Tęsinys. Pradžia 2008 m., Nr. 2
Pagal „Žalios kortos“ reglamentą man dar esant Lietuvoje reikėjo susirasti Amerikoje globėją, kuris priglaustų ir tris mėnesius išlaikytų mano šeimą (maždaug tiek laiko tenka laukti dokumentų, leidžiančių oficialiai įsidarbinti). JAV ambasada dar reikalauja turėti ir pinigų. Nepamenu tiksliai kiek, bet tikrai keletą smagių tūkstantėlių, paliudytų atitinkamais dokumentais (banko sąskaita, nekilnojamojo turto įvertinimu ir pan.). Tačiau nors ir kiek tų savo pinigų vežtumeis, būtina, kad tave kažkas globotų bent formaliai. Kad būtų kam galvą nurauti, jei ten tau kas nors bloga nutiktų. Tarkim, jei reikėtų išskaičiuoti draudimo išlaidas. Juk pirmus mėnesius, kol dar nedirbi, esi neapsidraudęs, o valstybei reikia garantijų. Tad globėjai ir yra tokia garantija. Taigi jie ir rizikuoja. Bet susirask, kad nori, tokių geradarių! Nei giminių ten, nei draugų neturėjau.
Tačiau kažkaip susiradau. Čia viską lemia pinigai. Yra netgi nusistovėjęs mokestis už prieglaudą patvirtinančius dokumentus, kuriuos reikia įteikti JAV ambasadai. Sumokėjau per tarpininką – Lietuvon trumpam užsukusį jaunuolį. Jis mums įteikė pasirašytus ir JAV notaro patvirtintus dokumentus, kad mūsų šeimos Čikagoje laukia tokie ir tokie asmenys – priims, globos, maitins, kol rasime darbo. Mes tam tarpininkui įteikėme pinigus. Dar gavome priedo nemokamos reklamos – pasakojimų, kaip Amerikoje puiku! Tik skubėk, kiek gali, išsiparduok, mesk viską velniop ir pirmyn į aukso glėbį! Kiek tas amerikinis vėjo pamušalas gauna už tokias reklamas – nežinau. Gal ir nuoširdžiai kalbėjo, nesu tikras. Čia kaip kam tas indiškos pasakos dramblys atrodo...
Oro uoste mus ir pasitiko tie naujieji šeimininkai – globėjai, nors sumokėti už parvežimą teko daugiau, nei šiaip taksi kainuotų. Na, čia už konspiraciją, pasakytų nemirtingasis Ostapas Benderis. Vis dėlto labai priekaištauti neturėčiau, nes ten cirkuliuoja ir fiktyvūs „prieglaudos“ dokumentai. Nuvykę emigrantai jokių globėjų taip ir nepamato, nes tokie dažniausiai ir neegzistuoja – pavardės netikros, taip pat ir visa kita. Svarbu, kad būtų popierius ambasadai, tačiau tikras dalykas čia tik tavo paties pinigai. Tik dėl jų ir veikia visa sistema. Neretai naujieji emigrantai kišenėje teturi popieriaus skiautelę su kokio panašaus likimo draugo ar pažįstamo adresu. Parodo tą popieriuką taksistui, ir – pirmyn.
Tad mūsų pradžia – galimybė realiai apsistoti pas tautiečius, iš tiesų buvo prabanga. Mus priglaudė pagyvenusi porelė, kiek ankstesni emigrantai. Lietuvoje jie kažkada užsiėmė intelektualia veikla, čia, suprantama, jau ne. Bet nepasidavė, kūrė savo biznį, kartu svajojo ir apie intelektualinių galimybių realizavimą. Bet tam būtina išsilaisvinti – kažkas kitas turi dirbti už tave ir tau uždirbti. Tada gali sau linksmas dainuoti, šokti, kad ir operas kurti. Blogiau, jei tos mėlynosios paukštės tenka siekti visą gyvenimą. Tada dažniausiai sulauki tik senukų prieglobsčio...
Kaip tik tokiu bizniu – emigrantų globa – mūsų geradariai ir užsiėmė. Jie jau buvo įsigiję antrąjį namą (kreditu), priiminėjo juose naujus emigrantus bei karšino senelius (vienas namas jiems ir buvo atitekęs iš nukaršinto senuko). Dar vėliau jie net ryžosi restorano bizniui, tačiau bankrutavo ir grįžo namo į Lietuvą. Apie juos rašė ir Lietuvos spauda.
Tačiau mums konspiracija ir toliau kainavo gana solidžiai. Kaina už parą, tiesa, su maitinimu – 100 doleriukų (bet kokiame motelyje būtų pigiau). Vėliau teko sutikti lietuvių, praėjusių tokią pat kapitalistinę globą. Kai iš tavęs jau išsunkia visus atsivežtus pinigėlius, tada ir eik sau, kur akys veda. Gerai dar, jeigu ištempsi iki to laiko, kai paštu ateis tas social security numeris (leidžiantis dirbti dokumentas). Bet žmonės puola į darbus nieko nelaukdami, dažniausiai kartu su nelegalais. Griebiasi įvairiausių valymo, globos, statybos darbų.
Tačiau mums pirmiausia rūpėjo šeimos reikalai. Svarbiausia buvo savo paaugliams rasti tinkamą mokyklą. Ne negrų ar meksikiečių, bet ir ne turtuolių baltųjų amerikiečių. Nes prestižinėse mokyklose vis dėlto blogiausia. Jeigu tėvelis neatveža savo atžalos paskutinės markės mersedesu – vaikas klasėje pajuokiamas, niekinamas. Čia kiekvienas turi laikytis savo luomo reikalavimų. Pagal mokyklą ir gyvenamoji vieta. Tad apie darbus iš pat pradžių galvoti negalėjau. Bet tai ir atitiko oficialias „Žaliosios kortos“ emigracijos taisykles.
Taigi, apsistojome tų globėjų name. Aplinka tipiškai monotoniška, kaip jau rašiau – kolchozinė. Kitokių miestų, tiesą sakant, Amerikoje beveik ir nėra. Tai tik Europa gali pasigirti tūkstantmete architektūros įvairove, romantiška miestų dvasia. O čia viskas daug praktiškiau. Romantiški čia tik mums neįprasti rajono gyventojai – daugiausia negrai ir arabai. Jie žmonės kaip žmonės, net labai malonūs, tačiau patogiai nesijautėme. Kelios parduotuvės aplinkui taip pat buvo neįprastos, vien arabiškas maistas, o modernių supermarketų be transporto nepasieksi. Globėjai mus maitino, tad teko tupėti jų namuose tarsi karšinamiems pensininkams ir laukti dokumentų.
Nenuostabu, kad iš pradžių jautėmės prislėgtai ir tiesiog košmariškai. Vaikai, prisiklausę kalbų apie amerikinį rojų ir pajutę, kad čia neteko visko, ką turėjo – draugų, Vilniaus gatvių, parkų, diskotekų bei kitų jaunimui svarbių dalykų, – kone pajuodę žvelgė į mane. Kaip vėliau prisipažino, mintyse sakydavo: tėve, į kokį pragarą mus čia nudanginai, vežk atgalios! Bet tylėjo, suprasdami, kad kelio atgal nebėra. Peržegnoti darbai, parduotas butas. Pamažu manyje brendo niūri mintis, kad tai buvo didžiausia mano gyvenimo nesąmonė, baisiausia klaida, kokią tik galėjau padaryti.
Savo butą Vilniuje buvome pardavę už 20 tūkst. dolerių. O po kelerių metų jo kaina pakilo beveik iki 100 tūkstančių. Tai ne Lietuvos piliečių perkamoji galia pakilo, bet bankai atkuto. Jie, įvesdami kreditinio pirkimo mechanizmą, sudarė galimybę žmonėms lįsti į ilgametes skolas. Taip kilo sąlyginė žmonių perkamoji galia, pagal kapitalo dėsnius keldama ir butų bei namų kainas, kurių jie tikrai neverti. Tad, jei norėtume grįžti į buvusį gyvenimą, šiuo metu mums reikėtų užsidirbti ne mažiau 100 tūkstančių, bet iki tol kainos pakiltų dar labiau. Ir net jei man pavyktų kada nors pavyti tą Lietuvos klestėjimo fantomą, vėl įsikurti Vilniuje, tai tebūčiau atgavęs tai, ką ir taip turėjau, ką praradau, o visas tikrai amerikietiškai kruvinas prakaito vaisius tektų bankininkams! Na, gal Lietuvos gerovei – patikslintų mane verslo patriotai.
Galvojama, kad kapitalizmas padeda žmonėms geriau gyventi. Tačiau jei kalbėtume tiksliau: jis greitai padeda žmonėms rasti ir tikrąsias gyvenimo vertybes – pinigą, kaip esminę ideologinę orientaciją. Kapitalizmo pasaulyje visada žinai, dėl ko gyveni ir dėl ko esi gimęs. Ir tik pabandyk galvoti kitaip! Ne veltui čia, Amerikoje, kaip vėliau patyriau, vidurinės mokyklos absolventai paprastai nežino tokių vardų kaip Shakespeare’as, Goethe, Dante. Užtat visi moka išrašyti čekį ir manipuliuoti banko kortele. Juk pasaulio ateitis priklauso nuo verslininkų ir bankininkų. Ir jei netampame tokie kaip jie, tai bent jau jų dvasia persiimame, išmokstame jų akimis viską matyti ir teisingai viską vertinti.
Reikia mokėti gyventi – mąsčiau ir aš, veizėdamas į kepantį blyną mikrobangų krosnelėje. Tai buvo pirmas reikšmingesnis mūsų šeimos pirkinys. Čia jis kainavo nedaug (nors pirkome vis dar už atsivežtus pinigus), tačiau Lietuvoje sau šito negalėjau leisti. Ir kepu štai mikrobangų krosnelėje blyną, ir galvoju sau, stebėdamas, kaip jis svyla: mano mieli Lietuvoje palikti draugai, iškeičiau jus štai į šitą blyną. Ir pats po truputį apsikepinu, aklimatizuojuosi.
Mūsų globėjai vis dėlto skyrė mums dėmesio – rado laiko nuvežti į artimiausius prekybos centrus, aiškino, kaip ir kur geriau galima išleisti pinigus, kartu ieškojome padoresnės mokyklos vaikams. Tad apie juos turėčiau pasakyti daug ką gero. Jie tiesiog nuoširdžiai priėmė kapitalistinės sistemos diktuojamas prasigyvenimo taisykles. Tačiau visgi jie lietuviai inteligentai, ir dar buvę sovietikai. Tai reikšminga. Anot vietinio pokario lietuvių išeivių laikraščio, sovietų sistema sužalojo žmones pirmiausia todėl, kad neišmokė jų gyventi ir dirbti konkuruojančio kapitalizmo sąlygomis. Su tuo reikia sutikti, iš tikrųjų taip ir yra. Tik dar reikėtų patikslinti – sovietai nuzulino iltis. O jas reikėjo galąsti. Toks mat čia pasaulis. Sovietai apskritai zulino viską – tiek intelektualinę, tiek komercinę veiklą. Jie pažabojo ir Bažnyčią, ir prostitutes (šios iš viso negalėjo viešai rodytis – tai varganas laikas buvo!).
Tai kaip dabar tie mūsų vargšai solidaus amžiaus globėjai galėjo atsiauginti iltis, išsiugdyti šiam pasauliui būtiną sveiką plėšrumą? Jie buvo tiesiog žmonės. Supratę mūsų sunkoką situaciją (svetimoje šalyje, su vaikais), jie nuoširdžiai stengėsi mums padėti. Net sumažino kasdieninį mokestį ir padėjo įsigyti automobilį – visai šaunų mikroautobusiuką visai šeimai! Ir kas žino, gal kaip tik jų ta vis dar gyva altruistinė inteligencija neleido jiems galutinai įsitvirtinti, išsilaikyti toje Amerikoje. Dar po kelių savo intensyvios veiklos metų jie tiesiog kapituliavo. Kaip jau rašiau, viską metę, jie grįžo į Lietuvą. Amerikos pasaulis – kur kas kietesniems žmonėms. Kurių iltys sveikos.
Kiek pastoviau įsikurti Amerikoje mums padėjo laimingas atsitiktinumas. Maisto parduotuvėje kartą sutikome pokario kilmės tautietę – pagyvenusią vienišą ledi, bet ne pagal metus energingą. Tarp savo pokario išeivių ji pasižyminti kaip aktyvi kultūros veikėja. Taigi, susipažinome, įsikalbėjome. Ir ji mus maloniai pakvietė apsistoti savo namuose (veltui!), kol susirasime sau pastovų būstą. Tada lengviau atsikvėpėme, liovėsi baisus pinigų tirpimas, bent iš dalies atslūgo psichologinė įtampa. Su tokiu rūpesčiu galima ir iš galvos išeiti. Tad, jau spėję kiek išsigąsti kapitalizmo ilčių, dėkojome likimui gavę prieglobstį iš geros valios, ne už pinigus.
Vis dėlto tos geraširdės moteriškės elgesys buvo netipiškas sistemai. Per didelis gerumas ar altruizmas čia prie gero nepriveda. Jai teko panaši dalia kaip ir mano pirmųjų globėjų. Po kelerių metų ji jau nebeįstengė atlaikyti valdžios mokesčių spaudimo (yra toks turto mokestis namų ir butų savininkams, todėl, jei nesuki biznio, namą ne visada išlaikysi). Ji buvo priversta išsikelti į kuklų butuką, kuriame, jau ir geriausių norų vedama, svetimo nebepriglaustų. Amerikoje gyventi reikia pagal jos taisykles.
Maždaug po poros savaičių tos moters pastangomis išsinuomojome butą jau visai padoriame rajone, kur ir vaikams buvo mokykla. Ta buto nuoma nėra toks jau paprastas dalykas, kaip atrodo. Neretai sunku ištrūkti iš tam tikro uždaro rato. Buto savininko tavo pinigai nedomina. Čia niekas taip greitai netirpsta, kaip jie. Pinigus reikia nuolat uždirbti. Todėl visada klausiama apie einamąsias pajamas. Kur dirbi ir kiek laiko dirbi? Nuomotojas reikalauja bent poros paskutinių mėnesių atlyginimo paliudijimo (čekių šaknelių). Bet aš dar nedirbu. Laukiu socialinio draudimo numerio, be kurio neįdarbina. Tačiau darbo gali ieškoti tik konkrečiai kažkur gyvendamas (kitaip nepriims). Taip pat ir mokykla neapiformins tavo vaikų, jei negyveni tame rajone. Gal tu to savo socialinio draudimo numerio ir nesulauksi, kas tave žino? – sukasi mintis savininko galvoje. Todėl – viso gero! Tai tipiškas siužetas, bet žmonės įsitaiso ar įsidarbina kaip nors apeidami tas taisykles. Mums šiuo atveju padėjo mūsų geroji fėja, pateikdama nuomotojui savo dokumentus, duomenis – kaip savotišką mūsų patikimumo paliudijimą. Visa tai rašau, kad būtų aiškiau, su kuo žmogui tenka susidurti šioje sapnų bei svajonių šalyje.
Iš pradžių buvo sunku įsigyti net mobilųjį telefoną. Kompanija prašė užstato, kurio sąlygos tikrai žeminančios. Net 800 dolerių! Paskaičiavau, kad teoriškai pagal jų teikiamą planą – net jei piktybiškai nemokėčiau mokesčio – per metus susidarytų ne daugiau 400 dolerių skola. Tad nuo manęs lupo kaip nuo kokio nepatikimo kriminalo. Bet mus, europiečius, čia panašiai ir traktuoja. Kita vertus, kodėl aš turiu pasitikėti kompanija ir mokėti jai šitiek pinigų? Bet tenka pasitikėti, kur dingsi. Be to, tai ir gera pradžia pratintis prie visokiausių finansinių sandėrių. Atvykęs į šią šalį privalai jai tarti: aš visas tavo! Kartu su visais savo atsivežtais ir būsimais pinigais...
Naujasis amžius
Į Ameriką emigravome prieš Naujuosius metus. Ne bet kokie tie Naujieji buvo, o ypatingi – 2000-ieji! Jau gyvenome sėkmingai išsinuomotoje, palyginti geroje vietoje, ne per toliausia nuo Dauntauno. Taigi vos ne geografiniame Čikagos centre. Turėjome keletą naujų pažįstamų, bet tai nereiškia, kad jau gali veržtis pas juos į svečius. Svečiuotis čia įprasta tik šeimos nariams ir paprastai per Kalėdas. Tada suaugę vaikai iš visų JAV kampelių keliauja lankyti senų tėvų. Vėliau sužinojome, – čia egzistuoja įsisenėjusi vienišų, apleistų senukų problema. Vaikai tėvų nelanko, nes neturi laiko – dirba!
Nagi mes, dar vakarykščiai europiečiai, nusprendėme Naujuosius sutikti bent jau gryname ore, lauke saliutų pažiūrėti. Gražiausi jie, suprantama, Dauntaune. Jau buvo vėlokas metas, nebedaug iki tų Naujųjų, bet susėdome ir išvykome. Kad ir nepasieksime Dauntauno, vis iš arčiau pasigrožėsime.
Kadangi tai buvo mūsų pirmosios savaitės Čikagoje, tai ir kelią težinojau iš žemėlapių. Todėl važiavome tylėdami, susikaupę. Tiesa, klausėmės muzikos iš automobilio radijo, kuri švenčių proga buvo linksma ir tinkama – senasis rokas... Tuščiomis gatvėmis lėkėme greitai, – vis dėlto kelias ilgokas, daug sankryžų. Dar nesigaudžiau, kaip važiuoti autostrada, be to, mums buvo įdomu stebėti naktinį miestą – tuščią ir lyg negyvą. Rodėsi keista – kaip čia viskas lygiai dvyliktą valandą ims ir atgis? Bet juk turės atgyti – miestas juk nemiega, laukia naujosios eros pradžios!
Tačiau kai tolumoje išniro dangoraižių siluetai, supratome, jog iki jų iki dvyliktos nebespėsime. Tada dar nežinojome, kad ir spėję, vargu būtume ką laimėję. Saliutai ten leidžiami nuo Mičigano ežero pusės, taigi, jau už visų dangoraižių, ir nežinia, ar mums būtų pavykę kur nors pastatyti automobilį. Ar saliutuojama iš laivų, ar tiesiog nuo pakrantės – sužinoti neteko (beje, kitais metais, kada jau dirbome, tai ir neberūpėjo). Tačiau saliutai geriausiai matosi nuo ežero pusės, todėl ten ir spiečiasi saliutų mėgėjų būriai.
Tą naujametę minią, daugiausia jaunimą, televizijos žinios traktuoja kaip specifinį reiškinį – saliutų mėgėjai. Tai man priminė lietuvišką terminą – automėgėjai... O nusipirkęs, pavyzdžiui, laikrodį, tampi laikrodžių mėgėju? Čia ne šiaip nesusipratimas ar kalambūras. Tai – politika ir ideologija! Sovietų laikais, kai automobilių buvo mažai ir įsigyjami jie būdavo ne vien pagal turtinius faktorius, bet netgi daugiau ideologinius, partinius ar dar galas žino kokius (juk paskyros automobiliui reikėdavo laukti išrinktųjų eilėje), tai ir pavadinimas buvo toks, specialiai sugalvotas, maskuojantis nomenklatūrinę sistemą. Tą automobilį gali turėti kiekvienas sovietinis pilietis, bet štai jį turi tik ypatingi aistruoliai – mėgėjai. O jei tu jo neturi, vadinasi, tau jo ir nereikia. Nemėgsti važinėtis, esi ne mėgėjas... Amerikoje yra kiek kitaip: pomėgį naujamečiams saliutams nulemia ne kokia nors ideologija, bet savaiminė būties tėkmė – tam tikros gyvenimo aplinkybės ir žmogaus galimybės. Čia mėgėjais tampama iš tikrųjų... Šiaip visas miestas prieš pat Naujuosius, kaip greitai patyrėme, irgi miegojo kuo tikriausiu vidurnakčio miegu.
Taigi mus automobilyje, kaip ir visą darbininkiškąją Čikagą, nuo saliutų saugiai skyrė Dauntauno dangoraižiai. Neįvertinę šios aplinkybės, nusprendėme sustoti ir reginio sulaukti kur nors neprivažiavę Dauntauno. Prisiglaudėme vienos gatvės šone, iš kur buvo gerai matoma Dauntauno panorama. Lengvai pasnigę, mirtina tyla, namų langai užgesę. Kiek tolėliau priekyje prapėdino keletas nuo šalčio susigūžusių vyrukų. Matėme tik siluetus, bet mums pasirodė, kad tai negrai. Dėl viso pikto išjungiau radiją ir liepiau šeimynai palenkti galvas – geriau, kad mūsų automobilis atrodytų tuščias, kaip ir visi kiti, stovintys gatvių pakraščiuose.
Elgėmės teisingai, juk visą Dauntauną supa kaip tik vargetų rajonai. Taip jau yra pagal žinomą gamtos dėsnį, kad tirščiausios sutemos būna prieš aušrą. Ir tą visų išsvajotą dauntaunišką rojų iš visų pusių supa klaikūs seni pastatų arba įtartinos erdvės, kur vegetuoja visokie laimės beieškantys arba jau tokią viltį galutinai praradę tipai. Mums pasirodžiusi įtartina grupelė nutolo kažkur į šoną, tarsi nuniro į visiškai tamsių, gal ir apleistų namų gelmę, bet staiga iš ten paleido automato šūvių pliūpsnį!.. Iš pradžių pagalvojau – pagal visus lūkesčius tai turėtų būti fejerverkai, kokios petardos. Bet nieko panašaus į fejerverkus nesimatė, nei čia kam rūpi tie saliutai (kaip netrukus įsitikinome). Taip ir likome spėliodami – kokie čia buvo garsai? Persigandusios žmonos nuomone, tai neabejotinai kovinio automato šūviai, man tai irgi nebuvo panašu į saliutą, sūnus nustebęs visaip galvojo, o duktė sakė – tik maunam iš čia nebesvarstydami!..
Po kelerių metų be žinios dingo vienas mano darbovietės kolega – jaunuolis amerikietis. Mane netgi, kaip vieną iš paskutinių jį mačiusių, apklausė FTB. Apie tą tragišką įvykį pranešė televizija. Jaunuolis nebeatsirado, aptiko tik jo automobilį – kaip tik tose apylinkėse, kur mes laukėme naujamečio saliuto.
Paskui, mūsų laimei, jokie vyrukai daugiau nesirodė, ir tie patys nebeišlindo, nors mūsų laikrodžiai jau skelbė dvyliktą valandą! Naujo tūkstantmečio pradžia! Vėl įjungiau radiją, tik nebe taip garsiai. Trumpi, lakoniški sveikinimai muzikos fone, kuri nenutilo nė akimirkai (šiaip, skelbiant reklamas, muzika nutildoma). Bet kur tie mūsų Dauntauno saliutai? Jų nebuvo! Tiksliau, jie buvo, ir kas žiūrėjo televizorių – juos matė, taip pat ir Lietuvoje. Ten gal net geriau, nei daugeliui buvo matoma Čikagoje. Galėjo bent įsivaizduoti naujametį amerikinį rojų, kurį iš tikrųjų sudaro daugiausia europiečiai studentai, šiaip pramogaujantys turtuolių vaikeliai ir smarkesni visokio plauko vietiniai dykūnai.
Tačiau mes, būdami visai šalia Dauntauno rojaus, nieko nematėme – absoliučiai nieko, tarsi šiame mieste nieko ir nevyktų. Buvome įsitikinę, – saliutai yra, tik mums juos užstoja masyvūs tolimų dangoraižių pastatai, kurie naktiniame fone atrodė gana niūrūs. Gal vis dėlto per arti privažiavome, iš toliau gal būtume ką nors ir išvydę, tačiau tie svarstymai jau nebeturėjo prasmės. Teko užvesti variklį ir pasukti atgal. Buvo gaila vaikų, nes jiems tas simbolinis perėjimas į dvidešimt pirmą amžių buvo reikšmingas ir kaip biografinis faktas, ir kaip dvasinis poreikis. Juk jie tikėjosi kažko ypatinga! Kažko tokio, ko jiems pavydėjo Lietuvoje likę draugai. Kurie, gerai žinojome, Naujuosius sutiko visiškai kitaip.
Atgal grįžome tuščiomis gatvėmis akompanuojant itin smagiems radijo šlageriams ir tai šiek tiek palaikė šventišką nuotaiką. Bet dairėmės ir akims reginių. Tačiau tuščios gatvės su vos vienu kitu pavėlavusiu automobiliu nerodė jokių gyvybės požymių. Ir nei greta, nei kur toliau – jokių saliutų. Jau tyčia liepiau saviems dairytis į visas puses. Kas pirmas pamatys bent kokį saliutą! Pamatėme. Vieną ir vienintelį. Kažkur toli priekyje iškilo tarsi didelis apvalus pienės pūkas. Suprantama, visų Čikagos rajonų iš vienos vietos neaprėpsi ir, be abejo, tų nedidelių privačių saliutų tą naktį buvo ir daugiau. Privažiavus arčiau savo rajonų dar išvydome kelias pavienes raketas, bet tuo mūsų naujametės šventės kelionė ir baigėsi.
Kaip vėliau sužinojau, prekyba fejerverkais Čikagos krašte (Ilinojaus valstija) yra paprasčiausiai uždrausta. Tačiau jaunimas vis tiek prisiperka tų petardų ir dar galai žino ko kitose valstijose, kur tokia prekyba neuždrausta (kur nėra ir tokių didelių miestų), ir smagiai saliutuoja. Tik ne per Naujuosius, nes amerikiečiams tai nėra reikšminga šventė, bet Nepriklausomybės dienos vakare. Be kita ko, tada ir daug patogiau – vidurvasaris! O šaltą žiemą, ir dar naktį, amerikiečiai šiltai miega. Nes ryte laukia darbas.
Sugrįžę tęsėme šventišką vakarienę, įsijungėme neseniai pirktą nedidelį televizorių. Tik mūsų kanalai tada dar buvo ne kabeliniai, vien valdiški (jei antena pagaunami, tai ir nemokami), užtai neką terodė. Kažkokie vietinių aktualijų pokštai, reklama, bet labiausiai stebino diskusijos, nežinia kodėl turinčios dominti kaip tik tokiu metu. Bet ir vėliau, kaip patyrėme, kino filmų nei koncertų čia beveik nerodo. Tai jau kita tema, nebent reikėtų pridurti, kad absoliuti dipukų dauguma vis dėlto tenkinasi tik antenine televizija, nes kabelinė kainuoja, tačiau svarbiausia – ir ji rodo neką daugiau. Užsisakius kino filmų kanalus, reikia mokėti atskirai už kiekvieną. Taip mėnesinis mokestis išauga maždaug iki šimto dolerių. Be to, darbais užsivertusiems žmonėms ne filmai galvoj. Tačiau, jau sulaukus pensinio amžiaus, žmogų veikia tik inercijos dėsnis. Žmogus tenkinasi praėjusio gyvenimo prisiminimais ir visokios naujovės bei kino filmai jam neberūpi.
Štai taip mes ir sutikome Naująjį amžių. Turint omeny tą naktį ramiai miegojusį milijoninį miestą, sakytume, sutikome normaliai, kaip visi.
Vėliau visgi čia pradėjo labiau gerbti šventes. Ir ne vien Naujųjų, bet ir visas kitas. Pirmaisiais gyvenimo metais prieš šventes akis badydavo ant parduotuvių ir kai kurių įstaigų durų reikšmingi skelbimai, kad jie švenčių dienomis dirbs, po kiek laiko reikalai apsivertė aukštyn kojomis. Daug kur ėmė puikuotis priešingo turinio skelbimai: dėmesio, per artėjančias šventes – nedirbsime!
Amerikiečiai man pasakojo, kad jiems anksčiau buvo įprastos šventiškos nuotaikos, jas mėgsta ir dabar, ypač pietinėse valstijose, kur mažiau pramonės. Tačiau augantys gyvenimo poreikiai ir gamybos tempai vertė žmogų susispausti, suvaržyti savo norus. Tad jei visuotinio darbo fone kartais subanguoja kokios šventinės nuotaikos – tai dėl Amerikos emigrantų įtakos. Ypač daug šventiškumo šiai šaliai suteikia meksikiečiai, nes jie mėgsta muziką ir dainas. Tiesa, jie labiausiai ir užguiti sunkiais, prastais darbais, – gal pagal šio pasaulio korekcijos dėsnį: kad greičiau aklimatizuotųsi prie amerikietiškos rimties ir pamirštų tą savo neramų poreikį linksmintis, švęsti šventes, turėti laisvų dienų.
Manyčiau, jog Amerikoje kintantis šventės vertinimas, kaip ir apskritai gyvenimo įvairovės tendencijos, yra „Žalios kortos“ politikos pasekmė. Nors amerikiečiai į emigrantus žvelgia iš aukšto – atsibasto čia visokie iš atsilikusių kraštų! – kaip tik šie teikia visai šaliai šiokios tokios egzistencinės atgaivos. Juk į Ameriką atvyksta ne vien nauja darbo jėga, bet ir nauja dvasia. Tarsi šviežio kraujo injekcija į pūvantį organizmą. Nors naują gyvybę pažangiausias pasaulyje kapitalizmas tuoj pat pridusina, po kiek laiko nuostolius vėl kompensuoja iš atsilikusių šalių plūstanti energija: visi, čia atskubėję, būna dar tokie gyvi, tokie viltingi, tokie naivūs...
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)