1996-aisiais pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje amerikiečių poetas Kerry Shawnas Keysas nusprendė čia praleisti likusį gyvenimą. 1998 metais Kerry iš tiesų persikėlė į Lietuvą ir dabar jį galima dažnai matyti lietuvių literatų būryje.

 

Apie save

 

       „Aš nežinau, kas esu, bet turiu daug vardų ir gyvenu Vilniuje, – trumpai save apibūdina Kerry Shawnas Keysas. – Atvykau čia iš Pensilvanijos. Mano protėviai – įvairūs Europos emigrantai škotai, airiai, anglai, vokiečiai, Amerikoje gyvenantys jau labai seniai.“

 

Apie plaukus

 

       Jau pirmąkart atvykęs į Lietuvą Kerry iškart krito į akį dėl savo išsis­kiriančios šukuosenos: jo plaukai bu­vo supinti į kasytes. Be to, kažkas pa­skleidė gandą, jog jis turi indėnų kraujo. Pats poetas giminystę su in­dėnais neigia ir spėlioja, gal toks gan­das galėjęs kilti būtent dėl plaukų.

 

       Anksčiau, dar 1996-aisiais, turė­jęs keturias kasytes, bet dabar pina­si tris. „Trys – ypatingas skaičius, ku­ris siejasi su Trejybe, o ketvertas gali prišaukti velnią“, – mano Keysas.

 

       Kerry plaukai niekad nebuvo la­bai ilgi. Tiesiog šiek tiek ilgesni nei įprasta. Tačiau daugeliui vis tiek at­rodė, kad jie per ilgi, ir dėl to nuo­lat kildavo problemų. 1984-aisiais Brazilijoje su bičiuliais šėlstant per karnavalą kelios merginos nuspren­dė jį sušukuoti. „Mano plaukai bu­vo tinkamo ilgio, kad būtų galima supinti kasytes. Supynusios mergi­nos nusprendė, jog taip ir turi bū­ti“, – sako Kerry. Taip ir liko.

 

       Grįžus į JAV ir bendraujant su įvai­riais biurokratais iškart kilo proble­mų, jie ėmė priekaištauti dėl ilgų plaukų. Supykęs Kerry tyčia nuspren­dė nekeisti šukuosenos. Dabar plau­kai pravertė kaip priemonė pažinti žmones, nes jie netrukdavo atskleis­ti požiūrio į turintįjį ilgus plaukus.

 

Poetinis išsilavinimas

 

       Apie mokslus Kerry kalba neno­riai, tačiau pabrėžia turįs poetinį iš­silavinimą. Potraukį poezijai dar vaikystėje perėmė iš senelio aktoriaus. Poeziją mėgo ir jo darbininkas tė­vas. „Tėvas nebuvo tipiškas ameri­kietis, nes amerikiečiai, skirtingai nei lietuviai, poezija visiškai nesidomi“, – sako Keysas. Taigi mokykloje bu­vęs vidutiniokas, Kerry išsiskyrė tuo, kad labai mėgo poeziją. Nuspren­dęs atsikvėpti, paėmė akademines atostogas ir išvyko į Indiją.

 

Indijos skurdas

 

       Su taikos palaikymo grupe jis iš­vyko į Indiją, Andra Pradešo vals­tiją. Tai labai skurdus lygumų kraš­tas, kuriame lyja kiaurus metus. Čia Keysui teko dirbti socialinį darbą ir skiepyti indams žemdirbystės įgūdžius. Amerikietis atvyko būda­mas 20-ies ir Indijoje praleido dve­jus metus. Ypač sunkūs buvo pir­mieji trys mėnesiai. Kerry prarado 15 kilogramų, nors ir šiaip buvo lieknokas.

 

       Miestelyje, kuriame teko dirbti, gyveno 10 tūkstančių žmonių, tačiau buvo tik vienas šaldytuvas, nė vie­no televizoriaus, tik kartą per mėne­sį lauko scenoje parodydavo filmą.

 

       Vietos gyventojai, įpratę vykdyti žemvaldžio nurodymus ir gaudavę iš jo maisto, apie žemės ūkį neturėjo nė menkiausio supratimo. Teko juos mo­kyti paprasčiausių dalykų: rinkti ir saugoti sėklas, prižiūrėti daržoves.

 

       Kerry maloniai prisimena egzo­tiškus Indijos vaizdus, šokančias merginas, pasidabinusias barškan­čiais papuošalais, rodo nuotraukas ir nutyli Indijoje patirtus vargus bei parsivežtą kupetą ligų.

 

Brazilijos rojus

 

       Dar studijuodamas universitete Kerry susižavėjo brazilų filmais ir mu­zika. Susipažino su dviem brazilais. Nors iš pradžių planavo vykti į Mek­siką ir mokytis freskos meno, šie jį perkalbėjo. Brazilijoje su pertrauko­mis jis praleido penkerius metus. Svarbiausi dalykai ten buvo muzika ir vandenynas. Bent keturias dienas per savaitę jis praleisdavo prie van­denyno. Nežmoniškai daug gėrė ir šoko. Gyveno tarp vudu religijos iš­pažinėjų. Paklaustas apie kelionės tikslą, Keysas ima karštai aiškinti, jog būtent dėl to ir išvyko iš šalies, nes nebuvo jokio tikslo, vien gyvenimo malonumai, rojus, ir jis pajuto, kaip pradeda stingti. Tada grįžo į kalnus – ten praleido kitus 10 metų.

 

Gyvenimas kalnuose

 

       Iki atvykdamas į Lietuvą, poetas daug laiko gyveno centrinės Pensil­vanijos kalnuose, prie Saskvehanos upės. „Kalnai nėra ypač dideli, ko­kius galėtume įsivaizduoti, – sako Kerry ir ima lyginti. – Jie panašūs į Moravijos, Slovakijos, bet apaugę tankiais miškais, beveik džiunglė­mis. Vasarą karšta lyg tropikuose.“

 

       Kerry beveik instinktyviai norė­jo ten būti. Stengėsi nieko neveik­ti, tik skaitė, mokėsi ir rašė.

Pragyventi nebuvo sunku, nes kūrenda­vo malkomis, kurių pats parūpindavo. Tu­rėjo didelį sodą – apie 20 vaismedžių. La­bai neišlaidavo. Dvi dienas per savaitę dės­tė universitete, be to tris mėnesius per me­tus dirbo gidu. Laikė katę ir du šunis. Daug žvejojo. Medžiodavo.

 

       Iki 1973-ųjų apsistodavo tėvo pastatyto­je medžiotojo trobelėje. Vėliau, grįžęs iš Bra­zilijos, nusipirko žemės ir 1978-aisiais su drauge pasistatė namą. Tačiau Kerry su il­gesiu prisimena tėvo namelį, taip apgultą miško, kad jo niekada nepasiekdavo saulės spinduliai.

 

Darbai

 

       Dirbti Kerry pradėjo jau vaikystėje. Lau­kuose rinkdavo žirnius, gliaudydavo ir par­duodavo. Pinigus uoliai taupė. Vėliau išne­šiodavo laikraščius. Kerry entuziastingai ro­do, kaip reikia susukti laikraštį, po to atsi­vedėjęs tvoja į kelį ir šveičia per kambarį. Šis veiksmas jam taip patinka, kad toliau kal­bantis vėl ir vėl paima laikraštį, skambiai su­ploja ir meta. Taigi jam tekdavo mėtyti laik­raščius lygiai taip, kaip galima regėti ame­rikiečių filmuose. Šį darbą dirbo apie šeše­rius metus.

 

       Studijų metais rengdavo vasaros sporto stovyklas vaikams. Vieną vasarą dirbo plie­no fabrike, kitą – knygyne. Gyvendamas kal­nuose dėstė miškininkystę ir anglų kalbą.

 

Lietuvos kasdienybė

 

       Pirmą kartą Kerry atvyko į Lietuvą 1996-aisiais, Lietuvos rašytojų sąjungos pakvies­tas dalyvauti „Poezijos pavasario“ festivaly­je. Buvo apsistojęs „Žaliojo tilto“ viešbutyje kartu su Zorro (taip vadinamas poetas iš Meksikos Gerardo Beltranas). Tuo metu bu­vo labai šalta ir lijo.  Taip šalta, kad Gerar­do drebėjo ir niekaip negalėjo sušilti. Lijo vi­są „Poezijos pavasario“ savaitę. „Tai buvo pui­ki pažintis su Lietuva“, – juokiasi poetas.

 

       Apsilankęs Latvijoje ir Suomijoje Kerry vėl atvažiavo į Lietuvą ir pasijuto kaip na­mie, todėl nusprendė čia praleisti likusį gy­venimą.

 

       Dvejus metus Keysas gyveno kaip dėsty­tojas, nuolat atnaujindamas vizą. Tai nebuvo sudėtinga, nes Vilniuje jau turėjo savo bu­tą. Bet, pasikeitus įstatymams, teko rūpin­tis pilietybe. Ryžosi pamėginti, gavo Sigito Gedos, Kornelijaus Platelio, Vladimiro Tarasovo rekomendacijas, perėjo dvi komisi­jas ir gavo.

 

       Iš pradžių daugiausia rašė eiles, mokė anglų kalbos, vertė lietuvių poeziją ir lan­kė barus. Tą patį daro ir dabar, tik nebedėsto. Šiek tiek užsidirba redaguodamas kny­gas, kartą per metus vyksta į JAV padirbė­ti gidu. Praėjusiais metais buvo penkių pa­kistaniečių vadovu. Šiemet jam teks „šefuo­ti“ devynis musulmonus (ne arabus). Tie­sa, šiuo atveju gido samprata kiek skiriasi nuo mūsiškės, mat Keyso pagrindinė parei­ga – tiesiog lydėti užsieniečius, jiems keliau­jant po šalį ir apsaugoti amerikietiškos gy­vensenos nepažįstančius nuo įvairiausių ne­susipratimų ir nesklandumų.

 

Leidykla

 

       Keysas yra žinomas ir kaip leidėjas. Gy­vendamas JAV jis įkūrė leidyklą „Pine press“, kuri leido nedideles jaunų talentin­gų poetų knygeles – „čiabukus“ (chapbook). Tai nedidelės apimties ir tiražo, namų są­lygomis „iškepti“ leidiniai. Išskirtinis jų bruožas – visi jie susiūti siuvamąja mašina. Norėdamas padėti jaunesniems poetams, Kerry knygeles leido už savo pinigus. Per metus išleisdavo tris knygeles, taip darė apie šešerius metus.

 

       Atvykęs į Lietuvą Keysas ėmė bendradarbiauti su poetu Tomu S. Butkumi, kuris jau ir anksčiau buvo mėginęs jėgas leidyboje. Su Butkumi bendradarbiauta apie 3 metus ir per tą laiką išleista 10 knygelių.

 

Kūryba

 

       Iš viso Kerry yra išleidęs apie 40 eilėraš­čių bei vertimų knygų. Lietuvoje neseniai pa­sirodė antroji jo poezijos knyga „Pokalbiai su Tertium Quid“. Pirmoji – „Mėnulio smuk­lė“ – išleista 1999-aisiais (vertė Eugenijus Ališanka). Dabar Keyso eilėraščius į lietuvių kal­bą vertė net 10 poetų. Tokia gausybė ver­tėjų gali stebinti, bet Kerry sako, jog Ame­rikoje tai įprasta. Pasak poeto, išėjus pirmai knygai, kurią, jo nuomone, Ališanka išver­tęs labai gerai, vis dėlto pasipylė priekaištų, kodėl būtent Ališanka, kodėl ne kas nors kitas... „Kadangi knyga yra dvikalbė, skaitytojai gali palyginti vertimą su originalu ir patys įvertinti vertėjų sugebėjimus“, – ma­no Keysas.

 

„Lietuvių poezijos kasdienybėje...“

 

       „Savo buvimu ir dalyvavimu lietuvių po­ezijos kasdienybėje jis sustiprino ir mus pa­čius, o ypač veržlų lietuvių jaunimą“, – taip Kerry apibūdina Sigitas Geda. Pats Keysas jaučiasi esąs tiek čionykštės literatūros ter­pės viduje, tiek ir šalia jos. Jo nuomone, jis yra „autsaideris“, o toks žmogus neretai ga­li padaryti daug daugiau nei pripažintasis. Kerry stengiasi skatinti jaunus lietuvių po­etus. Kaip pagalbą poetas pažymi čia, Lie­tuvoje, išleistas „Pine Press“ knygeles, kuriomis stengėsi praplėsti jaunųjų eiliakalių akiratį.

 

       Be to, kurį laiką Kerry savo namuose reng­davo poezijos skaitymus. Tokie skaitymai na­muose ir kavinėse JAV gana įprasti. Tačiau dabar poetas tokių vakarų neberengia, bai­mindamasis, kad pernelyg įsiaudrinę daly­viai nesugriautų jo namų. Šiuo metu Kerry ketina literatūros skaitymus rengti „Litera­tūros ir meno“ kiemelyje.

 

       Lietuvos žinios

       2004-05-15