Kostas Ostrauskas

Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Šekspyras nustebęs žvilgteli į Žemaitę

 

ŠEKSPYRAS. Hm. Įdomus klausimas.

ŽEMAITĖ (pati nustebusi). Kaip Hamleto?

ŠEKSPYRAS. Nereikia čia ir Princo.

ŽEMAITĖ. O atsakymas?

ŠEKSPYRAS. A, kad žinočiau. (Palūkėjęs) „Trys mylimos“, sakai? Dar kas?

ŽEMAITĖ. Kaipgis, yra ir dar kas: „Pragerti balakonai“.

ŠEKSPYRAS. Balakonai?

ŽEMAITĖ. Nu kaip aš čia dabar tau paaiškinsiu…

ŠEKSPYRAS. Jeigu reikia aiškinti, kažkas negerai.

ŽEMAITĖ. Bet jeigu nesupranti…

ŠEKSPYRAS. Turi suprast ir nesuprasdamas.

ŽEMAITĖ. Eik jau, eik. Ir nesuprasdamas? Tai kodėl nesupranti? Atrodo, net ir tu, Viliau, kartais nusišneki.

ŠEKSPYRAS. Nenusišneka tik tas, kuris nešneka. O šnekant ar nešnekant, džiugu girdėt, kad ir teatrui rašai – dviguba kolegė. Dvigubai malonu.

ŽEMAITĖ. Gal tau ir malonu, netgi dvigubai, bet štai tuoj pat patyriau: artistams rašyti kur kas sunkiau, negu šiaip istoriją pasakoti.

ŠEKSPYRAS. Ir man taip atrodo.

ŽEMAITĖ. Atrodo tau ar neatrodo, tačiau tikrai tikriausiai žinai, kas pataiko ir kas pro šalį šauna. Kaip bešnekėsiu, ką besakysiu, tu, Viliau, vis tiek ne iš kelmo spirtas.

ŠEKSPYRAS. Kokio kelmo?

ŽEMAITĖ (nereaguodama). Ne be reikalo, sako, tavo raštus ne vienas galvočius sklaidė ir galvą laužė, kaip Šventąjį Raštą visaip išvartė; suskaityta, kiek kartų katras žodis yra atkartotas, kiek iš viso žodžių, eilių ir litarų!

 
Šekspyras

atsisuka į publiką ir skėsteli rankomis –

tartum atsiprašydamas

 

ŽEMAITĖ. Tai ėmiau ir pamislijau: gal išgirsiu iš tavęs, ko negirdėjau, sužinosiu, ko nežinau, ir pasimokinsiu. Turėtumei žinoti, ką šneki.

ŠEKSPYRAS (šypteli). Ką tik sakei, ir aš nusišneku.

ŽEMAITĖ. Kartais. O šį sykį sutelk visas spėkas ir sakyk, ką žinai.

ŠEKSPYRAS. My dear lady, ne visada žinau, ką šneku, o kartais šneku, ko nežinau. Tačiau tikrai žinau: aš – ne mokytojas. Aš tik rašiau ir parašiau. (Publikai) O jūs, gentle ladies and gentlemen, skaitykit ir vaidinkit.

ŽEMAITĖ. Viskas?

ŠEKSPYRAS. O kas daugiau? Ar negana?

 
Tyla.
Pagaliau
 

ŠEKSPYRAS. Well, gal ir galiu sukvailiot – ir pamokyt. (Pakelia akis į dangų) Oh Lord, have pity on me. (Publikai)       

          Thus may poor fools
          Believe false teachers.

(Žemaitei) Atsimeni Hamleto žodžius aktoriams?

ŽEMAITĖ. Kas čia juos atsimins, – jo tiek prišnekėta.

ŠEKSPYRAS. Štai. (Tartum Hamletas) Speak the speech, I pray you, as I pronounced it to you, trippingly on the tongue; but if you mouth it, as many of your players do, I had as lief the town-crier spoke my lines.

 

Žemaitė suglumus žiūri į Šekspyrą

 

ŽEMAITĖ. Ką tu čia dabar?..

ŠEKSPYRAS. Nor do not saw the air too much with your hand, thus, – (pasiskėtrioja rankomis), – but use all gently O, it offends me to the soul to hear a robustious periwig-pated fellow tear a passion to tatters, to very rags, to split the ears of the groundlings, who for the most part are capable of nothing but inexplicable dumb shows and noise.

ŽEMAITĖ. Susimildamas…

ŠEKSPYRAS („įkaitęs“). Be not too tame neither, but let your own discretion be your tutor. Suit the action to the word, the word to the action, with this special observance, that you o'erstep not the modesty of nature: for any thing so o'erdone is from the purpose of playing, whose end, both at first and now, was and is, to hold as 'twere the mirror up to nature .

ŽEMAITĖ (publikai). Tai ką dabar man su juo daryti?

ŠEKSPYRAS. And let those that play your clowns speak no more than is set down for them .

ŽEMAITĖ. Gelbėkit!
 

Pagaliau Šekspyras „susipranta“ ir nutyla

 

ŠEKSPYRAS. Pardon me, dear lady, įsibėgėjau…

ŽEMAITĖ. Ne tik įsibėgėjai, bet ir visai nutarškėjai į lankas. Buvau jau išsigandus, kad niekad taip ir neužsirauksi. Betgi nors ir nė žodžio žodelio nesupratau, ką tu čia prišnekėjai…

ŠEKSPYRAS. Ne aš, Hamletas.

ŽEMAITĖ. …tie tavo pamokymai ne man, bet, kaip sakei, aktoriams, o aš juk ne aktorė. Ir ne artistė. Nė iš tolo. Net ir toliausio.

ŠEKSPYRAS. Madam, visi mes vaidinam, ne tiktai aktoriai. (Publikai)

All the world's a stage,

And all the men and women merely players;

They have their exits and their entrances;

And one man in his time plays many parts.

ŽEMAITĖ. Vaidint ne tik nemoku, neketinu, bet ir bijočiau – kaipgi čia dabar išeisi prieš žmones, kone prieš visą svietą, ir imsi šnekėti, šūkauti, skėtriotis… Nei šis, nei tas. Sarmata.

ŠEKSPYRAS. Sarmata?
ŽEMAITĖ. Gėda.
 

Šekspyras nusikvatoja

 

ŠEKSPYRAS. Tai aš, matyt, besarmatis.

ŽEMAITĖ. Besarmatis?

ŠEKSPYRAS. Atrodo, negirdėjai: ir aš buvau aktorius. Artistas.

ŽEMAITĖ. O kad tave. Tai gal tie patarimai tau ir pridera.

ŠEKSPYRAS. Tikrai nepakenkė.

ŽEMAITĖ. Bet man reikia pamokymo ne kaip vaidinti, o kaip rašyti.

ŠEKSPYRAS. Madam, sakau, ką pasakiau: visi mes aktoriai. Vaidindami gyvenam, gyvendami – vaidinam. Žmogaus gyvenimas – teatras. O Hamletas, kartoju, štai ką sakė: „Tegu jūsų pačių nuojauta būna matas ir vadovas: veiksmą derinkite prie žodžio, žodį – prie veiksmo.“ (Palūkėjęs) Maždaug. O svarbiausia, pabrėžiu: svarbiausia – pažink žmogų. (Vėl Hamleto poza) What a piece of work is a man! How noble in reason! how infinite… (Susigriebęs) „Ir kas per kūrinys žmogus! Koksai kilnus jo protas! Kokios bekraštės jo galimybės! Koks nuostabiai raiškus savo judesiu ir forma!“

ŽEMAITĖ (susiėmusi už galvos). Jergutėliau tu mano!..

ŠEKSPYRAS. „Koks panašus į angelą savo veiksmais! Koks panašus į Dievą protu! Pasaulio grožis! Gyvūnijos viršūnė!“*

ŽEMAITĖ. Net pati viršūnė?

ŠEKSPYRAS. Ir dugnas.

ŽEMAITĖ. Dugnas? Ot tai tau.

ŠEKSPYRAS. Deja. Ir ačiū Dievui.

ŽEMAITĖ. Ačiū Dievui?

ŠEKSPYRAS. Žmogus – jo alfa ir omega – yra mūsų – tavo ir mano – duona ir druska. Ne vien tik duona ir ne vien tiktai druska: jo grožis ir bjaurastis, meilė ir neapykanta, skaistybė ir paleistuvystė, ištikimybė ir išdavystė, tiesa ir melas… Ay, dear lady, – godumas, pavydas, klasta, kerštas… visos septynios didžiosios nuodėmės, (sau pačiam) nuodėmės ar tik žmogaus silpnybės? – ir taip toliau, anaip toliau, etcetera, and so forth – ad nauseam. O kur dar išminčiaus žioplumas ir žioplio išmintis? („Dramatiškai“) O! Kas liktų iš visų mūsų tragedijų, komedijų – veikalų labai rimtų, taipgi ir linksmų – be žmogaus pamaivų, jo gyvenimo kelių ir klystkelių – jo dangaus ir pragaro turtingo katalogo?

ŽEMAITĖ. O kas?

ŠEKSPYRAS. Tik pilkos istorijos, plepalai, tuščia šneka.

ŽEMAITĖ. Daugiau nieko?

ŠEKSPYRAS. Ir nieko daugiau. Rašyk, Madam, kaip sugebi, kaip išmanai. Bet niekad neužmiršk žmogaus.

 
Tyla
 

ŽEMAITĖ. Taip aš ir pasakysiu Gabrielei.

ŠEKSPYRAS. Kam? Kokiai Gabrielei?

ŽEMAITĖ. Tu net ir Gabrielės nežinai?

ŠEKSPYRAS (publikai, šypsodamasis). O thou monster Ignorance, how deformed dost thou look!

ŽEMAITĖ. Taigi Petkevičaitė. Bitė.

ŠEKSPYRAS. Bitė? Pas jus ne tik moterys, bet net ir bitės rašo?

 
Žemaitė nusikvatoja
 

ŽEMAITĖ. O, šita bitutė ne tik rašo, bet netgi ypačiai raštinga. Kur kas išmaningesnė už mane.

ŠEKSPYRAS. Dar kultūringesnis kraštas.

ŽEMAITĖ. Užtai mes, dvi moteri, artistams kartais rašome kartu.

ŠEKSPYRAS. Kartu?
ŽEMAITĖ. Lengviau.

ŠEKSPYRAS. Lengviau? 

ŽEMAITĖ. Paduodamos viena kitai ranką… Taigi žinai: kai du stos, visados…

ŠEKSPYRAS. O, ne visur, dear lady, ir ne visada. Kalbu iš savo patirties. Senatvėj, kai jau buvau pavargęs – o gal ir išsikvėpęs? – ir aš bandžiau ne kartą su kitu rašyti. Tartum atbula ranka. Tuščios pastangos. Nei šis, nei tas. Nei aš, nei jis. Nei jis, nei aš.

ŽEMAITĖ. Manai, nei velnias, nei gegutė?

ŠEKSPYRAS. Ay, nei vienas, nei kita. Reikėjo nutilti – ir tylėt. Prisirašyta. Kartą baigta ir pabaigta. (Publikai) 'Tis finished.

ŽEMAITĖ. Bet mudvi vos tiktai pradėjom.

ŠEKSPYRAS. Reikėjo nepradėt. Patariu kuo greičiausiai užbaigti. Rašyk viena – viena pati, vienui viena. Jeigu suklysi, bent žinosi, kas suklydo.

ŽEMAITĖ. O kas iš tokio žinojimo? Verčiau tegu kiti nežino.

ŠEKSPYRAS. Tai kas svarbiau? Kiti žino ar tu žinai?

ŽEMAITĖ. Et, tu čia tik mali ratu ir galvą man suki. O mudvi – ne tu, kaip ir tu – ne mudvi.

ŠEKSPYRAS. Nė kiek neabejoju.

ŽEMAITĖ. Gal mudviem ims ir pasiseks.

ŠEKSPYRAS (šypteli). Linkiu sėkmės.

 
Tyla
 

ŽEMAITĖ. Nu, viskas, ką čia priplepėjau – tik mano dvylekis. Tikiuosi, per daug nepristojau…

ŠEKSPYRAS (nusijuokia, publikai). Reputation, reputation, reputation. O, I have lost my reputation!              

ŽEMAITĖ. …ir, viliuosi, neužsigavai…

ŠEKSPYRAS. Madam, jeigu rašai ir užsigauni, nerašyk. Arba būk ne rašytojas, o kritikas.

ŽEMAITĖ. Bet jeigu esi ir vienas, ir kitas?

ŠEKSPYRAS. Tuo labiau neužsigauk. Arba nebūk nei vienas, nei kitas.

 

Šekspyras žiūri kažkur į tolį,

o Žemaitė – į Šekspyrą

 

ŽEMAITĖ. Kaži, gal Hamletas jau apsisprendė?

ŠEKSPYRAS. Neskubink Princo. Jam užtrunka. O skubant lengva suklyst arba paklysti. Suklupti ir parklupt.

ŽEMAITĖ. Sakai, skubos darbą velnias renka?

ŠEKSPYRAS. Šėtonas tikriausiai turi rimtesnių užsiėmimų. O Hamletą palikime ramybėj. Tegul jis svarsto ir kankinas – matyt, jo toks likimas. (Publikai)

         It is the stars,

The stars above, govern our conditions.

 
Pradeda lynoti.

Kažkur nugriaudi pašaliais.

Žemaitė ir Šekspyras pažvelgia į debesį

 
ŠEKSPYRAS. Lyja.
ŽEMAITĖ. Taigi.
 
Trumpa tyla  
 

ŠEKSPYRAS. Ar gali lietus nelyti?

ŽEMAITĖ. Pas mus tikrai ne. O kaip tavo parapijose?

ŠEKSPYRAS. Kaip danguje, taip ir ant žemės.

ŽEMAITĖ. Negi ir dangus toks varganas? Kaip mūsų ašarų pakalnė?

ŠEKSPYRAS. A! Ir tu jau abejoji? (Publikai) Iš tiesų:

There are more things in heaven and earth

Than are dreamt of in [our] philosophy.

(Žemaitei) O jeigu reikėtų apsispręsti?

ŽEMAITĖ. Man? (Sutrinka).

ŠEKSPYRAS. Nenusimink. Visi mes – Hamletas. (Publikai) Visi. All is one. One is all. (Žemaitei) Ir tu, ir aš. (Šypteli) Net ir Bitė.

ŽEMAITĖ. Gink Dieve!

ŠEKSPYRAS. Maždaug.

ŽEMAITĖ. Ir vėl maždaug?

ŠEKSPYRAS. Gerai, tebūna daugmaž. Žmogus, kuris niekad nedvejoja, neabejoja, niekad sau neprieštarauja, niekad netikras, visada tikras ir viską žino, – tuščia skylė. Mąstykim, galvokime, svarstykim... ir neskubėkim – niekur nenubėgsim. Visų laukia ta pati Dama. (Publikai) Death, a necessary end.

(Žemaitei) Ir sulaukia.

ŽEMAITĖ (pašiurpusi). Susimildamas…

ŠEKSPYRAS. Kartoju: nenusimink – galėtų būt blogiau. (Nusikvatoja).

ŽEMAITĖ. Paguodei. Ačiū.

 
Prapliumpa lietus
 

ŠEKSPYRAS (apsigrabalioja aplinkui). Šlapia.

ŽEMAITĖ. Lyja, tai ir šlapia. O pas jus?

ŠEKSPYRAS. Kaip ant žemės…

ŽEMAITĖ. …taip ir danguje.

 
Tyla
 

ŠEKSPYRAS. Girdžiu, jau muša laikrodis.

ŽEMAITĖ. Aš nieko negirdžiu.

ŠEKSPYRAS. Gerai įsiklausyk.

ŽEMAITĖ. Tik vėjas ir lytus.

ŠEKSPYRAS. O, ne. Laikas. (Publikai)

The inaudible and noiseless foot of Time.

(Žemaitei) Jau laikas man namo.

ŽEMAITĖ. O ko skubi? Ką tik sakei…

ŠEKSPYRAS. Prisišnekėjom. Pasakėme, kas pasakyta, nesakėm, kas nepasakyta. Gana. (Pakyla nuo ežios) Telieka atsisveikint. 

ŽEMAITĖ. Palauk.

ŠEKSPYRAS. Laikas nelaukia.

ŽEMAITĖ. Sakyk…

ŠEKSPYRAS. Viskas jau pasakyta.

ŽEMAITĖ. …girdėjau…

ŠEKSPYRAS. Viskas jau išgirsta.

ŽEMAITĖ. …kai kas sako…

ŠEKSPYRAS. Ką sako?

ŽEMAITĖ. …net ir tikėt nesinori…

ŠEKSPYRAS. Tai gal ir netikėk?

ŽEMAITĖ (palūkuriavusi)... kad tavęs išvis nebūta.

ŠEKSPYRAS (šypteli). Nejaugi? (Publikai) Ah! To be or not to be…

ŽEMAITĖ. Girdi, tas tavo istorijas kažkas kitas parašė.

 

Šekspyras nusikvatoja

 

ŠEKSPYRAS. Ir aš taip girdėjau. Kaip tau atrodo? (Publikai) O jums?

ŽEMAITĖ. Ką aš čia, boba, suvaikysiu.

ŠEKSPYRAS. Mesk, Madam, tu tą „bobą“…

ŽEMAITĖ. O kaip aš ją numesiu?

ŠEKSPYRAS. …ir būki, kuo esi: a woman.

ŽEMAITĖ. Kas?
ŠEKSPYRAS. Moteris.

ŽEMAITĖ. Suprantama, nuo jos tikrai nepabėgsiu. Tai va šita moteris tau ir sako: jeigu aš, durna mužikė…

ŠEKSPYRAS. Vėl durna? (Publikai) The lady protests too much, methinks.

ŽEMAITĖ. …valioju šį tą ant popieriaus suregzti…

ŠEKSPYRAS. Net jeigu būtum ir boba, ir mužikė – vis tiek nesi durna.

ŽEMAITĖ. …tai kodėl tu, toksai raštingas, mandras…

ŠEKSPYRAS. Mandras?

ŽEMAITĖ. …dovanok, toks išmaningas, – kodėl ir tu negali?

ŠEKSPYRAS. Išmaningas aš ar tiktai mandras, well spoken, dear lady, – iš tiesų: kodėl ir aš negaliu brūkštelt bent šį tą? Gal net kai ką. Bet mano jau viskas parašyta. Taškas. Tačiau tu vos tik pradedi. Tad sėsk, rašyk – ir niekam nė ačiū.

ŽEMAITĖ. Dėkoti niekam neketinu. Bet biesas žino, ką aš ten rašau.

ŠEKSPYRAS (nusijuokia). Matyt, įkvėpimas.

ŽEMAITĖ. Joks ten kvėpimas ar iškvėpimas – nežinau, ką darau, ir gana. Tačiau štai, prisipažinsiu...

ŠEKSPYRAS. Būk atsargi – išpažintis kartais pavojinga.

ŽEMAITĖ. …keletą monologų ir aš esu parašius.

ŠEKSPYRAS (neva pasibaisėjęs). O heavens! O heavens!

ŽEMAITĖ. Bet ten nieko kito nėra – viena vienintelė ypata, viena ir šneka. Atpliekia ją šnekorius ir nueina iš kur atėjęs. Nueina ir negrįžta.

ŠEKSPYRAS. Viskas?
ŽEMAITĖ. Baigta.

ŠEKSPYRAS. Tai kokia to monologo prasmė?

ŽEMAITĖ. Prasmė? O kokios reikia?

ŠEKSPYRAS. Kokios? (Publikai) Turbūt prasmingos. (Žemaitei) Well, ką parašei, parašyta. Rašyk, kas dar neparašyta. O taškus ir kablelius kiti sudėlios.

ŽEMAITĖ. Taigi jau mačiau – tų kablelių kablių prikabliuota ir taškų pritaškyta į valias. O taipgi ir pribraukyta skersai ir išilgai, iš kairės ir dešinės.  

ŠEKSPYRAS. Jeigu save dar atpažįsti, telieka. (Publikai) Pabrėžiu: jeigu. (Žemaitei) Tačiau nerašyk to, ko dar gali neparašyti.

ŽEMAITĖ. O ko?

ŠEKSPYRAS. Daug ko. Be abejo, daugiau, negu kas jau tavo parašyta. Pavyzdžiui, jeigu sakiau, reikia monologo, tai dabar sakau: tikrai nereikia epilogo. Prologas nekenkia, kartais net būtinas, tačiau ne epilogas.

ŽEMAITĖ. Kas? Tokio negirdėjau.

ŠEKSPYRAS. Epilogas. (Publikai) If it be true that good wine needs no bush, 'tis true that a good play needs no epilogue. (Žemaitei) Tai tartum priekaba istoriją pabaigus. Šuniui penkta koja.

ŽEMAITĖ. Manai, pridurkas?

ŠEKSPYRAS. Vadink, kaip nori. Jeigu šuo nepaeina keturiom, nepaeis ir penkiom – tuo labiau. (Publikai, tartum į ausį) Tarp kitko, ir aš esu keletą epilogų lyg uodegų pridūręs. (Žvilgtelėjęs į Žemaitę) Tik nesakykit jai.

 
Atsistoja
 

ŠEKSPYRAS. Madam, įdomu buvo susipažinti, – (publikai, šyptelėjęs) tenka pripažinti. (Vėl Žemaitei) Kartą – ir niekada. Fare thee well, dear lady. (Publikai)

Hence! home, you idle creatures, get you home!

(Nusilenkia) Adieu.
 

Žemaitė nespėja nė apsidairyti –

Šekspyro jau nėra
 

ŽEMAITĖ. …kartą… – ir niekada?

 
Tyla
 

ŽEMAITĖ. Išnyko kaip dūmas. Tartum Hamleto tėvo dvasia. Lyg nebūta. (Apgrabalioja, kur Šekspyro sėdėta) O gal ir nebuvo? Sapnavau?

 
Vėl tyla
 

ŽEMAITĖ. Rodos, Hamletas sakė: „Sapnas yra tiktai šešėlis.“ Šešėlis? Kaži kieno?

 

Žemaitė apsidairo aplinkui tartum

ieškodama to kažkieno.

Pagaliau atsistoja.
Tebelyja
 

ŽEMAITĖ. Nu, (šypteli), ponia Žemaite, čėsas ir tau namo.

 

Pasikelia sijoną ir nueina per laukus

Grįžta Žemaitė namo.

Troboje sėdi paniuręs Žymantas

 

ŽEMAITĖ (tik įėjusi). Epilogas

 

Pasigirsta Šekspyro balsas.

 

ŠEKSPYRAS. Madam, aš tau ką tik sakiau ir pabrėžiau: be epilogo

 

Žemaitė pažvelgia į palubę

 

ŽEMAITĖ. Žinau, girdėjau…

ŠEKSPYRAS. Tai kodėl neklausai?

ŽEMAITĖ. Kad aš čia niekuo dėta. Vis to Astraucko darbas. Tai ką aš padarysiu?

 

Žvilgteli į palubę ir Žymantas

 

KITAS BALSAS (tikrai ne Šekspyro). Ir vėl aš kaltas?

ŽEMAITĖ. Tu ir vėl čia?

TAS KITAS BALSAS. Ne kas kitas. Kai šitaip mane pristojai, neištvėriau. Nieko nekaltink, tautiete, – nebent tiktai save. Rašyk, anot Sir Williamo, kaip sugebi ir išmanai, – jis tikrai žino, ką šneka, – ir kaip anas sakė, „dirvos ne'pleiski!“ O dabar jau tikrai užsičiaupiu.

 
Trumpa tyla
 

ŠEKSPYRAS. Ir vėl tiesa. Oh, well, atrodo, ir aš čia nieko nepadarysiu. Galų gale… Kaip jūs ten sakot? Ne mano daržas, ne mano pupos?

ŽEMAITĖ. Taip mes sakom.

ŠEKSPYRAS. Tad ir aš taip sakau: ne mano daržas, ne mano pupos. Sudie.

 
Tyla

Žymantas, akis pastatęs, žiūri į Žemaitę

 

ŽYMANTAS. Su kuo tu čia šnekėjai?

ŽEMAITĖ. Su Šekspyru.

ŽYMANTAS. Su kuo?

ŽEMAITĖ. Tu vis tiek jo nežinai.

ŽYMANTAS. Bet gal pažįstu? (Nusikvatoja) Ale kodėl aš tik tave girdėjau?

ŽEMAITĖ. Ne tau jis šnekėjo.

ŽYMANTAS. Žiūrėk, koks mandras.

 
Žemaitė

vėl kilsteli akis į lubas ir nusišypso

 

ŽEMAITĖ. Ne mandras – išmaningas.

ŽYMANTAS. Tau, boba, jau galvelėj, atrodo, maišos.

ŽEMAITĖ. Gal kartais ir pasimaišo… – bet taip smagiai… kad tu žinotumei, Laurynai, kaip smagiai…

ŽYMANTAS. Smagiai? Smagumas, ką ir besakyti… Kur buvai?

ŽEMAITĖ. Laukuos.

ŽYMANTAS. Laukuos? Ką tu ten veikei?

ŽEMAITĖ. Ant ežės sėdėjau…

ŽYMANTAS. Reikalas prispyrė?

ŽEMAITĖ. …ir šnekėjaus…

ŽYMANTAS. Tupėjai ir šnekėjais?

ŽEMAITĖ. ...su Šekspyru.

ŽYMANTAS. Tuo pačiu?

ŽEMAITĖ. Ne kitu.

ŽYMANTAS. O tai kaži jau ką ten judu ūturiavot?

ŽEMAITĖ. Šį bei tą.
ŽYMANTAS. Ne aną?

ŽEMAITĖ. Ir dar kai ką.

ŽYMANTAS. Net dar kai ką? Ką tu pasakysi! Tai ką?

ŽEMAITĖ. Tau visai nė motais.

ŽYMANTAS. O kaipgi. Meldžiu, sakyk – neišturėsiu.

ŽEMAITĖ. Šnekėjom apie jo raštus…

ŽYMANTAS. Tau vis tie raštai ir raštininkai…

ŽEMAITĖ. …istorijas…

ŽYMANTAS. Kokias istorijas?

ŽEMAITĖ. …apie Hamletą, karalių Lyrą…

ŽYMANTAS. Karalių? Tikrai ne carą?

ŽEMAITĖ. …apie Romeo ir Džuljetą…

ŽYMANTAS. Ir apie ką?

ŽEMAITĖ. Džuljetą. Juliją.

ŽYMANTAS. Juliją? Aš maniau, tu esi ir neparašyta.

ŽEMAITĖ (atsidūsta). O, kad būčiau tokia bent parašyta.

ŽYMANTAS. Ką tu čia dabar šneki?

ŽEMAITĖ. Nežinai ir nesuprasi.

ŽYMANTAS. Kas čia tave supras. Tau ne tik maišos, bet jau ir susimaišė.

ŽEMAITĖ. Ir aš taip mislijau. Net ir sakiau. (Publikai) Atsimenat? (Vėl Žymantui) Tačiau dabar jau nesu tikra, kad aš tokia žiopla. Visai dorai pasišnekėjom. Išgirdau, ko negirdėjau, sužinojau, ko nežinojau. Tikrai nepėsčias vyras tasai Šekspyras – Poviliukas tiesą sakė.

ŽYMANTAS. Poviliukas, Poviliukas… – vis tas Poviliukas. Įsikibo boba į vaikį – ir nepaleidžia. Sarmatos turėtum. Liaukis. Savo vaikų turi, ir ne vieną. Žiūrėk geriau, iš ko duoną valgai. Eik kiaulių šerti, karvių melžti…

 

Žemaitė ilgai žiūri į Žymantą

 

ŽYMANTAS. Ko žiopsai?

 

Žemaitė pažvelgia į lubas

 

ŽEMAITĖ. Teisybę tu, Viliau, sakei. Tikrai geriau be to pridurko. Bet, kaip žinai, ne mano valioj.

 
Išeina.
Žymantas

atsistoja, taip pat žvilgteli į palubę

– į dangų? –

ir skėsteli rankomis –

Viešpačiui ar Šekspyrui?

 
2006
 

* Žr. kai kuriuos Povilo Višinskio laiškus Žemaitei (Raštai, Vilnius, 1964) ir Žemaitės (Raštai, t. 6., Vilnius, 1957) – Višinskiui. Vienur kitur pasinaudota viena kita Žemaitės laiškų ir jos autobiografijos (Vilnius, 1996) fraze bei parafraze.

* Šią ir visas kitas savo kūrinių citatas Šekspyras taria – su retomis išimtimis – ne Žemaitei, bet publikai.

* A. Nykos-Niliūno vertimas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)