tekstai.lt

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990: Kostas Ostrauskas

kostas-ostrauskas
kostas-ostrauskas
Kosto Ostrausko (g. 1926) įnašas į lietuvių dramaturgiją yra gana svarus. Jį sudaro šešios platesnės apimties dramos: Kanarėlė, 3 v. drama, 1958; Kvartetas, 4 dalių drama, 1971; Metai, 4 dalių divertismentas, 1971; Čičinskas, 2 dalių drama, 1983; Gundymai, 9 scenų drama, 1983 ir Eloizas ir Alabardas, 2 v. drama, 1989. Kitą dalį Ostrausko draminės kūrybos sudaro trylika vienaveiksmių dramų: „Pypkė” (Literatūros lankai, 1954, Nr. 4); „Šaltkalvis” (Aidai, 1958, Nr. 9); Žaliojoj lankelėj, 1963; „Gyveno kartą senelis ir senelė...” (Metmenys, 1964, Nr. 8); „Duobkasiai” (Metmenys, 1969, Nr. 17); „Lozorius” (Metmenys, 1971, Nr. 22); „Ars amoris” (Metmenys, 1979, Nr. 37); „Kaliausės mirtis” (Metmenys, 1982, Nr. 44); „Napoleonas, varna ir višta” (Metmenys, 1984, Nr. 47); „Karali(a)us juokdarys” (Metmenys, 1987, Nr. 53); „Raudonkepuraitė” (Metmenys, 1988, Nr. 54); „Anna ir Rema” (Metmenys, 1989, Nr. 57); „Gulbių ežeras” (Metmenys, 1990, Nr. 58) ir „Kaladė ir kirvis” (Metmenys, 1990, Nr. 59).

 

Foto Nr90
Foto Nr90

Kosto Ostrausko dviejų knygų viršeliai. Pirmąjį piešė Vytautas O. Virkau, antrąjį – Danutė Kunča.

 

Jau savo kūrybos pradžioje Ostrauskas yra savitos tematikos ir draminės raiškos dramaturgas. Kiekviena sekanti drama išsiskyrė išradinga, asociatyvia kompozicija, nauja problematika ir ekspresyvia bei sugestyvia raiška, susidedančia iš ironiškų, farsiškų parodijavimo elementų bei aliuzijų ir grotesko.

Ostrausko dramatinis avangardizmas pasižymi tuo, kad vietoj tradicinio personažo yra įvestas metaforiškas veikėjas, kuris iš esmės yra tik funkcinė figūra, arba draminės raiškos elementas. Konfliktą, tradicinės dramos veiksmo varomąją jėgą, nustelbia žmogiškosios būties problematika, sutelkta j iracionalią, neretai parodoksalią situaciją. Problematika pristatoma ir išryškinama be įprastos fabulinės raiškos – ekspozicijos bei užuomazgos, sukoncentruojant visą dėmesį tiesiog į kulminacinę situaciją arba įvykį, neretai į pačią dramos tradicine prasme atomazgą. Tuo itin pasižymi jo vienaveiksmės pjesės. Dramos yra be atomazgos, o tik su tam tikromis užsklandomis, kartais kaip sunkiai įmenamos, neaiškiai suvokiamos mįslės, arba vos jaučiami, bet žodžiais beveik neišsakomi žmogiškosios egzistencijos klausimai. Jie išryškinti dramatizmo šviesoje ir palikti skaitytojui, iš kurio reikalaujama skvarbaus žvilgsnio, sukaupto mąstymo ir, pasakytume, režisūrinės išmonės, kad suvoktų ir iššifruotų gana koduotą draminį tekstą. Teksto sudėtingumas daugiausia susijęs su pačia specifine Ostrausko dramų struktūra. Ji konstruojama iš įvairių, iš esmės niekuo vienas su kitu nesusietų fragmentų bei epizodų, paimtų iš realaus, kasdieniško gyvenimo, istorijos ir legendų, meno bei literatūrinio pasaulio. Jie sulydyti j vientisą, išbaigtą, koncentruotą dramatinę struktūrą gretimumo principu, kur neretai išoriniai epizodų priešiškumai atskleidžia vidinius situacijų ir būties problematikos panašumus. Dramatizmas taip pat intensyvinamas ir neverbaliniais raiškos elementais, kaip pvz., mįslingos pauzės, kontrastingi šviesos ir garso efektai, kontrapunktiškai akompanuojanti muzika.

 

Foto Nr92
Foto Nr92

Vytauto O. Virkau dekoracijos Kosto Ostrausko „Pypkės” spektakliui Čikagoje 1964 m.

 

Pirma visiškai unikalia lietuvių dramaturgijoje drama laikytina „Gyveno kartą senelis ir senelė...”. Dialogas yra mirumalistinio pobūdžio, aiški tenden­cija sakyti kiek galima mažiau, o sugestijuoti daugiau užuominomis, aliuzijomis. Dramos struktūra sukonstruota iš priešiškų, bet tarsi akompanuojančias funkcijas atliekančių komponentų, senelių sąmoksliškas užmačias, studento egzekuciją kontrapunktiškai palydi laikraščių citatos, charakterizuojančios Rytų-Vakarų politikus, diplomatus, egzilų politikierius ir koncertuojančius menininkus. Muzikiniai įtarpai, paimti iš Glucko „Orfėjus ir Euridikė” ženklina senelių veiksmų pradžią ir jų užbaigas. Pasakos ir iracionalių senelių pasaulis sugretin­tas su farsiškų, absurdiškų tikrų asmenybių realiu gyvenimu. Išnykusi riba tarp realybės ir pasakos, iracionalumo ir logikos, susenusių, realybės jausmą praradusių senelių ir tautų likimą sprendžiančių sveiko proto vadovų. Senelių elgesys funkcionuoja kaip savotiškas katalizatorius žmogaus problematikos išryškinime. Kaip suprasti pasaulio masto vadovų, koncertuojančių ir kitų elgesį? Ar tam yra motyvai, priežastys? Ar infantilumas, kvailystė yra bendražmogiškieji bruožai? Ar gyvenimas ir mirtis tėra žaismas? Dramos raiška suponuoja klausimus, o atsakymai yra palikti skaitytojui ar žiūrovui.

 

Foto Nr93
Foto Nr93

Kosto Ostrausko „Gyveno senelis ir senelė” Niujorko scenoje: Nijolė Martinaitytė, Rimvydas Cinką ir Jonas Kelečius. Veikalą režisavo Nijolė Martinaitytė. Premjera buvo Čikagoje 1964 m. Vytauto Maželio nuotrauka

 

Artimi žmogiškosios būties problematika dramai „Gyveno kartą senelis senelė...” ir tolygiai brandūs yra „Duobkasiai”, „Lozorius” ir „Čičinskas”. Ikonstruojant „Hamleto” kapinių sceną ir Šekspyro tekstą į „Duobkasių” struktūrą, visiškai iš naujos perspektyvos sprendžiama mirties problema. Giltinės niekad nesibaigiančios egzistencinis beprasmiškumas sugretinamas su žmogaus mirtimi, kaip viena iš žmogiškosios būties išskirtinių vertybių. Mirties ilgesiu ir pavydu žmogui aidi desperatiška Giltinės nuostaba: ir kas per kūrinys žmogus... Kokios bekraštės jo galimybės” (Kvartetas, 1971, p. 62). „Lozoriuje”, – kita mirties ir gyvenimo problemos variacija. Biblinio stebuklo pasekmės išradingai ryškinamos Lozoriaus mįslingu tylėjimu ir jo seserų verbalinės plūsties sudramatintu gretimumo metodu. Kategoriškas Lozoriaus „Ne”, pasakytas seserims ir gyvenimui, atveria žmogiškosios būties naują, keliasluoksniškai mįslingą dimensiją. Pjesėje Čičinskas Ostrauskas išradingai perkuria legendų ir poetų sukurtą Čičinsko mitą, groteskiškai, drastišku žaismingumu kelia žmogaus esmės, mirties ir gyvenimo klausimus.

 

Foto Nr94
Foto Nr94

Kosto Ostrausko „Duobkasių” scena: Algimantas Dikinis, Vytautas Juodka ir Dalia Juknevičiūtė. Dramos premjera buvo 1966 m. Čikagoje, režisavo Jurgis Blekaitis.

 

Dramoje Kvartetas gyvenimas išreikštas koncerto metafora: neribotos laisvės ir grasūs prievartos akordai, konkrečios realijos ir abstrakti metaforika, neviltis, absurdas ir gyvenimo apoteozė, žaisminga, poetiška ir nuolatos besikeičianti, chaotiška nuotaika asocijuoja j žmogaus būtį. įvesdamas Jono Aisčio ir Salomėjos Nėries tekstus. Ostrauskas paradoksaliai apverčia situaciją aukštyn kojomis, at­skleisdamas daugialypę žmogaus tikrovę.

Ostrauskiška komponavimo ir draminės raiškos technika pasižymi ir kiti jo kūriniai. Ivairauja veikėjai, situacijos, bet nuolat iškyla ir visus užsispyrusiai persekioja didysis klausimas: ,,Ir kas per kūrinys yra žmogus?”

 

P. S. Tas klausimas įvairiais tekstais ir potekstėmis visur vinguriuoja ir nau­jausiuos Kosto Ostrausko užmojuos, vis rasdamas ir naujų sceninių situacijų ir naujų išraiškos formų. Ryškus to pavyzdys yra šiuo metu šviežiausia ir puslapine apimtimi didžiausia Kosto Ostrausko knyga Ars amoris (1991, p. 328). Tai susitikimai scenoje pačių ryškiųjų pasaulinės grožinės literatūros personažinių meilininkų. Tragiką ir šypsulys čia lenktyniauja intelektualinio ir liaudinio žodžio šmaikštumu, sceninių situacijų ir spalvingų jų detalių išmoningumu. Visa tai paėmus draugėn Ars amoris tiek turinio, tiek braižo prasme reikėtų laikyti labiausiai ostrauskiška autoriaus knyga.

Periodinėje spaudoje (Metmenys, 1991, Nr. 61) randame dar bene šiandie-niškiausią Kosto Ostrausko išdaigą, grynai satyrinio pobūdžio, penkių trumpų akimirkų gabaliuką Imperatorius ir jo imperija. Tai gyvenamų dienų akivaizdi so­vietinės imperijos griuvimo ir pasimetusių pasaulio vadų nuogiausia apjuoka, rodanti Kosto Ostrausko neabejingumą pačiai aktualiausiai dabarčiai.

 

Red.

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.