tekstai.lt

Elina Naujokaitienė. Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai (2009)

Keturi vėjai nr.1 viršelis
Keturi vėjai nr.1 viršelis
       Keturi vėjai Lietuvoje susiję su Tautos teatru, aktoriaus atnašavimu giraitėje – Romuvoje su vaidilomis, kriviais ir vaidilutėmis. Ką gi, daugelis vaidinančiųjų pasaulio teatre ten, kaip ir Paryžiuje, ieškojo veidrodžio ir rojaus...

 

       Sutkaus vaidybos studijoje buvo diegiami kūrybinio darbo pagrindai. To meto Lietuvos aktualijos – nesutarimai dėl docentūros universitete – buvo perkelti į Cezario laikus. Tautinio bizūno ir Tėvynės leidiniais buvo mobilizuojama ir režisuojama sąmonė. Visi vaidino bent jau ieškančiuosius. Muzikinės dalies vedėjai teatre priminė ne tik vėjo sukėlėjus, bet ir ateities entuziastus.

 

       Juozas Žlabys-Žengė tuo metu rašė „Atlapotas krūtis“. Cilindriniai liemenys keturvėjininkų poezijoje priminė pornografiją ir magijos teurgiją, meno galerijų ir graviūrų rinkinius. Permanentinis pavasaris buvo ne vien Romos, bet ir tautybės evangelija. Bronius Vaškelis apie keturvėjininkus rašo kaip apie kairiųjų literatų būrelį. Visi jie užsiėmė žūtbūtine kova „arba pasikarti ant daržinės kraigo, arba išleisti literatūros gazietą“. Kriterijus – sveikas lietuviškas bernas, maištinga, darbo energijos pritvinkusi siela. Šiuos žmones vienijo klumpėmis sutrypta sava žemė, teisės ir laisvės, žmoniškumo meilė.

 

       Jei Oscaro Wilde’o „Le déclin du mensonge“ („Melo užtemimas“) primena Julieno Gracqo kūrinį „Proustas kaip galutinė stotelė“, tai Antanas Vencolva galėtų atrodyti kaip De Sade’as. Siurrealistinis rašymas ties sapno bedugne, keliančia pavojų, leidžia išeiti iš labirinto. Žodžiai švyti vyno šviesa, o kalba tampa sapno malonumo pratęsimu. Panašus mistinis „turėjimas“ šiek tiek hipnotiškas. Bijojimas susidvejinti – kūrybinė psichologijos dalis, kaip ir identiteto baimė bei gedulo meninis apsėdimas, kurie persmelkia didžiuosius reveliacijos tekstus. Kultūros ženklai nuvalomi civilizacijų. Save išgyvena Karas.

 

       Pakrauta prasmės poezija atrodo kaip pavojingas išgyvenimas, verčiantis pasinerti į save pačius. Todėl ir De Sade’o kūryboje galime ieškoti mūsų pačių. Mūsų skaitymą komplikuoja ir trukdo šviesos ir tamsos aljansas, iš to kyla mūsų vidinis smurtas, violence. Smuiko meilė. Kraupios meilės aistrų peripetijos leidžia mums pramogauti. Taip galime suprasti aiškią kalbą ir linijinį rašymą ne šešėlyje. Keturvėjininkų vakarietiškumo liepsna neužgesinama. Le pas lent de l’amour: kiek žingsnių iki pensée prégnante? Kaip pateisinti blogą elgesį? De Sade’u galima pasinaudoti ir norint diskredituoti ateistinį materializmą. Kaip pilietinio karo nuojautą parodyti S. Dali ramentą.

 

       De Sade’as toks pats beprotis, kaip ir mes mūsų gražiomis naktinėmis valandomis (belles heures nocturnes). Nuo skaitymo esame šiek tiek apduję, susiraizgiusiomis mintimis, gal kiek apkvaitę. Paskui vėl grįžtame prie paprastos logikos ir geismo, prie skaitymo, prie to nesustojančio judėjimo. Protingas žmogus, o pilnas materializmo, ateistinio ir energijos tapsmo. Mocartiška žaismė atrodė kaip kvietimas negroti kaulais ir juose išgręžtomis skylutėmis užburtai fleitai pagaminti.

 

       Bronys Raila apie keturvėjininkus kalba kaip apie „lietuviškai-rusišką“ kultūrą. Tai žilagalvių senelių ir beūsių vaikelių grupelės, nuteistos iki gyvos galvos. Bet kova iš tikrųjų vyko tik prieš vieną senelį – Maironį. Prie tokių senelių artėjo ir Tumas-Vaižgantas, Jurgis Baltrušaitis. Taigi – vandenis liejantys seneliai ir jaunieji poetai, grybaujantys kapuose. Vladui Dubui tuo metu buvo 40 metų. Petras Vaičiūnas laikytas mistiku estetiku. Keturvėjininkų darbas buvo rakinėti ir blusinėti akademikų kėdes, jie troško nustumti nuo scenos senelius ir aukštastiebius estetus. Tai buvo opozicija dusimui, degeneracijai, nuosmukiui ir stenėjimui. Geležinio vilko maršo poetai. Kazys Binkis, grįžęs iš Berlyno į Kauną, gulėjo sirgdamas, moliu žaliai išsitepęs veidą. Dūšios išpardavimas ir artojėliai – manifestiniai golsvortiško lietuvių avangardizmo tekstai. Jų kontekste T. Tilvytis visuomet atrodys kaip svyrūnėlis. Sugulus su kuo nors vieną dieną, galima buvo sau padaryti ir vieną pragulą. Ėjimas prieš kandis.

 

       Tai buvo gyvenimas rašant sau – „aukso kirvio“ tekstus su „siela lagamine“. Su blusa kelnėse. Taip atrodė tautos pogrindinė kova už laisvę. Šilkinės suknelės augintiniai, Nykos-Niliūno kartos manipuliuojami poetai. Kaprizingas malonės impulsas, grotesko dimensija ir balzakiškas jaučio darbas iki haliucinacijų. Apžergta Lietuva ir jojimas ant kryžiaus, palengvinant Lietuvą.

 

       Paryžiaus vėjai paveikė ir vėjus, ir vajus Lietuvoje. „Kovojantis proletaras“ perėmė materialistinę dialektinę filosofiją, visa tai šokiravo švelnesnius ir konservatyvesnius asmenis. Keturvėjininkams buvo būdinga kariauti iš svetimo krašto pozicijų. Kolektyvinis mitas, Prancūzijoje gyvavęs siurrealistiniu būdu, buvo derinamas kaip vyksmas tuo pat metu vykstantis realybėje ir vaizduotėje. Dirigentas be vyzdžių. Akademikas, išaukštintas kartu su Aukščiausiuoju.

 

       V. Šiukščius straipsnyje „Keturi vėjai“: minties ir jausmo pavasaris“ rašo, kad rusų formalistai avangardizmą lygino su sprogimu, teroristiniu, destruktyviu veiksmu, kuris supurtė kultūrą iki pamatų ir ją atnaujino. Keturių vėjų poezija – tai metafizinė migla, literatūrinė revoliucija, o poezija beveik visada „grafomanija“. Kaip karvė suėda žolę, taip suėdamos ir literatūrinės temos.

 

       Taškas ir menas dera ir nedera. Ce dernier hôpital est un cube sans portes [Paskutinė ligoninė yra kubas be durų]. Teatre punktuacija poezijos neatitinka. Ar sapnas gali būti geras patarėjas? – Nebent įsikūnijęs, animizuotas, kazanoviškas. Naujieji aukso amžiaus metai primena atsinaujinančią ir kaukes bei teatro kostiumus dėvinčią antiką. Keturvėjininkams siurrealistams įdomi būsena, kai nujauti įvykį, bet kartu ir patiri nepatogumų, pranašaujančių ligą. Ką galima perskaityti ant baltos sienos?

 

       Meile nusivylusiems siurrealistams nebendraujančiųjų paliktos vazos leidžia interpretuoti įvykius kaip egzistavimo funkcijų sumą. Jie geidžia iliuzijos, kuri kompensuotų frustraciją. Magiškos dukros – Herbas, Lietus, Šukuosena.

 

       A. Bretonas tarp veille ir songe [budėjimo ir miego] tvirtina esant tik laipsnio skirtumą. Žmogiškumas leidžia šiuos sunkumus peržengti. Tokią dialektiką išgyvena poezijos kultas. Dialektiškas opozicijų peržengimas vėl sujungia nuolatos dalijamą ir skaidomą žmogų. Sapnas atlieka dramaturginę funkciją kaip scenarijus apie nepasotintą geismą, aistrą. Kompensacija atrodo kaip katarsis (medikų ir filosofų valdomoje ir partijų plėšomoje visatoje) ir suteikia sapnuojančiajam dinamikos. Nuolatinis jam nemalonios realybės fragmentų sugrįžimas sukuria košmarišką spaudimą. Formaliai neigiama tai, kokią kainą už tai teko mokėti. Rašymas yra savotiška De Sade’o beprotybė. Laisvė nuo savo visuomenės prietarų. Kalėjimo vienutės vienatvė. Rašyti leidžia enciklopedinių žinių universalumas, kuris kaip tik yra perversiškas. Teigimas, uždarumas ir užbaigtumas – kaip meistriškumas. Amžinas, amžinai aiškus, amžinai tuščias žodis eina dar toliau. Kalbėti trukdo tik moralė, visuomenė ir religija. De Sade’as gali patirti malonumą. Tai negarbingas obsceniškumas, naracija, nepripažįstanti draudimų.

 

       Trečiafrontininkai ir De Sade’as – atskira literatūrinio ir filosofinio pasimėgavimo tema. Lietuviškasis De Sade’as – A. Venclova baigė solidžias studijas, tarnavo armijoje. De Sade’o gyvenimas įsikūnijo į tekstus, kurių dalį sunaikino imperijos konsulato policija. 1795 m. veikale „Filosofija buduare“ minimos įvairiausios erotizmo formos. Būtent taip individas atsigriebia Dievo ir visuomenės akivaizdoje. Visa tai tartum palaikoma metafizikos ir moralės. Filosofo nuomone, gamta tik tam ir sukūrė žmones, kad jie linksmintųsi dėl visko, ką galima matyti šioje žemėje. Juo blogiau aukoms, jei taip reikia. Džiaugsmo paieškos verčia erotizuoti skausmą. Utriruotos poezijos scenos atveria gilią šiuolaikinę psichopatologiją.

 

       Kazio Binkio poezija irgi daugiau nei dviprasmiška – „šilkasparniai debesėliai“, plaukiantys krištolo dangumi, svirneliai, dabinami galvutėmis. G. Viliūnas aptaria Petro Morkūno eilėraščius „Nekrotnovas“‚ „Bandito troškimas“ iš kriptogramų šifruočių. „Nemuno rankose“ irgi yra daug lemiančių ženklų. Su prancūzų poezija sieja ir naujasis Parnasas, tebelaukiamas Lietuvoje. P. Morkūno banditas apsigintų su šakėmis. Liūdnoje karalystėje be garso griūva pastatai ir matome žmonijos agoniją su mobiliais lavonais, –­ mirtis, deja, tai tik palengvina.

 

       A. Bretonas save reflektuoja kaip esantį uždarumo situacijoje (je suis seul enfermé avec ma soeur la maladie –­ „aš užsidaręs vienas su savo seserimi liga“). Noras išeiti iš kriptos ir eiti į kitus, poezija kaip korespondencija rodo galimybę išvykti. Vyksta kova tarp geismų, būdingų žmogui, ir vadinamosios kosminės harmonijos. Tokie gladiatoriai buvo ir K. Boruta, B. Raila, V. Drazdauskas, K. Korsakas, A. Venclova. Tam žmonių ratui priklausė ir S. Nėris. Keturi vėjai atitiko „jaunų vyrų sėbriją“. Ne viskas klojosi ir žurnalui – nepritariant J. Žiugždai ir K. Binkiui, neįvyko gastrolės. Analogiškoje situacijoje atsidūrė žurnalai „Audra“ ir „Žalia vėtra“. Pradedančiųjų antologija nepasirodė.

 

       Romos Cezario linijos laikėsi „estetai“ P. Juodelis, A. Miškinis, J. Aistis – leido žurnalą „Pjūvis“. Keturi vėjai reiškėsi ir spaudoje – „Gaisais“, „Raketa“. Daugelis jaunų keturvėjininkų pasijuto užmiršti visuomenės. Tarp tokių kariaujančių kūrėjų buvo J. Herbačiauskas, V. Dubas, P. Augustinaitis. Studentų literatų veikla priminė šv. Vito šokį – įniršio ir įtūžio epilepsiją, susijusią su knygų skaitymu ir rašymu bei velnišku veidrodžių žaidimu, nuo kurio negelbėjo nei ezoterika, nei asketizmas. Kai kurie trečiafrontininkai sėdėjo kalėjime – K. Jakubėnas, K. Korsakas, V. Montvila. Kai kurie kaip politiniai emigrantai gyveno net Vienoje (K. Boruta). Butkų Juzei ir Kaziui Kielai irgi teko pasėdėti kalėjime dėl politinių sumetimų.

 

       Visa ta nebūties atseikėta kaip priešmirtiniai kvapnūs bukietai – „Maskvietiškės“, „Skaidriosios“ buteliai. Mėlyna šviesa minta oda ir ją džiovina. Melsvos tuštumos statusas ir svaigulys (cette statue de vide bleu et de vertige). Konvulsyvus vėjo plazdenimas (morte ondulente dans le vent de la détressse). Pasaulio nuskendimas (monde et son naufrage). Labai sunku toliau plėtoti mirusios statulos mintį...

 

       Fizinio nemirtingumo tema prancūzų literatūroje įkūnijama, konfrontuojant su katalikybe, bet kartu ir ją sintezuojant. O trečiafrontininkai įkvėpimą randa A. Swinburne’o, E. Zola, L. von Sacher-Mazocho tekstuose.

 

       Siurrealizmas buvo žaismingai lengvas. Universitetai turi dar po vieną vištos koją. Humoras praktikuojamas ir iš drovumo. Rimtai netraktuojama niekas, kol niekas rimtai netraktuojama. Retorika redukuojama iki tuščios formos. Poetiniam atsinaujinimui humoras būtinas. Humoras – kritiškumo ir aršumo forma. Jis tiesiog minta disonansais. Keturvėjininkai bandė suskaldyti barokinę patogumų spintą, kurioje slypėjo įvairūs nesusipratimai, lepinantys slaptus meilės pasimatymus.

 

       Žodis, tapdamas vizualiu, netenka sustingusios formos. Jis ima judėti, kurdamas siurrealistinį metamorfozių repertuarą. Prieglauda mano galvoje atrodo kaip neperregimas šešėlis. Virpanti banga kartais ką nors įsivaizduoja (une onde frissonnante imagine parfois). Ledinė banga, didesnė nei aš, paliečia mano nugarą. Aš virstu gyvate ir vagiu žodį. Ir vagiu meilę, nuo kurios, manau, numirsiu (je volais l’amour dont j’espère mourir, – teigė Georges’as Bataille’is). Aš esu tik alsavimo aplinka.

 

       Humoras išreiškia prasmės dinamiką. Tai denonsavimo, arba išdavystės, instrumentas. Bronys Raila, gimnazijos aušrininkas, universitete priklausė socialdemokratams, bet tapo poetu modernistu. Jonas Šimkus dirbo raštinėse ir satyriniuose bulvariniuose laikraščiuose. Slapyvardžiu rašinėjo humoreskas. Petras Cvirka pagarsėjo antireliginėmis eilėmis, jis buvo antimilašiškos linijos atstovas. Tad O. Milašius vaizduojamas kaip praradęs psichinę ir fizinę sveikatą. Miražai, regimi dykumų smėlyno leidiniuose, galėjo konkuruoti su P. Cvirkos berniška beletristika. Prancūzų romantikai negalėjo atsigėrėti meilės jausmus keliančiais elementais, o P. Cvirka turėjo šilkinį kaklaraištį ir ilgus plaukus. Čiūčia liūlia. V. Montvila buvo lietuviškas „piemuo“, laikęs pedagoginį peilį virš vaiko, kol tas nevirs ėriuku. Keturvėjininkai su kaklaraiščiais buvo beždžioniautotai. Kapitalistinėje visuomenėje beždžionė valkatauja, renka išmaldą muzikantui (Singe mendiant). Poetui saldainis tarsi siūlu pririštas prie uodegos, jis defiliuoja laisvės prospektu Kaune–Paryžiuje. Lourde amour. Sunki laimė, sunki laisvė, poetas-salotos furgone. Tokia buvo Kaune komunistinio pogrindžio dauguma.

 

       Gimnazijose prisidengiama liaudininkų „žiburėliais“. Bernas, manyta, sukurs ateitį Lietuvoje. K. Korsakas, veikiamas Rusijos ir Vokietijos, gyvena užsidaręs knygų ir vaizduotės pasaulyje. Rektoriai smuikuoja kapinynuose kaip A. Herbačiauskas. L’art comme trou-bouche – menas kaip pleistras ant burnos klestėjo ir keturvėjinėje Lietuvoje. Maža vėliava netilpo į vagoną. Poetas – socialistinės spaudos auklėtinis, sutirpstantis sniego žmogeliukas – bonhomme de neige. Agresyvaus pašto pašonėje. Stalino pasmerkti trockistai pabėgo į Prancūziją ir tęsė siurrealistinį meną, apie kurį rašė psichoanalitinė kritika ir kalašnikovas su kamščiatraukiu.

Pripūstas dramblys pilietinio karo metu ant plonų kojų išeidavo į šėpą. Aukšti ponai atrodė išsipustę kaip gyvuliai. Visą Lietuvą užpustė, – pranešama per mikrofoną. Poeto nėra kaip nukirsto medžio Sniedeckio gatvėje. A. Venclova turbūt ne atsitiktinai dekartiškai klausia: „Neturiu žinių, ar sunki liga, poetę nuvedusi į kapus, leido jai įvykdyti savo paskutinį sumanymą.“

 

       George’as Bataille’is sadiškoje siurrealistų kalboje perteikia slystančių Karaliaus ir Karalienės vaizdinį taip, tarsi jie gebėtų vogti meilę ir žodį (Roi, cette Reine, un voleur d’amour et de parole). Tai abejojimo paukščiais tema, judančių akmenų poezija (des pierres de mouvance), pavasario sugrįžimas, akys su akimis (les yeux dans les yeux, 1979).

 

       Paukštis kaip sniego gniūžtė karūnuoja tylą.

 

       Literatūra ir menas

       2009-10-23