antanas_skema_balta_drobule
antanas_skema_balta_drobule
       Lietuvių išeivijos leidyklos 1958 metais davė tik keturis romanus, tačiau šio žanro derlius buvo reikšmingas jau vien Antano Škėmos knyga „Balta dro­bulė”. Škėma dar Vokietijos periodu pasirodė kaip ta­lentingas beletristas. Jo novelės liudijo, kad jis žada eiti visai savitu kūrybiniu keliu, mėgindamas atverti mūsų literatūros langus dabarties reikalavimams. „Balta drobu­lė” buvo neabejotinas to pažado tesėjimas ir sėkminga pastanga į lietuvių literatūrą atvesti žmogų, nesuvaržytą etninių šarvų, neprislėgtą jokių epochų ar pramoginių tarnysčių. Šiuo veikalu Škėma aiškiai stoja greta Lands­bergio kaip modernaus romano atstovas lietuviškoj raš­tijoj, kaip bekompromisinis naujų kelių ieškotojas.

 

       Retai kada avangardiniai reiškiniai sutinkami išskės­tomis rankomis. Tad gal ir nenuostabu, kad ir A. Škėmos „Balta drobulė” pradžioje susilaukė gana mažai dėmesio. Knygos pasirodymą pažymėjo keletas šaltokų recenzijų ir nerimtų replikų spaudoj, dažniausiai dėl veikalo atvi­rumo erotinių elementų traktavimui. Susidomėjimas šiuo romanu ir visa Škėmos kūryba atgijo tik po autoriaus tra­giškos mirties 1961 metais, kilus kontroversiniam ginčui dėl tariamai „Baltoj drobulėj” skelbiamo nihilizmo. Ta­čiau, kaip ir visos didesnės mūsų literatūrą lietusios po­lemikos, taip ir šioji nukrypo daugiau į visuomenines bei pasaulėžiūrines lankas ir neįžiebė ne tik gilesnio žvilgsnio Škėmos kūrybon, bet nedavė net ir rimto lygio diskusijų apie literatūros reikšmę ir literatūros reikalavimus.

 

       ,Baltoj drobulėj” vaizduojamas lietuvis poetas, atsi­dūręs Amerikoj ir žengiąs paskutinius žingsnius į savo kūrybinį ir egzistencinį pralaimėjimą. Romano protago­nisto apibūdinimas lietuvių poetu nors formaliai ir tei­singas, tačiau per daug ribotas. „Baltos drobulės” vyriau­sias veikėjas pirmiausia yra žmogus, kurio išgyvenama kančia ir nerimas yra paženklinti giliu visuotinumo pra­du ir nekyla vien tik iš aplinkos bei etnografinių bruo­žų atsitiktinumo. Pasak V. A. Jonyno (Metmenys, 1962, Nr. 5, p. 140-152), šio vienintelio Škėmos romano per­sonažas iškyla dabarties žmogaus vidiniu chaotiškumu. Jis gal ir nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj, ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėj ir bando nugalėti vie­natvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo, dalia.

 

       „Baltos drobulės” protagonistas yra žmogus be Dievo. Jis Dievo nei priima, nei atmeta. Jis dar nėra priėjęs ti­kėjimo-netikėjimo briaunos. Jis žino, kad Dievo klausi­mas egzistuoja. Bet asmeninėj plotmėj Dievo buvimas ar nebuvimas telieka jam teorija, kuri jo, kaip individo, betarpiškai nepaliečia. Tiesa, beviltišką pavojaus valan­dą jis ištaria maldos žodžius, bet ir toji malda yra grei­čiau siaubo pažadintas pasmerktojo riksmas negu sąmo­ninga komunikacija. Dievo aktyviai jis neneigia, tačiau atmeta visą realų gyvenimą, kuris jam atrodo absurdiškas ir kankinamai bjaurus. Jis pašiepia visas nelogiškas gy­venimo apraiškas — iliuzijom gyvenančius žmones, jų san­tykius, jų idėjas. Jis pasilieka sau tik biologinius gyve­nimo malonumus, bet ir jais netiki —jis moka pašiepti iliuziją ne tik kituose, bet ir savyje. Tiki jis tik vienu dalyku — kūryba, savo poezija. Tačiau kūrybinis svai­gulys jam neša tik kančią ir nedaug vilties surasti, išsa­kyti ieškomą tiesą. Galop ir ta maža viltis užgęsta, „Bal­tos drobulės” žmogui ir poetui atnešdama pralaimėjimą. Tačiau, kaip pastebėjo R. Šilbajoris, toji poeto pralaimėji­mo raida teikia naujų minčių, naujo supratimo ir naujų išgyvenimų lobius, atskleidžiančius betarpišką mūsų chaotiškų laikų kenčiančio žmogaus pažinimą (Metmenys, 1960, Nr. 2, p. 62-78).

 

       Atskleisdamas dabarties žmogų, Škėma nusigręžia nuo tradicinių, mūsų romane įprastų formos priemonių. Jo ro­mane nėra nei aiškios intrigos, nei vientisos fabulos, nė­ra stiliaus vienodumo, nėra chronologinės įvykių eigos, trūksta plačios, išsamiai apibūdintų personažų galerijos. Tradiciniame romane visi šie plyšiai būtų laikomi minu­sais, nes jie būtų atsiradę dėl rašytojo neapsižiūrėjimo ar literatūrinio įgudimo stokos. Tačiau Škėmos atveju tie trūkumai ar gal, tiksliau tarus, įprastinius elementus at-stojantieji išraiškos būdai yra įvesti sąmoningai. Jie pla­ningai tarnauja pagrindiniam romano tikslui — atskleisti žmogų jo gyvenamo chaotiško laikmečio šviesoje.

 

       „Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasako­jimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyve­nimas Niujorke, jam dirbant keltuvininku viešbutyje, my­lintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpia protago­nisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pir­moji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj. Šie grįžtelėjimai atgal nėra tik šiaip sau smaguriavimas literatūriniu memuarų, kaip kad, pvz., Pūkelevičiūtės „Aštuoniuose lapuose”. Čia kiek­vienas praeities epizodas, tarsi literatūrinė psichoanalizė, atskleidžia romano žmogaus vidinę raidą, privedusią jį iki dabartinio, amerikiniuose epizoduose vaizduojamo būvio.

 

       Kaip ir praeities pasakojimo gabalai, taip ir aplinkos koloritas dabarties epizoduose yra pajungti žmogaus iš­ryškinimui. Aplinka vien dėl aplinkos Škėmai neegzistuo­ja. Vis dėlto, atskirai paėmus, kai kuriais romano epizo­dais autorius būdingiausius laikmečio bruožus pagauna daug ryškiau negu nemaža romanistų, epochos vaizdavi­mą laikiusių pagrindiniu savo uždaviniu. Pavyzdžiui, poe­to susidūrimas su komunistine prievarta mažam „Baltos drobulės” epizode skamba daug autentiškiau negu šiam konfliktui pavaizduoti skirtame romane ,,Ora pro nobis”. Panašiai ir neilga stovyklos gyvenimo iškarpa daug akivaizdžiau nusako anuolaikinio buvimo beprasmybę negu ištisas Bavarsko romanas „Pilkieji namai”. Nors čia mi­nėtų epizodų tikroviškumas neturi lemiamos reikšmės Škė­mos romano vertei, tačiau šie pavyzdžiai liudija, kad įžvalgiam laikmečio pavaizdavimui nebūtinai reikia pa­aukoti pačią centrinę romano ašį — žmogų.

       Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsnin­gai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kan­čią. Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai neišvengiarna, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspekty­va: nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asme­niu, viską mato, jaučia, išgyvena ir interpretuoja ne pa­sislėpęs, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet tik tokie, ko­kius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda. Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektyvos vientisumą yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir kon­centruojamas dėmesys vienam personažui, kitus palie­kant nuošaly. Nors principas „vienas romanas — vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, tačiau, sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiū­riu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo.

 

       Kaip avangardinis kūrinys „Balta drobulė”, be abejo, laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima su­tikti, kad šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų me­todų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga formalistika. Jei „Balta drobulė” ir buvo eksperimentas, tai eks­perimentas teisinga kryptim ir visai pavykęs, nes atsklei­dė mums gyvą, nors nepatrauklų, bet autentišką žmogų.

       

       1968

      

       Egzodo literatūros atšvaitai. Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas Liūtas Mockūnas. V.: Vaga, 1989.