Foto-Nr77Netenka abejoti, kad reikšmingiausias išeivijos rašytojų įnašas į mūsų literatūrą buvo padarytas poezijos bare. Vis dėlto tai neprivalėtų užtemdyti fakto, kad radikalaus atsinaujinimo – ,,agiornamento” visa to žodžio prasme, proveržis įvyko kitur – išeivijos dramaturgijoj – ir galbūt yra vertesnis net didesnės nuostabos. Juo labiau kad, blaiviai žiūrint, šio žanro puoselėjimas išeivijos sąlygomis buvo daugiau negu beprasmiškas. Dramaturgija auga ir ima klestėti, kai yra teatras, pastovi žiūrovų auditorija, kai rašytojas kuria, supamas, patariamas režisierių ir aktorių būrelio, kai jis pats yra praktiškai susipažinęs su scenos technikos reikalavimais. Joks atsitiktinumas, kad Didžiosios Britani­jos avangardo dramaturgais pokary buvo kone išimtinai seni scenos vilkai – Arnold Wesker, Harold Pinter, John Osborne. Dramaturgija taip pat auga ir tobulėja, kai jaunam autoriui ateina į pagalbą radiofonas ir TV studijos, kur vėlgi jis drąsinamas eksperimentuoti. Taip, pavyzdžiui, išsiugdė Kvebeko drama­turgija.

Visų tų dalykų neturėjo ir negalėjo turėti išeivijos dramaturgas, o tačiau, nesigiriant, brandžiųjų mūsų rašytojų trijulė – A. Škėma, A. Landsbergis ir K. Ostrauskas – yra sukūrus veikalų, prilygstančių įsipilietinusių pasaulio teatrų repertuaruose kategorijai. Kartais net pranašesnių. Ir ar ne kurioziška: vien tik Škėma, būdamas aktorium ir režisierium, pradėjęs rašyti pjeses dar Lietuvoj (Julijana), galėjo didžiuotis sceninio darbo patirtimi. Kas galėjo sugundyti jauniklius – Landsbergį ir Ostrauską – mestis dramaturgijon? Kokie psichologiniai motyvai, nebent jaunystė? Tiesa, ton sąvokon įeina daug dalykų – kinemato­grafijos pomėgis, susižavėjimas Vakarais, nors jais tebuvo, bent pradžioj, vien bombų sutašyta Vokietija, gal už vis labiau būdingas jaunam žmogui noras išsisakyti žanre, kuriame akivaizdžiausiai jaučiama drąsa, kūrybingumas, naujų kelių ieškojimas. O tokiu sektorium, tenka pripažinti, buvo pasauliniu mastu dramaturgija. Ilgokai merdėjusi sustabarėjusiose formose – nuo 1930 iki maždaug 1950 metų – jinai prabilo avangardiškumu vadinamojo ,,absurdo teatro” (Samuel Beckett, Eugene Ionesco) lūpomis. Bet buvo taip pat parodžius aiškių atgijimo žymių ištisos plejados autorių, kaip Arthur Miller, Tennessee Williams, Jean-Paul Sartre, Albert Camus, Edward Albee ir kitų, kūriniuose.

Jų pavyzdys galėjo būti Algirdui Landsbergiui paskatų ieškoti panašių temų išeivijos mikrokosme, nors faktiškai savo rašytojišką kelią jis pradėjo proza. Landsbergio atveju tikrai susiduriam su įspūdingo diapazono balsu. Dar ir dabar leistina būti skirtingoms nuomonėms, pasisakant, kuriam žanre – dramaturgi­joj ar prozoj – Landsbergis stipresnis. Nenorėdami per daug aklai laikytis chronologijos, aptarsim tas dvi sritis pagrečiui, bet jau dabar tenka pažymėti, kad tiek prozoj, tiek dramaturgijoj Landsbergis išsiskiria iš kitų mūsų rašytojų savitu stilium, kuriame dominuojančiu dalyku yra elegantiška ironija ir humoras. Tas miestiečio, seniai kaimą pamiršusio (jo tematika Landsbergio niekad nevilios), paradoksinio galvojimo treningą gavusio žmogaus žvilgsnis j pasaulį padeda jam išvengti didaktikos, pamokslavimų ir sentimentalizmo. Scena nėra jam tribūna tezių įrodinėjimui. Priešingai, tai pakyla, nuo kurios pateikiama žiūrovui spektaklio fejerija. Labai dažnai iš Algirdo Landsbergio pjesių sklinda, panašiai kaip Sacha Guitry atveju, geraširdiška publikos meilė, noras suteikt jai džiaugsmo, būti jai magiku, atveriančiu duris į kitą pasaulį. Su Landsbergiu įžengia į mūsų dramaturgiją pramanumas, išradingumas, teatrališkumas, išdaigos, operuojant Laterna Magica triukais. Nūdienėj dramaturgijoj posūkiai į farsą, vodevilį, cirką yra seniai įsipilietinę dalykai, bet, lietuvišku mastu imant, tokio žaismingumo įvedimas yra įnešimas naujų varsų į pernelyg vienspalvę teatrinę raštiją. Tą patį tematikos įvairumą, rafinuotesni jos vystymą, rašto eleganciją aptinkam ir Landsbergio prozoj. Visa tai liudija autoriaus vakarietiškumą, europine prasme, plačią jo interesų skalę, atidą tam, kas kuriama teatro ir kinematografijos srityse.

Užtat sunku nepastebėti, kaip dideli Landsbergio nuopelnai mūsų kultūros baruose. Jo darbštumas pasigėrėtinas. Priklausydamas PEN klubui, jis reprezen­tavo mūsų literatūrą toje tarptautinėje organizacijoje. Bet asmeniškai jis yra prisidėjęs prie mūsų raštijos populiarinimo dviem suredaguotom antologijom – The Green Oak (1962), proza, The Green Linden (1964), poezija. Jis yra taip pat parašęs įvadą dar ir trečiajai – The Lithuanian Short Story Fifty Years (1977).

Sakoma, kad Landsbergis yra taip pramokęs anglų kalbos, kad rašąs kai kuriuos dalykus (The Last Picnic) angliškai. Tada į jo vertimus – Aloyzo Barono Lieptus ir bedugnes (Footbridges and Abysses) ir į kitus galima žiūrėti kaip į buvusias pratybas.

Algirdas Landsbergis yra rašęs taip pat publicistikos bei kritikos, bendradar­biaudamas įvairių pakraipų laikraščiuose bei žurnaluose. Galbūt su išskirtiniu užsidegimu bei ištverme jis yra informavęs skaitytojus apie teatro festivalius Europoj, režisieriaus Jono Jurašo spektaklius ir aplamai nūdienes dramaturgi­jos metamorfozes.

Literatūrinio savo darbo pradžioj Algirdas Landsbergis yra miklinęs plunksną ir lyrikoj. Bet kur kas reikšmingesnis dalykas buvo jo dalyvavimas su broliais Mekais ir Leonu Lėtu anuomet avangardiniam almanache Žvilgsniai ir bendrame jų novelių rinkinyje Proza (1951).

Aptardamas tą debiutantų leidinį, Alfonsas Nyka-Niliūnas pripažįsta Lands­bergiui prozos ritmo savitumą bei pastangą „atnaujinti užveltą mūsų prozos odą ir išgyventi tiesioginį aplinkos ir epochos veikimą” (Aidai, 1951, Nr. 4). Dar entuziastingiau buvo pasitiktas 1954 m. Draugo konkursą laimėjęs Algirdo Land­sbergio romanas Kelionė, gana greitai pripažintas kandidatu į geriausių lietuviškų romanų lentyną.

Jo fabula – dramatiškieji karo pabaigos, 1944-1945 m., įvykiai. Išvietintųjų odisėja, bėgimas iš Lietuvos, vergovė Reicho ginklų pramonėj, bombos, badmirystė... Vėliau pokario anarchija, stovyklų buitis, netikrumą, baiminantis smurtu sugrąžinimo į SSSR. Siužetas ne iš originaliųjų, naudotas ne vieno vyresnės kartos rašytojo. Bet ne veltui sakoma, kad karą tegali aprašyti vien jauni žmonės. Algirdo Landsbergio romanui savitą charakterį suteikia nervingas stilius, dialogų autentiškumas, sugebėjimas perteikti slogią ano meto buitį ir įtampą chaotiška, kinematografine epizodų kaita, kurioj tikrovės vinjetės kaitaliojasi su sapnų, košmarinių reginių kadrais. Kafkišką Kelionės atmosferą sudaro ir tai, kad veikalo centre stovi bejėgis jaunuolis, veidmaniškos suaugusių kartos viduryje. Tam tikra prasme Kelionė, nežiūrint savo pusiau reportažinio pobūdžio, gali būti priskirta prie Bildungsromano kategorijos. Tai yra pastebėjęs Julius Kaupas, sakydamas: „Juliaus charakteris ir yra peizažas, kur vyksta kelionė”. Pats autorius, tarp kitko, neslepia, kad jo romano pagrindą sudaro centrinio personažo sandūra su keistais padarais, su savotišku internacionalu. „Kodėl sutikau juos? Kodėl juos praradau?”, – klausia savęs veikalo pabaigoj Julius. Naujovė mūsų prozoj yra tai, kad tie sutiktieji asmenys yra kitataučiai: bonvivanas, smaližius armėnas Aramas, tolstojinis sentikis Grigorijus, intrigantas, užsimaskavęs bolševikas Lorenzo, pagaliau pusiau esesininkas, pusiau meno eruditas Weissas. Tenka bematant pažymėti, kad ne tiek tos figūros, kiek tvirtai užbrėžtas istorinis fonas – į šipulius lekiančios Reicho galybės vaizdas, grėsli Kaulėtosios šmėkla, kraujo degėsių tvaikas – yra romano stiprybė. Rašytojas įtikina skaitytoją, kad tokiose aplinkybėse žmonių charakteriai, jų sieloj tūnantis žvėris gali atsiverti nelauktoj šviesoj, prabilti nerišlia, kartais egzaltuota, retoriška kalba. Užtat dažnai operuojama rakursais, vidiniu monologu. Gal net per daug juo mėgaujamasi, linkstama į ilgus pagrindinio veikėjo sapnų, kliedesių aprašymus, vien stabdančius veiksmą.

 

Foto Nr78

1946 metų ruduo Viesbadene, Vokietijoje; svarsto­mi Žvilgsnių žurnalo leidi­mo bei redagavimo reika­lai; iš kairės: Vladas Šaltmiras, Jonas Mekas, Leo­nas Lėtas, Algirdas Landsbergis ir Žibuntas Mikšys.

 

To veiksmo apstu. Aiškiai esama būdingo pradedančiam rašytojui polinkio narplioti intrigą, dostojevskinti personažus. Visa tai dvelkia melodramatiškumu, kartais nepatyrimu, net vodeviliniu pigumu, kaip, sakysim, Juliaus ir Weisso žmonos erotinėj scenoj su obuoliu. Kaip Riemenschneiderio Ieva ar kaip mitologinė Kirkės figūra, Hilda – neišbaigtas, blankus charakteris. Bet dar naiviau skamba „kerštaujantis” nacis Weissas su savo sadomazochistinėm schemom. Nestinga knygoj ir šiaip ištęstumų (scena Aramo bordeliuke) bei abe­jotinos vertės epilogų. Visai neįtikinama yra Tatjanos istorija, dirbtinai prikabinta, vien išpučianti romaną. Pradedantis rašytojas ir taip čia turi vargo su savo personažais, vienus numarindamas, kitus ištremdamas, trečius priversdamas nei iš šio, nei iš to nusižudyti. Tad ir Tatjanos įvedimas yra aiški klaida. (Būdinga, kad savo pjesėse Landsbergis tokių klaidų nedaro.) Nežiūrint visų autoriaus pramanytų peripetijų, aplamai pagrindinio personažo Juliaus dvasinėj raidoj nepastebima jokių gilesnių permainų. Jis išlieka iki pat galo šaltoku užsivėrėliu.

Nežiūrint šių ydų, taip pat protarpiais manieringo, ornamentuoto, „su mezginiuotais rankogaliais” stiliaus, Kelionė ženklina išeivijos literatūroj drąsoka skverbimąsi į tamsiąsias žmogaus prigimties slaptavietes, ir ta prasme į pionierišką eksperimentą, į naujų kelių ieškojimą, kaip tai pabrėžia Kęstutis Keblys savo studijoje apie išeivijos romanus Lietuvių literatūra svetur (1968) leidinyje.

Algirdo Landsbergio novelių rinkinys Ilgoji naktis pasirodė 1956 m., atseit dvejais metais po Kelionės pasirodymo. Sprendžiant tačiau iš titulinės novelės, kurią būtų galima pavadinti trumpu romanu (,,novelette”), iš jos stiliaus – šlubuojančių sintaksinių formų, perkrovos metaforų girliandom ir filosofavimais atrodytų, kad ši novelė ir dar kai kurie dalykai sukurti net anskčiau už Kelionę. Kaip bebūtų, „Ilgosios nakties” sąranga nesudėtinga. Yra du planai. Tarytumei scenoj, padalintoj j dvi dalis, nelyginant „Aidos” paskutiniam veiksme. Viršuj – sargybiniai stribai. Požemy – jų kalinama Rima, suimta partizanų stovykloj. Prožektorius švyst tai į viršų, tai j apačią. Pasakojamos dvi istorijos. Be staigesnių „flach-back”, nuosekliai, chronologiškai.

 

Foto Nr79

Aplankant Algirdą Lands­bergį Richmond Hill, Queens, N.Y., USA 1955 m. Pirmoje eilėje: Algir­das Landsbergis ir Romas Viesulas, antroje eilėje – Antanas Škėma, Kostas Ostrauskas ir Vytautas Valiukas.

 

Rimos gyvenimo istorija atskleidžiama išsamiau, o sargybinio Vasilijaus – kur kas padrikiau, atskirais fragmentais. Keista, tačiau Rimos istorija skamba neefektingai. Tai Lietuvą užgriuvusių nelaimių atpasakojimas. Gana blankūs dalykai: gimnazistiniai flirtai, karštuoliškumai, neapsisprendimas tarp dviejų kavalierių, nusivylimas oportunistu Liudu, pagaliau Rimos atsiradimas partizanų bunkery. Visa piešiama blankokai. Jungtim tarp tų epizodų yra scenelės, kuriose kalbama apie Rimos plaukus. Tai primena kinematografijos triuką, kai filme leit­motyvu pakartojami kai kurie kadrai. Matyt, tuo plaukų fetišizmu norima išreikšti sunaikintos „pačiame žydėjime ir pačiame pavasaryj” Tėvynės simbolį. (Rytmetį prieš egzekuciją saulė apšviečia Rimos plikai nuskustą galvą.)

Epizoduose, kuriuose vaizduojamas Vasilijaus gyvenimo kelias, skaitytojas maloniai nustebinamas Landsbergio vaizduotės galios perteikti atgrūsto Lietuvon raudonarmiečio bodėjimąsi savimi (vienu metu Vasilijui netgi dingteli mintis išvaduoti Rimą ir su ja pabėgti). Aplamai tas portretas piešiamas nuosaikiai. Tačiau kaip novelė „Ilgoji naktis” dar mokyklinis darbas. Nelygi stilium, kupina pseudofilosofinių samprotavimų, jei ne plepumo, apybraiža.

Bet jeigu jinai neišeina iš išeivijos prozos „muštųjų takelių”, tai pats Ilgosios nakties rinkinys įvairus, tiek siužetine medžiaga, tiek jos traktavimu. ,,Veidas aštriais žandikauliais” nukelia skaitytoją i DP stovyklų laikus. Galbūt todėl, kad pradinė situacija primena estradinės scenos skečus, vaizduojančius ant kamščio užmynusio žmogelio nelaimes. Autoriui sunkiai sekasi įtikinti skaitytoją savo projekto rimtumu. Mat čia įkaušėlį bando parsitempti į savo kamaraitę senstan­ti mokytoja, o jam visur ant laiptų vaidenasi kunigėliai, pro kuriuos jis negali praeiti, neužvedęs marmeladinių monologų, pokalbių. Jie anaiptol nejuokin­gi, gal net pompastiški, nors savo dvasia pabėgėliški, orbituoją aplink paliktą žemę, namus, žmoną. Veido aštriais žandikauliais atvaizdas degtukų dėžutėj prablaivo sąžinės kamuojamą vyrą, kuris nudarda laiptais, palikdamas mokytoją vėsiai vienatvei. Iš tikrųjų tik paskutinieji novelės sakiniai skamba tikroviškai, perteikdami barakų nykumą, nevilties, vienatvės ant gyvenimo griuvėsių nuo­taiką.

Novelėje ,,Eisena” Algirdas Landsbergis piešia šiurpią sovietinę tikrovę. Tremiamųjų į mirties stovyklą eisenoje svirduliuojąs su kitais Linkus yra gyvas vos vienu biologiniu geismu – išlikti gyvu vynuogių cukraus užslėpto pakelio pagalba. Palyginus su buvusių Gulago kalinių aprašymais, Landsbergio in­tuityviai atkurta kaceto buitis tikroviška, lygiai kaip tikri sužvėrėjiman stumiamų žmonių refleksai. Bet autorius kažkodėl skelia novelę pusiau. Tolimesnis jos veiksmas vyksta dangaus kanceliarijose (jis prie jų grįš pjesėj Gluosniai vėjuje) ir, jei galima atspėti, kad čia kalbama apie žmogaus buities beprasmybę, tie dalykai skamba anemiškai.

Novelės „Graikijos vėjas” jau nebegalima palaikyti stiliaus pratybom, kaip kitas rinkinio noveles, nežiūrint pateiktos epigrafe (motto) Ariadnės mito san­traukos. Atseit nurodymo, jog tai to mito variacija, perkelta į mūsų dienų plotmę. Ar ne paradoksas? Nors egzodo literatūroj buvo nemažai bandymų pavaizduoti DP stovyklų buitį, retai kuriame tų eskizų bei piešinėlių atgyja tos epochos laukiniškumas – spekuliacija, korupcija, nuobodis, primityvių instinktų viešpatija. Landsbergio „Graikijos vėjas” priklauso prie tų retų kūrinių. Jeigu jau Kelionėje jo talentas pasižymėjo dovana pagauti tikslią detalę, piešti tikrovišką foną retu priemonių taupumu, tai šiuo kartu jo impresionistiškas stilius atsišviežina dar humoro priemaiša. Autorius galutinai išsivaduoja iš manierizmų, poetizmų, dengusių anksčiau retorikos plėvele jo vidinius monologus. To mėgavimosi gražiai susigarbiniavusia fraze čia nepalyginamai mažiau. Dialogai čia hemigvėjiški, taupūs ir talpūs, puikiai išsaką piešiamųjų personažų vidų. O tie vyrai iš Kybartų irgi, kaip dera mitologiniam kūriniui, nežemiški, titaniški.

Kaip senovės mito parafrazė, „Graikijos vėjas” anaiptol nedvelkia knygiškumo naftalinu. Priešingai, novelė žavi savo stilizacija, pustoniais, meistrišku Kauno-Kybartų tarmės panaudojimu, žodžio kultūra. Užtat jinai priskirtina prie pačių brandžiausių novelių mūsų literatūroje, nusipelnančių sau nišą bet kurioj prozos antologijoj.

Lygiai tas pat pasakytina apie kitą šedevrą, užsklendžiant} Ilgosios nakties rinkinį. Būtent apie novelę ,,Žodžiai, gražieji žodžiai”. Šiuokart veiksmas vyksta Amerikoj naujakurių emigrantų šeimoj, kurios šiokiadieniai ir sekmadieniai perteikiami per keturmečio Petriuko regėjimo prizmę. Autorius reta intuicija įsijaučia į stebuklingą vaiko pasaulį, perteikdamas skaitytojui jo trapumą, pažeidžiamumą. Jis parodo jį ieškantį savęs, tobulėjantį šventoj santarvėj su senele, neatpažįstantį tėvų, kai jie taip miega išpurtę, šventai tikintį, kad viskas bus rytoj. Žodžiu, Landsbergis parodo visą vaikiškų fantazmų didybę ir visą išeiviškos buities trivialybę. Užvis labiau autorius pagauna ir išsako taikliai amžinąjį žmogaus pomėgį duoti viskam vardus ir pavadinimus, pasireiškiantį vaikystėj aistra kurti žodžius: visokius graikiško skambesio KALALA, ar iš kažin kur išsirovusį POPUNAS. Autorius subtiliai, be graudenimo, bet su ironijos gaidele, leidžia nutuokti, kad tas kūrybinis tarpsnis ilgai neužsitęs, nes netrukus Petriuko semantinę erdvę užgoš anglofoninės piktžolės, visokie „Vanapleivit-my” ar jau tvirtai pasisavintas, autoritetingasis ,,Diš vei”.

Ši novelė yra neabejotinai vienas iš nuostabiausių Algirdo Landsbergio kūrinių, ne vien todėl, kad autoriui pavyko perteikti meistriškai keturmečio psichologiją, bet dar ir todėl, kad niekur nenuslydęs į sentimentalumą ar tikrovės lakavimą, jis sugebėjo retu įtaigumu perteikti naujakurių ateivių kasdienybės – pokalbių, pasilinksminimų, rūpesčių banalybę ir pilkšmę.

Kito Algirdo Landsbergio prozos veikalo skaitytojams teks palūkėti ilgokai, iki 1977 metų, kada pasirodys novelių rinkinys, pavadintas Muzika įžengiant į neregėtus miestus. Dabar autoriaus regėjimo lauke beveik išimtinai (išskyrus „Dainos gimimą”) išeivijos mikrokosmas, jo atstovų avantiūros, pasidavimai dienos madom, dvasinės kolizijos. „Kiekviena išeivija neišvengiamai tampa tragikomiška”, yra prasitaręs vienu metu Landsbergis. Tarp kitko puikaus rankvedėlio išeivijos psichologijai pažinti („Gyvosios lietuvybės žodynas”. – Metmenys, Nr. 4, p. 187-189) autorius. Ir, manding, tragikomizmas yra pagrindinė šio novelių rinkinio varsa.

Galbūt toną visam rinkiniui duoda dalykėlis, pavadintas „Duetas moters balsui ir smuikui Venecijoj” vardu savo švelniai sarkastišku humoru. Pasakotojas prabyla į skaitytoją tariamo laiško buvusiam mokytojui forma. Tai leidžia jam prisiminti senus gimnazijos Vokietijoj laikus, kai jo būta jauno ir kvailo, kai stota į seminariją. Jis išsipasakoja savo asmenišką, iškunigio, vedusio Claudine, „Filadelfijos Venerą, išnyrančią iš Lux muilo putų”, istoriją. Toji, prisiskaičiusi Jacąueline Susan romanų, susimeilužiauja su dantistu Vainšteinu ir išdumia į Veneciją. Pasakotojas pasiduoda įdurmu j tą fantastišką muzikos ir menų miestą su mintim atsikeršyti. Bet jis susiranda tą porelę tokiam vulgariam, ubagiškam, turistam skiriamam muzikos renginyje, kad jam išgaruoja visa otelinė tūžmastis. Peroksidinė „lėkštos šypsenos” dama nebepasimato jam jokia Dezdemona. Jis staiga suvokia, kad ne jinai, ne jos veneriškas kūnas, bet jos balsas, išgirstas klausykloj – taip panašus j išgirstą smuiko frazę – buvo jį pavergęs.

Lyginant šį rinkinį su ankstyvesnių rinkiniu ir romanu Kelionė, iš karto metasi į akis autoriaus posūkis utriruoto, parodijinio, aliuzijų kupino braižo link. Puslapiai, kuriuose aprašoma Venecija, jos viešbučiai, jos koncertai – šiupiniai turistams, pagaliau tas turistinis volkšturmas, parašyti itin sodriai, gaiviai. Nelauktas tačiau yra novelės post scriptum: ,,Apie Jūsų mirtį aš sužinojau vestuvių išvakarėse”. Atseit, visas tas išsipasakojimas mokytojui yra vien pra­manai, naratyvinė piruete. Rašytojui visai nerūpi tikrų gyvenimo faktų pavaiz­davimas. Juo labiau jų komentavimas.

Kiek panaši savo charakteriu į Claudine yra Aurelija Vaidylaitė, novelės „Sin­jora su katėm” herojė. Tik ją yra paveikus feministinė rašliava. Staipydamasi fotografui Džordžui Romos griuvėsiuos, ji pastebi, kad jos meilužį ima vilioti turistė prancūzė. Patraukia Aurelijos žvilgsnį ir sulaukėjusios, išdidžios Romos katės. Visa tai pažadina joje staiga moteriškos patvaldystės geismus ir taip jinai „atvykusi į Romą jaunos amerikietės-lietuvaitės kevale (pasibaudžia) „turinti susigrąžinti Didžiosios Motinos Kunigės stotą”. Kaip nekaltas pasišaipymas iš womanslib fanatikių, „Sinjora su katėm” parašytas be priekaištų. Aurelijos, kurios pati pavardė sakytumėm pranašauja pontifikatą, psichologinis perversmas įtikinantis. Autorius pakankamai išryškina jos, kaip modeliuotojos, kankynę nepatikimo fotografo vergovėj. Algirdo Landsbergio, kaip pasakotojo, talentas pasireiškia tuo, kad jis leidžia skaitytojui atspėti, jog „kažkas atsitiks”, ir paversti maloniu tą patį laukimą, o ne įvykį.

Rinkinyje Muzika įžengiant į neregėtus miestus nesunkiai atspėjamas autoriaus kritiškas žvilgsnis į mūsų dienų civilizaciją, pasidygėjimas jos lėkštumu, trivialumu, „mokslininkų” pravedama masių stultifikacija. Bet ar tai būtų womenslib, ar šarlatanizmai psichologijos srityse, Landsbergio satyra nėra žiežulinga, bet elegantiška, grakšti, Sudėliotoj iš dienoraščio skiaučių, psichiatrų užrašų, novelėj „Trys psichiatrai pienių lauke” rašytojas atkuria vienos terapi­jos istoriją. Pacientės lietuvaitės atvejis, tiesa, nėra lengvai išaiškinamas. Esama daug obsesijų: kaltės jausmo, pažeminimo, vienatvės, mirties baimės. Išradingai sumontuodamas įvairių „specialistų” diagnozes (jie niekad neužmiršta pasižymėt, kad pacientė susimokėjo, atsiuntė čekį), Landsbergis anaiptol tų figūrų nekarikatūrina, nešaržuoja, bet vaizdžiai perteikia jų tarpusavio rietenas, pasipešiojimus: „Aš jai trumpai paaiškinau, kad freudinė ir behavioristinė psichiatrija yra kaip Mac Donaldo kotletai – pilnos sintetinių priemaišų, labai nemaistingos ir sukeliančios psichologinį viduriavimą”.

Galbūt Amerikos gyvenimo trivialumas, bedvasiškumas ir „psichologinis viduriavimas” negailestingiausiai atveriami novelėj „Tyrone Power ir Martin Fierro plačiajam ekrane”. Tai dviejų jaunuolių mergužėlės iš Jonavos ir bernužėlio iš Porto Rico (kilme) – bovarizmo, atseit, atitrūkimo nuo tikrovės ir pasimetimo filmų herojų pasaulyje – istorija. Niekur nenusmukdamas ligi trafaretinio sociologinio reportažo lygio, neįpuldamas į kapitalistinės sistemos kaltinimus, Landsbergis dideliu vaizduotės lakumu ir psichologiniu įžvalgumu montuoja šią modernaus gyvenimo mozaiką. Jo piešiami portretai patetiški, nors nesimpatiški, atžarūs. Novelės pabaigoj pasakotojas tariamai nusiima kauke, tėkšdamas skaitytojui: ,,Ar Skaistė ir Confesor susitiks? Ar pasakojimas neina ta prasme? Ne, mielas skaitytojau! Ar nepastebėjai, kad ši novelė yra filmas, o filmai padaryti iš celiuloido. Celiuloidą užgauna gaisro liepsna”.

Šia aliuzija į ,,soap operą” autorius siūlo mums pasitikti novelę kaip stiliaus pratybas, geriausiu atveju, kaip teleromano parodiją. Kažin tik ar būtina sekti jo patarimu. Priešingai, daugeliui ,,soap operų”, kurių veiksmas vyksta liuksusiniuos butuos, prabangoj, šioj novelėj rodoma buitis per daug tikroviška, per daug niūri, kad nesveikais rodytųsi jaunuolių eskapizmas, troškimai būti moderniais donkichotais. Antra vertus, nūdienėj literatūroj esama nemažai kūrinių, kuriuose vaizduojamas „mažojo žmogelio” apglušimas Mass Media civilizacijoj, paveiktam šlagerių, bulvarinės literatūros, filmų stereotipų. Lands­bergis įveda šią temą mūsų raštijon, ir tai visai natūralu, šiuolaikiška.

Čia tenka kažkaip prisimint sociologo Oscar Lewis knygą Les enfants de San-chez. Joje magnetofono pagalba užrašyti pasikalbėjimai su Meksikos varguoliais. Juos skaitant, susidaro įspūdis, tarsi, magnetofonui atsiradus, nebeįmanoma rašyti natūralistiškai. Algirdo Landsbergio novelė savo montažine sandara rodo, kaip iš tikrųjų nūdienei prozai reikia ieškoti naujų išraiškos priemonių.

Išeivijos problemoms pagvildenti humoristinėj plotmėj Algirdas Landsbergis paskiria novelę „Rašytojas M lankosi N mieste”. Visu savo sukirpimu tai klasiškiausios, kokia tik gali būti, formos novelė. Su užuomazga, visišku pagrin­dinio veikėjo išryškinimu ir staigia, nelaukta, bet efektinga atomazga. Nesunku joje įžvelgti feljetonisto komentarą apie išeiviškosios raštijos blankumą, atotrūkį nuo gyvenimo, tuo tarpu, kai darbo masės pasiilgusios veiksmingos, nuotykin­gos amerikoniško ,,sex-and-violence” tipo paraliteratūros. Be abejo, viso to esama, kaip kad esama novelės sudaigstyme ir eilės techniškų plonybių, įsipilietinusių nūdienėj pasaulio raštijoj – vidinių monologų, kreipinių į adresatą (skaitytoją), teksto išnašų iš skaitomų vaizduojamam literatūros vakare skaiti­nių, be to, dar teoretinių samprotavimų. Visa tai, žinoma, imponuoja. Bet užvis labiau imponuoja Landsbergio talentas sukurti šalia tų „fioritūrų” jaudinantį savo paprastumu, su žmogiškom iliuzijom rašytojo portretą. Komiškas ir pate­tiškas jis stovi kaip gyvas prieš skaitytoją, lygiai kaip stovi gyva ir lengvai at­pažįstama nežinomo N miesto lietuviško klubo aplinka. Užsiminus tą patetiš­kumą, tenka pastebėti, kad kone visi rinkinio Muzika įžengiant į neregėtus miestus veikėjai yra iš esmės labai vieniši žmonės, nepritampą visuomenėje. Kaip tvir­tina Frank O'Connor (The Lonely voke. A. Study of the Short Story, 1963) tai yra vienas būdingiausių gerai novelei požymių.

Kiekvienas novelės „Dangūs tuštėja, dangūs pildosi” skyrelis (jų yra keturi) prasideda dangaus skliauto aprašymu ar bent aliuzija į jį. Tai vėl, panašiai kaip novelėj „Ilgoji naktis”, iš filmų meno pasisavintas „priedainio” triukas. Tik šiuo kartu nėra mistifikavimo, nėra sunkiai atidengiamos (ir nuobodžios) simbolikos.

 

Foto Nr80

Literatūros vakaruose Algirdas Landsbergis savo kūrybą skaito linksmai ir nuotaikingai... Vytauto Maželio nuotrauka.

 

Prie žodžio „Dangus” reikšmių prieinama iš lėto, bet nuosekliai. Tam tikra prasme ši novelė primena Landsbergio perlą „Žodžiai, gražieji žodžiai”. Jau vien todėl, kad pasakojimo centre vėl mažas berniukas, Petriukas, kovojąs su abstrakčių sąvokų įveikimu.

Novelės intriga vystoma išradingai. Yra pokario ateivių bangos lietuvių šeima, gyvenanti italų apsupty – Adelė, jos vyras ir duktė Danguolė. Tvirta tradicinėmis savo pažiūromis, ji jaučiasi saugiai, kol tą idiliją sudrumsčia kaimynystėn atsikėlusi jauna, bažnyčios nelankanti lietuvių šeima, turinti Petruką. Norėdama mamai įsiteikti, kad galėtų eiti į šokius, doroji Danguolė pasižada, saugodama Petruką, pamokyti jį religijos. Iš praždžių jinai parodys jam tikrai sudvasintą, poetišką dangų. Bet tik trumpam, tik dėl to, kad vėliau Dievo buvimą paneigtų, kai jos machinacijos nepasiseka. Bet sakoma, kad gamta nepakenčianti tuštumos. Juo labiau vaiko vaizduotė. Petrukas pats susikurs ir pripildys dangų savuoju Olimpu, savom mitologinėm būtybėm:

 

Danguolės knygai blunkant, Petruko atmintin pradėjo grįžti tėvo žodžiai apie televiziją. Mat tėvas buvo išpylęs Petrukui paskaitą Popular Mechanics stiliumi.

Paveikslai ateina dangumi. Televizijos antena juos sugauna. Tada, dangus nėra tuščias. Petrukas ėmė žiotis, apstulbintas savo atradimo. Dangus netuščias. Danguje gyvena, dangumi be perstojo plaukia televizijos paveikslai. Tenai atkrypuoja Popeye, paskui jj atplasnoja ilgakaklis Big Bird, už jo su bandžo rankose atšoka Mr. Kangaroo ir Mr. Greenjeans. Dangun grūdosi nauji, didingi dievai, jie kalbėjo ir dainavo angliškai, tik Danguolės Dievas kalbėjo lietuviškai, bet jo nėra, jo nėra, dangun plūdo ilgaplaukės mergaitės su Coca Cola buteliais rankose, viršum jų skrido baltutėlis Man from Glad, ant lovos debesy sėdėjo žmogus, kuris ,,ate the whole thing”, jie visi ieškojo savo antenų ir lindo pro jas i savo aparatus, grūsdamiesi dangaus triukšmingoje turgavietėje, sklidinam danguje, bedieviame danguje, tolimajam danguje.


Foto Nr81

Skaito kartais ir gana tragiškai. Vytauto Maželio nuotrauka

 

Tokiu akordu, tokia daininga kaskada užbaigia Algirdas Landsbergis savo novelę apie žmogaus pomėgį kurti sau mitus. Kiekvienas apsakymo personažas turi savąjį. Ir Adelė, ir Danguolė, ir pagaliau Petrukas, tik pastarojo kosmogonija – pati įspūdingiausia.

Kad mitai neamžini, kad iš jų išdulka kartais žiedadulkės kaip iš paminto koja kukurbezdalio, pasakoja skaitytojui kita novelė „Dainos gimimas”, vienas iš originaliausių, sumaniausiai orkestruotų smulkiosios prozos kūrinių mūsų literatūroj. Tai vėl tragikomiška istorija, nors šiuo atveju veiksmas vyksta nebe Amerikoj, bet Valijoj, tarptautinėse chorų varžybose. Nežinomas žmogėnas aprašinėja laiškuos Katrytei to renginio eigą. Kiekvienas skyrelis pamini antraštėj atliekamą kompoziciją, tarsi tie laiškai būtų rašyti ant koncerto programų. Pvz.,

 

,,Credo' (John Handl) Luebecker Kammerchor, Eutin, Germany“. Bet čia pat ateina nirtulinga, šokiruojanti žodžio gaivalingumu vaizdų sangrūda:

...Vokiečiai dainuoja, o pavadinimas lotyniškas, kaip kokiuos atlaiduos, velniai žino ką reiškia? Mačiau palapinėn žygiuojant, balti frakai raudonais atlapais, nusiganę niem-cai, veidai kaip pasturgaliai, gib špek, gib buter, dabar lotyniškai dainuoja, o tada maršyren, maršyren, inderheimat, inderheimat, inderheimat, inderheimat, programoj rašo, kad fabriko choras, ni čerta, darbininkai susimes, lotyniškai pagiedos, paims ir atvažiuos čia, dutki!, padainavo jie inderheimat keturiasdešimt ketvirtais pasturgalius nešdami!, o Katryt, turėsiu tau ko papasakot sugrįžęs, susimesim drauge gyvent, bus laiko pasakotis...


Kaip patvinus upė, viską neša išrovęs tas žodžių sriautas. Ir gimnazistiškus ,,dutki”, ir keiksmelius, ir vokiškus, rusiškus žodžius, ir tas jo verpetavimas didingas. Tas ilgas sintaksinis periodas pasibaigs tik kitam puslapy (kitų skyrelių periodai dar ilgesni) ir tik jo gale ims skaitytojui ryškėt, kad čia kalba niekšelis kagėbistas, įmaišytas lietuvių choran šnipinėti ir ,,žiobčiojąs scenoj kaip lydeka”, jo paties žodžiais. Tais septynių laiškų tekstais tenka skaitytojui nustatyti rašančiojo charakterį, atkurti iš užuominų, neišsakymų, vaikystės prisiminimų, užsikirtimų ir nuolatos grįžtančių atmintin vaizdų, sužinoti kokio tai esama padaro. Be abejo, pasidairius pasaulinėj literatūroj, atitikmenų „Dainos gimimui'' atsirastų. Prisimintų čia, pavyzdžiui, Jean Cocteau pjesė La Voix humaine savo dramatiška atomazga. Neabejotinai panašų „arpeggio”, panašų dinamiškumą aptinkame James Joyce'o Ulysses monologuose. Mūsų literatūroj tai pirmas tokios rūšies eksperimentas, ir jis puikiai pavykęs.

 

Foto Nr82

Skaito ir visai ramiai... Vytauto Maželio nuotrauka.

 

Pamažu išryškėja iš laiškų rašančiojo profilis. Tai bailys, niekšelis, įdavinėjąs žmones KGB, vienu laiku buvęs stribas, vėliau talžęs ir kankinęs Kauno de­monstrantus. Brutalus kaimo Jurgis, pilnas ksenofobijos, paranojikas. Lands­bergio nuopelnas yra tačiau tai, kad, nežiūrint visų įžiūrimų šiame personaže ydų, toji figūra nėra mirtinai užmurzinta. Tai veikiau sistemos sužalota būtybė, kokių tenai milijonai. Autorius virtuoziškai ugdo įtampą, vienuose epizodėliuose parodydamas savo antiherojų psichopatu-sadistu (bėglių gaudymas Italijoj), kituose, (kur Levoniukas moko jį gydytis nuo strazdanų, kur pasirodžius salėj moteriškaitė jam primena mamą su savo skaryte), kone atsivertėliu. Itin puiki novelės pabaiga, fejerverkiško efektingumo. Praregėdamas pamažėli savo apjakimą ir ėdamas tuo pat metu savigailos, kad „prisivirė sau košės”, statistas dainininkas užrinka vidury lotyniškos giesmės ,,Gardus alutis padarytas!..” Aiškiai situacija yra, kaip sakoma teatro žargone, „prisotinta”. Vienas būdingas dalykas Landsbergiui yra tai, kad, priešingai rašytojams, kurie nori apstulbinti adresatą savo filosofinėm gilybėm, Landsbergis, nežiūrint kokios spalvingos būtų jo potekstės, aplamai nesimuša hermetiškuman ir nemistifikuoja.

„Dainos gimimas” parodo Algirdo Landsbergio dramaturgo-novelisto talentą visu brandumu. Išradingą, puikiai valdantį dialogą, išnaudojantį visus kalbos resursus, nesibijantį, reikalui esant, pavartoti barbarizmų. Visa tai, savaime suprantama, išsiugdė pamažu. Bet tenka pastebėti, kad Landsbergio posūkis į dramaturgiją yra prasidėjęs gana anksti. Nors jis patraukė savin skaitytojų dėmesį romanu Kelionė (1954), jau tais pačiais metais buvo spausdin­tos Gabijoj ištraukos iš jo rašomos pjesės Stiklinis kamuolys. O už trejų metų pasirodė, sukeldamas savotišką audrelę, jo veikalas Penki stulpai turgaus aikštėj, laimėjęs Lietuvių Bendruomenės Clevelando apygardos literatūrinę premiją. Jis buvo išverstas į anglų kalbą ir palyginti anksti suvaidintas Niujorko Gate Reper-tory Theatre scenoj (1961). Vėliau vaidintas ir kitur.

Dramoj vaizduojami mažos „snaudulingos šalies” rezistentų kovos prieš žymiai galingesnį priešą paskutinieji beviltiški veiksmai. Dalinėliui „desperados” yra paskirta likviduoti, prieš pasitraukiant, parsidavėlį tardytoją. Jį reikia įvilioti į spąstus pramanytų jo sekretorės Albinos (partizanų patikėtinės) vestuvių priedanga. Šios merginos sužadėtinis Antanas atvyksta miestelin iškilmių išvakarėse. Iš tikrųjų Albina prasimanė visą vestuvių planą vien dėl to, kad išviliotų, ištrauktų iš miško Antaną, Deja, viskas suplanuota, neatsižvelgiant į tai, kad per ištisus metų metus partizanų vadui daug kas nusvetimėjo. Atsidūręs Albinos kambarėly, vėliau buvusioj savo skulptoriaus dirbtuvėlėj, jisai pajunta tas vidines permainas. Jam pasidaro neįmanoma nudobti tardytoją, kai jis tame žmoguje atpažįsta savo buvusį profesorių, kadaise, laisvės laikotarpiu, buvusį jam autoritetu ir kelrodžiu. Sąmokslas nepavyksta, abiejų savižudžių drąsuolių, Jono ir Antano, lavonai paklojami turgaus aikštėj, kaip tada buvo įprasta Lietuvoj.

 

Foto Nr83

Literatūrinės popietės programos atlikėjai lietuvių pranciškonų vasarvietėje Kennebunkporte, ME, JAV 1977 m. liepos 31; iš kairės į dešinę: Stasys Santvaras, Leonardas Andriekus, Algirdas Landsbergis, Kotryna Grigaitytė ir Paulius Jurkus.

 

Lieka apie juos vien legenda, kurių vieni nori kuo greičiau užmiršti, o kiti išlaikyt gyvą širdyse.

Veikalo kompozicija tvirta. Jis sceniškas, kupinas draminės įtampos. Daug lyrinių scenelių. Personažai individualizuoti. Tikroviški. Net ir šalutiniai, kaip, sakysim, tik trečiame veiksme pasirodantys – Deputatas, Pirmininkas. Nenorėdamas be saiko išplėsti jų skaičių, autorius įveda scenon Pasakotoją, kuris panaudojamas įvairių epizodų jungčiai, pavirsdamas tai elgeta, tai žmogum iš minios ir 1.1. Dialogai natūralūs, skambą autentiškai. Tik kur ne kur, pvz., Tar­dytojo ir Albinos scenoj pasitaiko kiek per daug intelektualizuotų replikų. Aiškiai jaučiama, kad Landsbergis daug pasimokęs iš kinematografijos. Sakysim, pjesėj yra puikiai pramanytų ,,persiliejimų”, kada po vienos replikos staiga prožektorius nušviečia kitą scenos kampą, ir toji replika pakartojama. Iš viso labai vykusiai išgaunama nuovargio atmosfera abiejose stovyklose – partizanų ir priešų. Kas be ko, Landsbergis parodo sugebėjimus išnaudoti pauzių kalbą.

Kadangi veikale vaizduojami skaudūs labai netolimos praeities įvykiai, savaime suprantama, pasitaiko jame vietų, kur tik per plauką išvengiama nuslydimo į melodramą ir urapatriotiką. Užtat didžiausias Landsbergio laimėji­mas yra tai, kad jis tų pavojų išvengė savo poetiškumu ir atmosferiniu slėgiu. Penki stulpai yra pati paveikiausia, pakiliausia iš visų Landsbergio pjesių. Tai tarsi kantata miško brolių atminimui. Requiem rūstį jai suteikia jau pačios pradinės scenos, kuriose vaizduojama skurdi, žeminių (bunkerių) tikrovė, frustracijos ir augančios desperacijos gimdoma tarpusavio partizanų nesantaika (tarp Jono ir Leono). Itin jautriai parašytos Antano ir Genės scenos. Veikalo paskirtis yra at­skleisti dvasinę didybę žmonių, kuriuos sutraiško nesuprantamas ir neper­maldaujamas likimas, ir toji tragedijos gaida tvirtai skamba Penkiuose stulpuose. Patosinės epiloginės scenos, kurios prasideda Genės ginču su tėvais ir kulminuo­ja jos išbėgimu mirtin su gėlių puokšte, tik paryškina, santūriai ir poetiškai, legendinį veikalo pobūdį.

Kaip teko užsiminti, Penki stulpai turgaus aikštėj nebuvo kritikos pasitikti su vienodu prielankumu. Vieni pasipiktino, kad veikale neminima Lietuva ir pasigedo herojikos, didvyriško finalo. Jų akimis, Penkių stulpų partizanai silpnavaliai, garbėtroškos (V. Kutkus. Draugas, 1959.V.16): Kitiems scenoj vaiz­duojama moralinė dilema atrodė atgyvena, o heroizmo sąvoka, kaipo tokia, svetima: „Nugalėtojas ir nugalėtasis dažnai dėvi tik skirtingas kaukes, o už jų slepiasi vidinė realybė, pasąmonės džiunglės. Jame sunku atskirti šviesiuosius nuo tamsiųjų ir laisvuosius nuo belaisvių” (Ilona Gražytė. Landsbergio partizaninė drama. – Aidai, 1967, Nr. 8).

Tretiems pagaliau atrodė parankiau ignoruoti visas autoriaus konkrečias užuominas, panašias į Lietuvos tikrovę (sakysim, partizaninių dainų įtarpus, arba stribų „kalavijuočių” pavertimą paprastais kriminalinių nusikaltėlių tar­dytojais ,,su virtuviniu peiliu”) ir įtaigauti, kad pjesėj vaizduojamieji įvykiai suprastinti universalioj, abstrahuotoj plotmėj, kaip konfliktai, vykstą žmogaus viduje: „Pasakotojas pabrėžia simbolinę ir mitinę dimensiją, išreikšdamas baisią tiesą; idealus poetinės vizijos gyvenimas kilnina žmogų tol, kol jis nepasiekiamas. Nusileidęs ant žmonių, reikalaudamas vizijas tučtuojau išpildyt, jis sutriuškina visus” (Rimvydas Šilbajoris. Geriau būt Dievo sutriuškintam. – Santarvė, 1958, Nr. 3).

Žvelgiant j šį Landsbergio kūrinį iš daugiau trisdešimt metų nuotolio, tenka pripažinti, kad nors jo pagrindinės temos – heroizmas, pasiaukojimas, liaudies ištvermė ir tikėjimas pergale – yra, kaip teisingai pastebi Ilona Gražytė, sunkiai suprantamos šio kontinento augintiniams, panašių veikalų yra parašyta dauge­ly kraštų, ir jie iki šiol vaidinami teatrų scenose bei televizijoj. Savo lyriškumu, intelekto žaismu, dokumentiniu autentiškumu ir legendiniu koloritu Landsbergio kūrinys nė kiek už juos ne menkesnis. Net ir už Jean Paul Sartre'o pjeses. Iš kitos pusės prisimintina, kad nors nestigo išeivijoj konkursų parašyti veikalą partizaninio karo tema, nors kai kurios tų premijų atiteko Jurgiui Gliaudai, Penki stulpai turgaus aikštėj yra kol kas pati brandžiausia pastanga tiek išeivijos, tiek Lietuvos prozoj bei dramaturgijoj, įamžinusi pokario kovų siaubą ir tautos tragediją. Pasitaikančios dabar Lietuvoj leidžiamose knygose užuominos apie pokario įvykius rodo, kad istorinėj plotmėj Algirdas Landsbergis nėra prasikaltęs jokia faktų klastote.

 

Foto Nr84

Ne visi publikos klausimai lengvi. Dėl šito reikia net už galvos griebtis...

 

Grįžtant prie Algirdo Landsbergio posūkio dramaturgijon, pravartu pažymėti, kad, panašiai kaip Kostas Ostrauskas, Landsbergis neretai perleisdavo per žurnalų puslapius savo pjesių tekstus, tik vėliau išleisdamas juos atskiru leidiniu. Taip, sakysim, Aidų, 1958, Nr. 5, 6 ir 7 buvo atidengta skaitytojui dviveiksmė pjesė Vėjai gluosniuose, vaizduojanti šv. Kazimiero iškylą į ašarų pakalnę. Lydimas varianto Gluosniai vėjuje, šis stebuklinis vaidinimas bus išspausdintas knygos forma tik 1973 metais. Tas ,,grįžimas prie staklių” rodo Landsbergio, kaipo rašytojo, reiklumą sau ir darbštumą. Kaip bebūtų, 1960-1970 m. sąvartoj Landsbergis pasuka į lengvesnio žanro – farso, komedijos, burlesko – pjeses. Jose ypačiai išryškėja jo gabumai operuoti potekstės menu, paradok­salios frazės žėručiais.

Meilės mokykla (1965) nesusilaukė tokio susidomėjimo kaip Penki stulpai. Ir nieko nuostabaus. Pernelyg buvo ji neįprasta savo sąranga. Nebuitiška. Sukur­ta, kaip perspėja autorius skaitytoją, ,,ne tiek iš stiklo ir plieno, kiek iš sapnų, kuriuos sapnavo New Yorko šviesas pirmą kartą išvydusieji”. Nelengva surasti pjesėj moralinį užtaisą, dorovinį pamokymą, nebent priimant anuomet siūlytąjį: ,,Meilės mokykla moko mus viens kitą mylėti, nors ir keisti būtumėm”. Dabar, kai ima reikštis trečiosios rusų emigrantų kartos rašytojai savais ateiviškų fantazmų montažais (kaip, pvz., Edw. Limonov Histoire de son serviteur) kažkaip darosi dar akivaizdesnis Landsbergio pjesės novatoriškumas, šiuolaikiškumas, jos džiazinis pobūdis. Panašumas į juostelinius piešinukus savo personažais, ypač žavinguoju Bangžuvėnu, skelbiančiu tokį emigrantišką misionierizmą: ,,Neužmirk – mes čia atvykom ne Amerikos pamatyt, bet pakeist Ameriką”.

 

Foto Nr85

Ir vėl tas pats sunkusis klausimas, kitu laiku, ki­toje vietoje ir jau iš kito šono. Vytauto Maželio nuotrauka.

 

Kai Landsbergis aiškina, kad Meilės mokykla sukurta iš sapnų draiskanų, jis pasako tik dalį tiesos. Jinai sudaigstyta taip pat iš iliuzijų, kuriom gyveno ateiviai dienos metu, iliuzijų, kurios buvo galbūt dar fantastiškesnės už sapnus. Meilės mokykla savo centrine figūra ir ,,comics” personažais kaip Angelas, (tikra ,,trockistine hiena”) yra pasakos kolorito veikalas, Landsbergiui spektaklis yra žaidimas, o ne kokia gyvenimo riekės reprodukcija. Užtat jis paklūsta absoliučios laisvės nuostatams, kaip kad jiems paklūsta vaikų žaidimai, kol nebūna jų užnuodijusi suaugusiųjų logika. Viskas Meilės mokykloj žaisminga, viskas skam­ba nerūpestingumu, pašaipos išlydžiais, satyros, klounados Laterna Magica triukų ir lyrinių scenų samplaika. Meilės mokykla yra gyvybe kunkuliuojanti komedija, vienintelė tokiam žanre mūsų literatūroj.

Vienveiksmis veikaliukas Barzda, kurį autorius pavadino farsu, buvo pirmąkart paskelbtas 1966 m. Metmenų Nr. 12. Jo vertimas j anglų kalbą pasirodė 1967 m. Lituanus, Nr. 5. Kaip modernus ,,Morality play”, yra vienas patetiškiausių, šalia Penkių stulpų, Landsbergio veikalų. Struktūrine prasme tačiau jisai labai paprastas. Tai serija epizodų, komiškų situacijų, kurios ženklina Kiek-vienio gyvenimo kelio etapus. O tas Kiekvienis – tai nelaimėlis (Schlimazelis, moksliškai tariant), kuris, žinoma, primena Charlie Chapliną. Visi jį tramdys, visi jį mokys, visi nurodinės jam, kaip prižiūrėti (ar skusti) barzdą. Kol ja baisėjas vien tik Motina, kol vien Barzdotas Vadas šaukia jam ,,Pirmyn, pirmyn j žilą senovę!”, dar įmanoma išlikti sau žmogumi, nekonformistu. Bet netrukus ateis Plikagalviai vadai, Dvišakbarzdžiai Vadai, ir tada pasigirs kiti šūkiai, kitos „mokslinės” doktrinos: ,,Tas, kuris atrodo kaip priešas, yra priešas. Tas, kur­sai neatrodo kaip priešas, yra persirengęs priešas”. Pasigirs ir kita muzika – egzekucinių būgnų dundėjimas.

Kaip išlikti žmogumi tarp tų aj atolų, kai visas mūsų gyvenimas toks absur­das, toks cirkas? Landsbergis ir montuoja pjesę cirko arba vodevilinio numerio principu, pilną pertempimų, klounadų. Bet taip pat pilną ir gaivaus sarkazmo. Meistriškai parodijuojami hitleriniai-lenininiai mitai, totalitarizmai, rasizmas. Plikagalvis vadas: Laimingas tu, jaunuoli! Koksai gyvenimas atsiveria priešais tave!.. Tu mane cituosi iš kairės ir dešinės. Ir tada, mano vedamas, tu žygiuosi naikint požmogių. Mudu pasidalinsim jų auksiniais dantimis; krūminiai man, iltiniai tau.

Ypač efektinga tai, kad pro kartais gruboką humorą, pro kalambūrus, smelkias benamio žmogaus korozinė ironija. Landsbergio pjesės, visados dėkingos aktoriams, nepašykštinčios jiems prašmatnių, efektingų replikų, monologijėlių. Barzda savo paprastumu ir žmogiškąja tiesa tiesiog prašosi vaidinama. Jinai iššaukia vaizduotėj teatrą, koks jis turi būti – mėgėjiškus belaisvių stovyklų vaidinimus. Grubius išoriniai, bet išgyvenamus vidiniai, nes juose, pasak žinomo aktoriaus Louis Jouvet (Temoignages sur le thėatre, 1952), buvo realizuojama scenoj esminė teatro funkcija – paguosti, palaikyti viltį, sugrąžinti žiūrovui tikėjimą, savim ir žmogumi. Toji sakralinė dimensija tvirtai skamba ir Landsbergio moder­niojoj misterijoj.

Kur kas sunkiau sekėsi Algirdui Landsbergiui įvilkti literatūrinin apdaran legendą apie dievotąjį karalaitį šv. Kazimierą, nors prie to sumanymo autorius buvo grįžęs net porą kartų savo Vėjais gluosniuose ir Gluosniais vėjuje” (1973). Kaip eksperimentas, Landsbergio ,,mirakulai” – ambicingas, drąsus žingsnis į neištirtą hagiografinį tereną. Juo labiau narsus, kad lietuvių tauta nepasižymi ilga tradicija bendravimo su šventaisiais, kaip kitos tautos, pvz. italai. Užtat ne kažin kiek liaudyje legendų apie tuos šventuosius. Kaip tada sukurt scenoje poetišką atmosferą, religinį susikaupimą keliančią nuotaiką? Kažką panašaus į tai, ką aptinkam Paul Claudelio L'annonce faite a Marie ar Maurice Maeterlincko dramose. Tų dalykų stebukliniuose Landsbergio vaidinimuose ir pasigendama.

 

Foto Nr86

Knygos aplankas, pieštas dail. Nijolės Palubinsko. Knygos viršelis, pieštas dail. Vytauto O. Virkauskienės.

 

Anapus gamtiškumo įžengimo į gamtinę tikrovę juose nėra. Šv. Kazimiero personažas reto blankumo ir atlikinėja jis scenoj anaiptol ne stebukladario, bet veikiau sąvadautojo pareigas. Recenzuodamas leidinį Vėjai gluosniuose-Gluosniai vėjuje, Rimvydas Šilbajoris (Aidai, 1975, Nr. 2) įžiūri pirmoje dalyje poetizacijos persvarą, tuo tarpu kai antrojoje – burleskinius pertempimus. Galima sutikti su jo nuomone, kad antroji dalis visai ,,sudžiazinta”, tarsi autorius parodijuotų pats save. Tai nepakeičia fakto, kad abiejose pjesėse esama nesuderintų registrų, kad abi jos dvelkia akademiniu piešiniu, rokokine perkrova. Kaip metafizinis farsas, jos primena tuos prastus litografinius atspaudus, kada niekaip nesusilieja į vieną formą geltonas ir raudonas žmogelis. Nors esama protarpiais visai šmaikštaus žodinio sąmojaus ir visai pagaviai skambančių lyrinių vietelių.

Pasirodęs Aidų puslapiuose (1967, Nr. 5), vėliau perspausdintas knygoj Trys dramos (1980) vienveiksmis Sudiev, mano karaliau!, kur kas dvasingesnis, šiltesnis sceninis etiudas. Panašiai kaip novelėj „Graikijos vėjas”, Landsbergis pasinaudo­ja mitu, šiuokart biblinių, apie sukriošėlį karalių Dovydą ir šiltakūnę Abisagą, perkeldamas veiksmą į DP stovyklos baraką. Metampsichozėj psalmirus Dovydas tampa senu, nusišėrusiu scenos vilku, nors dar atspėjamai gašliu, tuo tarpu kai Abisaga tampa jauna aktore, kuriai nebėra jau ko mokytis iš to scenos veterano.

 

Foto Nr87

Po vakaro programos 1980 m. kovo 8 d. Clevelande, OH, JAV, užrašinėdamas savo knygas, Algirdas Landsbergis dar ir paklausia: „Kokį angeliuką prie autografo nupiešti?”. V. Bacevičiaus nuotrauka

 

Savo visuma parafrazė yra sėkminga. Abu charakteriai užbrėžti tvirtai. Pjesės kompozicija, suprastinta iki pačių esminių dalykų, daro Sudiev, mano karaliau giminingą kažkuo klasikinių prancūzų pjesių struktūrai. Esama aiškaus konflikto ir dramatinės įtampos. Dialogai sodrūs. Netgi Landsbergio polinkis pakaišyti kartkartėm tekstą poetizmais šiuo kartu daros kažkaip priimtinu. Juk kalba, širdijasi teatralai, linkę į hipertrofiją. Antra vertus, kai kurios puošmenos būtinos, norint išlaikyti Giesmių giesmės koloritą.

Sudiev, mano karaliau stiprybė glūdi tame pranciškoniškam paprastume. Pjese atkuriama slogi Vokietijos DP stovyklų atmosfera, visų naivėlių, o ypačiai teatro sirgalių, viltys ir iliuzijos. Bet leistina joj įžvelgti taip pat andainykštes ir šiuolaikines socialines problemas – gentkarčių griovas, gal net moterų teisių problemas. Taip pat pagarbos pareiškimą scenos darbuotojams. Pjesė užsibaigia tikra ode pasenusiam aktoriui.

Žvelgiant j Landsbergio dramaturgijos raidą, atrodytų, kad paskutiniųjų dešimtmečių būvyje jinai kažkaip buitiškėja, vis labiau apsiribodama išeivijos, terenu. Savo sąranga jinai taip pat stengias nenutolt nuo Amerikos teatrų scenose, ir ypač televizijos vaidinimuose įsipilietinusių modelių. Tai nereiškia, kad savo tematika, keliamomis problemomis jinai būtų suamerikonėjusi. Ne, veikiau priešingai. Tiek Paskutinio pikniko (1978), tiek Vaikų gintaro rūmuose (1985) tematika yra specifiškai egzilinė. Tai pastebima net iš papildomos antraštės: Paskutinis piknikas, arba Senosios Lietuvos gegužinė Naujoje Anglijoje. Ir pramenama ji „melotragikomedija”, autoriui aiškiai žaidžiant tuo „melo” dviprasmiškumu. Iš tiesų, kas gali būti labiau ,,retro”, labiau ,,etnikiško” kaip pjesė, kurioj vaiz­duojamas piknikas parapijos pievoje, su stalais, laimės ratais, davatkėlėm, gaspadinėm? Kas gali labiau priminti „klojimų teatrą”, kaip pjesė, kurioj parapiečiai veda j doros kelią sujankėjusj kunigą, perpūsta modernizmų galva, nuduodami širdininkų priepuolius. Taip, deja, nėra jokių abejonių – Paskutinis piknikas pažymėtinai siauros tematikos veikalas su savo nusibaigiančios išeivijos problemomis. Įvedami scenon veikėjai tarp kitko yra irgi labai vienamačiai, nesudėtingos psichologijos žmonės. Senąją gvardiją sudaro sėkliniai diedai, senosios kartos emigrantai. Jaunimas – ne kažin kaip plačių interesų muzikan­tai pakarailos, kurių tarpe maišos ir mažakalbis anglofonas hipis Mr. Spock su raguotu šalmu. Tarsi išlindęs iš Wagnerio operos.

 

Foto Nr88

Algirdo Landsbergio vieno veiksmo drama „Sudiev, mano karaliau” Jaunimo centro scenoje 1967 m. kovo 18 d. Čikagoje. Aktoriai – Marija Lemešytė ir Algimantas Dikinis. Režisierė – Birutė Pūkelevielutė. Dailininkas – Kazys Veselka.

 

Technine prasme mažai ką būtų galima veikalui prikišti. Intriga pinama sumaniai, yra sąryšingumo, daug veiksmo. Kaip visada, Landsbergis sužėri žodiniu sąmojum, juo labiau, kad čia jam ateina pagalbon senlietuvių ir skersjankių žargonai. Groteskinės, bufonadinės scenos perkertamos trumpų lyrinių įtarpų. Tada skaitytojas netgi pajunta užuojautą tos senosios angliakasių Lietuvos žmonėms. Visa tai liudija, kad Landsbergis moka savo amatą. Gal net per gerai moka. Pernelyg viskas čia konvencionalu, žiūrovui lengvai atspėjama.

Veikėjai stereotipiniai, jų jausmai ir poelgiai, visos piruetės neturi žiūrovui jokių paslapčių. Veiksmas rieda, kaip ant ratukų į laimingą atomazgą ir tas ,,happy end” skamba dirbtinai. Sunku išsiginti jausmo, kad kiekviena scenelė, kiekvienas epizodėlis, veiksmo peripetija, išmatuoti po kelis kartus ir tik tada sumontuoti didžiulėn schemon, smegenų nevarginantin spektaklin, kaip būna televizijos ,,sit-coms”. Gerokai vulgariam spektakliui, nes sunku įsivaizduot, kad galima būtų vaidint Paskutinį pikniką kitaip, kaip natūralistiškai, buitinio susismulkinimo stilium.

Kur kas didesnes galimybes atveria režisieriui Algirdo Landsbergio trijų veiksmų drama Vaikai gintaro rūmuose (1985), rankraštis laimėjęs (1981) JAV Lie­tuvių Bendruomenės Kultūros tarybos premiją. Joje aiškiai pastebima drama­turgo nuovoka, kaip įvesti scenon dainą, šokį, akrobatiką, bufonadas, mimiką, nekalbant apie šviesų bei garsų montažus, kad žiūrovas turėtų veiksmingą, gyvą ir spalvingą, pilną nelauktų efektų spektaklį.

Pjesės turinys tačiau nesudėtingas. Pasigavę progą, kad jų mažan provinci­jos miestelin atvyko žinomas Lietuvoj režisierius, vietiniai lietuviai bando jį įkinkyti mokyt vaikučius teatro meno, kad tuo pačiu jie būtų atitraukti nuo ,,pijokystės ir blogų pajunku”. Nelaimei, nepažindamas čionykščio jaunimo psichologijos, atvykėlis pasirenka būsimam mėgėjų pasirodymui „Eglę, žalčių karalienę”. Jaunikliams Žalčio pasakos mitologinis gylis visiškai nesuprantamas. Iš viso jie žiūri į tą saviveiklą nerimtai. Grupės vadas Tomas ima įtarinėti, kad Vilija (Eglė) susimylėjusi su atsibastėliu režisierium. Netikėtai susilaukęs pasiūlymo dirbti su profesionalų aktorių trupe, naujakurys palieka miestelį. Vaidinimą repetuoti baigia vietinė šeštadieninės mokyklos mokytoja.

Atseit čia vėl vaizduojama neišvengiamo ateivių nutautimo problema, vadinamoji žirklių tarp kartų problema. Lengva atspėti, kad fabulai panaudotas, šiek tiek jį pagarbiniavus, konkretus įvykis. Pjesės originalumą sudaro tai, kad Landsbergis įveda vaidiniman vaidinimą, parodydamas žiūrovams repeticijų su vaikais nesėkmes. Leisdamas jiems tuo pačiu metu įsitikinti, kaip ir jiems patiems yra jau nusvetimėjus Žalčio pasakos mistika. Kitu pjesės privalumu, palyginus ypač ją su Paskutiniu pikniku, yra gyvi, nors kiek švelninančiai nušešėliuoti jaunimo portretai. Tėvų popinami, Mass Media indoktrinuojami, neįsijungę į krašto politinį ir socialinį gyvenimą, tie anestezijuoti padarai klaidžioja, kaip apduję, dirbtiniame, nors viskuo pertekusiame, pasauly. Tai visumoj emocinės sklerozės aukos ir užtat nuolankiausi visokiausių konformizmų vergai, besivaiką iš nuobodžio primityviausius tribalinius kultus. Tenka pastebėti, kad ne visiems kritikams jie atrodė autentiški. Titas Antanaitis, sakysim, įžiūri tų jaunuolių pavaizdavime peršaržavimą, jų perkrovimą ištisų dekadų kartų ydomis bei dorybėmis (Kęst. Reikalas. Lietuvių literatūra išeivijoj 1985.III. Drama ir kritika. – Akiračiai, 1986, Nr. 5).

Landsbergis, žinoma, ir šioj pjesėj smaguriaująs eksploatuodamas iki maksimumo jauniklių kalbos resursus, jų polinkį versti lietuvių kalbon pažodžiui amerikiečių posakius ir t.t. Jei Paskutinis piknikas savo sąrėda primena primityvių kaimo buities ,,tableaux” stendą, tai Vaikai gintaro rūmuose yra kur kas lakesnė, rafinuotesnė, giliai lyriška pjesė. „Išreikšdamas giliausias savo obsesijas, aš išsakau, kas manyje giliausiai žmogiško”, yra pasakęs Eug. Ionesco. Sielvartas dėl nesulaikomo išeivijos nutautimo, praskambėjęs ne vienoj Landsbergio novelėj ir Paskutiniam piknike, randa šioj pjesėj galbūt graudžiausią išraišką.

 

Foto Nr89

Kai aktoriai ir autoriai aptaria jų veikalų „Barzdos” ir „Pypkės” būsimus spektaklius. Iš kairės į dešine: Algirdas Landsbergis, Vytautas Valiukas, Dalia Juknevičiūtė ir Kostas Ostrauskas. Gedimino Naujokaičio nuotrauka

 

Kaip ir anksčiau, pasitaiko karts nuo karto aptikti išeivijos žurnaluose ištraukų iš naujų Algirdo Landsbergio veikalų. Taip Metmenų 1985, Nr. 49, buvo paskelbti fragmentai iš naujos komedijos Onos veidas, vaizduojančios vienos tetulytės iš Lietuvos viešnagę Kalifornijos rezidencijoje. Tai suteikia Landsbergiui progos pašiepti tenykščio ir čionykščio gyvenimo apraiškas. Autoriaus humoras vis toks pat gaivinantis, nors išeivijos miesčionių portretai galėjo būti kur kas groteskiškesni. Pjesė buvo statyta Kalifornijoj ir atvežta peržiūrai Čikagon. At­siliepimai apie ją buvo kažkodėl (ak, tas lietuvių nepakantumas humorui) labai rezervuoti.

Tarp kitų net be knygos tarpininkavimo, o iš karto scenos spektakliais virtusių Algirdo Landsbergio kūrinių dar reikėtų suminėti jo libretą moderniai Jeronimo Kačinsko operai Juodas laivas, kurios premjera buvo Čikagoje 1976 metais. Dramatinis operos libretas labai taupus žodžiais, bet gilus ir daugiaprasmis žmogiška plotme, situaciniu kontekstu temai imant jūreivio Simo Kudirkos bandymą pabėgti iš sovietinio laivo.

Giliaprasmė, tiktai scenoje matyta yra ir Algirdo Landsbergio drama Šventasis narvas. Jos premjera įvyko Ateitininkų kongreso metu 1977 metais Clevelande. Tai irgi tragiškojo dvidešimto amžiaus iškarpa, ta klaiki būklė, kada totalistinė ir ateistinė valstybė pragariškai gniaužia tikintįjį žmogų, ypač kunigą.

 

BIBLIOGRAFIJA

 

Algirdas Landsbergis. ANTANAITIS ALGIRDAS TITUS (TITAS ALGA). Žvilgsnis j pernykščių metų dramos veikalus. Algirdo Landsbergio Meilės mokykla. -Aidai, 1966, Nr. 5; (KEST. REIKALAS). Dvi knygos – penki dramos veikalai. Algirdo Landsbergio Vėjas gluosniuose. Gluosniai vėjuje. – Akiračiai, 1974, Nr. 10; Drama ir kritika. Algirdo Landsbergio Vaikai gintaro rūmuose. – Akiračiai, 1986, Nr. 5. BAGDANAVIČIUS VYTAUTAS (V. BGD.). Šv. Kazimieras scenoje. A. Landsbergio Vėjas Gluosniuose pastatymo proga. -Draugas, 1958.V.13; Apie komediją rimtai. Laiškas Algirdui Landsbergiui. -Draugo kultūr. priedas, 1971.XII.24. BARONAS ALOYZAS. Partizanai scenoje ir laiko perspektyvoje. -Aidai, 1959, Nr. 7. CZERWINSKI E. J. The Last Picnic. – World Literature Today, Winter 1979. EIVAITĖ-HAUSER MARIJA. Laimingas pasaulis, kuris dainuoja. [Kn.: Muzika įžengiant į neregėtus miestus]. -Ateitis, 1980, Nr. 8. GLIAUDĄ JURGIS. Algirdo Landsbergio romanas Kelionė. -Draugo kultūr. priedas, 1954.IX.4; Algirdas Landsbergis Kontinente. -Draugo kultūr. priedas, 1975.XI.22. GRAŽYTĖ ILONA. Algirdo Landsbergio partizaninė drama. -Aidai, 1967, Nr. 8; Nauji keliai išeivijos literatūroje. – Metmenys, 1971, Nr. 21. JONYNAS VYTAUTAS ALEKSANDRAS. Kelionė j mito miškus pavojinga. [Kn.: Vaikai gintaro rūmuose]. -Draugo kultūr. priedas, 1985.X.12; Requiem miško broliams. – Draugo kultūr. priedas, 1966.XII.31; Apie vėją ir gluosnius. -Metmenys, 1974, Nr. 28. JUODVALKYTĖ EGLĖ. Algirdo Land­sbergio Penki stulpai turgaus aikštėje Amerikos universiteto scenoje. -Draugo kultūr. priedas. 1975.VI.14. JURAŠIENĖ MARIJA AUŠRA. Už spalvoto Venecijos stiklo. Radijo recenzija. [Kn.: Muzika įžengiant į neregėtus miestus]. -Draugo kultūr. priedas, 1980.II.9. KAIRYS ANATOLIJUS. Du modernūs kontrastiniai vaidinimai. -Tėviškės žiburiai, 1974.1.24 ir 31. KAUPAS JULIUS. Kelionė į gyvenimą. [Kn.: Kelionė]. -Literatūros lankai, 1955, Nr. 5. KEBLYS KĘSTUTIS. Romanas išeivijoje. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 124-129. KELERTIENĖ VIOLETA. Algirdas Land­sbergis – kompozitorius žodžiais. -Kn.: Egzodo literatūros atšvaitai.Sudarytojas Liūtas Mockūnas. Vilnius, 1989, p. 558-565 ir -Aidai, 1980, Nr. 4. MOCKŪNAS LIŪTAS. Didžiausias pralaimėjimas – žmoniškumo praradimas. [Kn.: Penki stulpai turgaus aikštėje]. -Metmenys, 1967, Nr. 13. NAKAS ALFON­SAS. Pora valandų su Algirdu Landsbergiu. -Draugo kultūr. priedas, 1975.X.18. NAUJOKAITIS PRANAS. Algirdas Landsbergis. -Kn.: Pranas Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija, IV. Čikaga, 1976, p. 315-324. PILKA STATYS (ST. MERINGIS). Autorius prie stulpo turgaus aikštėje. -Aidai, 1959, Nr. 7; Algirdas Landsbergis ir jo Meilės mokykla. Nekenksmingų ketinimų apybraižėlė. -Draugo kultūr. priedas, 1966.VI.25. RAILA BRONYS. Algirdas Landsbergis tarp mūsų. -Lietuvių dienos, 1974, Nr. 4. RASTENIS VINCAS. Rišam rašytoją prie stulpo be teismo. -Dirva, 1959.UI.12; Pasiklydome tarp stulpų. -Dirva, 1959.rv.9. RED. Kalbamės su rašytoju Algirdu Landsbergiu, laukdami jo Čikagoje. -Draugo kultūr. priedas, 1980.X.11. RED. Pokalbis su Landsbergiu. Dramaturgas iš Ariogalos teatro. -Akiračiai, 1983, Nr. 10. RŪTA ALĖ. Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje, -Draugo kultūr. priedas, 1959.V.23. SANTVARAS STASYS. Dramaturgija tremtyje. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 371-380. SLAVOV ANTANAS. Pjesė „Eglės žalčių karalienės” motyvais. [Kn.: Children in the Amber Palace]. -Aidai, 1987, Nr. 4. STAKNIENĖ ALINA. Įžvalgos aki­mirkos, kai kristalizuojasi likimas. Skambios Algirdo Landsbergio novelės. -Metmenys, 1981, Nr. 42. STANKUS-SAULAITĖ MARIJA. Trys dramos. [Barzda, Paskutinis piknikas, Sudiev, mano karaliau]. -Ai­dai, 1982, Nr. 4. ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Algirdo Landsbergio stebuklinės drarnps. [Kn.: Vėjas gluosniuose. Gluosniai vėjuje]. -Aidai, 1975, Nr. 2; Trys Algirdo Landsbergio dramos. -Draugo kultūr. priedas, 1981.VI.27; Algirdas Landsbergis – prasmė ir struktūra. -Metmenys, 1968, Nr. 15; Apie Algirdą Landsbergį. Literatūrinės pastabos. -Darbas, 1958, Nr. 1; Geriau būti Dievo sutriuškintam. [Kn.: Penki stulpai turgaus aikštėje]. -Santarvė, 1958, Nr. 3-4; Algirdas Landsbergis – Structure and Meaning. -Kn.: Perfection of Exile: Fourteen Contemporary Lithuanian Vfriters. Norman, 1970, p. 135-160; Algirdas Landsbergis. Vėjas gluosniuose. Gluosniai vėjuje. -BookAbroad, Springl 974; Algirdas Lands­bergis. Children in the Amber Palace. -World Literature Today, Spring 1988. VAIČIULAITIS ANTANAS (AUG. RAGINIS). Romanas Kelionė. -Aidai, 1955, Nr. 1. VAŠTOKAS ROMAS. Penkių stulpų išraiškos formos beieškant. -Draugo kultūr. priedas, 1966.XII.24. VISVYDAS PRANAS. Naujas vingis lietuvių raštijoje. [Kn.: The Last Picnic]. -Draugo kultūr. priedas, 1979.V.5.

 

VYTAUTAS A. JONYNAS

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.