sara ir mari poisson      Tęsinys. Skaityti pradžią

 
Žiogaičiai, 2008 08 17
 
Miela sese,
 

Nepaisant to, kad aš ir šiemet ryžausi užsiauginti kelias vageles bulvių, tapti tikra kaimiete man nepavyko. Šią vasarą aš – visiškai netikėtai man pačiai – netgi įsitaisiau daržo ravėtoją, tad, manau, ši idėja – vaduotis nuo žemės darbų, kuriuos pati sau užsikoriau, – tupėjo mano galvoje iš pat pradžių. Tačiau veikiausiai būtų teisinga, kad apie šią ravėtoją Tau šiek tiek daugiau papasakočiau. Nes ji man dabar yra didesnis galvosūkis nei vadinamieji žemės darbai.

 

„Sole, Sole!“ – šitaip ją kartais šaukiu. Jaučiuosi šiek tiek panaši į muzikos mokytoją. Į jauną, vieną iš savo mokinių muštruojančią mokytoją. Vis dar jauną, kad ir brandaus amžiaus. Mano balsas atliepia kažin kokiam skubos jausmui, besivejančiam netvarų garsą, netvarią jaunystę, netvarų kūną. Visa ši netvara išsirikiavusi tarytum į mirtį žengianti kariauna: dūmai, ginklų žvangesys, drabužių šlamėjimas matyti bei girdėti tos kariaunos priešakyje, jai pavymui slenka tik audinio ir plaukų svilėsių kvapas.

 
„Sole!“
 

Dažniausiai tai nutinka tomis dienomis, kai juntu saulės sol pačiame jos esmės centre, kurio vieta iš tikrųjų man nežinoma. Tada, kai kažkas man tarytum įpučia tamprų burbulą su kažin kokiomis gyvybingumo dujomis, ir aš pasijuntu nelyginant kilstelėta vidinės tuščiavidurės erekcijos, kurią daug kas pavadintų įkvėpimu. Galiausiai šios gyvybingumo dujos išsiveržia iš manęs kokiu nors pavidalu, kuris, kaip man atrodo, pajėgus ką nors apvaisinti. Sole, Sole... mąstau apie tai taip tirštai, koncentruotai, kad beveik regiu, kaip mintys staiga pavirsta kūnu... betgi pralekia akimirka, ir jis vėl ore išsisklaido lyg retėjantys dūmai.

 

Šaukiu ją iš anksto žinodama, kad Olė atsigręš ir man nusišypsos. Ir kad jos nuskilęs priekinis dantukas švies visų skaisčiausiai. Taip, juodoj švarplėj dantuko švytėjimas atrodo baltesnis nei iš tikrųjų. Dažnai nutinka, jog per vieną akimirksnį mūsų niūri stoka tampa švytinčiu perteklium ar išsipildymu.

 

Jeigu Olė kada nors manęs paklaustų, kodėl vadinu ją „Sole“, galbūt atsakyčiau: ne aš, bet viso Žiogaičių kaimo žiogų, skėrių ir bičių skleidžiamas garsas „sss“, įsisukęs jai į ausis, pakeičia jos vardą. Ir tai būtų beveik tiesa, nes pati juntu, kaip šis garsas įsikuria mano burnoje, kai prasižioju šūktelėti Olės vardą. Tačiau ji nepaklausia. Galiu tik spėlioti, ar mano „s“ ji negirdi, ar išgirdusi nepatiki savo ausimis, ar „Solę“ suvokia tiesiog kaip mano provokaciją, į kurią Olė nusprendžia neatsiliepti.

 

Kad ir kaip ten būtų, Olės vardas yra puiki kūrybinė medžiaga naujam vardui, kurį kaskart drąsiai ir įkvėptai sukuriu. Ne tik sukuriu, bet ir įvardiju – kitaip sakant, esu kūrybinga savo pačios kūrinio atlikėja. O gal manote, kad yra vardų, kurie ištariami vienu vieninteliu variantu?

 

Būna dienų, kai šaukiu ją „Tole“. Tuomet distanciją tarp savęs ir daiktų, atstumą tarp manęs ir Olės jaučiu tarytum plyšį, įtrūkį, kartais – bedugnę. Tolį, kuris prašosi būti įvardijamas, išgirstas, išdainuojamas, išreikštas šūksniu arba atodūsiu. Manau, kad „Tolę“ ji gali girdėti geriau nei „Solę“. Tačiau galimas ir toks jos klausimas – „kodėl Tolė?“ Atsakymą esu parengusi. Ole, sakyčiau, galbūt tai tik aido stuktelėjimas į vieną mano sodybos sieną. Ir tai taip pat nebūtų melas, nes galbūt šis trinktelėjimo garsas – tarytum šaukštu kabinant sviestą – pirmiausia įsikuria mano ausies šaukštelyje, beveik prieš mano valią pabrėžia mano mintį apie tolį, tolybes, paskui sulenkia liežuvį ir juo, tarytum plaktuku, taukšteli į gomurį.

 

Tole, toji „T“ tau tik pasigirdo. Šitaip pasakyčiau, spėliodama, ar išdrįs Olė patikėti, jog ne aš esu „T“ plaktuko kūrėja. Aš tuo tikiu! Tikiu lygiai taip pat, kaip kiti tiki Dievą.

 

Tačiau ji nepaklausia. Lygiai kaip ir aš nepaklausiu jos apie švariai išravėtą žemuogių lysvės galą, kuriame ji nepaliko nė žemuogių krūmelių – vėliau radau juos, dar žaliuojančiais lapais, komposto krūvoje tarp piktžolių. Jei ši lysvė atitiktų Olės vardą, jis skambėtų kaip „Ol‘„ arba „ė“.

 

Tačiau galbūt kaip tik mano „s“ bei „t“ ir buvo kartu su piktžolėmis išravėtos, kad būtų išsaugotas vardas „Olė“. Galbūt taip gimė atsakas į mano šūksnius, kuriais buvo bandoma kažką pasakyti dar ir be žodžių. Į nežodinę kalbą man buvo atsiliepta tuščia pusantro metro lysvės atkarpa, kuri spengė saulėje nelyginant „s“ ir teikė bukumo įspūdį tarytum „t“. Plikai nuravėtas lysvės galas buvo panašus į pusiausvyros iliuziją, į perteklinius garsus atsakė daržo plotelyje nubrėžta tylos zona, reikšminga pauzė, apie kurią aš gal ir galėjau paklausti, tačiau taip ir nepaklausiau.

 

Gal dėl to, kad šis mūsų abiejų nežodinės kalbos sakinys man atrodė visiškai užbaigtas, nereikalavo jokių papildinių, veikiau priešingai – atstūmė viską, ką kalba galima būtų pasakyti. Ištardami vardą to, vaizduotėje jau visiškai baigtas kurti, mes nusikalstame nė kiek ne mažiau negu skindami gėlę. Kažin ką ima ir sugriauna žodis, kuris pažeidžia pusiausvyrą. Kažkas griūva, pradreskia kažin kokią ploną odą, iš kurios ima sunktis skaidrūs kraujo plazmos lašeliai, panašūs į ašaras, gal dar ne į ašaras, tik į lietaus lašus.

 

Pirmąkart su Ole susitikome Žiogaičių gyvenvietės autobusų stotelėje. Indėniško stiliaus suknele ji, supama vargšų neįgalių vaikučių, atrodė tarytum kokia šamanė ar hilerė. Jos laikyseną, kurią mano akyse perpiešinėjo vėjas, draikantis Olės odinio švarkelio kutus, būtų buvę galima pavadinti oria, jeigu mergina nebūtų kiek per daug atsilošusi. Šiek tiek chaotiškai suimti ir kilpele suveržti plaukai, styrantys aptriušusia uodegėle, ir tas atsilošimas buvo nelyginant ryšio tarp jos ir vaikučių ženklas. Juos rišo tarytum koks neišbaigtumas, nuolankumo klaida, demonstratyvi santykių mutacija. Paprasta, tačiau įsimenanti melodija. Dar pajėgiu įsivaizduoti ir tą raudonai melsvą brinkstančio spuogo iškilimą ant smakro ir apdžiūvusias lūpas. Tarytum Olė būtų karščiavusi, tarytum į jos kūną būtų įsimetęs kažin koks sausros židinys.

 

Supratau, tai buvo mano kaimynai, įsikūrę vadinamųjų „ypatingų“ vaikų internate. Neskubėjau jų užkalbinti. Pamaniau, kad verčiau būsiu santūri. Ant suolelio sėdinčių vaikų vaizdas ramino. Kol laukėme autobuso, ėmė lynoti. Mano skleidžiamas juodas skėtis sučežėjo – tai išsyk sudomino arčiausiai manęs ant suolelio sėdėjusią mergaitę. Jos plokščias rožinis pleiskanotas veidas išdavė Dauno sindromą. Cvaktelėjus skėčio fiksatoriui, iš praviros mergaitės burnos tįstelėjo seilė. Mergaitė kažką myktelėjo ir, grįžtelėdama į indėniškos išvaizdos pedagogę, ištiesė ranką mano pusėn. Olė, kurios vardo tada dar nežinojau, ištarė mergaitės vardą, švelniai drausminančia intonacija bandė ją nuraminti. Žiūrėdama į mergaitę, skubiai, gal kiek per skubiai, tariau: „O mes norėtume pabendrauti. Kodėl negalėtume?“

 

Neįgalieji, juolab vaikai, dažnai yra kažin kokia jungiamoji meilės arba rūpesčio grandis, kaip ir naminiai gyvūnėliai. Visada tai jutau. Indėnė, be abejonės, leido man ir mergaitei pabendrauti. Tačiau pedagogės veide vis tiek liko susirūpinimo išraiška. Netrukus atvažiavo autobusas, į kurį skubėdami sulipome tarsi avys.

 

Po kelių susitikimų stotelėje įsidrąsinau ir atsargiai paklausinėjau Olę, kokios jos pareigos, kiek laiko ji būna su vaikais, kiek už tai moka, pagaliau – ką veikia po darbo. Paskui pasikviečiau Olę į svečius – internatas buvo vos už pusantro kilometro nuo mano sodybos. Kai prie kakavos puodelio jai pasiguodžiau, jog pritrūkstu laiko darbui darže, Olė įkvėptai pasisiūlė man padėti – imti ir nuravėti. Aš lygiai taip pat entuziastingai sutikau ir pasiūliau už darbą jai mokėti daržo gėrybėmis.

 
Ten, rytuose,
vidury savo tako,

juodas kalakutas išskečia plunksnas,

ir pradeda brėkšti.
Juodas nakties kalakutas
išskečia švytinčias plunksnas;
jau baltuoja ryto aušra.
Juodas kalakutas
išskečia uodegos plunksnas,
ir ima gelsti virš mūsų dangus.
Saulė siunčia spindulius žemėn,
o ant jų šoka saulės berniukai

geltonais, žėrinčiais mokasinais, –

 

skambėdavo Solės, atsiprašau, Olės daina birželio vakarais mano darže. Kaip vėliau ji man paaiškino, tai buvo meskalerų apačių apeiginė giesmė. Bet dėl to ji man netapo mažiau nešvanki ar mažiau provokatoriška. Amerikietiškas kalakutas man atrodė tapatus lietuviškai vištai ar jos sinonimams, reiškiantiems moteriškus intymumus. Šie intymumai indėnų apeiginėje giesmėje skambėjo lyg raganiško ritualo dalis, skirta begėdiškam moters vaisingumui pašlovinti. Kartais beveik jausdavau nematomus apeigų būgnus, kurie, atrodė, niekada nenustos dundėję. Viešpatie, tuomet gailėdavausi, jog nesu vyras, kuris galėtų užčiaupti Olę vienu judesiu. Ir aš šaukdavau jai nuo prieangio: „Sole! Sole! Barščiai!“

 

Tomis dienomis Olė buvo vienintelis žmogus, kuris lankydavo mane vienkiemyje. Pagal mano formulę, jog labiausiai mylėti dera tą, kuris arčiausia, mylėjau Olę ir kaip seserį, ir kaip naminį gyvūną. Kaip indėnę ir kaip asmenį, kuriame savavališkai, slapčia įkūnijau universalų mane jaudinančio eroso provaizdį. Olė buvo tų dienų mano Solė ir Olialia, tobula „O“ ir gaili „lė“. Ji taip pat buvo ana nešvanki dainelė „Ui, mergyte, o-lia!“, sudainuota vieno provincijos miesto autobusų stotyje, ir beveik skaudus kaimietiškos išvaizdos neblaivaus vyro gnybtelėjimas į mano anuomet besiformuojančią keturiolikmetės krūtinę – ją tuo metu veržiau pačios pasisiūta liemenėle, kurios svarbiausia paskirtis buvo ne tiek paslėpti, kiek sumenkinti mano moteriškas formas, sulaikyti jas mergaitiškame būvyje. Tarytum pumpuras, grožėdamasis savimi, staiga būtų sumanęs delsti ar net pasiaukoti amžinai pumpuru likti.

 

Mintyse Olės seksualumą sau pritaikiau, panašiai kaip meistrai mėgėjai buityje pritaiko išmestus kitos paskirties daiktus, kurie nebuvo būtini nei anksčiau, nei po to, kai buvo pritaikyti. Šitaip durys panaudojamos kaip stalviršis ir atvirkščiai. Adaptuoti Olės seksualumą savo aplinkai reiškė mano kultūrinę akciją. Viena vertus, mano sodyba buvo mums tarytum moterų kalėjimo vienutė, provokuojanti kai ką neįprasto daryti. Kita vertus, juk esu rašytoja, kuri gali vietoje teksto sukurti gyvenimo epizodą ir kuriai, užuot rašius ar pasidavus visuomenę ramdančiai tvarkai, visada maga kurti savo dienas. Jaučiausi galinti sukurti Olės universalų, mums abiem ir visam pasauliui tinkamą seksualumą – tokį, kuris, paneigdamas gamtos įstatymo ir skirtingų lyčių poravimosi prioritetą, teigtų kūrybos ir kultūros prioritetą. Ir kiltų visai ne iš mano užsidegusio geismo, kurio iš tiesų net ir nejutau, bet iš kultūrinės intencijos.

 

Mano sodyba buvo miniatiūrinis pasaulis, kuriame dvi moterys iš jų pačių moteriško prado ir vyriško prado likučių, tūnančių jų moteriškose prigimtyse, galėjo išskleisti visą iš žmonijos istorijos perimtą seksualumo paveldą. Olė man buvo tapusi dviem – vyrų ir moterų – vienuolynais. Vyrų buvo mažesnis – ir vis dėlto jo visiškai užteko mano kultūros projektui. Lygiai taip pat užteko vyrų ir moterų vienuolynų mano esybėje.

 

Vieną dieną mano projektas, galima sakyti, buvo visiškai sukurtas. Jam tetrūko lemiamo žingsnio ar šuolio iš teksto realybės į konkretaus veiksmo realybę. Jau beveik regėjau iš po antklodės kyšančias subraižytas Olės blauzdas ant baltos patalo paklodės. Regėjau Olę vienvietėje siauroje lovoje, kurioje niekada nemiegodavau, bet kartais galėdavau įsivaizduoti, kad ta lova tiktų jaunai liesutei mergaitei.

 

Vakarais, eidama gulti, apžiūrinėdavau savo blauzdas, jų smulkias nuo vakaro vėsos ir prieblandos mėlstelėjusias kraujagysles, nelyginant išaustas savo pėdas, bandydavau įsivaizduoti, kaip šalia jų atrodytų baltutėlės Olės pėdos. Turbūt jos šviestų lyg apmautos baltomis kojinėmis.

 

Mane sulaikė, galima sakyti, tik vienas vienintelis dalykas. Tai, ką vieną dieną regėjau darže, tapo mano baime ir skausmu, kurie, kaip man kartais atrodydavo, stiprėjo. Sykį, rinkdama žabus vijoklinėms pupelėms, apėjau daržą iš kitos pusės. Pro krūmų properšą pamačiau turbūt tai, ko man niekada nederėjo matyti. Pavakarės saulė dažė Olę beveik raudonai, taip pat ir jos baltus marškinius – darže ji vilkėdavo tik šviesiais, ir kai paklausdavau kodėl, atsakydavo, jog balti marškiniai paslepia kūno druską, tamsūs drabužiai to nepadaro.

 

Tą valandėlę mačiau, kaip saulėlydžio raudoniu nudažyta mano daržininkė... Viešpatie, ji kapojo žoles taip, kaip, man atrodo, kapojamos priešų galvos. Ir tai vyko tame lysvės gale, kurio nuogybė mane, bandančią suprasti jos subtilybes, vertė iš koto. Olė kauptuku kapojo žoles ir mano pasodintas daržoves. Tai šiurpiai atrodė dar ir todėl, kad girdėjau jos tvardomą raudą, tarsi dūsavimą. Olė manęs nematė, jos akyse veikiausiai buvo tik tai, ką reikėjo kirsti, ir jai vis rūpėjo ašaras šviesiu rankogaliu nuo veido braukti. Vėliau mergina atsitūpė, man pasirodė, jog ji šlapinasi. Man buvo ir graudu, ir baisu, kad ji verkia, ir aš jau mačiau save beeinančią Olės guosti. Tačiau staiga – galima sakyti, iš giedro dangaus – ėmė lyti, ir jeigu būčiau bridusi per varnalėšų ir gauromečių juostą, dryksojusią tarp manęs ir Olės, būčiau visus drabužius sušlapusi. Tad sugrįžau namo tuo pačiu takeliu aplinkui. Vėliau pamaniau: nenoras sušlapti tebuvo pasiteisinimas, iš tikrųjų aš stengiausi įveikti baimę, kuri mane apėmė taip pat staiga, kaip užėjo lietus.

 

Tai, ką patyriau aplinkiniu taku sugrįžusi į kiemą, mane dar labiau pribloškė. Pajutau, kad mano drabužiai pasidarė kieti, tarytum gerai iškrakmolyti. Man ėmė niežėti riešai ir pažastys. Ir – tai buvo taip pat keista – drabužiai buvo sausi, nors dar prieš akimirką jaučiausi permirkusi.

 

Pačiupinėjusi rankovę ne iš karto supratau, kad tie kristalėliai – druska. Užteko tik kartelį lyžtelėti, kad tos druskos skonį burnoje dar daug dienų jusčiau.

 

„Sole, Sole!“ – bandžiau šaukti merginą, tačiau druska graužė akis ir gerklę, ir aš tik švokščiau bei kosėjau per ašaras, kurios pamažėl išsklaidė mano baimę, taip pat ir tikėjimą, jog žinau, ką reikia daryti atsibudus iš ryto ir vėlai vakare, kai tenka gultis į drėgnus patalus.

 

„Tole!“ – tesugebėjau iškosėti. Tarytum kokį veltinio gabalą, kurio net bandžiau ieškoti žolėje, nes pradėjau viskuo tikėti. Tikiu ir šiandien, jog ten buvo veltinis.

 

Apie Olę Tau, sese, parašiau todėl, kad ji šiuo metu yra Londone... Galima sakyti, beveik jaučiu, kad ji ten tiksi tarytum kokia bomba. Na, Olė ten atsidūrė pagal kažkokį Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamą socialinių darbuotojų ir savanorių bendrą projektą, gyvens ir dirbs Londone visą pusmetį. Daviau jai Tavo adresą ir telefono numerį. Labiausiai ji domėjosi Tavo kūrybinio rašymo kursais. Niekaip negalėjo patikėti, kad tai, ką Tu darai ir kas Tau pavyksta nuveikti, apskritai egzistuoja. Man pasirodė, kad jos smalsumas bei užkariautojos charakteris įveiks drovumą ir artimiausiu metu judvi susitiksit. Mačiau kai ką nuspėti leidžiančius „blikus“ jos akyse, patikėk... Tą pačią akimirką mintyse palinkėjau judviem turiningo pasimatymo!

 
Bučiuoju jus abi J
 

                                                                               Tavo Sara

 
 
Londonas, 2008 08 31
 
Mieloji Sara,
 

Na pirmiausia papasakosiu apie Tavo rekomenduotąją Olę. Praėjusį ketvirtadienį ji pagaliau atėjo į mano Kūrybinio rašymo seminarą, suteikė man garbę ją pamatyti savo akimis. Tai štai, turiu pasakyti, kad visada iš aprašymų žmogų truputį kitaip įsivaizduojam, tad ir aš buvau, matyt, susidariusi iškreiptą jos vaizdą: maniau, ji – liguistai naivi. Vos ne kaip jos mokiniai. Tik vyresnė. Tiesą pasakius, truputį bijojau, kad nesusikalbėsim ir ji nepritaps prie mano jau susitupėjusios grupės, tarsi koks kalakutas prie vištų kompanijos ar gulbiukas prie ančių. Bet viskas baigėsi gerai. NebijokJ. Ji buvo nepakartojama, jei tai, ką patyriau, būtų galima išreikšti kokiu nors žodžiu.

Jau per pirmąsias pamokos minutes paaiškėjo, kad ji nežino jokių literatūrinių faktų ir yra visiškai neapsiskaičiusi. Tai štai – ji nežinojo, ką reiškia Raitelis be galvos.

Aš pasakiau, kad tai nesvarbu, kad ir nereikia žinoti, tik reikia šia tema parašyti keletą sakinių, kurie tiesiog pirmiausia šauna į galvą. Ji nė kiek nesutriko ir labai garsiai (per garsiai?) pasakė, jog žino, ką reiškia Žuvis be vandens – nes ji pati ir esanti ta žuvis. O Raitelis be galvos, ko gero, yra vyras, kurio galva „nesiskaito“. Viena moterų lyg ir pradėjo klausti, ką reiškia „nesiskaito“, bet kitos ją nutildė, pasakė, kad tokių vyrų, kurių galva „nesiskaito“, yra kiek tik nori. Be to, joms buvo net labiau negu aišku, kodėl tai „raitelis“, o ne šiaip sau paprastas vyras. Tada Olė paklausė: o kodėl? Paklausė kažkaip ne naiviai, bet sunerimusi, lyg būtų norėjusi pasitikrinti savo minčių teisingumą. Viena jai atsakė, kad tuomet, kai vyras joja, jis visiškai praranda galvą, tiksliau, bet kokią galimybę mąstyti. Jei jis nejotų, kitaip sakant, jei jis nebūtų raitelis, jo galva būtų ten, kur ir turi būti. Visos tyliai sukikeno. Olė – ne. Ji tik patraukė pečiais, nuleido akis, bet aš spėjau pastebėti, jog susierzino. Manau, dėl minėtojo kikenimo. O gal pasijuto šiek tiek pažeminta, laikoma neišmanėle, neišprusėle... Ar gal pagalvojo, kad moterų kalbos – brutalios, nešvankios... Greitai diskusijas nutraukiau ir pasakiau, kad jos turi aprašyti, kaip tas Raitelis be galvos atrodo. Olė pasakė, jog gali paaiškėti, kad tas Raitelis be galvos yra moteris. Visko gali būti, norėjau atsakyti, bet atitariau, kad ne. Raitelis visada yra vyras. Lygiai taip pat, kaip upė visada yra moteris. Tai pasakiau vien dėl pedagoginių tikslų: mano moterys labai nemėgsta aprašinėti nuogų vyrų, jų lytinių organų, kūnų ir jų proporcijų. Tačiau jei Raitelis yra be galvos, kur dingsi – turėsi jį aprašinėti. Bent šiek tiek. Juk kalbėti jis negali – neturi galvos.

Aha. Va ir nepasakosiu, ką ta Tavo O-lė-So-lė-To-lė parašė. Paliksiu Tau pačiai paspėlioti – dėl intrigos.

Po pamokos ėjome su Aleksandros mama Anna pasėdėti Nacionalinės galerijos kavinėje. Tiksliau, ji manęs jau ten laukė. Va čia noriu įterpti, jog man labai patinka, kad Anna (taip pat ir Aleksandra) niekada nevėluoja, tai būdinga nedaugeliui moterų. Jos nesielgia taip, tarsi aš būčiau vyras: visada turėčiau ateiti į pasimatymą anksčiau už damą, laukti tiek, kiek reikia, o paskui sąskaitą apmokėti. Ogi damai geras tonas liepia vėluoti bent jau penkiolika minučių, nesirūpinti, kad tu sėdi, lauki, gaišti laiką, kurį galėtum ir įdomiau praleisti.

Taigi, kol vedžiau seminarą, Anna galerijos parduotuvėje nusipirko didelę Botičelio paveikslo „Venera ir Marsas“ reprodukciją. Marsas ten pavaizduotas kaip visiškai nuogas jaunas, stiprus vyras, kuris guli ant nugaros ir yra giliai įmigęs, o Venera, apsirengusi ilgais naktiniais marškiniais ilgomis rankovėmis, gražiai susišukavusi, sėdi jų guolio gale ir susižavėjusiomis išplėstomis akimis žiūri į miegantį Marsą. Jei aplink neskraidytų amūriukai ir jos naktinių marškinių skvernas atsainiai nekristų ant Marso lytinių organų, o kojos po tais naktiniais nebūtų susipynusios (irgi atsainiai), galėtum pagalvoti, kad seksas čia tikrai „nesiskaito“.

Kavinėj buvo ramu, tylu, žmonių nedaug. Truputį papasakojau Annai apie Raitelį be galvos, nes ta jos nusipirktoji reprodukcija labai jau kreipė šneką į tą pusę. Šį bei tą papasakojau ir apie Olę. Mes net pasvarstėm, kokios tos Olės perspektyvos gyvenime. Aš pasakiau, kad ji akivaizdžiai keista, ryškiai talentinga, gal ji bus gera rašytoja, nes skaitytoja tikrai netaps. Anna irgi taip mano. Tiesa, Anna yra puiki skaitytoja. Ji su manim draugauja, bet niekada nelanko mano Kūrybinio rašymo seminarų. Sako: jei nebus gerų skaitytojų, kur jūs visi, vargšiukai rašytojai, dingsit. Man patinka tokia pozicija. Mirtinai trūksta gerų skaitytojų, kai pagalvoji...

Paskui dar truputį pasivaikščiojom: buvo tykus oras. Pasikalbėjom apie žanrus (nežinia kodėl – tiesiog iš kalbos išėjo), apie Tave ir, žinoma, apie Žiogaičių kaimą, kuriame Tu gyveni. Stengiausi viską jai tikroviškai apsakyti. Bet gerai žinau, – Žiogaičių kaimas jos galvoje pavirto kokiu nors romantišku Lenkijos kaimeliu ar vienkiemiu ir tapo toks lenkiškas, toks jau lenkiškas, kad nė Tu jo neatpažintum.

Kai vakare grįžau į savo internacionalinį butą, jauna brazilų porelė savo kambaryje taip garsiai pykosi, kad skambėjo net gatvėje. Bet manęs tai nejaudina. Įpratau. Jie pykstasi vos ne kasdien. Mylisi taip pat labai garsiai ir tikrai kasdien... Nežinau nė kaip reaguoti. Reaguoju taip: pagarsinu televizorių.

Tuo ir baigsiu. Einu pasitaisysiu valgyti... Dėl netvarkos mūsų bendroje virtuvėje valgio gaminimas man jau seniai yra praradęs visą žavesį... Bet ką jau darysi...

 

Bučiukas. Laukiu laiškų. Rašyk, kaip sekasi visi tie Tavo literatūriniai eksperimentai, apie kuriuos aną kartą užsiminei.

 
                                                                                           Mari
 
 
Londonas, 2008 09 07
 
Sveika, mieloji Sara,
 

Ech, jau ir sekmadienis... Rašau nelaukdama Tavo laiškelio – kažkur prapuolei... Bet aš puikiai žinau, ką reiškia ruduo Žiogaičiuose. Spėju, nebeapsigini nuo žemės darbelių, kaip ir per amžiusJ. Nors, tiesą pasakius, ir aš jaučiu sezonų kaitą. Aleksandra dar negrįžo iš Lenkijos, bet tuoj tuoj grįš. Operoje dar neprasidėjo naujas sezonas, bet tuoj tuoj prasidės. Nuo rytojaus žygiuoju į koledžą (mokslo metai čia ne nuo 1, bet nuo 8 rugsėjo.). O ir lotynų kalbos kursai ne už kalnų – nuo 18. Žodžiu, nieko įdomaus praėjusią savaitę nenutiko, nebūtų nė apie ką rašyti, jei ne OlėJ.

Tai va ketvirtadienį išsiruošiau į Nacionalinę galeriją gerokai prieš tą savo Kūrybinio rašymo seminarą, nes, Annos įkvėpta, sumaniau ir aš ką nors galerijos parduotuvėje nusipirkti. Pagalvojau, kartais labai prireikia kokių nors dovanėlių ar suvenyrų...

Per neapdairumą pamiršau namie skėtį, o čia dangus kaip tyčia užsiraukė, pajuodo, lietaus lašai pabiro. Laimė, jau netoli buvau. Žiūriu, visi bėga, nes galerijos laiptai yra po tokiu kaip ir stogu, lyg verandoj. Na ir aš – į kojas. Užšokau ant laiptų ir vos nesumindžiau Olės. Pasirodo, ji, šalia pasistačiusi dideliausią kuprinę, ten sėdėjo. Pamaniau, išvažiuoja, atėjo atsisveikinti. Bet, pasirodo, ne – susipyko su tais, pas kuriuos gyveno, žodžiu, išsikraustė. Labai originaliai išsikraustė – į gatvę. Aš pasakiau, jog kartais irgi noriu va taip imti ir išsikraustyti, nes gyvenu su žmonėmis iš Pietų Amerikos – su brazilais ir kolumbiečiais, kurie, tiesą pasakius, varo mane iš proto. Ji atsakė, kad dievina Pietų Ameriką. Dar daugiau – yra ištekėjusi už argentiniečio. Pernai, maždaug tuo laiku kaip dabar, ji, suprask, dalyvavo Fiesta Provincial Inmigrante ir buvo išrinkta Buenos Airių provincijos grožio karaliene. Be to, ji didžiuojasi, kad turi tapatybės kortelę, kurioje įrašyti visi jos vardai ir pavardė – Aniela Milena Ole Remorini Gasiunas.

Tai ką dabar ketini daryti? – paklausiau. Nežinau, atsakė paprastai. Pasakiau, kad kokią savaitę galėtų pagyventi pas mane, jei aptvarkytų mūsų anglišką sodelį už namo ir nueitų į parduotuvę maisto. Ji atsakė, kad ne, nes po Tavo daržų jai tik dabar pradeda ataugti nagai ir šiek tiek pagražėjo sugrubusi bei sužalota rankų oda. O nešti pirkinių iš parduotuvės ji taip pat negali, nes tiesiog negali sunkiai nešioti. Tai kenkia stuburui ir gali išsiplėsti kojų venos.

Nebežinojau, ką ir manyti. Pasakiau, jog man jau reikia eiti, nes privalau nueiti dvidešimčia minučių anksčiau, kad darbuotojai suspėtų pastatyti reikiamoje vietoje kėdes. Atsistojau (buvau prisėdusi ant laiptų šalia jos kuprinės) ir pasiteiravau, ar ji ateis į seminarą. Užuot atsakius taip arba ne, Olė paprašė pinigų, nes nori, suprask, nusipirkti kramtomosios gumos. Aha, prasideda, pagalvojau. Bet juk tai pirmas kartas – kaip neduosi. Daviau penkis svarus.

Maniau, kad nebegrįš, bet grįžo. Tiesa, gerokai pavėlavusi... Mano studentės jau buvo perskaičiusios namų darbelius.

Kaip žinai, aną savaitę buvom pradėjusios rašyti apie Raitelį be galvos, tai jos privalėjo dar šiek tiek parašyti namuose. Mūsų tvarka yra tokia: skaito visos iš eilės. Pabaigoj autorei pasako ką nors malonaus ir sykiu iš širdies. Kvalifikuotas pagyrimas įeina į mano mokymo programą. Aš mokau jas pagirti ir taip pat nuoširdžiai priimti pagyrimą. Neleidžiu vienai kitos kritikuoti, peikti, šaipytis ar nutylėti, tai irgi reikštų kritiką. Jos privalo viena kitą besąlygiškai mylėti, mane – besąlygiškai gerbti. Lyg aš būčiau jų mamytė, o jos būtų mano vaikai (nepaisant amžiaus).

Bet aš ne apie tai. Norėjau pasakyti, kad kai Olė atėjo, nutraukiau tai, kas jau pradėta, ir paklausiau, ar ji atliko namų darbą. Ji pasakė, kad ne, bet viską sugalvojo. Vieną dieną ji susikaups ir parašys trilerį, kuris vadinsis „Beplaštakė mergaitė ir Raitelis be galvos“.

Mes visos tylėjome. Viena, buvom prisiklausiusios įžadų ir planų, nes mūsų visų gyvenime yra buvę momentų, kai gyrėmės parašysiančios ką nors nuostabaus, bet dabar apie tai net prisiminti nebenorime. Kita vertus, negali juk žinoti. Olė tokia keista... Ką žinai, gal ims ir parašys...

Olė pasinaudojo tyla ir pasakė, kad mergaitei nukirstos plaštakos, todėl jos vardas Beplaštakė. Niekas nieko nepasakė. Pasidarė kažkaip nejauku, lyg prieš lietų. Netgi neramu... Visos taip nutilo, kad, rodos, net amą prarado. Na ir ką? Toje mirtinoje tyloje Olė labai garsiai išpoškino: nes tėvas jai nukirto plaštakas... Išpoškino ir pažvelgė į mane. Todėl ji negali nieko dirbti, dar paaiškino. Staiga nei iš šio, nei iš to pasilenkė, atsegė kuprinę, kurią buvo pasistačiusi prie kėdės, išsitraukė geltonas plonytes dirbtinės odos pirštinaites ir tuojau pat jas užsitempė. Kai ėjau į galeriją, mačiau tas pirštinaites vitrinoje. Kažkodėl atkreipiau dėmesį. Jos buvo pigios. Tikriausiai nekainavo nė dešimties svarų.

Na ir kas toliau? Ogi per visą užsiėmimą nieko nerašė. Tiesiog patogiau atsisėdo ir prasnaudė visą seminarą su tom pirštinaitėm ant rankų ir raudona megzta kepuraite ant galvos. Ką jai padarysi? Nei sakyti ką, nei barti... Už seminarą nemoka, įsikūrė Londone trumpam, atėjo pas mane Tavo rekomendacija nešina, žodžiu, elgias kaip stoty. Nieko aš jai nebesakiau. Galvoju – pasiusk, daryk ką nori. Tik pačioj pabaigoj pabandžiau (gal ir be reikalo) pajuokauti. O ką ta tavo Beplaštakė valgo, kuo apsirengia? – pasiteiravau. O kam yra vyrai? – ji taip garsiai paklausė, kad nei verkt, nei juoktis. Dar pridūrė, jog Beplaštakė visada randa vyrų, kurie ją pamaitina, įdeda maistą tiesiai į burną, pagirdo per šiaudelį ir visa ką padaro, net nurengia, aprengia ir išmaudo, jei tik mergaitė to užsinori. Žinoma, ji vengia neturtingųjų, nes vyras juk turi už viską sumokėti. Kitaip, – koks jis vyras? Taip pat vengia tinginių. Juk Beplaštakė nėra kokia nors išpuikusi feministė. Vyrai jai ne tik džiaugsmingai viską nuperka, bet ir visus darbus padaro – drabužius išskalbia, taip, ir apatinius, ir, jei tik ji paliepia, tuojau pat sutvarko kambarį, išplauna indus bei grindis, net langus nuvalo, kad tik jai būtų gerai.

O ką Beplaštakė daro, kai tenka pačiai tvarkytis? Ji ir nesitvarko. Ji keliauja. No problem, pridūrė Olė. Visada kas nors duoda jai pinigų. Pamaitina tai jau tikrai kiekvienas. Reikia tik paprašyti. Neišmaniau, ar jai pritarti, ar šiek tiek paprieštarauti, bet kol galvojau, ji pačiupinėjo savo indėniško odinio švarko išorinę kišenę, ištraukė iš jos ledinuką. Nulupo. Numetė popierėlį ant iščiustyto parketo, atsilošė, išsižiojo ir įsimetė tą ledinuką į burną. Aš nieko nebesakiau. Galvoju – žinokis. Ji irgi nieko nebesakė, išdidžiai pasiėmė kuprinę ir pati pirmoji išėjo lauk. Gal būtų ir duris trinktelėjusi, bet durų čia nebuvo.

Kai aš, eidama namo, pakeliui dar užsukau į galerijos parduotuvę, Olė, žinok, vėl sėdėjo ant galerijos laiptų. Kuprinę apžergusi, tiksliau, pasistačiusi tarp kojų vienu laipteliu žemiau. Šalia sėdi vaikinas. Tikriausiai indas. Arba pakistanietis... Tie lengviausiai limpa... Kai praėjau pro juodu, iš smalsumo grįžtelėjau ir Olei pamojau. Ji tik atsainiai mostelėjo ir vėl įsispoksojo į vaikiną. Galėjai pamanyti, kad pasaulis jai mirė. Jau toks dėmesys, toks dėmesys – ką tu, ką tu.

Neklausk, nežinau, nei kur ji dabar, nei ką daro. Bet atrodo, kad ji ne ta, kuri pasauly prapultų.

Tai tiek, sesute. Einu į lovytę. Rytoj jau rugsėjo 8, koledže prasideda mokslai... Laukiu laiškelio. Parašyk, kaip laikosi mama, juda darbai, svarbiausia – Tavo knyga: ar jau įsitraukei ją rašyti? Bučkis.

 
                                                                                           Mari
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)