra populiarioji literatūra. Bet pats terminas vartotas tik menkinant ją ir siejant su „išsigimusiais Vakarais“. Dabartinė painiava ir nesusipratimai kyla iš to sovietinio reiškinių nevadinimo tikraisiais vardais.

 

Dabar madas diktuoja kitos jėgos. Gaila, kad mūsų pokalbyje nedalyvauja nė vienas didžiųjų leidyklų redaktorius. Galėjo kas nors dalyvauti iš tų, kurie leidžia E. de Strozzi ar I. Buivydaitės knygas.

 

J. S. Jas leidžia „Alma littera“.

 

S. D. Manau, kad tokios leidyklos turi savo komercinių ir kitų kriterijų. Tačiau kebliausia yra tai, jog dabar į viešumą išeina tik tokie atsiliepimai apie šias knygas, kokius užsako leidėjai. Ir mes patys – literatūros kritikai – rimčiausiais veidais einame pristatinėti D. Jazukevičiūtės. Iki šiol vis nėra rimtos nepriklausomos kritikos. Kita vertus, dažnas kritikas nėra pasirengęs profesionaliai kalbėti apie populiariąją literatūrą. Rasa Drazdauskienė – bene vienintelė išimtis.

 

L. Jak. Jeigu pripažįstame, kad tokio tipo kultūra turi teisę egzistuoti, tai kūrinius vertinti irgi reikia pagal jų vidinę logiką. D. Jazukevičiūtė toje terpėje...

 

J. S. Visai neblogai atrodo.

 

S. D. Tačiau E. de Strozzi savo romanų Lietuvos rašytojų sąjungoje nepristatinėja.

 

J. S. D. Jazukevičiūtė ramiai gali savo romanus pristatinėti Rašytojų sąjungoje, jos lygis jai leidžia tai daryti, nebūkime tokie kritiški.

 

L. Jon. Tai, matyt, ir yra populiariosios literatūros aukštesnis sluoksnis. Jos knygose yra tokių blykstelėjimų, kurie tekstui suteikia vertės. Na, „Anarchistės išpažinties“ kaip romano labai išskydusi struktūra, tuos pasakojimus apie gyvenimą net romanu sunku pavadinti, bet... Ko pasigendame lietuvių populiariojoje literatūroje? Gerų siužetų, pasižyminčių įtampa, gyvu pasakojimu, įtraukiančių skaitytoją. Istorijų, kuriose nebūtų nieko nereikalingo.

 

J. S. Jau yra ir tokių knygų.

 

L. Jon. Pavyzdžiui?

 

J. S. Jono Banio „Vaiduoklis stiklainyje“ („Alma littera“, 2006) – trileris, kurį perskaičiau vienu ypu. Įtraukia nuotykių pilnas energingas pasakojimas, veikia atpažįstamas personažas – žymus istorikas, jo studentė provincijoje pakliūva į originalaus kriminalo pinkles. Kūrinio vertę pakelia sveikos ironijos dozė, autorius nesusitapatina su pasakojama istorija ir nesusireikšmina. Jauti, kad jis visa tai daro gerai išmanydamas žaidimo taisykles ir kad jam tai smagu. J. Banio romaną susiradau todėl, jog užkabino reklaminis triukas, neva ši knyga parašyta mobiliuoju telefonu. Tai, žinoma, tik masalas, bet juk reklama tuo ir maitinasi. O populiariosios literatūros iškilimo riba – 1995 m., ir ne tik dėl to, kad tuomet kartu debiutavo E. de Strozzi ir I. Buivydaitė, Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva (ryškiausias popliteratūros pranašas Edmundas Malūkas rinkoje pasirodė ankstėliau – 1992 m.). Svarbiau kas kita: apie 1992–1995 metus ima stiprėti komercinės leidyklos. Dar 1991 m. vyksta leidyklų krizė, po metų dvejų jos atkunta ir prasideda visas šis gamybinis procesas, populiariosios literatūros proveržis, tapęs pelningiausia leidybos pramonės šaka (greta vadovėlių). Dabartinę tokios prozos gausą itin paskatino rinkodaros mechanizmų įsigalėjimas, kryptingas leidyklų darbas ir nerašyta leidėjų nuostata – „skaitytojas visada teisus“. Ypač rinkodaros menas suklesti nuo 2000-ųjų, tad procesas strimgalviais įsibėgėja ir mus užplūsta kontroversiškų knygų lavina, kurios įspūdį dar didina tiražai ir nuolat kartojami to paties produkto leidimai. „Eridanas“ publikuoja fantastinę literatūrą, „Magilė“ spausdina Daivą Vaitkevičiūtę, „Rosma“ – Edviną Kalėdą, Kundrotas ir Lyva su „Pasvirusiu pasauliu“ susiję rašytojai ir pan. Devynis romanus parašė Vytenis Rožukas, E. de Strozzi publikavo dvylika romanų, I. Buivydaitė – aštuonis ir t. t. Abi – gan brandaus amžiaus prozininkės, teigiančios, kad joms rašymas – pabėgimas nuo tikrovės. Buvo liūdna, nuobodu ir tuščia, tad ėmė ir pradėjo rašyti. „Ir rašo. Be jokio talento, bet argi tai bėda?“ – pasakotojos vardu ant savo romano „O šventasis naivume!“ viršelio manifestuoja „Vagos“ debiutantė Rasa Velijevaitė.

 

R. T. Tai ir gerai, aš to net neironizuoju. Mane glumina tik skaitančiųjų masės ir stebina komersantų apsukrumas. O kad moterys rašo ir kad jos taip pagerino savo ir dvasinį, ir materialų gyvenimą – tik džiaugtis reikia. Tai geriausia išeitis iš gyvenimo vargo, iš nykybės – geresnės nesugalvosi. Beje, man patiko ir D. Vaitkevičiūtės „Moterys meluoja geriau“. Intriguojantis dinamiškas pasakojimas, tikroviški kontekstai. Gali pasirodyti, kad mano vertinimai prieštaringi, bet aš tik keičiu požiūrio pozicijas. Man smagu, kai žmogui pasiseka ir jis sulaukia dėmesio, net sėkmės. Ir kartu nelinksma, kad Lietuvoje triumfuoja tik populiarioji literatūra. Čia matau pelno siekiantį tarpininką, prekybininką, kuris autorių tarsi nusavina, investuoja į jo vardą pinigus, o paskui jau šienauja pelną. Žiūriu į tų knygų viršelius ir matau tik rėksmingą reklamą. Matau ryškias spalvas ir gundančius pavidalus, kurie taikosi į mano erotinį instinktą ir kartu į mano piniginę. Knygų apipavidalinimas beveik nesiskiria nuo „glianco“ žurnalų viršelių. Vidutiniški autoriai dirbtinai sureikšminami, o visuomenėje ugdomas vidutiniškas ar net prastas skaitytojo skonis. Nelieka balanso, nes atramos netenka elitinė kultūra. Kita vertus, rimtų reikšmingų kūrinių taip pat neturime, vienos nuobodybės arba įmantrybės, prisidengusios postmodernizmo vardu. Nors ir tas jau visai nebemadingas.

 

L. Jon. Pabėgimas nuo tikrovės buvo būdingas ir daugeliui aukščiausio lygio rašytojų. Įdomu, kaip Marcelio Prousto personažas kalba apie gerumą, moralinį prakilnumą, kurį jo mama iš senelės išmoko vertinti labiau už viską gyvenime. Ir priduria: „Tik daug vėliau aš įtikinau ją, kad nereikia to labiau už viską vertinti knygose.“ Toks ir yra rimtosios literatūros požymis: ji išlaiko distanciją nuo viso to, ką vadiname gyvenimo normomis. Net jei melodramose pabėgama nuo gyvenimo, jose įkūnijama ne literatūrinė fantazija, bet labai gyvenimiška svajonė apie laimę. Galima sakyti, netgi buitinė svajonė. 2007 m. pasirodė du labai jaunų autorių romanai. Aistės Vilkaitės „Nojus ir Ema“ atitinka visus popliteratūros kriterijus, padarytas gan neprastai. Tai lyg ir meilės romanas, bet į jį dar įpinta magija, mistika. Viskas suauga į vieną svajonę, kuri komplikuota, bet gyvenimiška. Antras romanas – Vaidos Blažytės „Ieškojimai“. Jis mane iš pradžių trikdė, glumino, kol jį siejau su gyvenimiškom normom, su viskuo, kas mums įprasta, ir knygoje bandžiau pamatyti tik tokio normalaus gyvenimo paralelę. Tačiau pažvelgusi kitaip, romane pamačiau tai, kas būdinga menui – vaizduotės kuriama fantazija. Nors ir nesiryžčiau to romano labai ryžtingai ginti, bet jis yra įdomus žingsnis į rimtąją literatūrą, kurios jau tikrai nesupainiosi su popsu.

 

J. S. Na, tarkim, E. de Strozzi irgi turi istorinių, „baltiškų“ pretenzijų ar svajonių. Romanuose „Galindijos princesė“, „Lansanijos princas“ matyti noras operuoti lyg ir istorinėmis patriotinėmis kategorijomis derinant jas su jausmingom fantazijom. Nerandu žodžių pasakyti, kaip tai beviltiška.

 

L. Jak. Šie autoriai žino, kokia turi būti herojinė literatūra ir gal bando ją imituoti.

 

J. S. Sakyčiau, veikiau redukuoti, jie smarkiai viską supaprastina. Imitacija jau reikštų kur kas aukštesnės literatūros lygmenį.

 

L. Jak. Todėl tai tenka vertinti kaip pretenzijas, apie kurias kalbėjo Regimantas.

 

R. T. Pretenzijos elementai labiausiai ir erzina. Kažkoks susireikšminimas, pasipūtimas. Tai ir trukdo adekvačiai vertinti populiariosios literatūros kūrinius. Jei būtų rašoma tiesiog smagiai, įdomiai ar jausmingai, pagal kanonines tokios literatūros formas – puiku. Bet ne, autoriai dar nori būti iškilesni už kitus, kilnesni, tauresni. Belieka tik žingsnis iki grafomaniško puikybės tenkinimo. Nenuoširdu, melaginga, kartu – infantiliška. Kartais galvoju, kad tikra kūryba – tai visgi kažkoks savęs atsižadėjimo veiksmas, kuris įmanomas tik brandžiai asmenybei. Visa kita – saviraiška, narcisizmas, infantilumas. Tokia kūryba pasmerkta užmarščiai. Postsovietinėje lietuvių literatūroje atsirado keistos žirklės: populiariųjų knygelių autoriai ėmė pretenduoti į filosofines tiesas ir gretintis prie elitinės literatūros, o rimtieji mūsų kūrėjai ėmė taikytis prie masių skonio, pataikauti neišlavintam skaitytojui, į savo kūrinius įtraukdami populiariosios literatūros masalus: sensaciją, sensualizmą, erotinius padažus ir visa kita. Nebeliko grynų produktų. Man ir R. Gavelis, ir J. Ivanauskaitė kartais smarkiai padvelkia popsu. Taip atsitinka, kai žmogus pradeda rašyti nebe sau, bet leidykloms ir vartotojams. Kai kyla baimė dėl savo gaminamos produkcijos realizavimo. Arba kai jau rašoma tiesiog iš inercijos, tarytum dirbant kokį buitinį darbą. Man rašytojas ir poetas nereiškia profesijos. Šitie žodžiai man atrodo liguisti, nesveiki, megalomaniški. Ypač nemalonu, kai žmogus ima save vadinti poetu arba filosofu. Tokių specialybių nėra, tai tik nomenklatūriniai nesusipratimai, tik sąmonės būsenos, kurias, beje, kartais gali patirti kiekvienas jautrios sąmonės žmogus. Tik dėl parašytų knygų kai kada vieną kitą įvardijame iškiliais poeto ar filosofo epitetais, bet tokiame įvardijime slypi ironija. Kai tie žmonės pasiima į ranką ne plunksną, bet šaukštą ar atlieka kitus elementarius gyvenimo reikalus, juose nebematau jokio poeto ar filosofo. Tačiau tos etiketės yra tarsi masalas, kuris stipriai traukia rašančiuosius savimylas. Čia aš, matyt, per aštriai pasakiau. Bet tai, kad išlaisvėjusioje visuomenėje vidutinybėms atsiranda visos sąlygos susireikšminti, faktas. Neliko ir Rašytojų sąjungos narystės reikšmės. Seniau masinį žmogų baugindavo svarbūs pavadinimai, jis tiesiog nedrįsdavo būti RS nariu.

 

J. S. Taip, dabar masėms priklausymas institucijai turi neigiamą reikšmę. Labiau vertinami „iš gatvės atėję“ rašantieji. Jie neva yra laisvesni, originalesni, arčiau paprasto žmogaus. Bravūriški, reklamuojantys patys save.

 

L. Jon. Dar yra ir mada. Šiuo metu, vadinamojoje postmodernizmo epochoje, ryškus kai kurių masinės literatūros aspektų susiliejimas su rimtosios literatūros formomis. Kita vertus, tai jau buvo būdinga nuo antikos laikų. Kas, tarkim, yra Sigitas Parulskis? Jo romanai patrauklūs, lengvai skaitomi, bet negalėtume sakyti, kad tai yra popliteratūra. Klesti mada rašyti efektingai, smūgiuojant skaitytojui į sąmonę, kartu stengiantis išlaikyti aukštosios literatūros matmenis. Bet man buvo gražu, kai pasirodė visiškai nuo tos mados atitolęs Valdo Papievio romanas „Vienos vasaros emigrantai“, parašytas lygiai tokiu pat stiliumi, kaip autorius rašė dar sovietmečiu. Galima sakyti, šis autorius visiškai atsilikęs, nepaiso mados, bet tai – labai gražu. Kita vertus, nesinorėtų, kad visa gera literatūra būtų panašiai rašoma, tarytum retrostiliumi. Šiandien pagrindinė mūsų literatūros ypatybė – nepaprasta jos įvairovė, kokios mūsų literatūros istorijoje dar niekada nebuvo.

 

R. T. Taip, ir tuo reikia tik džiaugtis, kaip ir visomis gyvenimo galimybėmis, laisvėmis. Ir, matyt, reikėtų baigti pokalbį pageidavimu, kad šita įvairovė augtų ir kokybiškai. Kad konkurencinėje kovoje subręstų ir gera populiarioji literatūra su tipologine bei žanrine įvairove. Kad emocijų išsiilgęs vartotojas gautų gerą produkciją. Ir kad greta šitos pramogų kultūros tyliai ramiai subręstų ir prasmingesni, išliekantys laike tekstai, skirti mūsų dvasiai. Aš, deja, kol kas mūsų kultūroje nematau nei smagių pramogų, nei kokių nors dvasios aukštumų. Gal tai mano asmeninė problema, bet mane vis labiau traukia mūsų klasika. Man gera pasėdėti su Žemaite, pajuokauti su Vaižgantu, susirasti dar vieną kitą dvasios protėvį. O pramogos?.. Pramogų Europoje ir taip yra labai daug, visą gyvenimą šiandien mums nori pateikti kaip pramogą, kaip nesibaigiančią šventę. Už kurią, beje, reikia mokėti. Arba ugdyti dvasios imunitetą.

 

J. S. Kaip apie mūsų socialines struktūras rašė Arūnas Sverdiolas, mes visi gyvenome (ir tebegyvename) lyg korio akutėse, nesusisiekdami vieni su kitais, nežinodami vieni kitų vertybių. Kas skaito populiariosios literatūros knygas, tas nepažįsta elitinių autorių, ir atvirkščiai. Gal jau turėtume būti universalesni ir pakantesni? Gal jau išrėpliokim iš tų savo akučių? Ir skaitytojai, ir rašytojai, ir literatūros kritikai?

 

R. T. Man atrodo, kad, į Lietuvą įsiveržus kapitalizmui ir suklestėjus komercijai, Lietuvoje smarkiai išaugo vartotojiška visuomenės dalis, sustiprėjo miesčioniškas jos sluoksnis, kaip ir naujoji mūsų buržuazija. Žodžiu, biurgerių luomas. O kartu su juo – ir atitinkama kultūra. Pramogų industrija, masiniam vartotojui skirtos pramogos. Koks mūsų kapitalizmas, kokia bendroji šiuolaikinės Lietuvos kultūra, tokios ir pramogos, tokia ir masėms skirta literatūra. Ji nei bloga, nei gera, ji tiesiog masinė, tiesiog populiari. Ji yra tokia, kokia yra, ir tik tokia gali būti. Ir čia mes susirinkome ne sielvartauti dėl jos kokybės ar cypauti dėl pertekliaus, bet susirūpinti savo refleksijomis. Rašytojai kaip moka, taip rašo, kai kuriems visai gerai sekasi, o mes apie jų knygas kalbėtis dar tik mokomės. Mes ilgai gyvenome pernelyg rimtai, lyg žmonės, neturėję vaikystės, lyg uždraudę sau paprastus gyvenimo malonumus. Na ir kas iš to? 

 

_____________________________

1 Meilė baigiasi vestuvėmis, ir šviesa įveikia tamsą.

2 M. Burokas: „Dėl šitos pavardės rašymo buvo kilę neaiškumų (Piliponis ar Pilyponis?), nes knygos dažnai būdavo pasirašytos skirtingomis pavardės formomis. Tačiau giminių suteiktais duomenimis (Nemunas. – 1988. – Nr. 6), vis dėlto reiktų rašyti Piliponis.“ Žr.: Burokas M. XX a. trečiojo ketvirtojo dešimtmečio populiarioji proza. http://www.literatura.lt/TXT/37_1/burokas.htm

 

Parengė Regimantas Tamošaitis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)