ostrauskas_kostas Nors sakoma, kad istorija yra praeities mokslas, tačiau toji praeitis nėra lyg kažkokia užbalzamuota mumija, kuri visiškai nesikeičia. Praeitis yra gyva dabartyje, užtat tam tikra prasme yra teisus Benedetas Kročė (Croce) tvirtindamas, kad „kiekviena tikra istorija yra dabarties istorija”. Tik gerai suprasdamas dabartį, istorikas sugebės geriau suprasti ir praeitį. Iš kitos pusės, toji dabartis baisiai slegia istoriką. Dėl to slėgio beveik neįmanoma rašyti istoriją sine ira et studio (be pykčio ir šališkumo). Dar vis daug kas, pavyzdžiui, negali ramiai kalbėti apie lietuvių—lenkų arba lietuvių—rusų santykius. Daug kam kartais sunku atsikratyti pagundos dabartį nešti į praeitį. Tos pagundos ypač dažnai neišvengia rašytojai. Taip atominės bombos išsprogdinimas paskatino Bertoldą Brechtą rašyti savo „Galilėjaus gyvenimą, senatoriaus Dž. Makarčio (McCarthy) antikomunistinis siautėjimas nukėlė Artūrą Milerį į raganų medžioklės laikus senajame Saleme („The Crucible”). Peršasi prielaida, kad ir Juozo Glinskio „Grasos namai” gal gimė ne be įtakos bandymo visokius politinius neprisitaikėlius „gydyti” psichiatrinėse ligoninėse.
Žinoma, talentingi rašytojai moka taip gerai tą dabartį nukelti praeitin, kad jie tos praeities visiškai nesugadina, padarydami ją labiau suprantamą ir artimesnę mūsų laikams. Kartais iš jų gali pasimokyti ir istorikai, kuriems dažnai gresia per didelio žinojimo pavojus. Šią savo mintį bandysime pailiustruoti pora Kosto Ostrausko istorinių mini dramų analize.
1958 m. šventėme Vinco Kudirkos gimimo šimtmetį. Kudirka, kaip ir Basanavičius, taip įaugę į mūsų sąmonę, kad mes dažnai tematome jų simbolį, visiškai nekeldami klausimo, kas iš tikrųjų jie buvo tada ir kaip jie atrodė ano meto žmonėms. Šios Kudirkos sukakties proga K. Ostrauskas parašė trumputę dramą ,,Šaltkalvis”, kuri savo laiku buvo išspausdinta „Aiduose”, o dabar pasirodė jo trijų istorinių dramų rinkinyje „Čičinskas” (Čikaga, 1977). Autorius pasinaudojo pakankamai gerai žinomu, bet palyginti smulkiu istoriniu faktu, kaip 1903 m. Naumiesčio policijos viršininkas nusamdė šaltkalvį, kad šis nakčia iškapotų iš Vinco Kudirkos antkapio būsimo Lietuvos himno paskutinį posmą. Šaltkalvis, atlikęs šį savo keistą uždavinį, be abejo, užsuko į smuklę ir grįžo namo nugėręs. Čia ir prasideda jo drama (o gal tragedija). Šaltkalvis žino negerai padaręs, bet ne dėl to, kad pats Kudirka ar jo himno žodžiai jam būtų daug reiškę. Kudirkos vardas jam absoliučiai nieko nesakė, tik šaltkalvienė girdėjusi, kad jis buvęs kažkoks daktarėlis. O tie žodžiai, kuriuos jos žmogus iškalė iš antkapio, gal, kaip kažkokios blevyzgos, iš tikrųjų ten ir netiko, ypač, kad ten buvo kalbama apie kažkokią Lietuvos meilę, šviesą ir tiesą. Mylėti galima Dievą, gal bažnyčią, gal vaikus, bet ne kažkokią Lietuvą. Jai buvo daug skaudžiau, kad šaltkalvis pragėrė sunkiai uždirbtą skatiką, o ne kad išniekino Kudirkos kapą. Ir šaltkalviui smilkinius kalė tikriausiai ne Kudirkos garsas.
Ši Ostrausko mikrodrama verta istoriko dėmesio. Kudirka ir jo himnas šiandien yra tapę mums tautinio atgimimo, kovos dėl laisvės ir nepriklausomybės simboliu. Ir tą simbolį mes dažnai bandome nukelti ir į anuos laikus. Rodos, ir tada Kudirka turėjo būti toks pat garsus, o jo himną ir tada plėšiojo visuose Lietuvos kampuose ir kampeliuose. Tiesa, labai nedidelei inteligentų saujelei Kudirka galėjo būti maždaug tas pat, kas jis yra mums šiandien. Tai liudija labai dramatiškas ir įspūdingas Gabrielės Petkevičaitės pasakojimas apie jos ir kelių kitų šviesuolių piligrimažą pas sergantį Kudirką. Tai paliudija ir kitas to piligrimažo dalyvis prof. Petras Avižonis savo pasipasakojimuose Juliui Būtėnui. Bet kad tada Kudirka jau būtų buvęs lyg „visų mūsų kompasas”, arba net „diktatorius”, kurio valdžia būtų buvusi „viršiau rusų valdžios”, kaip rašė gerokai po įvykių G. Petkevičaitė, ne tik anas Naumiesčio šaltkalvis to nežinojo, to nežinojo ir visa Lietuva. Svarbiausia, viso to nežinojo nei pats Kudirka5.
To paties K. Ostrausko „Lozoriui”, kuris 1971 m. buvo spausdintas „Metmenyse”, o dabar perspausdintas „Čičinske”, gal ir ne visiškai tinka istorinės dramos vardas, nes pats Lozorius nebuvo istorinė asmenybė. Jis pateko į istoriją ne savaime, bet tik dėl to, kad Kristus jį pasirinko lyg įrankį vienam savo paskutiniųjų ir didžiausių stebuklų. Dėl pačios Lozoriaus mirties, kartojant anuos Šekspyro žodžius, nebūtų pasirodžiusi jokia kometa danguje. Lozoriaus rezurekcija, žinoma tik iš vieno vienintelio šaltinio — šv. Jono evangelijos. Sinoptikuose šis tokio istorinio garso sulaukęs įvykis visiškai neminimas.
Šv. Jonas išsiskyrė iš kitų evangelininkų tuo, kad jis neabejotinai buvo apdovanotas rašytojo talentu ir mokėjo sukurti labai dramatiškas situacijas. Gal pati dramatiškiausia ir buvo Lozoriaus iš mirusių prikėlimas, kurios kiti evangelistai, nelinkę į dramatizavimą, visiškai nepastebėjo. Pagal šv. Joną, Lozorių šeima iš Betanijos buvo labai artima Jėzui, kuris Lozorių laikė savo ir visų jo pasekėjų draugu. Lozoriaus sesuo Marija buvo ta pati, apie kurią šv. Lukas rašė, kad ji visiškai pamiršusi namų apyvokos darbus, sėdusi prie Viešpaties kojų ir klausiusi Jo mokymų. Jėzus subarė jos seserį Mortą, kam ji skundėsi pati viena negalinti visos liuobos apeiti. Šv. Jonas šį įvykį daug dramatiškiau aprašė. Pagal jį, Marija plovusi Jėzaus kojas, tepusi jas brangiaisiais kvepalais ir šluosčiusi savo pačios plaukais. Ekonomiškai nusiteikęs praktiškasis apaštalas Judas Iskarijotas net nesuabejojo, ar ne geriau būtų tuos pinigus, kuriuos būtų galima gauti už tuos kvepalus, sunaudoti biednųjų šalpai. Jėzus tokį Judo pasiūlymą laikė paprasčių paprasčiausia demagogija, sakydamas: „Jums vargšų niekados netruks, bet jūs ne visados turėsite mane su savimi”. Deja, šios gilios istorinės tiesos dažnai nepaiso visokie pasaulio demagogai ir demokratai, kurie dažnai eina Judo, o ne Kristaus keliu.
Kaip ten bebūtų, šv. Jonas Lozoriaus prikėlimą laikė lemiamu momentu Jėzaus Kristaus gyvenime. Jis įžiūrėjo tiesioginį ryšį tarp Lozoriaus rezurekcijos ir Jėzaus Golgotos. Tai buvęs ne tik didžiausias Jo stebuklas, bet, žydų ortodoksų ir fariziejų galva, tas stebuklas tiesiog statė į pavojų visos žydų tautos ateitį. Esą dabar, po šio stebuklo, visos plačiosios masės paseks Išganytoju, ko jokiu būdu negalinti leisti Romos valdžia, kuri ne tik sugriaus visą žydų religiją („šventyklą”), bet galinti sunaikinti ir visą žydų tautą. Užtat esą geriau paaukoti vieno žmogaus — Jėzaus — gyvybę, kad būtų išgelbėta visa tauta. Beje, jie pasmerkė myriop ir Lozorių, kaip pagrindinį šio stebuklo liudininką. Tuo būdu šv. Jonas Lozoriaus prikėlimą padarė visos ano meto istorinės dramos centriniu įvykiu. Evangelijų tyrinėtojams baisiai sunku atsakyti į klausimą, kodėl tokio svarbaus istorinio momento nepastebėjo ar nesuprato kiti evangelininkai, kurie, rodos, taip pat arti Jos stovėjo ir kurie taip pat gana smulkiai aprašė paskutines Jėzaus gyvenimo dienas. Galbūt vienintelis atsakymas būtų, kad šv. Jonas savo evangeliją rašė gerokai vėliau ir todėl prieš akis turėjo platesnę istorinę perspektyvą.
O toji istorija po šio stebuklo tiesiog strimgalviais nuriedėjo į priekį. Pats Jėzus, bijodamas keršto, pasitraukė į nuošalų Efraimą ir tik Velykų šventėms grįždamas į Jeruzalę užsuko į Betaniją ir ten papietavo Lozoriaus namuose. Tuo ir pasibaigė visa šv. Jono kalba apie Lozorių. Toli gražu tuo nepasitenkino istorinė tradicija ir istorinės legendos, pagal kurias po Jėzaus nukryžiavimo Lozorius, jausdamas, kas jo laukia, su savo seserimis ir tarnaite Marcele sėdo į laivą, kuris buvo be burių, be irklų ir be vairo, ir per visą Viduržemio jūrą nuplaukė ligi Prancūzijos krantų. Čia Lozorius tapo pirmuoju Marselio vyskupu, parašė dviejų tomų atsiminimus apie savo pergyvenimus po mirties. Jo seserys Morta ir Marija platino krikščionybę skersai ir išilgai Prancūzijos ir pasižymėjo nepaprastai šventu gyvenimu. O tarnaitė Marcelė tapusi žymia istorike ir net keturiuose tomuose aprašiusi visą jų kelionę nuo Šventosios Žemės ligi Prancūzijos.
Gaila tik, kad kaip Lozoriaus atsiminimai iš anapus, taip ir Marcelės istorinė studija kažkur dingusios.
Kostui Ostrauskui visiškai nerūpi, kokios reikšmės Kristui ir krikščionybei turėjo tas stebuklas. Tik pačioje savo mini dramos pradžioje jis leidžia miniai (vadinas, istorijai) kalbėti visiems žinomus ir nuvalkiotus posakius:
— Stebuklas! . .
— Prisikėlė iš numirusių. . .
— Mirtis krito! . .
Taip, anot Ostrausko, šaukia, rėkia, klykia minia, arba istorija, kurią mes stengėmės trumpai atpasakoti, pasiremdami istorine tradicija ir legendomis.
Ostrauskui nerūpi tos minios (istorijos) balsas. Jis, rodos, lyg pats sau sako: prisikėlė iš numirusių, big deall (didelio čia daikto).
Jam rūpi, ką tas prisikėlimas reiškia Mortai, Marijai ir ypač pačiam Lozoriui. Apie tai ir sukasi visa drama arba tragedija. Marija, labai daug prisiklausiusi Kristaus pamokslų ir' labai arti jo stovėjusi, norėtų tikrai matyti šiame prisikėlime kažką daugiau, tikrą stebuklą, tikrą mirties nugalėjimą. Mortai pats prisikėlimas nieko nereiškia (jai ir mirtis tėra tik bailus pabėgimas iš gyvenimo), ji tik nori žinoti, ar dabar Lozorius tikrai gyvena:
Morta (šyptelėjus). Taip lengvai nepabėgsi. (Žiūrėdama į Lozorių) Mirė Lozorius. .
Marija... ir prisikėlė!
Morta...— bet ar gyveno?
Skaitant šią vietą pirmą kartą man atrodė, kad čia bus palikta korektūros klaida, kad vietoj „gyveno” turėtų būti „gyvena”. Kai šią abejonę pareiškiau pačiam autoriui, jis bandė mane įtikinti, kad jokios korektūros klaidos čia nesą. Man vis dėlto sunku suprasti, kaip tokia praktiška realistė Morta galėtų abejoti, ar iš tikrųjų Lozorius gyveno, juo labiau kad ji visiškai neabejojo, kad jis mirė. Bet gyvenimas jai reiškia visiškai ne tą, ką gyvenimas reiškia Marijai. Mortai gyvenimas reiškia nuolatinis triūsas ir rūpesčiai. Jai net nelabai įdomu, ką eventualiai Lozorius galėtų pasakyti. Jai visiškai nesvarbus Lozoriaus liudijimas apie Kristaus didybę ir dieviškumą. Tuo tarpu Marija visą laiką tik ir laukią iš Lozoriaus kaip tik to žodžio, kuris ir reikštų jai Lozoriaus tikrą gyvenimą. Deja, po didelių pastangų Lozorius teįstengia išstenėti tik keletą beprasmių garsų ir vieną vienintelį žodelį ,,ne”, prieš vėl grįždamas galbūt į tą patį kapą, kaip spėjo Morta. į
Nors kai kas šioje K. Ostrausko dramoje nenori surasti jokios prasmės, man atrodo, jau vien tik bandymas pažiūrėti į šį stebuklą ne iš jo kūrėjo, bet iš to stebuklo aukos taško yra įdomus. Einant toliau būtų galima taip pat svarstyti, kad žmogus tik pats gali susirasti prasmę gyventi, kad niekas kitas čia jam negali padėti. Užtat Lozorius nieko nepasakęs ir grįžta ten, iš kur jis buvo atėjęs. Grįžta į savo gyvenimą ir į savo mirtį, palikdamas istorijas ir legendas kurti kitiems.
1979
Egzodo literatūros atšvaitai. Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas Liūtas Mockūnas. V.: Vaga, 1989.