Silbajoris virselis
Silbajoris virselis
I

 

Antano Škėmos veikalai pirmiausia domina tuo, kad jie parašyti profesionalo aktoriaus, taigi žmogaus, žinančio ir norinčio išnaudoti visas teatro galimybes. Ka­dangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erd­vė, ir ją užimantys daiktai, Škėma stengiasi, kad ir šie „vaidintų”, – dalyvautų ne tik veiksme, bet ir išryškinant pačią veikalo prasmę. Ryšys tarp dialogo ir daiktų sce­noje aiškiai matyti, pavyzdžiui, „Pabudime”. Tardytojas Pijus geria likerį, pagamintą dar „buržuaziniais laikais”, „kvepiantį praeitim”, tuo tarpu Maskvos komunistas Pra­nas nemėgsta šito „saldaus birzgalo” ir mieliau gertų vodką. Tuo patvirtinamas Petro kaltinimas, kad Pijus yra tik „literatūrinis svajotojas”, kad jam toli iki besie­lio „visiško objektyvumo”, į kurį Pijus taip nori tikėti. „Žvakidėje” dėžutė, į kurią buvo sudėtos kleboną inkri­minuojančios Antano psalmės, nepasilieka tuščia po to, kai enkavedistai tas psalmes pasiima. Joje dar yra, anot Liucijos:

 

„Švento Pranciškaus šypsenos, kai jis matė Kristų skriejant dangumi. Ten yra vienos žinomos krikščionės, niekas nežino jos vardo, priešmirtinis riksmas, kai alka­nas liūtas puolė ją. Ten yra Švento Antano kūno žymės, tada jis vijo šalin pagundą. Ten yra Švento Kazimiero stovėjimas; jis buvo prisišliejęs prie katedros kolonų ir užmiršęs, kad jis – karalaitis” (p. 16–17).

 

Tad ne tik išryškėja Antano psalmių prasmė, bet ir apibrėžiamas Liucijos, kaipo tarpininkės tarp žemės ir amžinybės, vaidmuo, nes tik žemei priklausantys žmonės (Agota) mano, kad dėžutė „tuščia”. Ir pati žvakidė toje' dramoje yra daug daugiau negu tik sunkus daiktas, ku­riuo Kostas nužudo savo brolį. Ji, be to, simbolizuoja ir žmogų–indą, kuriame siela turi degti Dievo garbei. Tame pačiame veikale parodomas ir scenos dekoracijų santy­kiavimas su pasauliu už scenos ribų: Kostas žvakide iš­muša lango vitražą, pro kurį liejasi jj žeidžianti mistinė rausva šviesa, bet šviesa vis dėlto pasilieka, nes pro lan­gą žiūri kruvinas, Kostą kaltinantis saulėlydis. Erdvė už scenos ribų turi svarbų vaidmenį ir „Pabudime”: korido­rius, kuriame girdėti vedamųjų sušaudyti žingsniai ir klyksmas, yra ir perėjimas iš žemės gyvenimo į amži­nybę, nes to koridoriaus gale, už durų, laukia mirtis. Cia prisimena žodžiai iš vienos Antano psalmės „Žvakidėje”: „Tamsa tėra koridorius, trumpas kaip akies mirktelėjimas, ilgas, kaip sapnas, iš kurio sunku pabusti” (p. 75). Elena kankinama už scenos, kitame kambary, pro kurio duris Kazys turi žiūrėti ir pats kankintis.

Pagaliau ir muzika Škėmos teatre yra ne šiaip sau fonas atitinkamai nuotaikai sukelti, bet esminė veiksmo dalis. „Žvakidėje” ji yra Kosto sielos veidrodis – Bacho tokatų liūdesys ir chaotiškas žūstančios sielos šauksmas Kosto aštriose improvizacijose. „Pabudime” „La Cumparsita”, Elenos ir Kazio meilės „tema”, su skaudžia iro­nija transformuoja savo pigų romantišką ilgesį ir pavirs­ta aistringu himnu meilei, kada jie kankinami turi klau­sytis tos melodijos ir jos garsuose, ir savo agonijoj tik­rai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta pati pigi melodija skamba dangaus ilgesiu, plaukiančiu iš jo mažos sielos, kada jis, uždangai leidžiantis, bando melstis. „Kalėdų vaizdely” sentimentalus fokstrotas staiga suartina Kris­taus pasiilgusį pusprotį Skaidrą ir savo vardo tikros pras­mės dar nežinančią kekšę Magdaleną. Atėjęs Panašus– Kristus pripildo sceną meile, stebuklu ir „Stabat Mater” garsais, plaukiančiais iš tos pačios grojamosios mašinos.

Daiktai scenoje kartais įpinami į veikėjų dialogą to­kiu būdu, kad jų prasmė scenoje staiga atsiskleidžia kar­tu su širdį veriančiu gyvenimo ironijų supratimu. Stai Kalėdų vaizdely” smuklininkas Stevens skaito laikraštį, kuriame rašoma, kaip „motina užsmaugė paduška trijų metų vaikelį”. Vėliau Skaidra kalba:

 

„Štai Stevens laik­raštis čeža. Jame čeža mažytis vaiko kūnelis iš Bronx, anose neprotingai didelėse plaštakose. Jis išmes vaiką į sąšlavų dėžę, visi skaičiusieji išmes vaiką į sąšlavų dėžę” (Metmenys – Nr. 4. – P. 115).

 

Šitoks ironiškas rašymo būdas savybingas ir Škėmos prozai, bet scenoje jis ypač skaudžiai žeidžia žiūrovą, nes paradoksas jau pats savaime yra „teatrališkas” – jo prie­šingybėse glūdi dramatiška idėjų kova ir jo perdėjimuose aiškiau matyti nukankintas tiesos veidas, lyg tai būtų ko­kio mimiko grimasos (arba Sv. Veronikos skara). „Kalė­dų vaizdely” Stevens ramiai pasakoja, kaip vienas jo klientų bandė pasikarti išvietėje, „pas   džentelmenus”. Implikacijos labai kandžios: argi neįprasta visuomenei vienas kitą vadinti „džentelmenais”, tuo tarpu mes dažnai elgiamės taip, lyg būtume ten, kur šis žodis yra ant du­rų parašytas? Ir kas tada ką įžeidžia – pakaruoklis visuo­menę, ar visuomenė pakaruoklį? (Galima šitą klausimą kelti dar ir aštriau: ar Škėma įžeidžia skaitytojus, ar tie skaitytojai, kurie kaltina „nihilizmu”, įžeidžia Škėmą?) Arba vėl amerikietiškas paprotys garsiai reklamuoti „sex”, nežiūrint to, kad visa moralinė „laisvė” baigiasi tik be­jėgiu žiūrėjimu į pusnuogių merginų paveikslus, aitriai atsispindi Magdalenos pasakojime apie suparalyžiuotą jos meilužį Riesentahl, kuris sėdi ir žiūri į ją, nufotografuotą geidulinga poza. „Pabudime”, kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartų sakė saulei, vandeniui, žvaigždėms, me­džiams – visai visatai – „būk mano žmona”, o negalėjo nueiti tų žodžių pasakyti Elenai, mes suprantame, kad jis moka tik kentėti panašiai kaip meilė, bet ne mylėti. Vėliau šita Pijaus tragedija stoja prieš jį šimteriopai išaugus, kada jis kankina Eleną ir savo laimingą konkurentą Ka­zį ir pats kenčia už juos abu, už save ir visą visatą.

 

II

 

Taigi Škėmos herojai pasirodo prieš mus scenoj, lyg jie būtų įstatyti į ironiškų paradoksų rėmus. Tas subtiliai pakeičia ir pačius veikėjus, nes jų žmogiškos problemos išeina iš vien tik asmens ribų ir pradeda tie­siogiai reprezentuoti visuotinius konfliktus. Yra dramos veikalų, kuriuose herojus išgyvena savo tragediją, o žiū­rovas, prilygindamas ir prisimindamas, pats subendrina charakterių išgyvenimus, suteikia jiems visuotinę pras­mę. Škėmos dramose vyksta atvirkščias procesas: scenoje matome Gyvenimą ir jo paradoksų draskomą žmogų, ta­rytum autorius prieš mūsų akis ieškotų jame visuotinės tiesos – lyg „tardytų mylėdamas” – o mes, šitą tragedi­ją stebėdami, patys suprastume tiesos ieškojimo asmeniš­ką prasmę. Mes pasidarome panašūs į Kazį „Pabudime”, priverstą stebėti Elenos agoniją, o Škėma tikisi, kad kiek­vienas iš mūsų kalbame kartu su Kaziu: „aš noriu būti žmogum, aš labai noriu būti žmogum...” Iš principinio taško žiūrint, Škėma kreipiasi į mus panašiai kaip ir krikščionybė, kuri prieš mus pastato Kristų–Žmogų, už mus visus kentėjusį, ir reikalauja iš mūsų asmeniško pa­siaukojimo. Užtat ir nenuostabu, kad paskutinėj Škėmos pjesėj „Kalėdų vaizdelyje” scenon ateina Kristus pasku­tinį kartą numirti tarp Škėmos žmonių, kad galėtų prisi­kelti skaitytojo širdy.

Pažvelgus į tris Škėmos vaidinimus, kurie šiame strai­psnyje diskutuojami: „Pabudimą”, „Žvakidę” ir „Kalėdų vaizdelį”, – matyti, kad kiekviename iš jų personažai žen­gia žingsnis po žingsnio tolyn tapdami iš asmenų simbo­liais. „Pabudime” jie daugiau yra dar tik individai su savo privačiomis problemomis. Kunigas Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers, kuriai jis neleido iš­eiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra įvelti į „mei­lės trikampį”; vienu atveju Kazys net specialiai pastebi, kad galbūt visas jų santykių turinys tuo ir baigiasi. Pra­nas atrodo kaip paprastas besielis karjeristas, kokių būna visur, pasiruošęs lipti per kitų galvas. Tuo pačiu metu jie nėra tiktai individai. Palengva mums aiškėja, kad kunigo Antano asmuo tirpsta už jį patį didesnėj problemoj – ar tiktai „didelis tikėjimas leidžia griežtą įsaky­mą?” Galbūt tuo iš tikrųjų tik šventvagiaujama, nes Die­vas paverčiamas absoliučiu, granitiniu idealu, paties žmo­gaus įsivaizduotu, panašiu į Pijaus „absoliutų objekty­vumą”, kurio siekdamas Pijus negailestingai žudo. Gili ironija slepiasi ten, kad ir Pijų, ir kunigą apleidžia jų dievai už padarytas klaidas – kunigą už negailestingumą, o Pijų – už pasigailėjimą. Užtat logiška, kad dramos pabaigoj jie kartu suklaupia melstis tikrajam Dievui.

Panaši raida dviejose plotmėse matyti ir Kazio–Ele­nos–Pijaus santykiuose. Asmeniškuose rėmuose tai yra tik šiurpi tragedija. Kazys ir Elena, du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savo gyvenimus, o pavydus, komplikuo­tas intravertas Pijus augina kerštingą aistrą juos abu nors kartą nugalėti, priversti pripažinti ir savo vertę. Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškina ir jį patį. Kaip tik čia ir prasideda Pijaus keitimasis į simbolį. Kaip individas jis niekad negali Ka­zio nugalėti, bet kaipo komunizmo atstovas – NKVD tar­dytojas – jis turi priemonių, kurios yra galingesnės už bet kurį pavienį žmogų. „Aš negaliu pralaimėti”, sako Pijus, bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas – besielė griaunanti jėga, kurios įrankiu jau dabar pasidarė pats Pijus. Ir ta jėga kovoja nebe prieš Kazį ir Eleną („Aš ne­noriu keršyti”, sako Pijus), o prieš žmogiškumo principą, įsikūnijusį jų asmenyse. Šie trys žmonės pradeda nebe gyventi, bet lyg ir paklusniai vaidinti savo roles metafizi­nėj misterijoj. Ant scenos matome jau ne dramą, o mis­tinę liturgiją; žmogiškas konfliktas kaip ir dingsta. Kazys ir Pijus nerodo jokios asmeniškos neapykantos vienas ki­tam, o greičiau aktorių solidarumą dirbant bendrą darbą. Taip pat ir Elena po baisios kankynės ir po numylėto vy­ro mirties kalba su keista, beveik nežemiška ramybe, iš­aiškina Pijui savo ir Kazio galutinę pergalę ir net am­nestuoja Pijų kaip žmogų (čia slypi mirtinas žmogiškumo smūgis neapykantos ir naikinimo principui). Galų gale ir Pranas tampa tiktai iliustracija komunizmo savižudiš­kų ironijų knygoje –jo sutriuškintas Pijus paskutiniu sa­vo žmogiškumo blykstelėjimu užmuša ir jį patį prieš komunizmo altorių – Stalino veidą – kuris tada ir pasiro­do esąs kaukolė.

„Pabudime” žmonių simboliškumas atskleidžiamas dia­logo tonu ir veiksmų galutinėmis implikacijomis, o „Žva­kidėj” ir kai kurie charakteriai autoriaus yra taip apibrėž­ti, kad jie su žemišku gyvenimu mažai arba visai nieko bendro neturi. Liucija „kalba švelniai, muzikaliai, bet ke­liomis gaidomis, lyg ir prisimindama”; jos akys jau nu­kreiptos j ano pasaulio vizijas; ji bendrauja su dvasiomis; žemiški daiktai ir veiksmai jai yra permatomi kaip stik­las, ir už jų ji žiūri tiesiai į pasaulį už laiko ir erdvės. Klebonas – jau nebe žmogus, o žmogaus mistinis įsikū­nijimas – amžina siela, ir jis jaučia tik tiek fizinio skaus­mo, kiek dar žemėje liko nebaigta Dievo darbo. Antanas prieš žiūrovų akis pereina tarp žemės ir amžinybės ir pa­sirodo scenoj abiem pavidalais: žemišku ir dvasišku. Net ir Kostas, jo likimui įvykstant, pradeda girdėti ir matyti būtybę iš Anapus – mirusį kleboną.

Visas „Žvakidės” veiksmas vyksta specialioj plotmėj, kurioje galimas artimas santykiavimas tarp konkretaus ir mistinio gyvenimo. Veikalo scena yra bažnyčia (tikriau, jos prieangis, zakristija), taigi dangiškųjų Dievo namų materialus simbolis. Visi veikėjai priklauso vienai šeimai, jie yra stipriai surišti giminystės ryšiais savo atskirame pasaulėlyje, į kurį istorinio konflikto garsai prasiskverbia tik kaipo amžių muzika, kurios slaptąją prasmę šita šei­ma, susidedanti ir iš gyvųjų, ir iš mirusiųjų, bendromis jėgomis aiškina žiūrovams. Kartais jie net intymiai vienas į kitą kreipiasi, lyg išeidami už vaidinimo ribų, lyg ir norėdami vienas kitą pastiprinti atliekant jiems paskirtą vaidmenį, per baisų jų žmogiškoms širdims. Taip kritiš­ku momentu, kada Kostui gresia pražūtis ir kerštas už jo nuodėmes, Liucija prieina prie jo ir tyliai sako: „Man baisu, Kostai”, o šis, staiga nusiėmęs savo Judo kaukę, irgi tyliai prisipažįsta: „Ir man, Liuse”.

Nežiūrint visų mistinių elementų, „Žvakidėje” vis dėl­to teka ir realus gyvenimas su žmogiškomis problemomis. Kostas yra savotiška „juoda avis” šeimoj – dėl jo atsi­radimo tėvas turėjo vesti jo motiną. Nuo pat vaikystės jis jautė, kad tėvams jį sunku mylėti, ir užtat kaupėsi jame pagieža. Dėl to jis užaugęs ir keršija tėvams, o ypač bro­liui Antanui, kuris buvo namuose numylėtinis. Konkre­tus gyvenimas. Ką Škėma norėjo tuo realybės ir mistikos supynimu pasiekti, gal geriausiai išsakytų jo paties motto „Trys apie traukinį” apysakai: „Abu pasauliai yra ne­tikri: ir realusis, ir mano sukurtasis. Tikrame pasaulyje – juodu susilietų į vieną”.

Šis pasaulių susiliejimas ypač ryškus „Kalėdų vaizdelyje”. Iš vienos pusės – „gyvenimo paplavos”: pus­kvailis vyras, beširdė žmona, susisukęs negras alkoholi­kas, riebus smuklininkas, kekšė; sugedusi išvietė, senti­mentalus fokstrotas ir t.t. Iš kitos (tuose pačiuose asme­nyse) – poetas ir tiesos ieškotojas, namų laimės ilgesys, laisvės ir grožio svajonė, mitologinis Dionizijus, Evan­gelijos Magdalena; vanduo pavirtęs vynu, „Stabat Mater” ir t.t. Svarbu ne tai, kad scenos charakteriai dvily­piai, o tai, kad jie amžini, kad kiekvienas iš jų atstovauja tam tikrai žmonijos istorijos kategorijai, o jų dabartinė padėtis yra tik vienas iš tūkstančių jų įsikūnijimų, vyks­tančių per visus amžius. Pagaliau pasirodo ir paskuti­nioji tikrovė – Kristus, arba bent į jį Panašus, o su ja ir paskutinioji fantazija – beprotybė, nes vaizdelio gale scenon išeina Vadovas ir duoda suprasti, kad beprotnamyje yra visi veikėjai, o galbūt net ir visi žiūrovai. Visas vei­kalas yra persunktas daugialype simbolika; vos ne kiek­vienas žodis nusitęsia savo galimomis implikacijomis į begalybę. Charakteriai nestovi arba realybės rėmuose, arba už jų, kaip „Žvakidėje”, bet apima abi galimybes iš karto. Užtat jie galų gale ir iš tikrųjų pavirsta simbo­liais – užsideda po kaukę ir, šitaip netekę savo veido, Įgyja tikrąjį savo veidą visai amžinybei. Todėl ir viso vei­kalo temą sudaro pati neišvengiamiausia tikrovė – mir­tis ir pats didžiausias stebuklas – Prisikėlimas.

 

III

 

Gali kilti klausimas: kodėl visa Škėmos dramatur­gija yra šitaip nukryžiuota tarp kontrastų ir paradoksų, būties ir nebūties? Daiktai yra ne daiktai, žmonės ne žmonės, prasmė – beprasmybė ir konfliktai – intymus ben­dravimas. Gal todėl, kad Škėmos teatras yra ne teatras, o metafizinis mąstymas apie dvi giliausias priešingybes ir paslaptis: meilę ir mirtį. Iš tikrųjų, jeigu tradicinis te­atro simbolis yra dvi kaukės – tragiška ir komiška – tai Škėmos atveju jas reikia pakeisti j kitas – į Kristų ir į kaukolę.

Ir mirtis, ir meilė turi daug veidų, yra vadinami įvai­riais vardais. Kas iškėlė sau uždavinį pajusti jų esmę, su­rasti jų tikrąjį Vardą, turi apsvarstyti daugybę žmogiš­kų minčių ir jausmų, atidengti daugybę uždangų, už kurių šios dvi paslaptys glūdi. Škėmos veikaluose randame net keletą mirties ir meilės aspektų, apie kuriuos ir bandysime pakalbėti.

,,Pabudimo” uždangai pakilus pirmiausia pamatome baimę ir maldą. Kunigas Antanas neramiai miega; dieną jis kartoja savo mėgstamas maldas, bet nuo to, anot Ka­zio, tų „pačių minčių vartaliojimo” jam nėra lengviau. Jo gyvenimą supa baisūs sapnai. Dieną jis pro celės rakto skylutę mato mėlynas enkavedistų ir rudas tempiamo pasmerktoje kelnes. Kelnės „šnekėjo”, sako kunigas – jos nenorėjo mirti. Naktį jo „mėgstamos maldos” staiga pasižiūri į jį su siaubinga grimasa – Šventoji Panelė jam šypsosi be dantų! Ir su kiekvienu „Tėve mūsų” ku­nigo širdy, smegenyse, visam kūne aidi žingsniai pas jį ateinančios mirties. Kodėl mirtis šiam Dievo pateptajam ateina kaip baimė, o ne kaip išsipildymas? Gal todėl, kad jis, nors ir kunigas, vis dėlto yra kartu ir silpnas žmo­gus? Ne! Dėl to, kad sykį pats nepanorėjęs būti žmogumi, jis ir savo seseriai to neleido. Aukšto tikėjimo vardu jis uždraudė seseriai išeiti iš vienuolyno, o sesuo norėjo būti gyvu žmogum, ne vaškine lėle. Neradusi nei brolio meilės, nei paramos, ji nusiskandino. „Kodėl išvariau savo se­serį į tvenkinį?” klausia kunigas. „Aš toks ,pat, kaip ir jie. Toks pat nusidėjėlis. Toks pat teisėjas”. Taigi kuni­gas uždraudė seseriai mylėti, davė tik netikrą, iš įsivaiz­duoto granitinio Dievo širdies išskeltą, ir dabar pas jį ateina mirtis. Gal tikriau, be meilės nėra jam ir mirties, nes jis dabar kiekvieną momentą miršta ir negali numirti.

Jame tik aidi širdy sustingęs priešmirtinis moters klyks­mas koridoriuj – tai yra jo visa dabartinė tikrovė.

Bet Kazys, tvirtas, ironiškas Kazys irgi gyvena to klyksmo šešėlyje; jis irgi suklumpa ir sako: „Aš bijau, kunige. Aš labai bijau, kunige”. Jis irgi dar neišmoko būti žmogum, jo valanda dar ateis. Jo meilė Elenai susideda iš „La Cumparsita”, iš ramių ir akiplėšiškų pabučiavimų, „kaip Garry Cooperis” ir iš jos nustūmirno nuo tikrai svarbių, bet ir pavojingų jo gyvenimo aspektų, nežiūrint to, Kad Elena yra jo žmona. Kazys yra kovotojas ir lai­mėtojas, o „katinėlis rainas” tegu verda kavą, tegu šiltai glaudžiasi prie jo naktimis. Bet jeigu taip, tai tikros mei­lės jis Elenai dar nedavė ir dar gali svarbiausią savo ko­vą pralaimėti. Meilė yra laimėjimas, o jos nebuvimas – pralaimėjimas ir dvasios pražūtis. Tikroji meilė glaudžiai susijusi su mirtim, nes, jei Kazys nori, kad Elena tikrai būtų jo žmona, jis turi išdrįsti ją pasmerkti tam pačiam pavojui, kuris jam jo darbe gresia. Taip galų gale ir įvy­ksta, ir jų abiejų didžioji pergalė, taigi ir tikroji meilė, ateina kaip tik tuo momentu, kada mirtis juos išskiria. „Kai tu nušovei Kazį”, sako Elena Pijui, „aš nežinojau, kad mes laimėjome”. Ir įdomu, jog Elena jau matė atei­nantį Kazio laimėjimą, kada ji suprato, jog šis kančių ne­bijo, o tik iš skausmo rėkia. Ir vėl mirties ir meilės pras­me glūdi naujame – drąsos ir baimės – paradokse. Drąsa yra mirtis, o baimė – gyvenimas, bet drąsa yra ir mei­lė, ir tada iš viso gyvenimo svarbus yra tik vienas mo­mentas– paskutinis Kaziui, kada meilė susilieja su mir­timi, kada iš to susideda jo laimėjimas. Kartą Škėma yra pasakęs: „Mirties momentas yra pati reikšmingiausia tikrovė”.

„Pabudime” mirtis ir meilė vaikščioja prisidengę ke­liais pavidalais: laimėjimas ir pralaimėjimas, drąsa ir baimė, fanatiškas tikėjimas ir žmogiškumas, nusikaltimas ir išpirkimas. O savo aukščiausią prasmę įgyja jie tik paskutinę gyvenimo minutę ir tada pasidaro labai panašūs, lyg ir susilieja į vieną. „Žvakidėje” taip pat ieškoma, taip pat skaudžiai plėšiamos nuo žmonių kaukės, bet pats pro­blemos kėlimas yra ryškesnis ir griežtesnis. Situacija kaipo tokia, kaip ir „Pabudime”, yra sudėtinga, reikalaujanti paskutinių apsisprendimų, neleidžianti slapstytis kasdienybės klampynuose. Veikėjai abiejuose vaidinimuo­se tos situacijos nepasirinko, ji pati pas juos atėjo, vienu atveju dėl bolševikų įsiveržimo j kraštą, o kitu – dėl išbė­ginio. Milžiniškos jėgos kaunasi už scenos ribų ir verčia veikėjus būti viena iš tūkstančių tos kovos apraiškų. Čia prisimena Dmitrijaus Karamazovo žodžiai Dostojevskio romane: „Ten Dievas ir šėtonas kovoja, o kovos laukas yra žmonių širdys”. Tik „Žvakidėje” tos širdys tiesiogiai priklauso vienai šeimai, tuo tarpu „Pabudime” veikėjai yra vienos šeimos nariai tik perkeltine to žodžio prasme. Pijus buvo tik simboliškas žmonių bendruomenės (šiuo atveju – lietuvių tautos) Atstumtasis, o Kostas yra ne­norėtas vaikas konkrečioj šeimoj. Šitokios struktūros pa­sirinkimas „Žvakidėje” susiaurina įvykių akiratį ir drau­ge suintensyvina ir pakelia veiksmo simbolinį turinį iki tokios plotmės, kuri jau stovi ant konkrečios ir metafizi­nės realybės ribos.

Veikalo struktūra remiasi dviem priešingais poliais. Iš vienos pusės – šviesus ir švelnus Antanas, poetas ir amžinybės pranašas. Iš kitos – tamsus ir kietas, apkartu­sią širdim Kostas, giesmės Dievui žudytojas ir prarajos šauklys. Simbolinis veiksmas irgi plėtojasi dviem prie­šingomis kryptimis. Kostas atneša Antanui (ir sau) mir­tį, keršydamas už jam vaikystėje atimtą meilę, Antanas savo pasitikėjimu ir meile Kostui pasiekia išsipildymą – mirtį. Jie yra didžiausios priešingybės, o tuo pačiu ir ar­timiausi žmonės – broliai.

Škėmos ieškojimas „Žvakidėje” yra labai įtemptas ir gal pirmą kartą dvelkia tam tikra viltim. Autorius lyg stengiasi izoliuoti meilę ir mirtį nuo kasdienio gyvenimo painiavų, pažvelgti į juos ,tiesiai ir atskirti tai, kas juose ramina ir atriboja nuo to, kas yra siaubinga ir beprasmiš­ka. Jis lyg nori surasti kokią nors metafizinę logiką, pa­gal kurią būtų galima suprasti kur, meilės ir mirties pas­lapty, yra išganymas ir kur prakeikimas.

„Žvakidėje” metafizinė logika yra iš esmės artima krikščionybei (jau anksčiau buvo pastebėtas panašumas tarp Škėmos kūrybos pobūdžio ir krikščioniško mokymo pagrindo; tas gal nustebins kai kuriuos iš mūsų krikščionių). Jeigu yra prasmė, tai atsiranda ir moralinės ka­tegorijos – nusikaltimas ir bausmė. Dar kartą atsimenant Dostojevskį, jo kūryboje irgi buvo prieita prie panašių iš­vadų. Taigi ir „Žvakidėje” mirtis ir meilė, jeigu yra pras­mingi, susilieja į vieną Amžinybę.

„Kalėdų vaizdelį” perskaičius susidaro pirmas įspūdis, kad ,,Žvakidėje” surasto skirtumo tarp gėrio ir blogio ši­čia jau nebematyti. Negalime pirštu parodyti į nedorė­lius ir kilniuosius. Visi žmonės yra tik kenčiantieji, ir jų nuodėmiavimas yra tik gyvenimo ironijų ir skausmo ap­temdytas asmeniškos pilnatvės ieškojimas. Kekšė Mag­dalena, pavyzdžiui, visada norėjo būti šokėja, barstanti kunigui (ir Viešpačiui) po kojų gėles procesijoj. Ji dabar guli su daugeliu vyrų, bet „ir tuomet, kiekvieną kartą lo­voj, aš įsivaizdavau: aš šoku, labai gražiai ir elegantiškai šoku”. Ir Panašus ją švelniai pabučiuoja į jos mergaitiš­kas lūpas kaip nekaltą. Skaidra ir Danguolė, atrodo, nu­sikaltę vienas kitam, bet iš jų abipusiško ir širdį verian­čio pasiaiškinimo matyti, kad svarbu ne kaltė, o skausmas – jie taip jau sukurti, kad negali vienas kito ne­žeisti. Ir vėl Panašus maloniai Danguolę kviečia prisi­jungti prie jo džiaugsmo šventės ir išgerti vandens, pa­versto į vyną.

Panašus-Kristus nuoširdžiai priima visus į savo mei­lės užuovėją. Tai sudaro „Kalėdų vaizdely” ne moralinio dvilypumo – atlyginimo ir bausmės – bet kažkokio visuo­tinio dovanojimo, arba greičiau, kentėjimo apoteozės nuo­taiką. Viename, kuris visam žmogaus skausmui suteikė prasmę per savo paties kančią. Ta nuotaika jaučiama charakterių pasikalbėjimuose ir net ginčuose, kuriuose slypi laukimas kažkokios didelės meilės, kuri juos visus su savo sielvartais, nuodėmėm ir net šlykščių vulgarumu į save priimtų. Matome žmonijos purvu ir žaizdų pūliais apskretusį veidą; tas veidas laukia To, kas išdrįstų jį pa­bučiuoti. Užtat logiška, kad veiksmas vyksta Kalėdų iš­vakarėse. Tai laukimo laikas.

„Kalėdų vaizdely” Kostą ir Pijų, iš esmės transformuo­tus, apima ir pranoksta Skaidra. Lyg ir atstovaudamas vienintelei, didžiajai žmonijos nuodėmei, jis savo rankas pakelia ne prieš kitus žmones, bet tiesiog prieš visos žmonijos viltį – Panašų-Kristų. Dabar Panašus jam jau aiškiai pasako, kad toks yra jo uždavinys: „Daryk savo darbą, Skaidra”. Tiesiogiai įsakytas, Skaidros-Judo asmuo įgyja savotiško kilnumo. Jo uždavinys šiurpus, ir, kadangi reikia, kad jis būtų įvykdytas, mes jaučiame be­veik dėkingumą Skaidrai už tai, kad jis šitą nuodėmę pa­siėmė ant savo pečių. Jis neša mūsų visų nuodėmes. Iš čia išeina paradoksali paralelė su Kristumi, kurio kryžius irgi yra mūsų visų nuodėmės. Tada darosi aišku, kodėl Skaidros kaukė, išreiškianti jo visą esrnę, yra panašaus kaukė. Jis panašus į Kristų.

Kristaus prisikėlimas yra jo didysis laimėjimas, Jo meilės didysis stebuklas, įprasminantis krikščionybę. O kad Jis prisikeltų, Jam turi būti suteikta mirtis. Skaidros paskutiniai žodžiai tą ir išreiškia: „Bet aš turėjau taip padaryti. Kad jis prisikeltų iš mirusiųjų”. Gale scenon iš­ėjęs Vadovas pabrėžia paskutinį gilų Panašaus ir Skaid­ros santykių paradoksą – jie yra viso veikalo (visos žmo­nijos tragedijos ir vilties?) bendri autoriai: „vienas dvie­juose arba du viename”.

Taigi galų gale matome, kad Škėmos dramaturgijoj mirtis ir meilė susilieja į vieną paslaptį – stebuklą, suda­rantį gyvenimo esmę. Juos jungia, anot paties autoriaus: „vienas didysis Ir”.

Bet ar tai iš tikrųjų tiesos atradimas? Ar atitinka tik­rovę tai, ką menininkas sugeba širdy sau įrodyti? Dar daugiau: ar jis iš tiesų jautė, kad sau ką nors įrodė ir išaiškino? Jeigu ne, tai pasilieka visa savo žmogiška kan­čia ir grožybe įtemptas tiesos ieškojimas. Škėma nesu­stojo pakeliui, nepadarė kompromisų. Jis ieškojo iki.ga­lo, jis visados buvo į tiesą pakeliui. Pakeliui jį ta para­doksiška Tiesa ir pasitiko... kaip Nykos-Niliūno „Naktis visoj savo dviprasmiškoj didybėj”.

Neužmirštamo žmogaus tragedija dar taip skaudžiai guli ant mūsų pečių, kad sunku ramia skaitytojo akim pažvelgti į jo atliktą darbą, ypač kada yra skubančių pasmerkti jo palikimą pagal įstatymus, kuriuose nenuma­tyta ieškančiųjų kategorija. Tiktai noras ir toliau bendrau­ti su žmogum, kuris jau nieko daugiau nebepasakys, ver­čia dalytis mintimis apie jo jau įamžintus žodžius.

 

Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur: str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.

 

antanas skema
antanas skema