b_300_435_16777215_00_images_stories_flash_Foto_Nr48.jpeg      

Vienas iš įdomiausių išeivijos prozininkų ir stipriausių dramaturgų Antanas Škėma gimė, kaip jis pats sakė, „du kartu” – pagal metrikas 1911, o iš tiesų 1910 metais, lapkričio 29 d., Lodzėj, Lenkijoj, kur jo tėvas buvo išsiųstas mokytojauti. Mirė vieną kartą, tragiškai, 1961 rugpjūčio 11 d., auto nelaimėje. Pabėgėlio ir išeivio statusą Antanas Škėma nusipelnė garbingai, praleidęs apie 27 iš savo 51 metų amžiaus svetimose šalyse: vaikystę Lenkijoj, dalį pirmo pasaulinio karo Voroneže, Rusijoj, antrojo – Vokietijoj, ir žuvęs Amerikoj ant lygaus plento pakeliui į namus.

 

       Jau vien iš tos pusės žiūrint į jo kūrybą, natūralu mąstyti apie tremtį, susvetimėjimą, vienatvę, nors pats Škėma visai teisingai nepriėmė „tremtinio” termino kaip neatitinkančio mūsų egzodo tikrovės. Kai kurie Rusijos ir Amerikos pergyvenimai susiformavo Antano Škėmos tekstuose į vertikalią struktūrinę ašį, apie kurią vyniojasi idėjiniai veikalo pluoštai. Paėmus vieną pavyzdį, revoliucijos metu Ukrainoje, anot paties Škėmos, jis matė ant gatvės lempų pakartus baltųjų karininkus, ir kaip „vieną vakarą į mūsų butą įsiveržė girti raudonieji, vos nenušovė tėvo ir buvo nusiteikę išprievartauti motiną” (Antanas Škėma. Raštai, UI, p. 446).

 

       Cikle „Saulėtos dienos” iš Šventosios Ingos mažojo Martynuko tėvai iš tiesų sušaudomi, kaip ir jis pats, ir mirties momentas, vaikui besikabinant ant tėvo pečių, įpavidalina vidinį ciklo veiksmą, Martynuko šuolį į dangų, „pas Poną Dievą”, kaip gal, pakeliui į dangų, pakibo ir karininkai. Baltoj drobulėj šis šuolis ir kritimas kartojasi be galo, kaip moder­nus Sizifo pasmerkimo ekvivalentas, nes pagrindinis herojus Antanas Garšva, kaip ir pats Škėma Amerikoje, yra viešbučio keltuvo aptarnautojas, kurio sąmonėje dabartis ir praeitis, idėjinės ir emocinės gyvenimo dimensijos, kyla ir smunka prieš akis, nelygu viešbučio aukštai.

 

       Grįžus Lietuvon 1921 m., po kiek laiko išprotėjo Škėmos motina, kaip ir Garšvos Baltoj drobulėj, o pats Škėma 1929 m. trumpą laiką studijavo mediciną, iš kurios išsinešė tik, anot jo paties, „meilę lavonams, kas ir šiandien atsiliepia mano kūryboje” (Antanas Škėma. Raštai, UI, p. 446). Nežiūrint sarkazmo, galbūt yra toje pastaboje ir tiesos – lavonai Škėmai, kaip rašytojui, galėjo būti patrauklūs tuo, kad jie lieka nebeatšaukiamai sustingę mirties momente, kurį Škėma yra vadinęs pačia reikšmingiausia tikrove.    

      

       Gal šis laiką išjungiantis sustingimas atkreipė jo dėmesį ir į Henriko Radausko eilėraštį „Lotofagų šalis”, į tą vos girdimą ir niekad nesibaigiantį lotoso valgytojų šauksmą, mirštant ir negalint numirti, nes toj šaly neegzistuoja laikas. Škėma taip pat pastebėjo ir kitą Radausko eilėraštį, „Kornelija”, kur: „obuoliai, rausvi, kaip kūdikiai, / Žemėj sudužę baisiai klykia”. Ši rūgštaus humoro pastaba Antano Škėmos kūryboje įgyja drastišką turinį, susumuojantį visą žmogaus esmę intensyviausiu, dažnai ir paskutiniu jo gyvenimo momentu. Mes tą klyksmą girdime, kada Pabudime žingsniai koridoriuje tempia maldaujančią moterį, kada tam pačiam veikale Kazys, žiūrėdamas į kankinamą Eleną, rėkia, kad jis nori būti žmogum, o ir Baltoj drobulėj, Garšvos siaubo persunktam „Dieevee!”, prieš pat susmunkant į jaukią ir gėlėtą beprotybę.

 

       Vėliau Antanas Škėma pabandė studijuoti teisę, kur gal kiek išmoko apie Baltoj drobulėj aprašytą teismą Juozapato pakalnėje ir galop rado savo tikrąjį pašaukimą – kurti tikrovės iliuzijas raštu ir veiksmu, knygose ir scenoje. Nuo 1936 metų Škėma dirbo pirma Kauno, paskui Vilniaus Valstybiniame teatre. Pasitraukęs 1944 metais į Vakarus, jis gyvai dalyvavo tremties stovyklų meniniuose sambūriuose, ypač tada gausiuose teatro pastatymuose. Ten pasirodė ir pirmas jo novelių rinkinys Nuodėguliai ir kibirkštys (1947).

 

       Atvykęs Amerikon, kaip ir visi išeiviai, dirbo kas pakliuvo, ir, kaip nedaugelis, aktyviai tęsė teatrinę ir kultūrinę veiklą. Keltuvininko darbas Niu­jorke, aišku, buvo vienas iš tų retai kūrybiniame pasaulyje pasitaikančių „amatų”, kurie be pastebimos siūlės sujungia gyvenimą ir tekstą. Mirtis, deja, menkesnis meistras, paliko kruviną kolažą ant ribos, kur, anot Algimanto Mackaus, Škėmos kūnas tapo žodžiu.

 

       Gal ir paradoksalu, bet pats tas Škėmos žodis prozoje savo ruožtu palieka įspūdį savotiško koliažo, kuriam taip pat netrūksta kraujo ir kančios. Jau ir pir­moji knyga Nuodėguliai ir kibirkštys susideda iš eilės vaizdelių, pergyvenimų, samprotavimų, kurių nejungia jokia bendros fabulos grandis. Kai kurie tačiau rišasi su ateities kūryba ir atrodo lyg plunksnos bandymai būsimoms situaci­joms ir konfliktams, šitaip toji Pabudimo scena, kur Kazys verčiamas žiūrėti į savo mylimą, dabar bolševikų žaginamą Eleną, turi savo pirmtaką vaizdelyje „Kalendorius”, tik tardytojas ten yra ne bolševikas, o nacis. Kaip ir Pijus Pabudime, jis nori išgauti slaptą rezistencijos adresą ir grasina, kad kankins ir išniekins tardomojo mylimąją. Kitur atsiskleidžia epizodai iš karo aukų ir budelių ir fatališkai iš šalies įveltų žmonių likimų, tarp jų, pavyzdžiui, amerikiečių lakūnai, kurie bombarduoja miestus ir žūva kartu su nekaltomis jų pačių auko­mis. Yra ir bandymai, vėliau virtę sutbiliomis meninėmis priemonėmis, suteikti ribotai, konkrečiai situacijai ironišką visuotinę reikšmę, pavyzdžiui, kada vie­nam slėptuvėje sėdinčiam žmogui Škėma įspraudžia į rankas knygą, kad pas­kui, bombai sprogus, galėtų parašyti sakinį: „Iš praskeltos galvos ištiško sme­genų masė ir aptaškė ,Pasaulio istoriją‘“ (Raštai, I, p. 75). Visur daug melodra­mos, kraštutinių, kartais forsuotų situacijų, bet matyti talentingas, savo paties idealizmo kankinamas šviesaus proto autorius, ieškantis būdo suvokti ir meno kalba suformuluoti ironišką ir tragišką žmogaus būklę klaikiam ir nesuprantamam pasaulyje.            

      

Foto_Nr49
Foto_Nr49

      

       Aktoriai: Antanas Škėma ir Alfas Brinka. Kazio Daugėlos nuotrauka

 

       Antram rinkiny, Šventoji Inga (1952), paskiri vaizdeliai susigrupuoja j tris ciklus, iš kurių pirmasis, „Saulėtos dienos”, sujungia prisirninimus iš revoliucijos laiko Rusijoj į fiktyvų, fatališką epizodą, tartum galimą alternatyvą iš tiesų pergyventos autoriaus vaikystės. Veiksmo labai nedaug: mažą Martynuką, jo tėvą ir motiną, besirengiančius iškeliauti j Lietuvą, sušaudo bolševikai. Išorinė motyvacija toms žudynėms atsitiktinė; priežastingumo dėsniai yra vidiniai, apsireiškiantys įvaizdžiais ir simboliais. Apysakos turinys yra pasibaisėtinai žiaurus vaiko sielos išniekinimas, kurį vykdo jam visiškai abejingas, savo revoliucijos karštligėj paklaikęs pasaulis. Forma – serija trumpų epizodų, sujungtų aidu atsišaukiančiais vaizdais, kaip, pavyzdžiui, tokioje detalėje: pradžioje vaikai tarp savęs fantazuoja, kaip reikia pagautam belaisviui visų pir­ma išlupti akis, kad po to jau būtų galima paleisti žarnas, o prieš pat Martynukui žūvant, jo tėvas paskandina du aklus kačiukus. Revoliucijos atitikmuo yra Martynuko karštligė pradžioje, iš kurios išplaukia kažkokia likiminės grasos kupinos stiklinės statulėlės haliucinacija, kuri paskui virsta realybe – pakartais ant lempų gatvėje baltagvardiečių karininkais. Viską užvaldęs noras kaip nors palikti šią baisią vietą Martynuko kirgizės motinos sieloj pavirsta begaliniu gimtųjų stepių ilgesiu, o jo tėvo dvasioje ošia tolimi Lietuvos miškai. Paties Martynuko ilgesys, sudarantis vidine veiksmo ašį apysakoj, yra, kaip jau pastebėjome, noras šokti į dangų, pas Poną Dievą – naivus, beviltiškas, giliai poetiškas.

 

       Antroji dalis, ,,Apokaliptinės variacijos”, prasideda kaip serija vaizdelių, ramiai, lakoniškai pasakojančių romantiškus, kasdieniškus ir pasibaisėtinus ar­ba pasibjaurėtinus dalykus. Škėma rašo be gailesčio taip, kad skaitytojui nebeliktų jokių „civilizuotos kalbos” užtvarų ar emocinių trafaretų, už kurių būtų galima pasislėpti nuo jo tiesos: ,,Whisky tirpdo smegenis, ir smegenys varva ant medinio baro. Jie panašūs j vakarykščius vėmalus, sušilusius nuo saulės” (Raštai, I, p. 183). Kitame epizode mirties momentas degančiam tramvajuje su šiurpia ironi­ja aprašomas kaip brangakmeniais apsagstytos dangaus karalystės išsipildymas: „Tyras auksas užtyška and berniuko plaukų, ir plaukai pražysta smaragdu. Motina nutveria sūnaus galvą, jos pilvą gręžia safyras ir chalcedonas, chrizolitas ir sardonijus” (Raštai, I, p. 191). Palaipsniui tie vaizdeliai susiburia apie dvi fan­tasmagorijas, nebylią pražūtį dviejų bejėgių žmonių: suparaližuotos Dorothy Brown ir paklaikusio alkoholiko Louis Smith, kuriuos abu valdo Joe Parker var­du pasivadinęs nepermaldaujamas likimas. Brown mato save su gražiomis ko­jomis, skraidančią Joe Parker meilužę, o Smith ieško mirusios žmonos dangaus karalystėje, kažkur požeminio traukinio tunelyje, Roosevelt Road kryptimi. Visa ši dalis atrodo kaip pro niekieno galvą plaukiantis sąmonės srautas: vėliau Baltoj drobulėj, jis įgis sau centrinį charakterį – Garšvą.

 

       „Trys apie traukinį” kalba apie meilę ir mirtį, amžinai pasikartojančias laiko dimensijos netekusioje, iš faktų ir sapnų sulydytoje tikrovėje. Tikros fabulos iš viso nėra, yra tik momentai, kuriuos jungia didelė, skausminga našta noro gyven­ti, mylėti ir būti žmogumi. Ignas Skaidra turi išspręsti, ar galima mylėti savo motiną, kartą pamačius „susiglaudusią pilvais” su progimnazijos kapelionu. Sužino, kad galima, tik vėliau, per karą, sutikęs ir pamilęs Ingą. Sužino, kad negalima, ją amžinai pralošęs mirčiai subombarduotame traukiny. Paskutinis epizodas yra scenos vaizdelis, baimės kupinas kelių žmonių vakaras bombar­davimo metu traukiny: jis jau seniai yra praėjęs ir pasibaigęs, ir tik dabar karto­jasi, kaip vienas iš begalinių amžinybės variantų. J jį įsiveržia iš gyvųjų pasaulio Ignas, bet, kaip Jean Cocteau Orfėjus, jis neberanda jėgos savo silpstančioj meilėj išplėšti Ingos iš mirties nagų. O Igno meilė silpsta ir todėl, kad jis niekados nepajėgė atleisti savo motinai už išniekinimą jo paties susikurto jos švento at­vaizdo. Motinos šventumas išsipildė Ingoje, apsikabinusioj mirtį.

 

       Paviršutiniškai skaitant, Šventoji Inga gali sudaryti įspūdį savotiškai padriko, impresionistiško teksto, pilno neišbaigtų minčių, o iš tiesų gi ji yra nepaprastai tirštai persunkta sudėtingomis, galbūt jokio sprendimo neturinčiomis egzistencinėmis problemomis, reikalaujančiomis apmąstymo ir glaudesnės teksto organizacijos. Užtat praėjo keleri metai, kol Antanas Škėma vėl pasirodė, šį kartą su dramomis Pabudimas (1956, nors veikalas pradėtas rašyti apie 1950 metus, taigi maždaug kartu su Šventąja Inga) ir Žvakidė (1957, parašyta 1955 m.), kuriose skausmingai, kaip didelė žaizda, tyrinėjama dilema žmogaus, pastatyto j kraštutinę padėtį: ar yra vertybių, kurias net totaliai nužmoginančios agonijos valandą dar galima ginti, ar atpažinsime nors krislą žmogiškumo budelio sąmonėj ir veiksmuose?

 

       Klausimai dideli ir reikalaujantys stambesnio prozos veikalo, kur būtų vietos aprėpti ir meniškai suorganizuoti užtenkamai didelį gyvenimo gabalą, ką nors galbūt įrodantį. Bet tam reikėjo ir pasiruošimo: kaip ir savo kūrybos pradžioj, rinkiny Nuodėguliai ir kibirkštys Antanas Škėma iš naujo susikaupia prie įvairių tikrovės detalių, kad konkrečiai įsijaustų į gyvenimo srovę, plaukiančią pro sąmonę kaip abstrakti mįslė. Tuo pačiu įtemptu draminės kūrybos metu, 1950 ir 1951 metais, jis parašo ir vaizdelių rinkinį Čelesta (išėjo 1960 m.), susidedantį iš serijos įspūdžių, susimąstymų ir ironiškų komentarų, kurie visi atrodo kaip paruošiamieji darbai didesniam veikalui – juose reiškiasi maždaug ta pati pasaulėjauta ir sąmonės būklė, kaip Baltoje drobulėje Antano Garšvos. Matyti tas pats sąmonės srautas, susidedantis iš visokių aplaužytų praeities ir dabarties nuotrupų. Jaučiasi taip pat ir Škėmos nemažas poetinis talentas, sugebėjimas staiga aprėpti ir išsakyti minties ir jausmo gelmę netikėtu ir turtingu įvaizdžiu, kartais pačiu tuo savo turtingumu ypač pabrėžiančiu žmogaus tragikomišką bejėgiškumą, štai susenęs, apakęs ukrainietis paskutinėje savo gyvenimo prieplaukoje, ant purvinų laiptų:

       „Jis įsikibęs į turėklus, it laivo kapitonas j vairo stipinus, kai aplink tiršta migla, o prie­kyje – balzgani ledo kalnai. Šitaip jis stovi ištisas valandas, tiesus ir nepajudinamas, senas ir prityręs vilkas virpančios šviesos vandenyne” (Raštai, I, p. 266).

 

       Tuo pačiu principu (Raštai, I, p. 290) vaizduojamas vos bepaeinantis, senas Mefisto, prasigėręs, ligotas negras:

 

       „Jis ateina vilkdamas kojas, cementas čeža, jau nebėra merginų ir klerkų, cementas čeža, Mefisto ateina iš lėto, jis nugali kiekvieną centimetrą, jis kovoja su šaligatviu – senas ir patyręs miesto alpinistas”.

 

       Tokią perspektyvą – kada žiūrėti į tolius reiškia būti aklam ir nebepaeiti lygiu miesto grindiniu reiškia būti gerai savo dalyką išmanančiu alpinistu – Škėma puikiai išvysto savo romane.

 

       Balta drobulė, veikalas išėjęs 1958 m., svarsto įvairias prie individo sielos, talento ir menkystės prisišliejančias problemas platesniame kontekste bendros žmogaus situacijos pąsimetusiame šių dienų pasauly. Diskusijos principas išlaikomas ne per veikėjų dialogą idėjiniais klausimais, kaip Dostojevskio kūryboje, bet per Antano Garšvos vidinį pokalbį su pačiu savim, išsklaidytu į keletą „asmenybių” – sąmonės plotmių, atitinkančių jo paties gyvenimo at­skiras plotmes, vietas ir laiką. Kitaip tariant, romano struktūra iš esmės remiasi patologiniu, šizofrenijos principu, logiškai vedančiu pasakojimą prie jo išsipildymo – Garšvos beprotybės taško. Tarp svarbesnių jo sąmonės ir tuo pačiu romano vyksmo sluoksnių randame visų pirma devynioliktam šimtmety Garšvos bajorišką protėvį, kurio funkcija yra suteikti dabartinei nušiurusiai herojaus būklei ironiškai romantišką, aristokratišką koloritą.

       

      

Foto_Nr50
Foto_Nr50

      

       Antano Škėmos viena­veiksmis vaidinimas „Vieną vakarą” pokario metais Hanau lietuvių stovyklos scenoje, Vokie­tijoje. Režisavo ir vaidino pats autorius: Balutis – Antanas Škėma, Laima – Eglė Vilutienė.      

 

       Kitas sluoksnis yra jo dabartis: viešbutis, keltuvas, miesto šiukšlės ir nebyli desperacija – aplinka, kaip kaukė, užmaskuojanti, bet ir išsakanti tikrove kaip gyvenimą kuriame nors Dantės pragaro rate. Toje dabartyje yra ir vidinė prisiminimų erdvė: užlūžęs meilės trikampis: Helena, jos vyras, Garšva. Garšva, mylintis ir mylimas, atsisako Helenos meilės neva todėl, kad jis, poetas, privalo būti vienišas, bet iš tiesų jo motyvas yra apsaugoti Heleną nuo jį patį užplūstančios beprotybės. Kita dimen­sija yra dar netolima praeitis Lietuvoje, žinios apie Garšvos tėvą ir motiną ir apie jo pergyvenimus bolševikų terore. Čia pasakotojas, užrašų autorius, yra pats Garšva, kartais kalbantis apie save trečiu asmeniu, tartum jis būtų kartu ir viso romano autorius. Ten jo dvasios gelmėj glūdi kažkokia išsvajota senovės aisčių būklė, tobulas belaikis momentas, savo pobūdžiu ir savo struktūrine funkcija atitinkantis iš laiko tekos lygiai taip išsijungusią herojaus beprotybę knygos gale.

      

      

Foto_Nr51
Foto_Nr51

      

       Antano Škėmos ang­liškojo „Pabudimo” spektaklio Niujorke pla­katas      

      

       Santykiai tarp sąmonės plotmių dažnai būna paženklinti kokiu nors įvaiz­džiu, kuris, fabulai besivystant, kartojasi skirtinguose jo struktūros lygiuose, palaipsniui įgydamas vis daugiau specialios prasmės ir tuo apspręsdamas ro­mano raidą ir užsklandą. Pavyzdžiu galime paimti vieną tokį įvaizdį: šinšilus. Anksti romane jie minimi, atrodytų, keistame kontekste – tarp dviejų būties prasmę išreiškiančių tikėjimų – masonų ir katalikybės:

      

       „Taip, sir, šinšilai viršuje, taip, madam, masonai mezzanine. O ne, dvasiškas tėve, parlor B, aštuonioliktame, taip, masonai mezzanine, visai teisingai – šinšilai, atleiskite, taip, kardinolas ir šinšilai tame pačiame aukšte” (Raštai, I, p. 338, 9).

      

       Tuo jie tampa kažkieno simboliu. Simbolis praturtėja, kada jis vėl kartojasi ryšium ne tik su tikėjimu, bet ir su Garšvos pagrindiniu troškimu – būti poetu, o taip pat ir ryšium su pamišimo idėja:

      

       „Skraidyti keltuvu ir rašyti eilėraščius. ...Kas manieji angelai sargai? Keletas pamišėlių, kurie ir rojuje nesurastų sau ramios vietos. Aš net pradedu melstis. ...Taip, pone, ne, panele, o taip, masonai, kardinolas, šinšilai. Strikt, strikt pieva, iškelta uodega, ar tai nėra aukščiausioji palaima? ...ir sąmonė, kurios nebėra” (Raštai, I, p. 364).

      

       Pieva, rojus, pamišimas yra pagrindiniai elementai, sudarantys Garšvos sąmonės realybę romano gale, ir dabar jau matome, kad visa tai jungiasi ne tik su tikėjimu, bet ir su poezija. Vėliau šinšilus vėl sutinkame tuoj po Garšvos vizijos, kada jį pasmerkia sunaikinimui Juozapato pakalnėje už tai, kad gimęs tikinčiųjų pa­saulėžiūroj jos nesilaikė, bet, būdamas poetas, vykdė toje pakalnėje neegzis­tuojančius ieškančiųjų įstatymus: „Prasmirdę šinšilai! Jų vieta – pragare” (Raštai, I, p. 395). Taigi, tas triušis, primityvus gyvulėlis, įgyja daugialypio komentaro funkciją, tapdamas ironiška alternatyva visiems Garšvos troškimams, visoms jo viltims, kad ras būtyje prasmę, tikėjimą ir ramybę. Galutinai ši funkcija išsi­pildo idiliškoje beprotybėje:

      

       „Garšva sėdi ant gėlėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi gė­lės ir didelės plaštakės mojuoja sparnais vėduoklėmis. ...Jo veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo” (Raštai, I, p. 476).

      

       Kitaip tariant, romano fabula, Garšvos kelias į išprotėjimą, motyvuojasi ne tik jo paveldėjimu, motinos beprotybe ir jo paties pergyvenimais, kaip, pavyzdžiui, kadaise patirtas bolševikų tardytojo smūgis į galvą, bet ir įvaizdžiu: kuo daugiau šis šinšilo „ženklas” įgyja prasmių, tuo aiškiau darosi, kad gale Garšva turės išeiti iš proto. Tada staiga suprantame, kad ir tas įsivaizduotas aisčių rojus, šventovė sielos gelmėse, savimi primena kaip tik tą pačią Garšvos – bepročio palaimą. Taip užsidaro pilnutinis ironijos ratas.

 

       Aplamai Garšvos sąmonė romane atrodo kaip savotiška erdvė, pro kurią plaukia prisiminimai, idėjos, sarkazmas, ilgesys, baimė ir pro viešbučio aukštus – žmonės, kurių kiekvienas nešasi bent dalį tos pačios užterštos gyvenimo upės, tekančios pro Garšvos sąmonės erdvę ir pro jo likimą neišvengiamai formuojantį laiką. Egzodo lietuvių literatūroje Škėmos romanas skirtingas tuo, kad ryžtingai atsisako privesti prie kokios nors išaiškinančios ir pamokančios tiesos, kad nepriima menui dažnai iš šalies užkraunamos pareigos padėti suvokti gyvenimo prasmę, arba būtinai atvaizduoti tos prasmės ieškojimo ar atradimo procesą. Meno funkcija Škėmai visada išplaukia iš paties meno, jo specifikos, vidinio dėsningumo. Tik šitaip ir tegalima pritaikyti kūrybos procesui jo kartą pasakytus žodžius: „Kūrybinis nihilizmas yra mano religija” (Raštai, III, p. 377).      

      

Foto_Nr52
Foto_Nr52

      

       Literatūros vakare Brukline, N.Y., JAV, Antanui Škėmai įteikiama premija, laimėjus jam laikraščio Darbininko 1955 metais skelbtąjį dramos konkursą. Premija buvo paskirta už jo dviejų veiksmų vaidinimą Žvakidė. Vytauto Maželio nuotrauka

      

       Tai anaiptol nereiškia, kad Antanas Škėma j savo veikalus neįsileistų jokių žmogiškų idėjų ar vertybių. Kaip tik priešingai: reikėtų sakyti, kad Škėmos visoje kūryboje vyrauja tragiškai ir ironiškai išgyventas humanizmas. Jis ir pats panašią mintį pabrėžė, komentuodamas savo vaidinimą Pabudimas, kad tą veikalą parašyti jį paskatino: „mūsų košmariška epocha, pasireiškianti per galutinį žmogaus nuvertinimą, ir šios epochos būdingiausioji apraiška – rusiškasis komunizmas, siaučiąs Lietuvoje” (Raštai, III, p. 425). Iš tiesų idėjinis užsiangažavimas, arba tiksliau, politinių, filosofinių bei religinių vertybių dramatiškas pergyvenimas žmogiškų konfliktų arba bendravimo tėkmėj aiškiau charakterizuoja Škėmos scenos veikalus, negu jo prozą. Tai, žinoma, ir natūralu, nes teatre visos idėjos įgyja dialogo, taigi ir asmeniškų santykių pobūdį.

 

       Iš vienos pusės, tie santykiai remiasi jau seniai literatūroje pažįstamu „meilės trikampio” principu, o iš kitos – pats tas trikampis išsivysto į idėjinių pozicijų schemą, tuo būdu perkeliant žmogiškas aistras į filosofinę plotme. Pirmajam Antano Škėmos vaidinime Julijana (rašyta 1941-1943, išspausdinta 1970) ideologinis konfliktas dar nežymus, ir vyrauja charakterių Gaukos ir Vilmanto konkurencija dėl Julijanos, kuri baigiasi tuo, kad Gauka ją nužudo, pagal seną melodramos principą „jei ne man, tai niekam”. Gaukos funkcija kaip „trečiojo” elemento meilės trikampio viršūnėje įgyja vis daugiau idėjinio svorio tolimesniuose vaidinimuose.

 

       Živilėje Gaugos vietą užima Ašautas, niūrus, komplikuotas ir tragiškas žmogus iš ,,dvasios sutemų” pasaulio, ir pats konfliktas jau įvelia pasirinkimo dilemą tarp asmeniškos meilės ir ištikimybės tėvynei, kurią pagrin­dinis herojus Gluosnis turi kaip nors išspręsti. Pirmam paveiksle jis išduoda pilį gudams, kad išvaduotų Živilę (senas romantiškos scenos šachmatų ėjimas), o antrajame, perkeltame į devynioliktąjį šimtmetį, išdavystės aktas savo pasekmėmis išplinta į apibendrintą istorinį Lietuvos-Rusijos konflikto klausimą. O Ašauto sadistiniai palinkimai pradeda formuotis kaip tam tikra egzistencinė, jei ne filosofinė, pozicija: „Pradžioje buvo ugnis. Pasaulis gimė degdamas „Ugnis padovanojo gyvybe ir ugnis padovanojo skausmą. Skausmas ir yra laimė. Aštrus, klykiantis skausmas. Noriu tavęs, Živile!” (Raštai, II, p. 118). Galop, trečia­jam paveiksle, „tamsiosios jėgos” principas išsivysto į „absoliučiai ir objekty­viai teisingos” komunistinės ideologijos poziciją, o jai dabar atstovaujančio Ašau­to sadizmas pavirsta į komunizmo artikuliaciją veiksmu gyvenimo tikro­vėje.

 

       Tačiau šią „objektyvaus tikėjimo” liniją tęsia Pijus Pabudime – veikale, kur Škėma talentinga ranka išbalansuoja ideologinį momentą, meilės trikam­pį, tarp Pijaus, Kazio ir Elenos ir žmogaus natūralių teisių klausimą konflik­te su religinės moralės absoliutais, su kuriais grumiasi kitas kalinys, kunigas An­tanas. Pats savo veikalą interpretuodamas, Škėma kartą pareiškė, kad „pa­grindinis veikalo principas: mylėk artimą, kaip pats save (Raštai, III, p. 425), kuris išryškėja, kada herojai atsiduria kraštutinėj situacijoj. Tada tas principas lyg ir sudaro savotišką tvirtą vidinį sluoksnį, bendrą žmogiškumo mas­tą, kuris leidžia priešingas pozicijas užėmusiems herojams vis dėlto atsistoti kar­tu, ne tik kaip žmonės, bet ir kaip Žmonija, prieš juodą Nebūties veidą. Tas pats galutinis atskirų individų solidarumas iškelia juos virš savo asmeniško žmo­giškumo į daugiau abstrakčią, simbolinę plotmę, kurioje užuot, kad patys sau ir savyje ko nors trokštų, ką nors mylėtų ar neapkęstų, jie pasidaro tartum aktoriai, vaidinantys priešų roles kažkokioj Likimo režisuojamoj žmogiškoj tragikomedijoj, bet už jos ribų egzistuojantys intymiame sielų bendravime.

 

       Šis principas įsikūnija taip pat ir Žvakidėje (1957), kur ir pats meilės trikampis nusikelia iš erotinės plotmės į šeimyninę. Kostas ir jo nužudytas Antanas yra broliai, ir todėl čia prie iš visos Škėmos kūrybos paveldėtų psichologinių ir filosofinių problemų prisišlieja ir senoji Kaino-Abelio tematika. Religinis kontekstas aiškiai dominuoja kitame Škėmos vaidinime Kalėdų vaizdelis (1961), apspręsdamas visą jo vertybių sistemą. Tenai ir prielaida, kad žmonės ne tiek gyvena savo gyvenimus, kiek vaidina Likimo (ar Dievo) jiems uždėtas roles, realizuojasi tuo, kad visas pagrindinis veiksmas iš tiesų ir yra beprotnamio ligonių gydomoji saviveikla, vaidinimas, kartojantis Kristaus aukos misteriją. Siena tarp beprotnamio ir aplamai pasaulio, arba tiesiog pasaulio kaipo pragaro, aiškiai nenubrėžta, lygiai kaip ir skirtumas tarp vaidinimo ir tikrovės, nes herojus Skaidra ne tik suvaidina Judą – žmogžudį, bet ir iš tiesų pasmaugia Panašų (į Kristų) dėl to, kad šis iš tiesų galėtų prisikelti. Nežiūrint jo neaiškių ribų, Vaizdelyje skaudžiai jaučiasi tas beprotnamis, ši speciali teatro scenos erdvė. Toks ypatingas savitų, mums normaliai nesuvokiamų įstatymų valdomas pasaulis jau matėsi ir prieš tai rašytuose vaidinimuose.

      

      

Foto_Nr53-1
Foto_Nr53-1
  
Foto_Nr53-2
Foto_Nr53-2

      

       Antano Škėmos romano ir dramos knygų viršeliai.

 

       Vaizdelis Vienas ir kiti vyksta mažame, iš visų pusių per Birželio vežimus bolševikų apsuptame kambarėlyje; Pabudimo veiksmas yra išbalansuotas tarp dviejų specialios paskirties patalpų – kalėjimo celės ir tardytojo įstaigos. Živilėje viskas vyksta bažnyčioje. Paskutiniame Škėmos vaidinime Ataraxia (1961) beprotnamis įgyja visiškai konkrečias ribas, bet tuo pat metu reiškia ir aplamai pasaulį, tartum Kafkos Teismo paslaptingos palėpės ir koridoriai būtų pavirtę vienintele neiliuzine tikrove.

 

       Ataraxia taip pat iki galo išryškina jau ir anksčiau svarbią rolę vaidinusį aukos ir budelio santykį, būtent, kad, kankindami vienas kitą, jie kartu ir keičiasi rolėmis, , priklausant nuo aplinkybių, ir kad žmogaus egzistencinėje situacijoje vienintelė viltis glūdi galimybėje budelio ir aukos bendro veiksmo prieš tą Kažką, Likimą ar bevardę jėgą, valdančią pasaulį kaip beprotnamį: Gluosnis ir jo auka – kankintojas Izaokas bendrom jėgom užmuša Misterį White, šios jėgos įsikūnijimą vaidinime. Ataraxijoj matome ir paskutinę formą meilės motyvo, prasidėjusio romantiškai Julijanoj, perėjusio per sadizmu nuspalvinto sielų išbandymo stadijas Živilėj ir Pabudime ir tapusio dalyku žmonių šeimos Švento Rašto kontekste Žvakidėje. Dabar tai – homoseksualinis momentas, bergždžia vienos lyties narių konfron­tacija su savo meile ir savo kančia mirties akivaizdoje.

 

       Trečiame Raštų tome išspausdintas prozos tekstas Izaokas, panašiu struktūriniu principu kaip ir Šventojoj Ingoj, sudaro lyg ir įvadą j scenoje vaizduojamą paskutinę visumos dalį, būtent – Ataraxia. Jame yra gerokai sutirštintos Antano Škėmos „nepadorios” vietos, kalba ir scenos, jau ir anksčiau bauginusios švelnias lietuviškų buržujų sielas. O dabar daug aiškiau matyti, kad tų „nešvarumų” funkcija yra apvalyti ir žmogaus vidų, ir pasaulio vaizdą nuo visokio melo, įgijusio grožio, padorumo, netgi Tikėjimo, Vilties ir Meilės pavidalus, kad taptų nepaliečiami ir saugotų mus nuo mums pasibaisėtinos, tačiau tuo tik mūsų menkystę teįrodančios tiesos.

 

       Išvadoje pastebėsime, kad Antanas Škėma yra pirmasis ir išeivijoje iki šiol vienintelis mūsų dramaturgas ir prozininkas, neieškantis mene įrodymo, kad žmogui prigimta ir natūralu gyvent harmonijoj su Būtim. Jį galima būtų vadinti ir tremtiniu, ar išeiviu iš vilties iliuzijų pasaulio. Tačiau visai nebūtina, kad iš to išplauktų išvados apie Škėmos pesimizmą, net klinikinę depresiją ir panašiai, o tuo labiau apie jo tariamą amoralumą. Jo poziciją tuo klausimu gal geriausiai suprasime iš jo komentaro, liečiančio Pabudimą, kad tai veikalas „parašytas – prisimenant milijonus nežinomųjų kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo” (Raštai, III, p. 425). Mūsų visa moralė per dažnai remiasi ne principu, o atlyginimo viltim. Antanas Škėma iš esmės nepripažino idėjos, kad mes, žmonės, turime kažkokią teisę pasirašyti sutartį su Dievybe, jog pasaulis, jei ne dabar, tai kada nors, paaiškės esąs prasmingas, kad už savo gerumą eisime į dangų ir kad blogis bus nugalėtas. Esame kaip toji Evangelijos nelaba giminė, kuri reikalauja ženklo. Vieton ženklo, norisi tikėti, kad Škėma, nors tik menininkas, irgi pasirašytų po šiais apaštalo Švento Pauliaus žodžiais: „Nes kas pažino Viešpaties mintį, kad Jį pamokytų?”

      

      

       BIBLIOGRAFIJA

      

       Antanas Škėma. ANTANAITIS ALGIRDAS TITUS (T. GUOPIS). Demagogija teisybės vardu. -Naujienos, 1962.111.10. BAGDAS PRANAS. Laikas ir Antanas Škėma. Vietoje Raštų antrojo tomo recenzijos. -Draugo kultūr. priedas, 1971.1.30. BARĖNAS KAZIMIERAS. Mažas trigrašis dėl supermodernizmo. -Dirva, 1952.XII.18. BILAIŠYTĖ ŽIVILĖ. Antano Škėmos struktūros ir simboliai. -Metmenys, 1979, Nr. 37. BLEKAITTS JURGIS. Polemikos su nekrologu paraštėje. -Naujienos, 1962, Nr. 53; Antano Škėmos atsisveikinimas. -Aidai, 1961, Nr. 8. BRADŪNAS KAZYS. Traukinys, kurio numeris nežinomas. Tragiškai Antano Škėmos mirčiai. -Draugo kultūr. priedas, 1961.IX.23. GRAŽYTĖ ILONA. Nauji keliai išeivijos literatūroje. -Metmenys, 1971, Nr.21. GRAŽIŪNAS ALBINAS. Tarp nuodėguliu ir kibirkščių. -Aidai, 1947, Nr. 4. GREIMAS ALGIRDAS JUUUS. Anketa Antano Škėmos literatūrinio palikimo vertei apsvarstyti. -Metmenys, 1963, Nr. 6. GRINIUS JONAS. Kiek ten teisybės ir kiek draugų sentimento. Antano Škėmos literatūrini palikimą sveriant. -Draugo kultūr. priedas, 1962.1.13; Dėl Antano Škėmos literatūrinio palikimo. – T.p., 1962.111.31. JONYNAS VYTAUTAS ALGIRDAS. „Vieną veidą stebint”. -Metmenys, 1962, Nr. 5. JUODVALKYTĖ EGLĖ. Antano Škėmos Ataraxija į amerikiečių sceną. Dienoraštis. -Aidai, 1977, Nr. 5. KEBLYS KĘSTUTIS. Polemiką ir Škėmą perskaičius. -Draugo kultūr. priedas, 1962.X.27; Romanas išeivijoje. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 148-153. KAUPAS JULIUS (COPPELIUS). Veikalas apie legendų Živilę. -Aidai, 1951, Nr. 2; Paskutinė diena su Antanu Škėma. -Margutis, 1962, Nr. 1. KAVOLIS VYTAUTAS. Antano Škėmos žmogus. -Naujienos, 1962.1.27 ir II.3. KIZN1S JONAS. ,,Ataraxia” ir „Lozorius” išeivijos avangardiniame teatre. -Akiračiai, 1971, Nr. 9. LANDSBERGIS ALGIRDAS. Anketa Antano Škėmos literatūrinio palikimo vertei apsvarstyti. -Metmenys, 1963, Nr. 6. MACKUS ALGIMANTAS. Pastabos ir įspūdžiai A. Škėmos Čelestos proga. -Metmenys, 1961, Nr. 4; Laisvės siekimas ir žemės trupiniai. -Metmenys, 1965, Nr. 9. MARIŪNAS VIKTORAS. Rojaus žemės žmogus. [Kn.: Žvakide']. -Dirva, 1958.VII.4. MEŠKAUSKAS VYTAUTAS. Nuo Škėmos iki Freudo ir atgal. Kai kas apie nūdienį meną Čelestos proga. -Margutis, 1961, Nr. 7; Antanas Škėma – gyvosios lietuvybės reiškėjas. -Margutis, 1961, Nr. 9. MIEŽELIS RAIMUNDAS. Kuo Antanas Škėma reikšmingas mūsų literatūrai. -Dirva, 1962.VTII.10. MOCKŪNAS UŪTAS. Antanas Škėma išeivijos vingiuose. -Metmenys, Nr. 51. MUSTEIKIS ANTANAS. Daubose ir kalnynuose. -Tėviškės žiburiai, 1983.VII.14. NAGYS HENRIKAS (JONAS VAKARIS). Šventoji Inga. -Aidai, 1953, Nr. 8; Paskutinis laiškas Antanui Škėmai. -Metmenys, 1961, Nr. 4; Škėmos palikimo klausimas. -Nepriklausoma Lietuva, 1962.XI.14. NAUJOKAITIS PRANAS. Anta­nas Škėma. -Kn.: Pranas Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija IV. Čikaga, 1976, p. 292-301. NY-KA-NILTŪNAS ALFONSAS (ANDRIUS SIETYNAS). Antano Škėmos eksperimentas. [Kn.: Šventoji Inga]. -Literatūros lankai, 1953, Nr. 3; Anketa Antano Škėmos literatūrinio palikimo vertei apsvarstyti.-Met­menys, 1963, Nr. 6. OSTRAUSKAS KOSTAS. Anketa Antano Škėmos literatūrinio palikimo vertei apsvarstyti. -Metmenys, 1963, Nr. 6. PILKA STASYS (ST. MERINGIS). Prakilnioji meilė melodramoje. -Draugo kultūr. priedas, 1962.XII.8. RADAUSKAS HENRIKAS. Naujas lietuvių beletristas. Antano Škėmos literatūrinis debiutas. -Žiburiai, 1947.VIII.2; Anketa Antano Škėmos literatūrinio palikimo vertei apsvarstyti. -Metmenys, 1963, Nr. 6; Apie Škėmą. -Metmenys, 1976, Nr. 32.RAILA BRONYS. Karalienės sriuba. [Kn.: Pabudimas]. -Santarvė, 1967, Nr. 1. RANNTT ALEKSIS. Apie Alantą, Škėmą, Literatūros lankus. -Dirva, 1952.XI.13; Apie Antaną Škėmą ir apie „nenormalųjį” meną. -Margutis, 1961, Nr. 7. SANTVARAS STASYS. Dramaturgija tremtyje. Antanas Škėma. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 345-356. SKRUPSKELYTĖ VIKTORIJA. Žmogaus žvilgsnis į save. Antano Škėmos pirmąjį Raštų tomą pasitinkant. -Draugo kultūr. priedas, 1967.XI.4. STAKNIENĖ AUNA. Anketa Antano Škėmos literatūrinio palikimo vertei apsvarstyti. -Met­menys, 1963, Nr. 6. ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Antano Škėmos kelias į metafizinę misteriją. -Metme­nys, 1971, Nr. 22; Mirtis tremtyje: tema ir variacijos. -Draugo kultūr. priedas, 1969.1.18; Žmogus Antano Škėmos kūryboje. -Metmenys, 1960, Nr. 2; Lietuviška novelė. Antanas Škėma. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 262-266; Anketa Antano Škėmos literatūrinio palikimo vertei apsvarstyti. -Metmenys, 1963, Nr. 6; Antanas Škėma – the Tragedy of Creative Consciousness. -Kn.: Rimvydas Šilbajoris. Perfection of Exile: Fourteen Contemporary Lithua-nian Writers. Norman, 1970, p. 94-111; Antanas Škėma. Raštai II. -Books Abroad, Spring 1971; An­tanas Škėma. Raštai III. Liūtas Mockūnas, ed. -World Literature Today, VVinter 1986. VAIČIULAITIS ANTANAS (AUG. RAGINIS). Antano Škėmos Balta drobulė. -Aidai, 1959, Nr. 1. ZDANAVIČIŪTĖ RAMUNĖ. Tebūnie išklausyta ir antroji pusė. [Vilniaus Akademinio teatro Pabudimo spektaklis Čikagoje]. -Draugo kultūr. priedas, 1990.III.3.

      

       Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Lituanistikos institutas, Čikaga, 1992.