skema 1947
skema 1947
Dalios Kuizinienės „Lietuvių kultūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945–1950 metais” – tai  „Egzodo archyvo” serijos knyga, kurią sudaro dvi dalys: mokslinė studija ir archyvinis priedas. Studijoje pristatomas iki šiol plačiau netyrinėtas lietuvių literatūros etapas – literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje. Analizuojama lietuvių rašytojų tremtinių draugijos veikla, kultūrinė spauda, literatūros antologijos ir metraščiai, literatūriniai rašytojų debiutai. Antrąją knygos dalį sudaro archyvinis priedas su komentarais. Jame skelbiami iki šiol nepublikuoti lietuvių rašytojų tremtinių draugijos dokumentai ir rašytojų laiškai, atskleidžiantys Vokietijos DP stovyklų laikotarpio kultūrinio gyvenimo detales, literatūrinės spaudos ir knygų leidybos ypatybes, išryškinantys literatūrinių diskusijų priežastis.

 

***

 

Antanui Škėmai Vokietijos laikotarpis buvo itin kūrybingas ir intensyvus. A. Škėma rašo dramas, iš kurių įdomiausia ir meniškai vertingiausia yra „Ži­vilė". Stovyklų laikotarpiu periodikoje A. Škėma skelbia satyrines noveles iš pabėgėlių gyvenimo, niekada vėliau jis tokio pobūdžio kūrinėlių nerašė. Dalis šių tekstų perauga humoristinės novelės žanrą, nes autorius, prisidengdamas ironiška forma, kurdamas iš pirmo žvilgsnio tarsi nereikšmingas, iš stovykli­nių kasdienos aktualijų besišaipančias noveles, nagrinėja rimtas problemas. Įdomiausi iš šio laikotarpio tekstų yra „Paskaita apie pasaulį" ir „Kritiko išpažintis". Šiose novelėse Škėma su jam būdingu ironišku grotesku svarsto kūrybos pritaikymo, rašytojo pašaukimo problemą. Vokietijoje Škėma para­šo ir kelis gana kritiškai tuometinę lietuvių literatūros situaciją vertinančius straipsnius.

1947 m. išleistas Škėmos novelių rinkinys „Nuodėguliai ir kibirkštys". Siame rinkinyje galime rasti labai nevienodo meninio lygio novelių. Tačiau autorių domina filosofinė, egzistencinė tema, jai A. Škėma randa tinkamą išraiškos formą. Iš visų literatūrinių debiutų ši knyga skaudžiausiai atsklei­džia žmogaus akistatą su mirtimi, egzistencijos beprasmybę, Škėmos žmo­gus ne gyvena katastrofos nuojautomis, jis išgyvena jos pasekmes, yra ribinė­je situacijoje tarp gyvenimo ir beprotybės, kurią sukelia nepakeliamas skausmas, tarp gyvenimo ir mirties, arba jo mirtis pateikiama per siurrealistinį vaizdinį. A. Škėmos knygoje „dominuoja žmogiškosios būties tragiz­mas"262. Autorius vaizduoja žmogų kritiniu gyvenimo etapu, kai yra praran­damas artimas žmogus, išgyvenama akistata su mirtimi, istorinių katakliz­mų laikotarpių metu, kai iškyla būtinybė pasirinkti. Nė viena iš A. Škėmos novelių nevyksta ramioje aplinkoje, visų novelių veiksmas koncentruotas į kraštutinės įtampos, krizės momentą. Autorius vaizduoja, kaip karas, oku­pacijos, gimtinės praradimas sugriauna žmonių likimus. Todėl novelių vei­kėjai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai atsitiktiniai žmonės: karo lakūnų žmo­nos, kurių vyrai žūsta kare, žmogus, netenkantis dukros ir apraudantis jos žūtį, po karo besislapstantis nacių karininkas, kamuojamas žiaurių prisimi­nimų. Retas veikėjas turi vardą, dažniausiai autorius juos pavadina vyru, moterimi...Atsitiktinumo momentas pirmajame A. Škėmos rinkinyje pa­brėžiamas nuolat, tačiau jis sureikšminamas, mėginamas visuotinti per iš­raiškingas simbolines detales. Vienose novelėse labiau išplėtota fabula, ki­tose svarbiausiu dalyku tampa emocija, nuotaika, jų išraiška, dažnai novelėse atsiranda sąlygiškos figūros: mirusieji, dievai ar Dievas, kuris A. Škėmos paslaptingai įvardijamas: „Tas, o jo sostas virš žvaigždžių".

Įvadinė knygos novelė „Nakties tyla" nėra meniškai itin pavykusi, tačiau joje autorius simboliškai vaizduoja pasaulyje nuolat vykstančią gėrio ir blogio kovą. Novelė kuriama kontrasto, antitezės principu: vyksta nuolatinė kaita tarp gyvenimo ir mirties, dienos ir nakties, dieviškos ir šėtoniškosios valios. ] ekspresyvų nakties aprašymą įsiterpia kontrastingas būsimos dienos aprašy­mas: nakties ramybės ir dienos triukšmingumo antitezė. „Tad užmik ir nepra­merk akių, kai langų užuolaidos kybo nejudrios, kaip statulos klostės. Mie­gok, kol atšliauš diena. Dieną žemę raižys aštri saulė, augalai ir daiktai rėks ryškiom spalvom, barsis ir juoksis žmonės"263. Novelė netradicinė, joje auto­rius stengiasi praplėsti vaizduojamojo pasaulio ribas, vaizduodamas ir kitą sąlygišką realybę.

A. Škėmos novelėje šalia gyvųjų veikia mirusieji, tebeieškantys savo pra­rasto gyvenimo ir artimųjų. Nebylūs ir kenčiantys jie vaikšto su savo skaus­mu: miręs kareivis, užgriautas ir žuvęs slėptuvėje vaikas, miręs iš bado, ir šiaurėje sušalęs žmogus. Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis A. Škėmos novelėse egzistuoja šalia, jie papildo vienas kitą. Neįprastas, sąlygiškas šioje novelėje yra pasakotojas, tai neapčiuopiama Nakties tyla, kalbanti pirmuoju asme­niu, vertinanti ir pristatanti situaciją. Novelėje konkrečiai nenurodomas laik­metis, bet detalės kalba apie karą, bombardavimą, trėmimus į šiaurę. Istori­nių kataklizmų ir tragiškų žmonių likimų svarstymas autoriaus yra perkeliamas į metafizinį lygmenį, beveik kiekvienoje pastraipoje atsiranda konkrečiai neapibrėžtas Tas, neaiški jėga, aukštesnė už žmogų, lemianti liki­mą. „Prakeikimas užrašomas amžiams, ir Tas, kuris prakeikia yra didelis ir galingas." arba kitoje vietoje: „Tas, kuris prakeikia, mėgsta kančią." arba „Tas, kuris prakeikia, negailestingas." Novelės pabaigoje A. Škėma siekia dar didesnio apibendrinimo. Minimi seni padavimai ir šventos knygos: „vi­sada egzistuoja dvi jėgos: Oziris ir Setas, Ozmundas ir Arimanas, Dievas ir Šėtonas". Nepaisant viso šios novelės tragizmo, yra išsakoma viltis: „gal prisikels Šviesusis Dievas"264. Pilnas neteisybės ir beprasmiškų mirčių ir atsitiktinumų pasaulis, taip pat vos žibanti tikėjimo teisingumu viltis. Visos knygos novelės vaizduoja praradimą, mirtį arba išdavystę, „visi aprašomi karo įvykiai atrodo beprasmiai ir atsitiktiniai. [...] Škėma ieško konfrontaci­jos su kažkokia visuotine atviro blogio paslaptimi"265. Dažnos Škėmos rin­kinio novelės centre blogis, neviltis, praradimas, nusivylimas mylimu žmo­gumi, nuopuolis, ir tik kai kur atsiranda užuominos į viltingą tikėjimą ateitimi. („Nakties tyloje" - užuomina į Šviesiojo Dievo prisikėlimą, „Šyp­senoje" -miglotas tikėjimas simboline gėrio pergale).

Novelėje „Beržas ir žmogus" skausmo ir praradimo motyvas plėtojamas per įvairias detales. Škėma aprašo žmogaus, kurio dukra žuvo nuo bombos sprogimo, skausmą, pasiekusį kulminacinio išgyvenimo momentą. Novelės pradžioje skaitytojas dar nežino, kas atsitiko, autorius augančio nerimo nuo­taiką kuria per gamtovaizdį ir žmogaus blaškymąsi. Novelė prasideda gamto­vaizdžio aprašymu: laukai, debesuotas dangus ir pravažiuojančio tanko nu­laužtas beržas. Škėmos novelėje beržas aprašomas kaip žmogus: lūždamas beržas surinka, miršta, beržo šakos personifikuotai vadinamos plaukais. Tik tada novelėje atsiranda žmogus, pirmiausia aprašomas jo veidas: „Žmogaus veidas liūdėjo. Tai galima buvo išskaityti iš giliai įsirėžusių raukšlių, atkaru­sios apatinės lūpos ir paraudusių, ašarojančių akių"266. Novelės veiksmas vyksta ribinėje erdvėje, tai riba tarp tėvynės ir svetimosios žemės: „Ten baigėsi pasku­tinis jo tėviškės ruoželis ir tiesėsi rūsti, nepažįstama Vokietija"267. Novelės pabaigoje šis sakinys bus pakartotas dar kartą, kai žmogus, praradęs viską, kas brangiausia, peržengęs ribą, pateks į svetimą ir atgrasų pasaulį. Autorius apra­šo besiblaškantį, kenčiantį žmogų, pradėdamas jo išvaizda: purvini, šlapi ir suglamžyti drabužiai. Jis kenčia, ir jo judesiai yra lyginami su Nukryžiuotojo, kaip kontrastas visam anksčiau aprašytam vaizdui. Naujutėlaitis geltonos odos lagaminas yra nuolat minimas novelėje. Jį novelės veikėjas saugo, kad nesusi­teptų, prie jo kaip prie vaiko žmogus prisiglaudžia. Tik vėliau, kai autorius pateikia šaukiančio iš nevilties žmogaus šiurpų prisiminimą, paaiškėja, kad tai jo nuo bombos žuvusios dukters lagaminas. Tik jis teliko paklaikusiam iš nevilties tėvui. Škėma, nevengdamas siurrealistinių detalių, aprašo žuvusią mergaitę: „Auksiniai plaukai be veido. Veido nėra. Tamsiai raudonas ovalas. Ir srovelytės kraujo teka žemyn, sukiojasi srovelytės ausies išlenkimuose ir stambiais lašais j žemę krinta"268.

Šioje novelėje ypatingai svarbus yra akustinis motyvas. Jau novelės pra­džioje kelis kartus yra minimas lūžtančio beržo riksmas, toliau atsiranda vėjas kaip novelės veikėjas, dalyvaujantis veiksme. Žmogus novelėje ne tik kenčia, jis savo kančią rėkia, šaukia, jam tekste atliepia vėjo ūžimas. Beprasmis ken­čiančio tėvo dainavimas pereina į skausmo riksmą, vėliau į šnabždesį, po to į vėjo kaukimą. Šis akustinis efektas visame tekste lydi pasakojimą, taip pat kaip medžio ir žmogaus mirties paralelė. Novelė baigiama skausmo išrėkimu, atsisveikinimu su mirusia dukra, ji palaidojama gimtinės žemėje, čia ant nu­laužto beržo pakabinamas ir geltonasis lagaminas. Novelės pabaigoje dar kar­tą pakartojamas sakinys apie ribą tarp tėviškės ir nepažįstamos svetimosios žemės. Tą ribą Škėmos žmogus peržengia, jis nueina tolyn į nežinią su savo skausmu.

Daugelio A. Škėmos pirmųjų novelių siužetas minimalus, novelė kompo­nuojama netradiciniu principu, didžiąją dalį teksto sudaro vidinis monologas, kuriuo išsakomas išgyvenimas. Beveik visuose kūriniuose daug melodramos elementų, perdėta jausmo cksplikacija. Škėmos žmogus vaizduojamas krizi­nėje situacijoje, kai jam yra iškilusi būtinybė pasirinkti, kai jo pergyvenimai yra pasiekę aukščiausią laipsnį, kai j is netenka brangaus žmogaus arba pats yra akistatoje su mirtimi. Tragiška gaida kartais keičia ironiškąją, autorius siekia parodyti, kokia yra trapi ir dažnai beprasmė žmogaus egzistencija naikinan­čioje karo stichijoje.

A. Škėmos kūryboje nėra konkrečių realijų - tremties sunkumų, paliktos tėvynės nostalgijos išsakymo. Autorius detaliai neaprašinėja, nekonkretizuoja personažo - neaprašo nei jo išvaizdos, nei charakterio detalių. A. Škėmos žmogus gyvena visuotinės katastrofos, apokalipsės akivaizdoje, visuotinės ne­žinios ir pasimetimo fone. Tai sukelia pasakotojo svarstymus apie gėrį ir blogį, apie nuolat pasaulyje kovojančias dvi jėgas. Beveik visų novelių personažai netenka mylimo žmogaus: jie žūsta arba jo akyse, arba kokiu nors būdu jis yra priverstas tiesiogiai išgyventi jų mirtį. Tą skausmingą išgyvenimą A. Škėma išsako per charakteringą detalę, ją maksimaliai išryškindamas ir mėgindamas apibendrinti. Verkiančios moters, apraudančios savo vyro žūt} veidas aprašo­mas: „Šita moters kaukė ryškioje saulės šviesoje buvo baisi ir sena. Prieš tūks­tančius metų tokiomis pat baisiomis kaukėmis šaukė apie skausmą laukinės moterys, netekusios savo vyrų - globėjų"26''. Ta pati frazė toje pat novelėje pakartojama dar kartą, tik jau vaizduojant kitos moters, kurios vyras žuvo nuo bombos slėptuvėje, netekties skausmą. Jai atsitiktinai atitenka ir gražiosios amerikietės puošnioji suknelė. Atsitiktinumo momentas yra svarbus šioje no­velėje: amerikiečio numesta bomba nužudo lietuvį, amerikietės suknelė ati­tenka lietuvio žmonai, abi moterys, netekusios savo vyrų, vienodai išgyvena skausmą, jų išgyvenimams aprašyti A. Škėma novelėje pakartoja tą pačią fraze, sujungiančią dvi tekste vaizduojamas istorijas į vieną skausmo, praradimo lygmenį ir suteikiančią joms universalesnę prasmę. Tai viena iš labiausiai pa­vykusių rinkinio novelių. Joje Škėma gilinasi į skausmo prigimtį, į tai, kiek gali ištverti žmogus, kaip skausmingi karo išgyvenimai, netektis pakeičia žmogų: „Šią nuolatinę apatinės veido dalies grimasą įjungė mirtis viešbutėlio rūsy."270 Skausmas visada yra toks pat nepakeliamas, visais laikais jis išgyvenamas taip pat individualiai ir dramatiškai, pasaulyje vyksta nuolatinė blogio ir gėrio kova, karų ir istorinių kataklizmų laikotarpiai verčia susimąstyti apie amži­nuosius dalykus, patikrinti savo tiesas ir įsitikinimus. Daugelyje pirmųjų Škėmos novelių svarbią funkciją atlieka sakinio ar frazės pakartojimas. Jis kompoziciškai įrėmina novelę („Nakties tyla"), kartais pakartojimas turi api­bendrinančiąja, visuotinančią prasmę („Suknia"), kartais žymi apsisprendi­mą („Beržas ir žmogus").

Kai kuriose novelėse mirtis susimbolinama, metafizinis beprasmiškos mir­ties siaubas išsakomas itin glaustai. Toje pat jau aptartoje novelėje „Suknia" vaizduojami nuo bombardavimo slėptuvėje pasislėpę žmonės. Žūsta žmogus skaitantis knygą, vienas iš daugelio, vienas iš minios. A. Škėma rašo: ., Iš praskeltos galvos ištiško smegenų masė ir aptaškė „Pasaulio istoriją"271. Taip vieno žmogaus mirtis suvisuotinama iki simbolio.

Novelėse „Kalnuose" ir „Pagautas" vaizduojamos dvi žiaurios istorijos, iš esmės tragiškai pakeičiančios žmonių likimus. Pirmojoje prievarta ir karo išgyvenimai verčia moterį degraduoti, antrojoje, meniškai labiau pavykusioje, vaizduojamas pokarinėje Vokietijoje besislapstantis nacių karininkas. Nove­lėje vaizduojamas budelio ir aukos santykis, dabartį keičia praeities prisimini­mai: dalyvavęs žydų šaudyme, prievartavęs žydų moteris Otto Krancas, pasi­keitus aplinkybėms, pats yra persekiojamas koncentracijos stovykloje sušaudytos žydės vyro. Jis nespėja nusižudyti, pasirinkti paprasčiausios išeities, jo laukia atpildo valanda, kankinanti nežinia ir persekiojantys prisimini­mų košmarai.

Paskutinioji rinkinio novelė „Šypsena", kaip ir pirmoji „Nakties tyla", yra apibendrinamojo pobūdžio, per Nefertitės legendą vėl svarstoma amžinoji gėrio ir blogio kova. Novelė sudaryta iš vaizdelių, atskleidžiančių pasakotojo, kuris pavadintas DP žaliu švarku, gyvenimo istorijos fragmentus: pavojai bol­ševikinės ir nacių okupacijos metu, traukimasis iš Lietuvos, gyvenimas DP stovyklose. Pavienio žmogaus išgyvenimas siejamas su žmonijos istorija. Die­vas ar likimas šį kartą vadinamas Didžiuoju Nepažįstamuoju. „Ilgas laikas -akimirka. Žmonės žūna tūkstančiais, kol Didysis Nepažįstamasis sumirksi ten, aukštai, virš blankiųjų žvaigždžių, ir žmonės tuo pat laiku išsigelbsti, laisto gėles, bučiuoja brangius skruostus, pyksta ir kaunasi, kol, sumirksėjus Nepažįstamojo blakstienoms, išnyksta galutinai."272 Šioje novelėje vaizduoja­mi nė kiek ne mažiau skaudūs ir tragiški išgyvenimai, tik čia autorius išsako didesnę viltį gėrio pergale, čia daug abstraktaus optimistinio tikėjimo. „Ir žmonės - žvėrys nors akimirkai pavirs žmonėmis dievais."273 Tas abstraktus tikėjimas nuspalvina pasakotojo gyvenimą pakilia nuotaika, suteikia vilties išlikti ir gyventi toliau.

Pirmoji A. Škėmos knyga nebuvo palankiai sutikta spaudoje, recenzentai kritikavo kai kurių jo novelių reportažiškumą, siužetinį neišbaigtumą, „Auto­rių patraukę įvykiai laiko atžvilgiu stovi dar per daug arti jo. Pateiktiems buities metmenims atausti autoriaus sieloje dar nesuspėjo susikaupti pačios deramosios spalvos ir susikurti patys būdingieji raštai."274

A. Škėma buvo kritikuotas už stiliaus nesklandumus, kartais neįprastą kalbos formų vartojimą, „ šiurkščias natūralistines detales"275.

Tai, kad pirmoji A. Škėmos knyga yra netradicinė, pripažino beveik visi, Vokietijoje šią knygą recenzavę ir vertinę. Netikėtai derindamas realistinius ir ekspresionistinius, kartais siurrealistinius elementus, Škėma kūrė savąjį vie­nišą žmogų. „Antanas Škėma mėgsta ir moka sukurti nuotaikas. Jis rašo trum­pais, kapotais sakiniais, tartum dailininkas, dėliodamas dažų dėmes. Ar mes tą jo techniką pavadinsime impresionistine, ar ekspresionistine, tai yra antra­eilis klausimas."276

A. Škėmos drama „Živilė" buvo spausdinta 1948 m. „Aiduose". Kaip jau buvo minėta, gana dažnas autorius šiuo laikotarpiu savo kūryboje rinkosi istorinę temą. A. Škėmos dramos pagrindas garsioji Živilės legenda, tačiau šios legendos siužetą jis kartoja per tris skirtingus laikotarpius. Pirmasis veiksmas vyksta XIV amžiuje, antrasis 1863 m. sukilimo metu, trečia­sis - pirmosios bolševikinės okupacijos metais. Visuose veikia tie patys vei­kėjai: Živilė ir Gluosnis, Karijotas ir Ašautas, visų veiksmų pasakotojas Sva­jūnas, kiekvienas prasideda ilgokais jo monologais, universalizuojančiais garsiąją legendą. Per reinkarnacijos idėją autorius mėgina išsakyti pasikar­tojimo istorijoje temą. Tačiau kiekvienas laikotarpis tai pačiai istorijai sutei­kia naujus aspektus, naujus atspalvius. Škėma siekia atskleisti savo veikėjų psichologinę kaitą, evoliuciją. Visuose trijuose veiksmuose personažai išgy­vena psichologinius lūžius, jie laimi, kai neišduoda savo moralinių princi­pų. Labiausiai dramoje nesikeičia Živilė, visuose trijuose veiksmuose ji dėl laisvės išsižada laimės. Autoriui svarbiau yra parodyti Gluosnio psichologi­nę kaitą. Pirmajame veiksme jis išduoda gudams pilį, antrajame išduoda tik išdavikus, o trečiajame neišduoda konspiracinio centro. Skirtingai visuose trijuose veiksmuose yra vaizduojama ir mirtis, tiksliau jos pasirinkimo mo­mentas.

______________

 

262 Radauskas H. Op. cit. P. 162.

263 Škėma A. Nuodėguliai ir kibirkštys. Tūbingcn, Patria, 1947. P. 5.

264 Ibid. p 6.

265 Šilbajoris R. Pirmieji Antano Škėmos žingsniai // Naujasis židinys, 1995. Nr. 5. P. 40.

266 A. Škėma. Nuodėguliai ir kibirkštys. Tūbingcn, Patria, 1947. P. 52.

267 Ibid.

268 Ibid. P. 57.

269 Ibid. R 92.

270 Ibid. P. 88.

271 Ibid.

272 Ibid. P. 112.

273 Ibid. P. 122.

274 Mariūnas V. Nuodėguliai po pelenais // Mintis, 1947 08 30. Nr. 96.

275 Radauskas H. Op. cit. P. 162.

276 Alantas V. Nuodėguliai ir kibirkštys // Mūsų kelias, 1947 08 28.

 

Dalia Kuizinienė. Lietuvių kultūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945–1950 metais. Rašytojų draugijos veikla, kultūrinė spauda, literatūros debiutai. V.: Versus aureus, 2003.


Kuiziniene virselis
Kuiziniene virselis