Nedrąsiai bandysiu pridėti kelis štrichus prie poeto Antano Kalanavičiaus portreto. Pirmąsyk apie jį išgir­dau bene 1965 metais iš Sigito Gedos. Maždaug tuo pačiu laiku su keliais draugais Antanas Kalanavičius užsuko ir į „Literatūros ir meno“ redakciją, kur liter­atūros skyriuje tada dirbau. Antanas man padovanojo nepaprastai gražų savo darbo peilį, kurio kriaunos bu­vo ebonitinės ir vaizdavo susikūprinusį velniūkštį. An­tanas kelis kartus pabrėžtinai pakartojo: to peilio aš­menys ne nutekintos, o nukaldintos iš lėktuvo plieno. Jo tėvas esąs kalvis.

       Iki pat šiandien su niekuo nesiaiškinau, ar tikrai la­bai svarbu, kad peilio geležtė būtinai būtu, kaldinta — tebetikiu, kad Antanui Kalanavičiui, kaip tų visokių ge­ležies darbų meistrui ir išmanytojui, tai labai esminga. Paskiau, kai Antanas Kalanavičius dingo iš Vilniaus, stalčiuje kartas nuo karto aptikdamas tą neužmirštamą dovaną, prisimindavau ir jį, nuklydusį į Kauną, o iš ten, girdėjau, galutinai persikrausčiusi į tėviškę Dzūki­joje. Iš vieno kito jo artimesnio žmogaus retkarčiais iš­girsdavau apie nutilusį, iš literatūros pasitraukusį ar patrauktą talentingą poetą.

       Po galybės laiko, 1992 metais, liepos pradžioje, va­žiavau jo aplankyti į Sapiegiškės kaimą prie Nedzingės ir perduoti Rašytojų sąjungos skirtą piniginę pašalpą — iš jo artimųjų sužinojome, kad Antanas, mirus tė­vams, gyvena vienų vienas savo gimtojoj pastogėj, ir gyvena visiškai liūdnai.

       Kelis kartus pakeliui klausinėjau Antano kaimo, kol pagaliau, šiek tiek nuklydęs pro šalį, suradau. Negaliu pamiršti tos nuotaikos, kuri lydėjo mane važiuojant ir kaitros išdegintų bulvių lauke storomis vilnonėmis kojinėmis (kad įkaitinta žemė nedegintų kojų) apsiavusios moteriškės klausinėjant kelio, kur yra ta Sapiegiškė: ro­dės, kad važiuoju į kokį tolių toliausią pasaulio kraštą.

       Dievuliau mano! Ant kalvelės plikoje plynėje palei jauną pušyną stovėjo aprūdijusia skarda apdengta pir­kaitė ir kiek žemiau po vienu sulopytu stogu daržinėlė su tvarteliu. Ėmė loti du šunes. Vienas, nedidukas, buvo palaidas. Tuoj pat pamačiau ir Antaną — apsivil­kęs sulopytais drabužiais, nešdamasis nediduką glėbelį plonyčių šakų, jis ėjo nuo daržinėlės pirkios link. Bai­minausi, kad manęs nepažins, kaip čia reikės pradėti kalbą — tiek laiko praėjo. Pažino iš karto. Droviai ir kažkokiu tolimos jaunystės jaukumu šyptelėjo, pakel­damas savo kiek žvairuojančias akis. Nesumesdamas, ką sakyti, užkalbinau pirmais pasitaikiusiais žodžiais.

       — Tokiom plonom šakelėm kūreni, Antanai, o gy­veni prie miško. Labas.

       — Matai, bijau, kad neapvagintų... Anais metais par­sigabenau iš miško storesnių, tai vos į teismą nepadavė.

       — Kas?

       — Yra visokių... —Jis labai įdėmiai pažiūrėjo man į akis. — Nemėgsta. Užkliūnu.

       Balse skambėjo panieka ar pagieža.

       Pirkioje pasijuto visai nejaukiai: pilna dulkių, grin­dys nuklotos storu žemių sluoksniu. Dar lauke jis pasi­dejavo, kad bijąs į vidų mane vestis. Ant stalelio prie lango gulėjo krūva išardytų vienos linijos sąsiuvinio lapų. Daug buvo prirašyta stambia pražergta rašysena. Netoli nuo jų pūpsojo dėžutėje keistų draikanų kups­telis. Atsargiai metęs žvilgsnį supratau, jog tai rūkomo­jo popieriaus skiautelės nuo išardytų cigarečių nuorū­kų. Matyt, prispirtas bepinigės, šitaip išdarinėja savo paties palikimą...

       — Netikėtas! Būčiau bent kiek pasitvarkęs. Matai, kai vienas... Kartais apsikuopiu. Ne visad šitaip. Ir se­suo galėtų ateiti pašluoti...

       Susikaupęs ir, rodos, viską staiga pamiršęs, jis su­skaičiavo mano atvežtus rublius, godžiai rūkė „Kosmo­są", kurio kelis pakelius buvau pasiėmęs, pasigardžiuo­damas gėrė alų. Mane jis pavaišino virtu kumpiu, iš rezginėlės, pakabintos ant vinies prie kito lango, at­riekė duonos. Šypsodamasis sakė, kad mėsos turi pasi­laikęs, pasidžiaugė, kad nors taip gali mane pavaišinti, protrūkiais kalbėjo apie Sapiegiškės kaimą, apie savo gimines — iki toliausios praeities, apie giminystę su švedais. Sakė, neseniai turėjęs kelis šunis. Vieną jų kaž­kokie medžiotojai nušovę. Ir tas užkliuvo!.. Geras, gra­žus buvęs šuo. Dabar likę trys. Vienas anava būdoje prie miško, sergsti karves.

       Lyg didžiausias relikvijas jis rodė vieną kitą žurnalą, kur buvo išspausdinta jo eilėraščių, rodė iš redakcijų gautus laiškus, parodė ir tą išardytų sąsiuvinių krūvą. Lygaus, balto popieriaus turiu, sakė, kai paklausiau, gal reikalingas rašomojo popieriaus. Ne, jam patinką rašyti ant sąsiuvinio lapų.

       — Šitiek daug prirašei?

       — Tai yra... Kad to laiko nėr. Zinai, ką reiškia prie žemės... Bet rašau. —Jo šypsena ir vėl ta pati —pilna jaunystės jaukumo.

       Paskui ėmė rodyti iš medžio ištekintas detales, vi­sokį „materijolą" palei krosnį, gražius peiliukus stirni­no ragais, tekinimo ir galandymo stakles, kuriomis dirbdavo jo tėvas. Šyptelėjęs nužvelgė savo drabužį, lyg pirmą kartą jį matytų, lyg ir pats su savim ėmė stebė­damasis kalbėti, kad anąsyk jo sūnus, atvažiavęs iš Kauno, sakęs, jog darbiniai drabužiai nebūtini, kad ir be jų galima apsieiti. O kaip be jų apsieisi? Atidarė spintą, parodė išlygintus marškinius ir pilkai rudą kos­tiumą. Turiu ir išeiginių, — rodos, kažin ką kita galvo­damas pusbalsiu pasakė.

       Atsisveikinau pažadėdamas vėl apsilankyti — kai važiuosiu kada į tą pusę.

       — Tą kitą sykį būsiu apsitvarkęs...

       Antanas vis negalėjo užmiršti tos namų netvarkos. Išvažiuojant palaidasis šuniukas puolė automobilį.

       — Kad nepalįstų po ratais, — pasakiau. Antanas pasiėmė šuniuką ant rankų, glostydamas jį

       žiūrėjo sau po kojomis. Kai išsukau iš nurudavusio kie­mo į keliuką ir atsigręžiau, ir Antanas pakėlė akis nuo šuniuko į pakalnėn riedantį automobilį.

       Greitai pasitaikė ir vėl atvažiuoti: paskambino Va­lentinas Sventickas ir pasakė, jog Kultūros ir švietimo ministerija iki naujųjų metų (iki 1993) paskyrė Antanui Kalanavičiui šiokią tokią kasmėnesinę pašalpą, parašė jam laišką ir paprašė, kad jis atsiųstų taupomosios kny­gelės duomenis, bet jau ilgai nesulaukia iš jo atsakymo.

       Ir vėl jis ėjo iš skiedryno, prisispaudęs prie sulopyto drabužio tas plonytes šakeles! Kaip koks Folkneris ma­tytoje nuotraukoje. Pasirodo, laišką į ministeriją jis se­niai išsiuntęs. Surado ir parodė net registracijos kvituką. Kur tas jo laiškas užstrigo? Visokių žmonių yra, liūdnas pasakė Antanas. Ir jo laiškas, matyt, kam nors užkliuvo. Ką jis čia siuntinėja, tas vienišius, ir dar į ministeriją?

       Rugsėjo mėnesio „Metų" mėnraščio numeryje spaus­dinome Antano Kalanavičiaus eilėraščių, ir dabar aš jam atvežiau surinktus būsimos publikacijos tekstus. Stebėtis reikia: visus tuos eilėraščius jis mokėjo minti­nai, kažkas jam tenai užkliuvo, tai ėmė garsiai sakyti tekstą, tikslintis.

       — Tavo labai savotiškas žodynas. Tiek visokių ne­girdėtų žodžių, — pasakiau.

       — Tai yra... Yra dar užsilikusių.

       Jis nerimavo dėl žadėtosios ir vis negaunamos pa­šalpos.

       — Labai reikia. Skolų prisidariau.. Išvažiuojant žvilgtelėjome į nedidelį miežių lauką.

       — Reikės pjauti... Septyni šimtai rublių bendrovei, trys šimtai kombainininkui, ir dar jam butelukas...

       Tai buvo gal rugpjūčio devynioliktą ar dvidešimtą dieną. Parvažiavęs tuojau pasakiau ministerijai Antano taupomosios knygelės duomenis, o šit rugsėjo vienuo­liktą dieną, po trijų savaičių, redakcijoje prie telefono priėjęs Vladas Šimkus išgirdo susijaudinusį Antano bal­są: pinigų dar negavęs ir būtinai prašęs, kad aš at­važiuočiau kuo greičiausiai. Tai sužinojęs vėl skambi­nau į ministeriją, ir ten pasakė, kad pinigai Antanui Kalanavičiui jau pervesti. Jau seniai... Tuos pinigus Antanas gavo rugsėjo dvyliktą dieną. Taip pasakojo Nedzingės mokytojos, kurios tądien jį matė miestelyje. Atidalinęs menkas skolas, prisipirkęs labai daug arbatos.

       1992 metų rugsėjo tryliktą dieną pas jį atėjo žmo­nės pirkti veršio. Poetas Antanas Kalanavičius gulėjo lovoje. Jis buvo miręs. Alytuje gydytojai nustatė, jog jį ištikęs jau gal trečias širdies infarktas. Pirmuosius du jis įveikė.

       Kai po laidotuvių Sapiegiškės kapinėse, kur ilsisi ir Antano Kalanavičiaus tėvai, grįžome į pirkelę vėjų pa­gairėje ir kai vėliau, drengiant rudenio lietui, stovinia­vome kieme, pastebėjau: Antano miežiai dar buvo ne­nupjauti.

       Paskubomis rinkome Antano Kalanavičiaus rankraš­čius, kitokius popierius. Jo artimieji man padovanojo tuščią Antano bloknotą labai storais lapais. Gal jis bu­vo skirtas nuotraukoms?

       Vienas Antano šuo vis inkštė būdoje, kitą jau buvo paėmusi jo sesuo ar kaimynai. Žadėjo paimti ir tą, kur inkštė.

       Antanas Kalanavičius. Ne akmenys guli.: eilėraščiai, laiškai. V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.