tekstai.lt

Leonas Gudaitis. „Trečio fronto“ agonija. Paskutinio numerio paieškos (2007)

b_100_136_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_trecias_frontas_00.jpg     Pačiu pavadinimu grėsmingą kovos būseną signalizuojantis „Trečias Frontas“ (1), kurį įkūrė jauni literatai Antanas Venclova, Bronys Raila ir Jonas Šimkus (2), mėgino įteisinti ne trečiosios literatūrinės generacijos ir anaiptol ne Trečiojo Internacionalo emblematiką (3), o perėmė chronologinę socialdemokratinių žurnalų „Mūsų Frontas“ (1925) ir „Naujas Frontas“ (1926) antraščių seką (4). Užsienyje atsidūrusio Kazio Borutos prašy­mu ir Railos ranka pareiškęs artumą lietuviškam bernui, kuris eina „savo darbo klum­pėmis užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės“ (5), „Trečias Frontas“ greitai prašoko savo ideologinius pirmtakus (6) ir priartėjo prie komunistinių pozicijų.

      Staiga išryškėjusi prosovietinė leidinio pakraipa labiausiai patraukė karinio vals­tybės perversmo nuslopintas, bet radikalių socialinių pervartų tebesitikinčias visuo­menės jėgas, sudirgino patriotinius idealus puoselėjančius inteligentus ir sukėlė ad­ministracines tautininkų institucijas. Tačiau „Trečio Fronto“ branduolį ėmė skaldyti nuomonių skirtybės ir nenuspėtos politinės realijos.

     Dramatiškas redaktorių bei artimiausių bendradarbių kolizijas ir apgailėtiną leidi­nio baigmę 1981 metais užsimojo atkurti ir įvairiapusiškai išanalizuoti 28-asis Santa­ros-Šviesos suvažiavimas Mičigane (JAV). Vienintelio anuomet gyvo žurnalo istori­jos liudytojo Bronio Railos, Broniaus Vaškelio, „Trečio Fronto“ redaktoriaus sūnaus Tomo Venclovos pranešimai ir plačiai Vaškelio su Raila komentuoti ketvirtojo de­šimtmečio straipsniai – Kosto Korsako „Frontui išsisklaidžius“ (7), Vinco Mickevičiaus-Kapsuko „Be kaukės arba trečiafrontininkų kelionės galas“ (8) ir Z. Kalniečio (B. Railos) „Perorganizavimai sovietiškoje literatūroje“ (9) – patvirtino Korsako išvadą, kad „Trečio Fronto“ sambūrį dezorientavo, išniekino ir išsklaidė dogmatiška komunistinė spauda dėl nepakankamo politinio paklusnumo.

     Surinkęs daug dokumentinės medžiagos tada dar Amerikoje gyvenantis profesorius Bronius Vaškelis straipsnyje „Trečio fronto“ keliai ir klystkeliai“ (10) įžvalgiai atskleidė šio žurnalo ieškojimus, o labiausiai įsigilino į paskutinį jo kairėjimo tarpsnį, stebėdamasis, kad mažiausiai Lietuvoje aptiko duomenų apie aktyviausio komunistinių idėjų skleidėjo Valio Drazdausko veiklą.

     Nėra ko stebėtis: visa trečiafrontininkų dokumentika pagrindinėje jų saugyklo­je – Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuriam vadovavo vienas svarbiausių „Trečio Fronto“ dalyvių Kostas Korsakas, buvo prieinama tiktai nedaugeliui. Tačiau ir tiems buvo neįmanoma visko paskelbti. Todėl Lietuvos rankraštynuose ligi šiol tebėra apsčiai dėl cenzūrinių trukdžių, konjunktūrinių ir asmeninių stabdymų nejudintos trečiafrontininkų korespondencijos, specialistams nežinomi kai kurių nepageidautų išryškinti žurnalo autorių ir arti redakcijos buvusių ar kitaip kontaktavusių asmenų bei instancijų liudijimai. Ta medžiaga daug ką papildo ir sustato į savo vietas. Ir mano paties archyve susikaupė nemažai su „Trečio Fronto“ žurnalu susijusios dokumenti­kos, kurią tiktai dabar galiu ir jaučiu profesinę priedermę pateikti.

     Čia mėginsiu peržiūrėti kai kurias konfliktines kolektyvu pasivadinusio sambūrio situacijas, įvairiapusiškiau atskleisti gana sudėtingas artimiausių bendradarbių asme­nybes ir praplėsti bei patikslinti faktografiją.

    

     CENZŪROS ĮSKAUDINTIEJI

    

     Ne naujiena istoriją pasakoti nuo pabaigos, ypač jei ji įspūdingesnė už pradžią. „Trečio Fronto“ evoliucija parengė visas būtinas sąlygas skandalingam finalui. To vieni su piktu džiugesiu, kiti labai neramiai laukė, tik niekas nežinojo, kada tai įvyks. „Trečio Fronto“ redakcijos archyve buvo rūpestingai kaupiami cenzūros braukyti laužimai (11), tačiau nei redakcinių, nei cenzūrinių kontroversiško 6/7 numerio korektūrų lyg tyčia neliko. Pirmasis žurnalo istoriografas Vytautas Galinis konstatavo:

    

     Kai šis numeris „jau buvo surinktas ir beveik paruoštas spaudai, karo cenzūra išbraukė jai nusiųstus tikrinti pirmuosius 14 p., o 1931 m. lapkričio 11d. pareiškė, kad daugiau me­džiagos nesiųstų, nes ji turinti įsakymą žurnalo neleisti“ (12).

    

     Vėliau rašytuose atsiminimuose žurnalo redaktorius leidėjas Antanas Venclova išdėstė kitonišką žurnalo sustabdymo versiją, suversdamas visą kaltę cenzoriui:

    

     Ir štai beveik visas numeris surinktas. Po kiek laiko karinis cenzorius kap. Vilutis į spaustu­vę grąžina jam nusiųstą pluoštą skilčių. Visos jos išbrauktos raudonu pieštuku ir cenzoriaus pasirašytos. Po poros dienų dar ateina pluoštas skilčių, išbrauktų nuo pradžios iki galo... Kažkam iš spaustuvės vadovybės ar iš mūsų cenzorius pagaliau pranešė, kad jam „Trečio fronto“ medžiagos nesiųstume – jis jos vis tiek nepraleisiąs. Tai buvo, žinoma, žurnalo likvidavimas be atitinkamo vidaus reikalų ministro nutarimo, be kokio nors teisinio „api­forminimo“ bent dėl akių. (13)

    

     Buvęs „Trečio Fronto“ „idėjinio turinio credo, antspaudo saugotojas“ Bronys Rai­la (14) savo atsiminimuose pamėgino praskleisti nepalyginamai platesnį ir, regis, įtikina– mesnį žurnalo uždarymo priežasčių bei pasekmių lauką:

    

     Valdžia, matyt, įsitikino, kad po Salomėjos Nėries ekstremistiškų kūlvertų ir po mūsų ne­slepiamo užsimojimo visą savo „literatūrą“ paversti tik „darbo klasės kovos įrankiu“ dalykas tapo rimtesnis. (...)

     Ir kai Venclova karo cenzūrai nunešė keliolikos pirmųjų sulaužytų puslapių atspaudus, kitą dieną atsiėmus pamatėme – viskas raudonu pieštuku išbraukyta, skiltis po skilties, puslapis po puslapio. Ir draugas redaktorius [!] tuojau papasakojo dar blogesnę naujieną. Kai jis ėmęs protestuoti, mėginęs aiškinti, kapitonas Vilutis pakėlęs galvą, ironiškai šyptelėjęs ir ramut ramutėliu balsu pasakęs: nieko iš to neišeis, tokio turinio ir tokios dvasios žurnalo kiekvienas puslapis bus išbrauktas. Tas pats bus, jei tamsta rytoj atneši cenzūruoti perdirb­tus ar naujus puslapius.

     Venclova dar paklausęs: ar tai reiškia, kad valdžia žurnalą uždaro? Ir cenzorius atsakęs: karo cenzūros įstaiga žurnalų ncuždarinėja. Tai karo komendanto ir vidaus reikalų ministro kompetencija. Aš kalbu tik už save: tokio turinio raštų aš nepraleisiu. (15)

    

     Raila įspūdingai perteikė, deja, ne tikrą, o įsivaizduojamą redaktoriaus pašnekesį su cenzorium, kurį vėliau turėjo galimybių gerai pažinti. Į korektišką Vilučio elgseną, atsakingai parenkamus žodžius ir pilietinį principingumą jis sukrovė visą ištikimo valstybės pareigūno, patyrusio biurokrato, garbės kodeksą. Tai tėra laisva literatūrinė interpretacija, kuri visada įdomi savo klaidomis; šiuo atveju pastebėtina, kad būsimų leidinių laužinius į cenzūrą ir atgal nešiojo ne autoriai ir ne redaktoriai, o spaustuvės kurjeriai. Todėl verčiau pasikliauti sausoku tiesiogiai su cenzoriumi nesusidūrusio ir negalėjusio pakeisti įvykių eigos Venclovos dėstymu.

     Lig šiol niekam nekliuvo cituotas Venclovos teiginys: „Po poros dienų iš cenzūros dar ateina pluoštas skilčių, išbrauktų nuo pradžios iki galo“. Kur tas pluoštas dėjosi ir kas jame buvo? Užsiminęs apie būsimo 6/7 numerio turinį, Venclova paminėjo vien Salomėjos Nėries kūrinius ir vertimus (16) (t. y. ne vieną vertimą), lyg ten nebūtų buvę daugiau nieko įsidėmėtina.

     Kokie tekstai galėjo patekti į V. Galinio minimus keturiolika pirmiausia cenzoriaus atmestų puslapių? Veikiausiai tie, kurių fragmentai netrukus buvo nufotografuoti, mėginami Kaune platinti protestuojant dėl žurnalo uždarymo ir netgi pasiekė Mask­vą (17): tai du antikapitalistiniai Venclovos eilėraščiai „Nedarbo problema“ ir apie be­namių prakaitu tunkančius išnaudotojus, Petro Čiurlio apsakymas „Raudoni šešėliai“ ir kolektyvinis „Mūsų atsakymas“, smerkiantis „smulkiai buržuazinės spaudos (...) puolimus, šmeižtus, provokacijas“ prieš „vienintelį Lietuvoje proletarinės literatūros žurnalą“, kuris „suformulavo tikros marksistinės kritikos principus“ ir neša „žodžius į mases, fabrikus, dirbtuves“ (18). Tokia frazeologija tiko nebent revoliuciniam žurnalo kryptingumui pademonstruoti ir cenzūros buklumui patikrinti.

     Iš neapibrėžtų Venclovos teiginių neįmanoma nustatyti, kiek surinktų skilčių ir atspaustų lapų perskaitė ir per du kartus grąžino cenzorius. Tik neabejotina, kad iki spaudoje patvirtintos žinutės: „Sustabdyti du marksistiniai žurnalai. Mums praneša, kad vyriausybės organai sustabdė „Žaibą“ ir „Trečią Frontą“ (19), 6/7 numeris liko neužbaigtas.

     „Raidės“ spaustuvės metranpažui Pranui Stikliui, išvydusiam perpykusį redaktorių leidėją su raudonu pieštuku išbraukytais tekstais, įsiminė toks epizodas:

    

     Mes, spaustuvės darbininkai, nesiklausę nė vedėjo, nešėm paruoštus spaudai puslapius į mašiną ir atspaudėm po kelis egzempliorius, kuriuos jteikėm A. Venclovai, padarydami jam, kaip „Trečio fronto“ redaktoriui, paskutinį patarnavimą. (20)

    

     Matyt, išties jaudinančios buvo pagerbtuvės, jeigu šitaip dosniai mostelėta at­spaudų.

     Vėlesnėje Stikliaus publikacijoje tikriausiai pats Venclova tekstą pakoregavo:

    

     Užtat leidžiant „Trečio fronto“ šeštąjį-septintąjį numerį, kurį cenzūra beveik visą išbraukė, tie patys darbininkai, neatsiklausę nė spaustuvės vedėjo, padarė keletą korektūrinių nuotraukų ir įteikė jas redaktoriui Antanui Venclovai. (21)

    

     Taigi atspausta ne po kelis spaudai parengtų puslapių komplektus, o tiktai keletas puslapių, galbūt su paties redaktoriaus eilėraščiais? Dar neaiškesnis teiginys: „...šeštą­jį-septintąjį numerį (...) cenzūra beveik visą išbraukė“. Kas tai – metaforika ar netikė­tai atsiskleidusi realybė? Jeigu realybė, tai, vadinasi, antrajame cenzūros sugrąžintame pluošte buvo dauguma naujojo numerio tekstų. O prieveiksmis „beveik“ reikštų, kad cenzoriui galbūt kai kas ir patiko ar jam tiesiog įgriso braukyti...

     Rimtame darbe negalima remtis vien apytikriais liudijimais. Reikia neabejotinų dokumentiškų atsparų. O jų kaip ir nėra...

     Dėl įvairių atgarsių – pagyrimų, pasmerkimų, grasinimų ar prakeiksmų – spaudoje susidomėjusiems „Trečiu Frontu“ ir gal net pradėjusiems jį skaityti turėjo būti įdomu, kuo toliau šokiruos su kiekvieno numerio pasirodymu vis išradingesniais reklaminiais anonsais neleidžiantis būti užmirštas jaunų smagių vyrukų leidinys. Tačiau tiktai pa­čioje spalio pabaigoje liberalinėse „Dienos Naujienose“ šmėstelėjo pilka žinutė:

    

     Netrukus žada pasirodyti „Trečio Fronto“ 6-7 nr. Numeris bus padidintas 75-80 puslapių dydžio. Turinyje tilps Railos, Venclovos ir Šimkaus eilėraščiai. Cvirkos didelė apysaka „Frank Kruk arba doleris Lietuvoj“. Be to, dar Venclovos ir Čimlio [Čiurlio] apysakos. Daug literatūros klausimais straipsnių, literatūros apžvalga ir kronikos. (22)

    

     Jeigu kas šį anonsą ir pastebėjo, tai negalėjo susidaryti aiškesnės nuovokos. Nei laukiantys naujų ekscesų, nei pasirengusieji vienokiems ar kitokiems atsakomiesiems veiksmams čia nerado jokios nežinomos pavardės ir jokio įtartino užmojo. Ir vis dėlto atrodė kažkas ne taip – tarytum labiau užmaskuota, sumaniau užšifruota.

     Iš anotacijos padvelkė nykybė. Nejaugi taip buvo ištuštėję redakcijos stalčiai? Gal­būt. Tačiau jie niekada nebuvo pilni, nes vis tie patys autoriai kaišiojo tekstus į nu­merį, todėl nespėjo kaupti medžiagos atsargų. Tuo metu rašytojų aktyvistų kolektyvu tebesivadinantis sambūris jau buvo sumažėjęs perpus. Tuos, kurie nepersiėmė sovie­tizmu ir buvo nelinkę jam pasiduoti, nesiliaujantys gatviniai pramanai ir demagogiški kaltinimai Maskvos „Priekale“, Karaliaučiaus, vėliau Berlyno „Balse“, Niujorko „Lais­vėje“ jau buvo išstūmę ar beišstumią iš „Trečio Fronto“ (23).

     Šie emigrantiniai leidiniai, su kuriais pagal bendrą ideologiją trečiafrontininkai bandė suartėti, tiesioginę revoliucinę veiklą laikė svarbesne negu kūrybą (anot V. Kap­suko, „be revoliucinės kovos proletariato eilėse negali būti ir revoliucinės proletarinės poezijos ir apskritai proletarinės literatūros“) ir labiausiai reikalavo aiškios „klesinės fi­zionomijos“ (24). Todėl žurnalo branduolys iš pradžių nenoriai, o paskui ryžtingai ėmėsi „apsivalyti“ nuo tų asmenų, kuriuos įžūliai nurodinėjo komunistinė periodika. Teko išprašyti dar nepradėjusį reikštis žurnale „provokatorių žvalgybininką“ K. Kielą, po pirmųjų publikacijų nutraukti „žinomo avantiūristo“, „politikos aferisto“ Butkų Ju­zės, „socialfašisto“ K. Jakubėno, vertėjo, „įtartino žmogaus“ J. Tysliavos ir kai kurių kitų literatų bendradarbiavimą. Veikliausiam LKP CK vadovui Z. Angariečiui nedavė ramybės tebeesantys „renegatas ir dažnas savo kailio mainytojas K. Korsakas ir mak­simalistas socialfašistas Boruta“ (25), bet likusieji trečiafrontininkai bent jau kol kas jų neatsisakė.

     Sumažėjus autorių skaičiui, buvo paprasčiau juos identifikuoti ir paieškoti kiekvie­no jų indėlio į teberengiamą „Trečio Fronto“ 6/7 numerį. Apsisprendžiau: 1) laisvai jungti ganėtinai gausią žurnalo autorių ir kitų asmenų memuaristiką su dauguma atvejų neskelbta trečiafrontininkų korespondencija ir jau prieš porą ar kelis dešimt­mečius paties sukaupta medžiaga; 2) nevaržyti dokumentikos, kuri gali išsamiau ir įtaigiau išreikšti mintį negu studijos autorius, bet maksimaliai suglaudinti dėstymą.

     Skaitinėjant Bronio Railos atsiminimus, įstrigo pora intriguojančių faktų: pasi­rodo, žurnalo galudienyje trečiafrontininkai bandė patraukti į savo pusę ideologiškai artimus modernistus. Tai buvo labai netikėta, žinant, kaip jie purtėsi artimiausio savo žmogaus ir niekada nuo jų neatstojusio poeto avangardisto prano morkūno (26).

     Išgarsėjusį jauną satyriką keturvėjįninką Teofilį Tilvytį, poemėlėje „Artojėliai“ (1930) drąsiai pajudinusį opiausias socialines ir politines nepriklausomos Lietuvos problemas, „Trečio Fronto“ bendradarbių grupelė jau buvo suagitavusi su pareiškimu kaip S. Nėries ar vien su sava kūryba deklaruoti opozicinę laikyseną, tik lūkuriuota 6/7 žurnalo numerio... (27)

     Į „Trečią Frontą“ krypo džiovos nukamuotas simbolistas Leonas Skabeika. Šiame ar kitame numeryje ketinta paskelbti jo programinį eilėraštį, teigiantį: „Mes literatūriš­kai / turim būt / kairūs“. Raila laisvai perrašinėjo tekstą, o Venclova „majakovskiškai“ laužė eilutes ir sugalvojo antraštę „Žodis dėl literatūrinės akcijos“ (28). Todėl moraliai sugniuždytas autorius paskubėjo kolektyvinį perdirbinį atiduoti „Kultūros“ žurnalui (29).

     Išlikęs subraukytas ir sulaiptuotas eilėraščio autografas patvirtina arogantišką „Tre­čio Fronto“ redaktorių elgesį su gaunama medžiaga. Kolektyvo autoritetu pasirėmęsn S. Nėries poezijos pažangintojas žurnalo 5-ajame numeryje Raila čia užsimojo simbo­listine stilistika persiėmusį ir bejėgiškai mėginantį nuo jos atsimesti L. Skabeiką žūt­ būt paversti bravūrišku avangardistu. Trivialūs teksto pakaitalai kai kurias eilėraščio strofas visiškai suprofanavo (30).

     Per redaktoriaus Venclovos ir jo padėjėjo Railos susirašinėjimus su autoriais 1931 m. vasarą pamėginau išsiaiškinti, kas naujajam numeriui buvo užsakyta, gauta, priimta ar atmesta.

     Redaktoriai daug tikėjosi iš Kosto Korsako. Dėl padidėjusios cenzūrinės grėsmės jis perspėjo Venclovą:

    

     Žinai, renku medžiagą apie Žemaitę. Mes su Bronium [Raila] kalbėjom apie „Fronto“ bėdas bei vargus ir priėjom išvados, jog Nr. 6-tas bus nepaprastai braukomas. Juk matai, kaip išbraukė paskutinįjį „Kul[tūros]“ numerį. (...) Akivaizdoj to mums, tur būt, reiks labai gudriai manevruoti. Straipsniai apie Žemaitę bus nebloga priedanga. (31)

    

     Tačiau pats Korsakas, kaip ir kiti žurnalo bendradarbiai, nesirengė įsiteikti spaudos sargams. Atvirkščiai. Aptikęs „Dirvos“ bendrovės sandėliuose dėl „Autobiografijos“ pačių leidėjų niekingai suspenduotą Žemaitės „Raštų“ 4 tomą, jis sukėlė „Lietuvos Žiniose“ triukšmelį, kuris padėjo knygą su paskubomis perspausdintu viršeliu ir antraštiniu lapu, net pamiršus pakeisti nugarėlėje ankstesnę 1929 metų datą, išvaduoti (32).

     Iš ilgą laiką rašytos ir jau ne „Trečiame Fronte“, o honorarą mokančiame „Kultūros“ žurnale paskelbtos trijų dalių studijos apie Žemaitės prozos visuomeninius pagrindus, ideologines pozicijas ir formos savitumus (33) išryškėjo tyrėjo pastangos remiantis marksistinio teoretiko G. Plechanovo teiginiais ir V. Fričės literatūriniu sociologizmu meninę kūrybą laikyti pasaulėžiūra praktikoje ir ją politiškai aktualizuoti (34).

      1931 m. vasarą atvažiavęs į Zarasus Petras Cvirka skundėsi Railai per mergas ne­turįs laiko ir jėgų rašyti romano: „Tuo reikalu net į Valerijoną Averbachą [RAPP'o va­dovo pavarde pravardžiuojamą Drazdauską] kreipiaus, kad parašytų laišką, sustiprintų mane (...), idant galėčiau sėst ir dirbt“ (35). Talentas įveikė gyvenimo pagundas, ir jaunas rašytojas grįžo į Kauną ne su tokia didele apysaka kaip paskelbta, bet „vidutiniško dydžio novele“ (36), kuri vėliau, bičiuliams įkalbinėjant, išaugo į dvitomį veikalą.

     Rugsėjo pabaigoje Salomėja Nėris pasiuntė žurnalui Henri Guilbeaux poemos vertimą, kuris Venclovai patiko, o spalio pradžioje – eilėraščius „Mes skelbiame pasaulio piatilietką“ ir „Akmenys ir plytos griūva“. Paprašyta parašyti dar kelis eilėraščius, kad susidarytų didesnė publikacija, ir kuo skubiau atvažiuoti pataisinėd atsiųstųjų, poetė įsižeidė (37).

     Patenkintas buvo Valys Drazdauskas, pratindamas kolegas prie kreipimosi „drau­gas“. Jis pasiuntė Railai savo parašytą atsakymą į plačiai periodinės spaudos komen­tuotą J. A. Herbačiausko grasinimą trečiafrontininkams brauningu. „Per ilgas. Bet dalį str[aipsnio] bus gal galima rudenį „Fronte“ sunaudoti“, – perdavė Raila savo nuomonę Venclovai (38).

     Tęsdamas „Trečiame Fronte“ arogantišku išpuoliu prieš Jurgį Savickį pradėtą straipsnių ciklą „apie „stambius“ mūsų buržuazinės literatūros atstovus“ (39), Drazdauskas rengėsi nuvainikuoti Putiną (40) ir parodyti tikrąją Vinco Krėvės reikšmę bei vietą.

     Su pastaruoju, jau anksčiau atsiųstu, straipsniu Venclova nežinojo ką daryti, todėl persiuntė Railai, bet ir šis tempė laiką, kol autorius sunerimo:

    

     „Paprašyk draugo Railos, kad prisiųstų tą mano rankraštį apie Krėvę. Sakyk, kad labai prašau. (41)

     „Tu tą nelaimingą Krėvę prisiųsk. Gal būt, taip ilgai neprisiunti, kad neprisiruoši parašyt Tavo supratimu būtinas pastabas. Tai siųsk jau taip. Spėsi vėliau parašyt“, – niukino jis Ra­ilą. – „Jau pradedu svajot apie 6 n-rį. Velnioniškai įdomu, kaip jis atrodys. Manau, kad kaip tik dabar tas šeštas bus – geriausias. Vadinas, ir norui, ir ėjimui pirmyn galo nėr“, – neslėpė savo optimizmo neseniai įsiterpęs į kolektyvą ir nuolatinius ryšius su vietiniais kompartijos pogrindininkais užmezgęs jaunuolis, jaučiantis ypatingą savo svarbą žurnale (42).

    

     1931 m. rudenį susiklostė netikėčiausios aplinkybės: komunistinio pokrypio ved­liams išradingai išstūmus socialdemokratus iš sporto draugijos „Viltis“ valdybos (43), 325 asmenys – įvairių profesijų darbininkai, juodadarbiai, namų šeimininkės, smul­kūs tarnautojai, studentai – tapo stipriai politizuotų renginių dalyviais. Ką nuveikė čia trečiafrontininkai, užmetę net žurnalo reikalus, apsčiai rašyta sovietmečiu rams­tantis daugiausia abejotinais atsiminimais. Tačiau lieka neišsemta po poros mėnesių uždarius draugijos klubą ir iškračius kai kuriuos draugijos narius susikaupusi Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės policijos kvotų sekcijos (44) ir Kauno miesto ir ap­skrities viršininko bylų (45) medžiaga. Iš jos matyti, kad labiausiai per kratas nukentėjo literatūrinės sekcijos vedėjas, sieninio laikraščio „Jaunas Proletaras“ redaktorius Valys Drazdauskas.

     Drazdausko bute rasta naujausia ką tik uždaryto „Trečio Fronto“ dokumentika – cenzoriaus subraukytų 6/7 numerio fragmentų nuotrauka ir 16 egz. rotatorium spaus­dintų protestų dėl žurnalo uždarymo; pažymėta, kad Bačinskaitės (S. Nėries) laiškuose minimos Markso ir Lenino, o B. Railos laiškuose – Lenino veikalų studijos. Tačiau svarbiausiu įkalčiu Drazdauskui paverstas 30 lapų rankraštis, tapęs programine 6/7 numerio deklaracija „Mūsų atsakymas“ (46). Už veiksmus komunistų labui V. Drazdauskas ir P. Morkūnas buvo nubausti administracine tvarka tris mėnesius kalėti.

     Apklaustieji Valys Drazdauskas, Petras Čiurlys, Bronys Raila, Kostas Korsakas, visi „be tikybos“, sutartinai ir motyvuotai atmetė Valstybės saugumo departamento medžiaga besiremiančios policijos priekabes dėl gaunamų iš svetur pinigų „Trečiam Frontui“ leisti bei insinuacijų, kad šis pavadinimas susijęs su Trečiuoju Internaciona­lu (47), ir teisiškai žurnalą reabilitavo. Bet jau buvo po laiko.

 

     b_600_383_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_trecias_frontas_01.jpg

     Trečiafrontininkai tarp „Raidės" spaustuvininkų 1931 metais. Kairėje stovi raidžių rinkėjas Pranas Stiklius, Antanas Venclova, viduryje sėdi raidžių rinkėja Emilija Norkienė, dešinėje stovi Bronys Raila ir Petras Cvirka. Nuotrauka iš 2004 metais sudegusio E. Norkienės asmeninio archyvo

    

     POLITIKA, PINIGAI IR KT.

    

     Prosovietinį žurnalo pokrypį akylai stebėjo Valstybės saugumo departamento vadovai, pasitelkę septynis slapyvardžiais pridengtus informatorius, kurių dalis trečiafrontininkų nepažino, todėl rėmėsi antriniais šaltiniais. Prieš daugelį metų aptikęs bylą „Ryšy su uždraudimu spausdinti „Trečiąjį Frontą“ (1931 birž. 5 – 1932 saus. 14)“ (48), pacitavau taiklius agento „Ratas VI pastebėjimus bei samprotavimus (49). Dėl anuometinių ap­linkybių ir tebeaktyvių žurnalo kūrėjų kiti įdomūs dokumentai liko net nepaminėti. Politines trečiafrontininkų simpatijas ir ryšius su sovietinėmis struktūromis sau­gumas mėgino išsiaiškinti 1931 m. birželio 5 d. su įrašu „Pripuolamai“ užfiksuotame pranešime:

    

     Jie visi yra aktingi spaudoje b[olševikinės] – k[omunistinės] idėjos pionieriai. Venclova šį pavasarį norėjo vykti į SSSR, ten rengiamus kokius tai jaunuolių kursus, bet neleidus vyriausybei liko nepatenkintas; už jį labai užstoja SSSR atstovybė, pastebėtas lankantis jų atstovybėje, iš ten gauna visą jų spaudą, tuomi didžiuojasi viešose vietose, pav. kaip kavinėse, skaito viešai „Izvestje“ ir kit.

     Taip pat pastebėtas jis draugaujant su SSSR atstovybės tarnautoju Fechneriu. Virš minėti rašytojai aktyvistai matyti yra gerai medžiagiškai aprūpinti, nes menkiausius savo kūrinėlius išleidžia. (...) iš viso ko matyti, kad juos visus remia SSSR. Tarp kitko kasdieną pastebimi restoranuose, kavinėse, kur nesiskaito piniguose. (50)

    

     Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis nurodo: „Sekti. Aiškinti iš kur gauna Tr[ečias] Fr[ontas] lėšas“.

     Iš spalio 7 d. „Bartkaus“ informacijos įtikinamiau negu iš studijų ir atsiminimų iškyla bohemiška egocentrinė trečiafrontininkų laikysena:

    

     A. Venclova mėgsta išgerti, „palinkęs į komunizmą“, R. [B.] Raila „komunistuojantis, sten­giasi viešai tokiuo pasirodyt. Drazdauskas – studentas, aiškus komunistas – aktyvus, baustas už komunistines demonstracijas“. Šimkus nebaigęs gimnazijos, „šalinasi nuo Drazdausko ir Railos, neaiškių pažiūrų, nekomunistas. Labai ne vietoj jaučiasi „trečiam fronte“. Cvirka, veikiamas Venclovos ir Railos, „jaunas vyras ir dar pažiūros nenusistovėjusios“. „Bendrai trečiafrontininkai rodo save komunistais, darbo masių gynėjais, bet nei vienas Rusijoj ne­buvęs. Žmonės visi jauni, gana gabūs, kuriems daugiau rūpi reklama nei komunizmas. Gyvena visi iš korektūrų taisymo, tai Žemės Ūkio Rūmų, Žemės Ūkio M[inisteri]jos, tai atskirų agronomų ar kitų pašalinių žmonių“. (51)

    

     Agentai iškraipinėjo trečiafrontininkų pavardes ir pripaistė nebūtų dalykų. Ir vis dėl­to saugumas apie daugelį žurnalo bendradarbių susidarė savo nuomonę ir kryžminėmis seklių apklausomis gana taikliai juos charakterizavo. Kai 1931 m. lapkričio 21d. kaž­kas pranešė, kad uždraudus „Trečią Frontą“ žurnalo bendradarbiai „siuntinėja vienminčiams bei prijaučiantiems apolografuotą atsišaukimą“, pašte buvo sulaikyti vokai „Pirkime tik savo krašto gaminius“, kurių negavo 27 žymiausi visuomenės veikėjai, mokslo, meno, spaudos žmonės ir „Socialdemokrato“ redakcija (52).

     Kaip matome, Valstybės saugumo departamentui ne mažiau už „Trečio Fronto“ personas rūpėjo finansiniai reikalai: jei paaiškėtų, kad žurnalą remia antivalstybinė organizacija, jį būtų paprasta uždaryti.

     Lietuvoje spaudos priežiūra buvo pavesta vidaus reikalų ministrui; nuo 1927 m. rudens ją vykdė kriminalinė policija, nuo 1933 m. vasaros – saugumo departamen­tas (53). Taigi formaliai saugumas neturėjo kištis į „Trečio Fronto“ reikalus, bet buvo atvirkščiai: kriminalinė policija realizavo slaptas saugumo sankcijas. Politinę leidinio pakraipą buvo galima kažkiek kontroliuoti ir per griežtą buhalterinę apskaitą (54), bet „Trečio Fronto“ leidimo tarpsniu tokios apskaitos turbūt dar nebuvo.

     Šiaip ar taip, bet kokias užuominas apie nelegalių partijų ar organizacijų aukas le­gali opozicinė spauda laikė kriminalu. Marijampolėje einančiam „Šaltiniui“ pareiškus, kad trečiafrontininkai „neabejotinai Sovietų inspiruojami ir labai stambiai apmokami“ (55), „Trečio Fronto“ vadovai buvo pasinešę patraukti šį gana menką įtaką Užnemu­nėje darantį katalikišką savaitraštį į teismą (56). „Nė vienos kapeikos dar nebuvom nei prašę, nei gavę iš sovietų“, – šaipėsi Raila (57), pačią mintį apie komunistų partijos para­mą žurnalui kategoriškai atmetė Drazdauskas, kalbėdamasis su šių eilučių autoriumi.

     Todėl, kai 1978 metų pavasarį istorikas Česlovas Mančinskas atvežė iš Vilniaus į „Nemuno“ redakciją reta faktografija prisodrintą straipsnį „Aurora“ Kaune“, labiau­siai mane, tiesiogiai atsakingą už kultūrinio palikimo skelbimą žurnale, nustebino tokia pastraipa:

    

     Per universiteto Studentų komunistų biuro sekretorių J. Bulavą ryšius su „Trečiu frontu“ užmezgė Lietuvos KP Sekretoriato nariai K. Preikšas ir A. Gudaitis-Guzevičius. Komuni­stai ypač rūpinosi pažangia žurnalo kryptimi, teikė jam ir materialinę paramą. Lietuvos KP Sekretoriato narys K. Preikšas per J. Bulavą įteikė „Trečio fronto“ redakcijai 1000 litų žurnalo leidimui.

    

     Pagaliau! Pagaliau pirmą kartą atvirai prabilta apie Lietuvos komunistų partijos papirką! Drąsus mano studijų metų rektorius, pasipriešinęs universiteto rusinimui, bet ne mažiau narsus autorius... O aš?.. Aš galėčiau šito fakto nepastebėti... Tačiau pri­valau tai pastebėti jau vien todėl, kad čia įsivėlusi klaida, kurią dar ne per vėlu ištaisyti: „Trečias Frontas“ gavo ne tūkstantį, o pusantro tūkstančio litų – šitai galima suprasti iš žurnalo 5-ajame numeryje išspausdintos padėkos. Susipažinęs su šia padėka, straips­nio autorius ištaisė sumą ir papildė pastraipą prasmingu sakiniu:

    

     Širdingiausiai dėkodama gerbiamam rėmėjui N. N. už suteiktą paramą, „Trečio fronto“ redakcija kartu pranešė, jog ši ir kitos aukos (nepalyginamai mažesnės, iš jų didžiausia buvo prof. P. Leono 100 litų auka) padėjo leisti žurnalą su iliustracijom.

    

     Ypatingoji pastraipa su finansiniu užtaisu neužkliuvo nei cenzūrai, nei skaityto­jams. O man pasidarė smalsu, kaip sureaguos į manąjį pataisymą Juozas Bulavas ir ką dar pamėtės apie trečiafrontininkų bendradarbiavimą su komunistais, – juk tai bus ne iš piršto laužta, o labai tikra. Kol prisirengiau, atėjo 1986 metų vasario 8-oji. Tą dieną padovanojau profesoriui „Nemuno“ numerį su straipsniu apie,Aurorą“ (58) ir parodžiau „Trečiame Fronte“ paskelbtą padėką dosniausiam rėmėjui. Straipsnio autorių Bulavas konsultavo, bet išspausdinto teksto neskaitė, o žurnalo padėkos už gautus 1500 litų nematė.

    Daug energijos atidavęs partijos nurodymams vykdyti, dukart iš jos išmestas ir dar nesugrąžintas teisininkas dalykiškai papasakojo apie savo partinę veiklą jaunystėje: „Kultūros“ būrelyje, „Auroros“ ir kitose draugijose, Studentų komunistų biure, lega­laus darbo derinimo su pogrindiniu rūpesčius, pastangas „vesti į klasines pozicijas“ eseruojančius K. Borutą, K. Jakubėną, užtarti K. Korsaką. Mano užrašytą ir mašinėle perrašytą tekstą jis gerokai paredagavo ir po trijų mėnesių grąžino. Išliekamąją vertę man pasirodė turinčios keturios pastraipos:

    

     Kauno rajkomas (S. Maiminas, A. Šimanas, I. Dembo, B. Fridmanas) pernelyg įtariamai žiūrėjo į trečiafrontininkus, patarinėjo atsisakyti „socialfašistų“ – žaizdrininkų. Po mano pokalbių su M. Junču-Kučinsku, P. Pajarskiu, K. Sprindžiu nutarta daryti jiems įtaką. (...)

     1931 metų rudenį Kaune atsirado K. Preikšas ir A. Guzevičius. Šis suintrigavo K. Preikšą: reikia partijai atkreipti dėmesį į trečiafrontininkus. A. Guzevičius tuo reikalu porą kartų susitiko ir pasikalbėjo su manim. Tada gyvenau Žemaitės g. 69 nr. Nutarėm: A. Guzevi­čius ir K. Preikšas susitiks pas kažką (dabar nebepamenu) Telšių gatvėje su „Trečio fronto“ redaktorium A. Venclova, kuriam paaiškinau, kad su juo nori pasikalbėti atsakingi partijos darbuotojai.

     Po šio susitikimo K. Preikšas pasakė: „Sutarėm. Yra atitinkama įtaka. Reikėtų paremti ma­terialiai. Gal perduotum tūkstantį litų?“ Pagalvojau – didelė pinigų suma ir atsisakiau: „Aš vėl suvesiu – patys atiduosit, nereikia daug tarpininkų“. K. Preikšas neprieštaravo.

     Pranešiau A. Venclovai susitikimo vietą. Nesidomėjau, ar K. Preikšas vienas, ar su A. Guzevičium įteikė pinigus. Tiktai perskaičiau „Trečio fronto“ 5 numeryje redakcijos padėką skaitytojui N. N. ne už 1000, o už 1500 litų paramą. Šį faktą „Nemune“ 1978 m. Nr. 7 paminėjo Č. Mančinskas, tačiau pernelyg trumpai ir nelabai aiškiai. Pagrindines partijos lėšas skirstė Z. Angarietis. Vietoje irgi būdavo surenkama. „Trečią frontą“ parėmė LKP Centro Komitetas, dirbęs Lietuvoje. (59)

    

     Iš šių atsiminimų Bulavas mano akyse iškilo kaip žmogus, gerbiantis savo orumą: pinigus Venclovai įteikė ne jis, o Preikšas – vienas ar su Guzevičium. Tačiau andainykštė istorija baigėsi neapibrėžtai kaip gerame detektyviniame romane, o mokslinin­kui šito nepakanka – jis privalo nustatyti tiesą: paėmė tuos pinigus Venclova ar ne?

     Pasišaipęs iš savo intencijų, ėmiau samprotauti ir šiaip, ir taip. Ramiai įsiskai­čiau į man žinomą Kazio Borutos laišką. 1931 m. gegužės pabaigoje Berlyne gavęs Venclovos jam atsiųstą „Trečio Fronto“ 5-ąjį numerį ir juo nusivylęs Boruta guodžiojosi žmonai:

    

     Mano vyrai kasžin kur nuvairavo. Nenorėčiau tikėti, kad ir redaktorius už 1.500,– rašytų tokias nesąmones. Tur būt, teks palaukti, kol atkąs dantį visi, teks kurį laiką patylėti, pra­laukti, atsigriebti. (60)

    

     Ankstyviausias žurnalo gairių žymėtojas netiesiogiai apkaltino savo bičiulį gėdin­gu sandėriu su komunistais – kaip kitaip jo potekstę galima suprasti... Bet, mąsčiau, kodėl Venclova taip skubėjo atsiųsti šį numerį Borutai. Radau vienintelį atsakymą: tik dėl sensacingo S. Nėries pareiškimo, tik dėl jo! Ar galėtų blaivaus ir kritiško proto žmogus atvirai deklaruoti Lietuvos saugumui iš kompartijos gautą sumą? Ir dvilktelėjo kažkas panašaus į nesaikingas, bet ironiškas trečiafrontininkų savireklamas, kurios susilaukė taiklios eiliuotos satyros (61).

     Kaip tik didelį triukšmą prognozuojančiame „Trečio Fronto“ 5-ajame numeryje surengta žurnalo platinimo akcija, kuriai skirtas penktadalis spaudos ploto: prašoma „organizuoti ėmėjų būrelius, (...) kiekvienam numeriui aukoti nors ir nedidelę pini­gų sumą“, mėginama patraukti skaitytojus Lietuvos įžymybių atsakymais į redakci­jos anketą ir išmoningais Jono Radžvilo (K. Korsako) komentarais. Vadinasi, gresia finansinis bankrotas? Dar ne! Šį kartą gali išgelbėti nepaprastai kuklaus, net pavardės vengiančio pasakyti, bet žinančio, kam reikia pinigų, „gerb. N. N.“ auka...

     Kartais atplaukdavo mintelė: ką bendra galėjo turėti ši tobula mistifikacija, praplėtusi intelektualinį žurnalo žaismingumą, su atgrasia finansine kompartijos afera? Ir tik visai neseniai skaudžiai atsivėrė tai, kas lig šiol pasąmonėje kirbėjo: kur buvo mano galva, kai pasiūliau Č. Mančinskui padidinti kompartijos kyšį „Trečiam Frontui“ pen­kiais šimtais litų ir net įtraukiau padidintą sumą į Bulavo atsiminimus? Juk aš suplakiau į vieną du finansinius kazusus: Venclovos ar jo komandos sufantazuotasis nieko bendra neturi su Bulavo paliudytuoju. Pirmasis susijęs su „Trečio Fronto“ 5-uoju, antrasis – su 6/7-uoju numeriu. Skiriasi ir laikotarpiai: 1931-ųjų pavasaris – tai ne tų pačių metų ruduo, kai atvykę iš Maskvos priekabūs žurnalo stebėtojai paspartino trečiafrontinin­kų idėjinį persigrupavimą.

     Juozas Bulavas, regis, aiškiai išdėstė savo turimus duomenis apie savarankišką LKP CK pogrindžio finansinę paramą „Trečiam Frontui“. Tačiau kokiam? Legalusis lapkri­čio 11 d. buvo uždarytas, kai išvakarėse, lapkričio 10-ąją, į Kauną atvyko gerai su šio žurnalo problemomis susipažinęs ir parengtas pogrindiniam darbui A. Guzevičius (62). Čia jau nuo pavasario buvo apsistojęs jo kolega, atsiminimuose minimas K. Preikšas.

     Iš pokalbio su „Trečio Fronto“ redaktoriumi leidėju atsakingi kompartijos parei­gūnai įsitikino komunistiniu žurnalo kryptingumu, vargana jo finansine būkle ir, be abejo, pajuto politinę naudą paremti žurnalą, bet kažin ar skubėjo – laukė svarbesni uždaviniai.

     Rengiantis išleisti jau nelegalaus „Trečio Fronto“ 6/7 numerį, Guzevičius keturis ar penkis kartus susitiko su šios grupės nariais (63). 1931 m. gruodžio 8 dieną Litickio slapyvardžiu pasirašytame laiške į Maskvą Tarptautinio revoliucinių rašytojų susivienijimo sekretoriui, rusų, vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis leidžiamo žurnalo „Li­teratūra mirovoj revoliuciji“ atsakingajam redaktoriui Bruno Jasienskiui (64) jis charakterizavo aštuonis literatus ir keturis kitų meno sričių talkininkus. Šeši literatai pačių trečiafrontininkų buvo laikomi savais:

    

     [Antanas] Venclova – baigia Kauno universitetą (humanitaras, berods filologas). Buvęs li­beralas, socialdemokratas. Matyt, jis ir kitus atvedė pas mus. Tuo tarpu turi kažkokią valdi­šką tarnybą. Dar iš liberalų [M. Šleževičiaus vyriausybės] buvo gavęs Kaune žemės sklypą. Ketina jį parduoti ir nuvažiuoti į Berlyną, Paryžių ir Maskvą. Jis cementuoja visą grupę. „Frontininkų“ žodžiais – idealus redaktorius. Turi ryšį su [VOKS o] atstovu čia. Pradeda susivokti marksistinėje literatūroje rašytojų klausimais.

     Bronys Raila – irgi baigia, irgi humanitaras, be to, lanko konservatoriją (šnekama, kad turįs neblogą balsą). Kažkada, būdamas gimnazistas, „sukosi“ apie mus ar net tarp mūsų [!]. 1926 m. perversmas, areštai ir kt. paveikė. Nuo 1926 iki 1931 – jis kažkur tarp eserų ir socialdemokratų. Dar neatsisakęs nuo „literatūrinio fetišizmo“, jei taip galima išsireikšti. Pretenduoja į marksistinės literatūrinės kritikos žinovo vardą ir pan.

     Petras Cvirka. Labai jaunas vaikinas. Vidurinė mokykla (4-5 gimnazijos klasės), vienas ar du kursai meno mokyklos. Iš liberalios socialistuojančios aplinkos atėjo pas mus per „Trečią frontą“. Tai labai gabus vaikinas. Ypač vertas dėmesio, nes labai paprastas, labiausiai susijęs su mase – valstiečių masėmis, pažįsta jas. Idealizmo (jaunatviško ir idealistinio) jis turi, ko gero, daugiau negu kiti.

     [Valys] Drazdauskas – studentas. Mūsiškis, visai neseniai. Pradeda susivokti „elementariose partijos tiesose“. Tvarkė žurnale bibliografiją ir kritiką (šiuo metu – Kauno kalėjime).

     Salomėja Nėris – mokytoja, poetė. Atėjo iš klerikalinio pasaulio per „Trečią frontą“. Ji kryžkelėje: „į kalėjimą ar atgal“? „Frontininkai“ tikisi, kad atgal ji negrįš; nežinau.

     [Petras] Čiurlys – studentas. Eina paskui kitus.

    

     Du trečiafrontininkai vadinami „pakeleiviais“:

    

     Jonas Šimkus – studentas, bjauraus lib[eralinio] faš[istinio] laikraščio „Lietuvos žinios“ korektorius. Buvusios „Trečio fronto“ redakcijos narys. Nesutiko mesti bulvarinį „Sekmadienį“, nes nenorįs badauti. Buvęs liberalas, šaulys, neoficialus esdekas [socialdemokratas]. Rašinėja liberalų laikraščiuose nuo 1925 m.

     Kostas Korsakas – buvęs komjaunuolis. Sėdėdamas kalėjime, nors buvo ne kartą įspėtas, rašė į „Kultūrą“ (idealistinį, liberalinį žurnalą). Buvo pašalintas iš komjaunimo už atsisa­kymą nutraukti ryšį. Liberalių ir reakcingų profesorių prašymo „aukščiausiojo vardu“ dėka Korsaką išleido. Tai labai gabus jaunuolis, kaip ir dauguma iš jų. Vaidino vieno iš „Trečio fronto“ ideologų – marksistų vaidmenį. Dabar jis „Kultūros“ žurnalo literatūros skyriaus redaktorius. Universitete pirmi metai [laisvas klausytojas, besirengiąs brandos egzaminui]. Gailisi; klaidą, galimas daiktas, suprato. Mestų dabar „Kultūrą“, bet nė mėnesio be hono­raro neišsiverstų, – jo tėvas berods vežikas.

    

     Ideologinis trečiafrontininkų pasirengimas Guzevičiui atrodė menkas („dar nega­lima pasakyti, kad tai – „be penkių minučių komunistai“), o jie patys atitrūkę nuo masių, bet nori joms vadovauti, paveikti buržuazinių įtakų. „Kai kurie siekia išeitiį tarptautinę areną ir „tarti žodį . Iš Guzevičiaus laiško paaiškėja: 1932 m. vasario viduryje trečiafrontininkai rengiasi sušaukti „steigiamąjį susirinkimą ir įkurti Tarp­tautinio revoliucinių rašytojų susivienijimo (MORP) lietuvių sekciją, kuriai įteisinti reikalingas rusų, o gal ir vokiečių kalbą mokantis žmogus; į sekciją siūloma priimti šešis „savus“ rašytojus, ryšininką su Maskva aktorių Juozą Grybauską ir revoliucinių plakatų piešėją, „Vilties“ sieninio laikraščio apipavidalintoją Fulgencijų Andrusevičių – Pulgį Andriušį. Iškyla sumanymas išleisti maždaug 200 puslapių almanachą vietoj Drazdausko nesėkmingai rengtos poezijos antologijos (65). Svarstomos galimybės įsitraukti į Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugijos leidybinę veiklą.

     Guzevičius džiaugėsi pogrindžiui reikalinga poezijos tematika:

    

     Uždraustas „Trečio fronto“ numeris didelės apimties. Didesnė dalis į cenzūrą nepateko. Du eilėraščius (vienas – Venclovos – apie prolet. revol. kolekt. ir t. t., antras – Railos – „Sve­ikinimas Saragosos proletarams“) galima būtų spausdinti ir žurnale „Literatūra mirovoj revoliuciji“. (66)

    

     Nebaigtas sudėstyti „Trečio Fronto“ 6/7 numeris toliau formuotas vadovaujan­tis atsakingų LKP pareigūnų patarimais. Jau anksčiau „Raidės spaustuvėje surinktos medžiagos skiltis skaitė Maskvos partinės mokyklos absolventas Preikšas (67). Jo ir Guzevičiaus pasižadėto Venclovai skirti tūkstančio litų kažin ar būtų užtekę Rygoje ketinamam numeriui išleisti – juk reikėjo rasti patikimą spaustuvę su lietuviškais šriftais, iš naujo surinkti tekstus, ištaisyti korektūras, sulaužyti puslapius, prižiūrėti spaudą ir kontrabandos keliais atgabenti tiražą į Lietuvą.

     Dabar galima pamėginti iš gana šykščių spaudos ir laiškų fragmentų jau išsamiau atkurti rengiamą spaudai, ko gero, vienintelį, paskutinį, „Trečio Fronto numerį. Nei šeimininkai, nei svečiai neužsiminė apie žurnalo tąsą —visi laukė ypatingo efekto, pirmieji – demonstruodami dar nebūtą opoziciją Lietuvos valdantiesiems sluoksniams, antrieji – niekindami Lietuvos nepriklausomybę. Pirmieji jau buvo antrųjų valioje.

     Sugrįžkime su naujais duomenimis prie šio numerio anonso „Dienos Naujienose“. Jis pateiktas neabejotinai paties Venclovos, bet parašytas nėjo stilium; gavęs duomenų, skaitytojus tikriausiai informavo pats laikraščio redaktorius, pirmasis „Trečio Fronto“ politinio lojalumo liudytojas policijai Juozas Kazys Beleckas. Kažin ar sulaukta ten paminėtų Jono Šimkaus eilėraščių: jis buvo labai sunkiai susirgęs (68), ilgai gydėsi, o vėliau į „Trečio Fronto“ permainas žiūrėjo tik iš šalies (69). „Atvirai pasakysiu: aš negaliu eiti į pogrindį. Sveikata neleidžia... – rašė jis komunistuojančiam jaunuoliui (70). Per visą 1931 metų vasarą Venclova neužsiminė savo bičiuliams apie sumanytą ar rašomą prozos kūrinį. Ir vis dėlto tas kūrinys turėjo būti parašytas – žurnalo redaktorius ne­galėjo klaidinti savo bičiulio žurnalisto nei būsimų skaitytojų, bet, matyt, nenorėjo afišuotis...

     Pernelyg išsiplėtus rašomai studijai apie Žemaitę, be atvangos komunistinės spau­dos užgauliojamas ir saviškių stumiamas į nuošalę Korsakas nebesiūlė jos „Trečiam Frontui“. Tuo tarpu patikimiausios trečiafrontininkų grupelės skatinama kurti šiurkš­čią proletarinę poeziją ir pati ieškanti žūtbūtinės heroikos Salomėja Nėris („O juk reikės ir į barikadas stoti! Visi nutilo. Buvo girdėti, kaip tiksi laikrodis“) (71) neatsiėmė rudenį Venclovos priimto H. Guilbeaux poemos vertimo.

     Vienas prancūziškojo futurizmo atmainos – dinamizmo pradininkų H. Guilbeaux (72), iš karšto pacifisto virtęs komunistu ir netgi žymiu Kominterno veikėju, ėmė kurti, anot V. Fričės, prancūziško pavidalo, bet rusiško turinio poeziją (73) ir itin išgarsėjo ritmine agitacine proza parašytais rinkiniais Raudonasis Kremlius ir kitos poemos“ ir „Legen­da apie tris kerėtojus“ (74).

     Venclova pasiūlė S. Nėriai veikiausiai vokišką poemos „Kari Liebknecht“ vertimą, ir ši jį atkūrė lietuviškai (75). Tas tekstas nepaminėtas 6/7 numerio anonse. „Trečio Fronto“ redaktorius žinojo, ką daro: tada jis dar tikėjosi, kad numeris, kad ir braukomas, prasprūs pro cenzūrą, o poema, idealizuojanti vokiečių kairiųjų socialistų vadovą, politinį kalinį, 1919 metais nužudytą Vokietijos komunistų par­tijos įkūrėją, neišvengiamai įstrigs. Nelegaliame žurnale toks kūrinys turėjo įtvirtinti komunistinį S. Nėries pasirinkimą ir padidinti politinį numerio svorį.

     Baigiamame rengti „Trečio Fronto“ 6/7 numeryje liko tik ideologiškai ir politiškai kryptingi kūriniai:

     1) Cenzoriaus subraukyti A. Venclovos eilėraščiai „Nedarbo problema“, apie benamių prakaitu tunkančius išnaudotojus ir galbūt naujausias – „apie prolet[arinį] revol[iucinį] kolek[tyvą]“.

     2) B. Railos „Sveikinimas Saragosos proletarams“.

     3) P. Cvirkos apsakymas „Frank Kruk arba doleris Lietuvoj“.

     4) Kol kas neidentifikuotas A. Venclovos apsakymas.

     5) Cenzoriaus subraukytas P. Čiurlio apsakymas.

     6) S. Nėries išversta H. Guilbeaux poema „Karl Liebknecht“.

     Trūkstant grožinės kūrybos, atsirado jau ir anksčiau žurnalo aktualumą stiprinusių publikacijų apie literatūrą, pasaulio ir lietuvių literatūros apžvalgų bei marginalijų perviršis. Tad galėjo įvairiapusiškai atsiskleisti V. Krėvės parodistas, nesutaikomas kovotojas su J. A. Herbačiausku, karštas SSSR kultūros gynėjas ir proletarinės literatūros propaguotojas V. Drazdauskas. Numeriui užbaigti tikriausiai tebetiko Drazdausko parašytas kolektyvinis „Mūsų atsakymas“.

     Į trečiafrontininkų gretą, tegul ir po laiko, spraudėsi sukomunistintos „Vilties“ draugijos klubo vedėjas Albertas Juozėnas – būsimas Juozas Baltušis. Viskas anuo­met būtų baigęsi gerai: į „Trečio Fronto“ 6/7 numerį Venclova priėmęs jo debiutinį rašinį – kritinę recenziją apie pirmą lietuvišką pilno metrazo vaidybinį filmą „Onytė ir Jonelis“, jis jau buvo tapęs „Jaunojo [Jauno] Proletaro redaktorium [?!], bet jį inkorporavę ardomajai veiklai eserai privertė atsistatydinti. Štai ką jis parašė „Vilties“ draugijos valdybai (to tekstuko savo atsiminimuose nedrįso pakartoti):

    

     Aš, žemiau pasirašęs, pareiškiu, kad nesutikdamas su draugijos vedama sportiniai politine linija, iš d-jos išstoju ir už tolimesnį jos veikimą neatsakau.

    

     Pareiškimas buvo paskelbtas „Socialdemokrate“ 1931 m. lapkričio 14 d. Vaikinas galėjo džiaugtis, kad išsisuko nuo kaip tik tą pačią dieną prasidėjusių policijos represi­jų, bet visą gyvenimą nenustojo kamuotis dėl savo silpnadvasiškumo (76).

     Netikėčiausias įvykis staiga privertė užmiršti baigiamą komplektuoti kontrabandai „Trečio Fronto“ numerį: prieš pat Naujuosius metus Lietuvos saugumo agentė Stasė Trakimaitė, vieno svarbiausių kompartijos pogrindžio vadovų Karolio Sprindžio žmo­na, Guzevičių ir Preikšą su keturiais vietiniais komunistais sukišo į kalėjimą (77).

     Drazdauskas dar nebuvo atlikęs administracinės bausmės, su menkute „Žiburė­lio“ stipendija ištrūkęs į Paryžių pasimokyti prancūzų kalbos ir praplėsti kultūrinį akiratį. Cvirka keikė kapitalizmą ir buvo pasirengęs kardinalioms socialinėms bei po­litinėms reformoms Lietuvoje („Nori nenori, reikia imt komunizmą mūs krašte vy­kini“) (78), S. Nėris ieškojo Kaune tarnybos, o negavusi įsisuko į vertimų karuselę.

     Įžvalgiausių „Trečio Fronto“ intelektualų – Venclovos, Railos, Korsako – šis likimo pirštas negalėjo palikti abejingų ir saugių. Jis vertė susimąstyti, kur nueita, kas pasiek­ta ar prarasta ir kokių padarinių lieka laukti. Kiekvienas tą pinklų išorinių ir vidinių problemų kamuolį narpliojo savaip. Korsakui buvo apmaudu likti atskirtam nuo idė­jos draugų nepasitikėjimo siena, ir jis rengėsi ją sutrupinti vis labiau į savo redakcinę priežiūrą pereinančiame „Kultūros“ žurnale. Gabiausias „Trečio Fronto“ žurnalistas Raila svarstė laisvesnes gyvensenos, visuomeninės ir kultūrinės raiškos galimybes.

     Išbandęs jėgas įvairiose literatūrinės veiklos srityse Venclova buvo bebaigiąs universitetą, taigi jautė tvirtesnį gyvenimo pamatą. Jis kaip paprastai racionaliau sprendė iš­kilusias problemas. 1932 m. rudenį Borutos redaguojamame almanache „Darbas“ pasirodė A. Laisvydo slapyvardžiu pasirašytas Venclovos apsakymas „Po auksiniu Italijos dangum“. Tuoj pat paaiškėjus autorystei, „Priekalo“ redakcija į šį stiprų antifašistinį kūrinį reagavo kaip į buvusio „Trečio Fronto“ redaktoriaus, kuris „tūlą laiką koketavo savo kairumu, „proletarinio rašitojo“ vardu, atsirubežiavimu nuo socialfašistų ir t. p.“, atsimetimą nuo komunistinio judėjimo (79).

     Šiuo atveju svarbiau ne dar kartą parodyti žinomą ideologinį ir kitokį „Priekalo“ ribotumą, o stabtelėti ties galimomis kūrinio parašymo aplinkybėmis. Kodėl? 1932 m. pirmąjį pusmetį Venclova buvo pernelyg užsiėmęs studijų baigme ir diplominio darbo rašymu (universitetą baigė spalio pradžioje), kad būtų galėjęs atsidėti grožinei kūry­bai. Vadinasi, jis turėjo įteikti bičiuliui anksčiau parašytą kūrinį, o tai tegalėjo būti ką tik paminėtas apsakymas su nenurodytu pavadinimu iš „Trečio Fronto“ 6/7 numerio; alternatyvaus varianto nerasta.

     Taigi Venclova pradėjo išformuoti savo sukauptą numerį. Tai buvo ne nusikal­timas sau ir kitiems žurnalo autoriams, o bandymas išsilaisvinti iš pasaulėžiūrinio dogmatizmo pančių. Viso kolektyvo pripažintam ir gal tik artimiausio bičiulio Railos kvestionuojamam redaktoriui (80), sutikusiam plačių visuomeninių ir kultūrinių siekių žurnalą pakeisti biologiškos klasių kovos kurstymo ir komunistinės propagandos tri­būna, turėjo būti gėda.

     Neatsakingas pasidavimas Drazdausko savivalei ir tolydžio stiprėjančiai kompar­tijos kontrolei išsklaidė literatūrinius neorealizmo ieškojimus, pastūmėjo autorius į publicistines lankas ir agitacines Sovietų Rusijos gynimo šalikeles. Toks leidinys pa­kitus aplinkybėms buvo ne tik nereikalingas, bet ir pavojingas galimos politinės in­kriminacijos atveju. Niekas nepasidomėjo, kur atsidūrė „Raidės“ spaustuvininkų pa­dovanoti Venclovai jau surinktų tekstų atspaudai ir prieš žurnalo uždarymą ar vėliau parengti spaudai rankraščiai.

     Tačiau anaiptol ne viskas žurnale ir aplink jį dingo be pėdsakų. Užsispyrus su­prasti, išstudijuoti ir praktiškai spaudoje bei gyvenime pritaikyti tai, kas buvo apei­nama ar oficialiai draudžiama Lietuvoje, ne vieno trečiafrondninko sąmonėje liko iš rankų į rankas perduodamų marksistinių veikalų poveikis. Netgi Raila, kuris susi­laukė visuotinės trečiafrontininkų paniekos dėl posūkio į dešinę, konfidencialiame skausmo, apmaudo, įtūžio laiške galbūt vieninteliam tikrai jo gerbiamam žmogui ir rašytojui Borutai, pasišaipiusiam, kad jis buržuazinėje spaudoje verčiasi „savo dūsios likučių išpardavimu“, pabrėžė nepakitusią savo pasaulėžiūrą:

    

     (...) per gyvenimo stebėjimą ir daugiausia per mokslą as priėjau prie socializmo, peržengiau T[amstai] žinomus „aušrininkus“ ir t.t. ir priėjau prie visiškai aiškaus dialektinio materiali­zmo (tikiuos, T[amsta] suprasi šitą terminą jojo plačiąja prasme!). (81)

    

     Tada jau buvo paskelbtas Korsako straipsnis „Frontui issisklaidzius , kuris rūsčiai apkaltino demagogišką ir šmeižikišką „Priekalo kritiką: Lietuvoje vykstant prieštaringiems literatūros kairėjimo procesams, ji (o faktiškai – neįvardyta komunistų par­tija) pasinaudojo praradusiais bazę krašto viduje ir ieškančiais jos „iš salies einančiuose veiksniuose“ rašytojais, kad su žiurkiška meile „išvalytų“ pažangiąją literatūrą nuo „neproletariško kvapo“; jau vien tendencija „suemigrantinti pažangųjį literatūros są­jūdį „iš pagrindų nulėmė to sąjūdžio tolimesnį bergždumą ir net jo žlugimą“ (82).

     Raila, idėjinis trečiafrontininkas, staiga, jo žodžiais, tapo „Priekalo „kirsinimų, šmeižtų, provokacijų“ auka ir artimiausių draugų „neatsakingai, idiotiškai, taip ciniš­kai palaužtu“ žmogum, neatsakančiu už tolesnius savo veiksmus. Boruta dabar buvo moralinė atspara ne tik jam, bet ir Venclovai, Korsakui. Slapyvardžiu pasirašytame ir nepatekusiame į ideologinę apyvartą straipsnyje „1,5 berno tragedija“ Boruta su­gebėjo trumpai, aiškiai ir pilietiškai atsakingai įvertinti tą politinę konjunktūrą, kuri padėjo sužlugdyti „Trečią Frontą“:

    

     Dėl šios luošos istorijos nebūtų ko burnos aušinti, jeigu tai nebūtų gražus perspėjimas kitiems bernams nuo panašaus likimo. Ir čia visa bėda ne V. Kapsuko ir k[ompani]jos pamazgose (...), bet bolševizmo santykiuose su kultūra.

     Lietbolševizmas tik tiek pajėgus, kiek stipri SSSR propaganda Lietuvoje. ,,L[ietuvos] A[idas]“ čia daugiau padaro, kaip L[ietuvos] K[omunistų] partija. Pats bolševizmas, būdamas atitrūkęs nuo gyvenimo, sustingęs leninizmo šventose dogmose ir angarietiskose instrukci­jose, visiškai bejėgis proletariškos kultūros kūryboje. (83)

 

     b_600_358_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_trecias_frontas_02.jpg

     Trečiafrontininkai Bronys Raila, Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Jonas Šimkus

    

     ILIUZIJŲ KAINA

    

     Prieš 1932 metų Vasario 16-ąją paleistas iš kalėjimo V. Drazdauskas su likusiais savo įtakos lauke S. Nerimi ir P. Cvirka įsitraukė į priešiškų tautininkų politikai, todėl grei­tai uždaromų studentiškų draugijų „Aurora“ , „Stedra“, „Linija“, „Mūsų Scena“ veiklą. Pastarojoje draugijoje saugumas jį išaiškino kaip komunistų frakcijos narį (84). S. Nėris identifikuota kaip Marijos Giraitės slapyvardžiu žurnaliuke .Aurora“ pasirašytų eilė­raščių „Keturiems“ ir .Audrom apjuosim žemę“ autorė (85); šį leidinį faktiškai redagavo Studentų komunistų biuro sekretorius Drazdauskas (86).

     Atliekant jam bausmę, 1931 m. gruodžio mėnesį Tarptautinio revoliucinių rašyto­jų susivienijimo (MORP) sekretoriatas priėmė rezoliuciją, kuri konstatavo, kad „Tre­čias Frontas“ nėra revoliucinė grupė, todėl jos dalyviai negali vadintis revoliuciniais rašytojais (87). Tad Drazdauskui liko tik menkutis šansas taisant rezoliucijoje nurodytus trūkumus ir gerinant partinę organizacinę veiklą tapti šio susivienijimo nariu.

     1932 m. birželio pradžioje Drazdauskas pasiuntė nepasirašytą laišką maskviškei „Priekalo“ redakcijai, kuri jį perdavė V. Kapsukui. Laiško autorius atvirai papasakojo apie prasidėjusią nuo 4-ojo numerio (tada jis ėmė bendradarbiauti žurnale) trečiafrontininkų nesantarą, sunkius idėjinio „valymosi“ procesus, kurie sustiprino kolektyvo skaldymąsi ir krikimą, taigi prisiėmė atsakomybę už šių procesų tėkmę ir baigmę.

     Drazdauskas informavo, kad jau lengvai iš trečiafrontininkų grupės pašalintas ką tik sugrįžęs iš „laisvos emigracijos“ Boruta, priversti pasitraukti revoliucinių darbinin­kų simpatijų neturintis Korsakas ir į bulvarinį („pornografinį“) „Sekmadienį“ nuėjęs dirbti Šimkus (Pakštiranka). Tarytum atsiskaitant už MORP o rezoliucijoje atskleistas „Trečio Fronto“ klaidas, detaliai charakterizuojamas bendras trečiafrontininkų pasi­tarimas:

    

     Lengvai sutariama sukritikuot „lietuviško berno“ apologiją ir atsirubežiuoti nuo socialfašistų. (...) Nors principe sutinka, kad dirbt darbinikų organizacijose reikalinga ir rašitojam na­udinga, bet pasiūlius konkrečiai stoti dirbti... nesutinka. Pasitarimo tikslą – priimti bendrą rezoliuciją dėl statomų revoliuciniam rašitojam reikalavimų, – pasiekt nepasiseka. Išsiskirstoma nutarus vis dėlto bendrom pajėgom leisti literatūros ir kritikos žurnalą. Tačiau ivikęs pasitarimas ne tik nepaskatina dirbt, bet pagilina skilimą. Po pasitarimo juo tolin, juo skilimas eina gilin. Susidaro dvi grupės (trijų ir kitų)... Nepasisekus priimt bendros rezo­liucijos, siūloma, kad priimtų savo atskirą rezoliuciją... – „trijų rezoliuciją“. Siūloma, kad butų priimta bent tokia rezoliucija, kad i „tris“ butų galima žiūrėt kaip i „pakeleivius“.

     Pasiūloma, kad save vadintų radikaliniais rašitojais. Kad pripažintų, jog menas – ginklas klesų kovoj ir kad išeitis iš kulturinio ir ekonominio krizio – per proletariato diktatūrą. Beto, kad sutiktų sudarit Lietuvoj bendrą rašitojų organizaciją su priėmusiais revoliuciniam rašitojam statomus reikalavimus. „Tris“ atsisako duot i tuos pasiulimus „bet-kokį atsakimą, bijodami „susirišt“.

     (Šis ir tolesni „Priekalo“ tekstai cituojami suprastinta sovietinių lietuviškų leidinių rašyba).

    

     Kurie asmenys turimi omenyje minint „tris ? Jau laikomi išėjusiais is „Trečio Fron­to“ Boruta, Korsakas ir Šimkus? Tačiau Drazdauską ne mažiau dirgino ideologinių varžovų žurnale trejetas: baigiantis universitetą redaktorius Venclova, kitiems siūlantis lukterėti, kol Lietuvoje aprims reakcija, o pats apsisprendęs „mesti neramų literatūros darbą ir pasišvęsti dainavimo menui“ Raila ir vis dar neiskeliąs antros kojos is redakci­jos Korsakas. Jie surengia paskutinį trečiafrontininkų pasirodymą – Lietuvių rašytojų draugijos steigiamajame susirinkime 1932 m. vasario 21 dieną. „Ten B. Raila paskaito „revoliucinių rašitojų“ gan kuklų ir gan nedrąsų pareiškimą. Po to „tris į jokį darbą įtraukt nebesiseka“.

     Netiesiogiai atsakydamas į konkretų MORPo sekretoriato priekaištą, Drazdaus­kas išreiškė pasipiktinimą nuo Lietuvos visuomenės slėptais „apsivalymo veiksmais, o ypač 1931 m. pabaigoje jam būnant kalėjime paskelbtu „Trečio Fronto pareiškimu, kuriame paneigiamas žurnalo bendradarbių skilimas į dešinį ir kairį sparnus (88).

     Kertinis LKP CK vadovas, „Priekalo“ redkolegijos narys V. Kapsukas Drazdausko laišką prijungė prie savo pastabų, kuriose visiškai nuvertino tik žodžiais reiškiamą trečiafrontininkų revoliucingumą ir pasiūlė iš geresnės jų dalies sudaryti „tikrų revo­liucinių pakeleivių grupę“. Štai jo išvada:

    

     Šis laiškas aiškiai parodo, kad trečiafrontinikų šulai vieni jau pabaigė, kiti jau baigia eiti savo vistimosi ratą: pašukavo, parėkavo įsibrovę su savo „mėšluotomis klumpėmis i mie­sčioniškos literatūros salonus, – nepadarė tuo budu karieros, ir grižta atgal, iškur atėję, tai ira i tą patį miesčioniškos literatūros mėšliną, iš kurio da neseniai taip tičiojosi. (89)

    

     1932 m. rudenį „Priekalo“ redakcijoje atsiranda pluoštas V. Drazdausko, S. Nė­ries ir P. Cvirkos tekstų. Slapyvardžio santrumpomis isspausdinami du Drazdausko rašiniai apie V. Krėvę: „Dainavos šalies senų žmonių padavimų parodija“ (90), kuri prieš metus jau buvo surinkta „Trečio Fronto“ 6/7 numeriui, ir iš tenykščio redaktorių tandemo vargais negalais atgautas straipsnis, kuriame pripažintas lietuvių literatūros klasikas proletkultiškai nurašomas į kultūros nuostolius:

    

     Gal keista, bet būti pirmos eilės lietuvišku rašitojų nereikia turėti net bent kiek stambesnio talento. (...) Ponas Krėvė „tautos dvasią“ lukštena iš musų „dieviškos kalbos“, „garbingos praeities“ ir visokiariopos mistiškos smarvės: baisų, pasakų, prietarų ir kitokios velniavos. Krėvė rūpestingai konservuoja pačius reakcionieriškuosius pasauliožiūros ir pasauliojautos momentus. (...) Dunojus tautiško limonado išlieja ivairus Giros, bet Krėvė-Mickevi­čius tai jau Nemunus! (...) Krėvės senųjų dienų givenimo pasakos – paprasčiausios musų dienų miesčioniško miegamojo tragedijos, tik nukeltos į žilus, legendarinius laikus. Iš viso, „Šarūne“ ir „Skirgailoj“ Krėvė sprendžia ne tiek istorines, kiek seksualines pro­blemas. (...) Krėvės kuriba – perdėm atvira ir ciniška stipraus kumščio apologija. (...) „Likimo keliais“ – didžiausias mistiškos smarvės elevatorius. Krėvė to misticizmo gausiai duoda dėl to, kad buržuazijai mistikos raugas reikalingas plačiųjų masių sąmonei temditi.

     (...) Tenka pripažint, Krėvė sumaniai, o protarpiais talentingai gina buržuazijos eksploatatoriškas pozicijas. (...) Krėvė perdėm konservativiškas, perdėm mistiškas ir todėl perdėm žalingas ir kenksmingas rašitojas. (91)

    

     Jau vartotu Marijos Giraitės slapyvardžiu „Priekale“ pasirodė iš Venclovos atsiim­tas S. Nėries eilėraštis „Akmenys ir plytos griūva“ (92). O su Petro Sarapino slapyvardžiu pasirašytais Cvirkos eilėraščiais „Raudoni raiteliai“ ir „Mašina“ įvyko kuriozinė isto­rija: sužinojęs apie neatsakingo jaunuolio plagiatą „Lietuvos Aide“, dėl kurio jis netgi ketino žudytis ir tik Borutos buvo nuramintas (93), „Balso“ redaktorius Z. Angarietis potencialų bendradarbį išvadino politine prostitute ir – pasibaisėtina! – atskleidė jo autorystę (94). Veltui Cvirka graudžiai atgailavo, prašydamas neatstumti, „priimti pagal­bos prašančią ranką“ (95), mėgindamas sumažinti savo kaltę fiktyvia K. Jankaus pavarde pasirašytu laišku (96), – į komunistinę spaudą jam buvo užtrenktos durys. Angarietis išsityčiojo ir iš atmesto S. Nėries eilėraščio „Elektra“, pavadindamas autorę politine provokatore (97). Taip du didieji proletarinės moralės mokytojai V. Kapsukas ir Z. An­garietis, tarpusavyje varžydamiesi, katras išradingiau plūstasi, pademonstravo visišką panieką pasimetusiems rašytojams ir kartu savo pačių bejėgiškos neapykantos degina­mam „Trečiam Frontui“.

     Sustabdžius „Trečią Frontą“, buvo kilęs sumanymas leisti žurnalą nauju vardu. Drazdauskas ieškojo jam redaktoriaus. Kaip mažiausiai kliūsiantį policijai pasiūlė R Čiurlį ir gavo jo sutikimą (98). Tačiau ilgainiui Drazdausko nuomonė pasikeitė, ir jis pats pano­ro redaguoti marksistinį žurnalą. Neabejotinai jo paskatinta Salomėja Bačinskaitė 1932 m. pavasarį parašė prašymą Kauno miesto ir apskrities viršininkui leisti neperiodinį literatūros bei kritikos žurnalą „Išvakarės“ ir būti jo atsakomąja redaktore (99). Leidimas buvo gautas (100), bet žurnalas neišėjo.

     Po metų tose pačiose „Dienos Naujienose“, kurios anonsavo „Trečio Fronto“ 6/7 numerį, pasirodė žinutė, kad nuo 1933 m. balandžio 1 d. Kaune pradės eiti darbinin­kų literatūros, meno ir kultūros žurnalas „Mūsų Laikai“, o jo leidėjas ir atsakomasis redaktorius bus Valys Drazdauskas (101). Tačiau reikia manyti, kad jau patekęs į saugumo akiratį ir baustas asmuo nerizikavo ieškoti policijos nuovados pareigūnų pažymos apie nedalyvavimą priešvalstybinėse organizacijose.

     1934 m. spalio viduryje S. Nėris gavo skubų Drazdausko laišką:

    

     Turbūt „Literatūros Naujienose“ skaitei apie Cvirkos pasiryžimą leisti literatūros žurnalą „Tribūna“. (...) Tai mano naujas sumanymas. Plati realistų konsolidacija. „Tribūnoj“ turėtų bendradarbiauti Krėvė, Cvirka, S. Nėris, Tilvytis, Banaitis, Juodelis, Jurginis, aš (po slapyvarde), Čiurlys. Venclova – kažin? Niekas nejaučia jam simpatijų. „Tribūna“ turėtų išeiti šio mėnesio pabaigoj. Krėvė jau davė apysaką „Gėlės“ (102). Norėčiau tikėti, kad dar šią savaitę prisiusi 5-6 eilėraščius.

     Kainuos apie 350 litų. Sutarėm kiekvienas arba pats duoti, arba surinkti po 30 litų. Jei kiek susitvarkei, tai savo dalį galėsi prisiųsti. (103)

    

     S. Nėries atsakymas gal ir buvo išsiųstas, bet jo nerasta. O žurnalo antraštė kirtosi su 1933 metais trumpai ėjusiu bulvariniu dienraščiu „Tribūna“. Nejaugi jo leidimo teisę lengviausiu būdu norėjo perimti kairiosios orientacijos rašytojai?

     1934 metais „be ypatingo pagrindo“ pašalintas iš komunistų partijos, bet likęs jai artimas (104) Drazdauskas realizavo redaktoriaus idėją 1935 metų gegužės-rugsėjo mėnesiais kartu su P. Velička leistame pirmajame Lietuvoje referatiniame žurnale „Aš esu visur“, kurio antraštės sąskambis kunigui S. Ylai asocijavosi su SSSR (105), nors tiesiogiai su Sovietų Rusija čia buvo ne per daugiausia sąsajų. Drazdauskas vertė iš prancūzų, vokiečių, anglų, amerikiečių spaudos ir Lietuvoje legaliai platinamų „Izvestijų“ anti­fašistinius marksistinės ideologijos straipsnius.

     J. Gedmino slapyvardžiu pasirašomuose straipsniuose jis svaidė sarkastiškas repli­kas savo kolegoms trečiafrontininkams, priešingų ideologijų literatams ir kitų sričių meno žmonėms, bet žurnalas nesudomino skaitytojų.

     Kandžiai polemizuodamas su Korsako straipsniais apie S. Nėries kūrybą ir aptardamas jos eilėraščių rinkinį „Per lūžtantį ledą“, kritikas kėlė savo bičiulei nepasiekia­mus reikalavimus:

    

     Ji žingsniuoja lėtu ir mūsų laikais net perdaug lėtu žingsneliu. (...) Ne tokiais laikais gyvena­me, kad bent kurio nepajėgumą ar silpnybes galėtume atleisti. (...) Naujausiam Salomėjos Nėries eilėraščių rinkiny gromuliuojamos apipelėjusios Montvilos, Jakubėno, Borutos ir kitų „Kultūros“ bendradarbių temos ir motyvai. (...) Negražu iš elgetų skolintis ramentus.

     (...) Net šiandien jai labiau suprantama ir artima kad ir vikingų gyvenimo romantika, ji apie tuos plėšikus turi aiškesnę nuovoką, kaip apie Paryžiaus Komuną arba šių dienų gyve­nimą ir kovą. (...) Protarpiais yra rimto pagrindo manyti, jog poetė, nors ir laukia ateities, bet jos bijo. (106)

    

     Kad ir kaip būtų keista, tiesiog liguistai reaguodavusi į savo kūrybos vertinimus poetė labai ramiai priėmė kritiką:

    

     Daug yra karčios tiesos, kurią aš ir pati sau seniai esu pasakiusi, bet vis dėlto šioji recenzija yra man malonesnė negu kitos, ji labiau nuoširdi ir atvira. Nežinau, kas ją rašė, bet tas asmuo atrodo artimas, draugiškas. Bet ir čia neapsiėjo be perdėjimų, be nesusipratimų, kaip ir kitose recenzijose. Net juokas! (107)

    

     Savo redaguojamame žurnale „beveik trockistas“ Drazdauskas (108) išjuokė Jakštą, su kuriuo buvę sunku ginčytis, nes „kur prasideda tikėjimas, ten baigiasi moksliniai argumentai“, pašiepė gražbyliaujančią „Naujosios Romuvos“ „avinyčią“ ir beviltiškai atsilikusią lietuvių literatūrą, kurioje negalima atskirti talento nuo grafomano:

    

     Žinoma, Kaunas – sostinė, ir kiek suprašmatnėjęs, bet tai jokiu būdu nereiškia, jog Kaune negali gimti ir daugintis tokie aiškūs provincializmo egzemplioriai, kaip Arėjas Vitkauskas, Babickas, Binkis. (...) Nusiklykęs simbolistas Aleksandravičius [Drazdausko bendraklasis ,Aušros“ gimnazijoje] stebina „Literatūros Naujienų“ skaitytojus pakaruoklio šposais. (...)

     Yra žmonių, kurie mano, kad „Kultūroj“ bent literatūrinė kritika neabejotinai marksistinė. Deja, tai joks marksizmas, tai tik radžviliena. (109)

    

     Kadaise Drazdauskas pasiguodė šių eilučių autoriui, kad Korsakas tokios pašaipos neatleido ir neatleis. Tai charakterizuoja abu savimylas. Drazdausko laiškai trečiafrontininkams liko neskelbti, jo atsiminimų nepaprašyta.

     Dėl komunistinės pakraipos greitai uždaryto žurnalo „Aš esu visur“ puslapiuose (redaktorius buvo ištremtas iš Kauno) reali „Trečio Fronto“ istorija galėjo baigtis, bet nesibaigė. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje į Drazdausko rankas pateko cenzūriniai paskutinio „Trečio Fronto“ numerio atspaudai. To atvejo dėl tuoj pat paaiškėsian­čių aplinkybių Drazdauskas niekada nepaminėjo. Jį mano pageidavimu aprašė buvęs spaustuvininkas, žurnalistas Balys Krasauskas:

    

     (...) jau būdamas paauglys, gana ilgą laikotarpį dirbau raidžių rinkėju Kauno kooperatinėje „Raidės“ spaustuvėje. Ji priklausė socialdemokratams, ir čia buvo spausdinami beveik visi pažangesni to meto periodiniai leidiniai, pažangiųjų rašytojų knygos. Taupumo sumeti­mais spaustuvei buvo nuomojamos visiškai tam netinkamos (buvusios pirties?) patalpos privačiame name Kęstučio gatvėje 44 nr., prie Maironio g. Suprantama, kad spaustuvės vadovybė siekė visiškai nusikratyti tokios priklausomybės patalpų atžvilgiu ir pagaliau pasistatė nuosavus namus tuometiniame Kalėjimo skersgatvyje (dabar Spaustuvininkų g.), į kurias bene 1939 metais rudeniop ir persikraustė.

     Kraustymosi šurmulyje buvo perverstos visos lentynos, dėžės, perkratyti visi metų meta­is kaupęsi popieriai – neatsiimti nebereikalingi rankraščiai, senos korektūros ir pan. (...) Dabar, kraustantis, nemaža jų buvo išmetama į makulatūrą. Viename regale [stale-spintoje], kur buvo laikomos šrifto kasos, radau pundelį perpus sulenktų žurnalo formato korektūrinių lakštų, kuriuos atlenkęs nustebau: tai buvo cenzūrinis „Trečio Fronto“ 6/7 numerio laužinio atspaudų egzempliorius. Didesnę pundelio dalį sudarė jau sulaužytų puslapių atspaudai, likusiąją – skilčių (špalčių) atspaudai.

     Netrukus mano nustebimas sumišo su pasipiktinimo ir apgailestavimo jausmu: beveik kie­kvienas puslapis ir kiekviena skiltis buvo tiesiog siaubingai subraukyta raudonu pieštuku.

     Iš karto pažinau karo cenzūros viršininko kapitono Vilučio braižą (ne kartą teko nešti į cenzūrą įvairių leidinių atspaudus ir vėliau iš ten pasiimti, tad ir cenzoriaus parašas neno­rom įstrigo atmintin). Kai kurie puslapiai buvo kryžmai perbraukti nuo viršaus iki apačios, subraukyti eilėraščiai. Buvo net išbraukta iliustracijų. Taip pat subraukytos ir skiltys.

     Šiandien jau nebeprisimenu išbrauktųjų rašinių pavadinimų, konkretaus jų turinio. (...)

     Rastųjų atspaudų neišmečiau. Džiaugdamasis parsinešiau juos namo, sutvarkiau, skaičiau. Apie radinį pasakiau vienam iš „Trečio Fronto“ bendradarbių – Valiui Drazdauskui. Valys paprašė atspaudus parodyti jam. Nunešiau į jo butą pusrūsyje, Vaižganto gatvėje, kur jis tada gyveno, ir palikau, paprašęs nenudaigoti. Deja, tolimesni gyvenimo sūkuriai (...) viską sujaukė; žurnalo atspaudai dingo. (110)

    

     Likimo paradoksas: šios daugelio literatūrinės praeities tyrėjų atkakliai ieškotos korektūros liko užmirštos spaustuvėje ne dėl to, kad būtų kada nors išgelbėtos, o todėl, kad savųjų rankose žūtų. Dabar turbūt nedžiūgautume vėl jas netikėtai atradę. Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės...

 

     b_600_479_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_trecias_frontas_03.jpg

     Valys Drazdauskas. 1966 m. lapkritis. Juozo Stanisausko nuotrauka / V. Drazdausko atsiminimų puslapis

    

     VALIO DRAZDAUSKO ATSIMINIMAI

    

     Su Drazdausku susipažinau 1966 metų pabaigoje, sumanęs savo redaguojamame „Kauno tiesos“ priede „Kūrybinė savaitė“ pažymėti šio užmiršto kultūros veikėjo 60– metį. Paaiškėjo, kad tai pirmasis bandymas jį prikelti po absurdiškai pokariu sufab­rikuotų kaltinimų antitarybiškumu ir tremties (111). Išspausdintas interviu mudu suar­tino, ir visada buvo malonu šnektelėti su juo gatvėje ar pasėdėti prie kavos puodelio pridūmintame jo salone.

     Tai buvo kietas, kampuotas, atpažįstamas iš „Trečio Fronto“ vyras, neužmiršęs priesako: „Sukilk. Pasipriešink. Sukilusį palaikyk“, ir kartu švelnus, jautrus, dėmesingas kitų interesams žmogus. Šioji įdomi gyvenimiška priešprieša nepakartojamai reiškėsi Drazdausko – daugelio nesuprasto grožinės literatūros vertėjo – praktikoje. Jis nepa­liovė ieškojęs rečiausių žodyno perlų, kaip įsimylėjęs romantikas kalbėjo apie ypatingą lietuvių kalbos žavesį ir ne mažiau karštai ragino be gailesčio išgrūsti iš vartosenos tą žavesį darkančią priesagą -inis, naktimis rašė ją triuškinančią studiją, dienomis aiškino jos žalą bičiuliams ir pažįstamiems. Tai buvo jau visą jį apėmusi manija, tolygi tarpu­kariu jį apgavusios ir palikusios palepinės kompartijos kerams.

     Drazdauskas vengė kalbėti apie save – be perstojo baustą, niekintą, koneveiktą, priešų ir draugų išduotą, juoba – komentuoti „Trečią Frontą“, tačiau po poros metų prabilo ir vieną popietę ėmė rišliai pasakoti. Neatsitokėjau, kad šitiek iškentėjusio, bet anaiptol ne viskuo nusivylusio žmogaus santykis su praeitimi nepasikeitė. Maši­nėle perrašytą tekstą Drazdauskas vetavo prierašu: „Ne tas. Ne taip!“ Paprašius atsi­minimus patikslinti, neilgai trukus jis įteikė autentišką variantą – lyg ir tais pačiais žodžiais, bet drazdauskiškais akcentais prikaltus teiginius dvidešimt šešiose stambia rašysena privingiuotose išilgai perlenkto popieriaus skiltyse.

     Niekada Drazdauskas nepriminė man savo atsiminimų – tikriausiai neužmiršo, bet žinojo, kad bus neįmanoma jų parodyti, kol bus gyvas nors vienas trečiafrontininkas. Dabar tegul mano išlaikytas tekstas, skelbiamas ištisai (112), kalba pats už save.

    

     Iš „Trečio Fronto“ kai kurie literatūros istorikai būtų linkę sukurti legendą, lyg tai būtų buvęs mūsų literatūroje koks žygdarbis. Gal ir ne. Bet, šiaip ar taip, reikia pripažinti, kad „Trečias Frontas“ buvo gana įdomus reiškinys ir mūsų literatūroje, ir mūsų pažangiosios minties istorijoje.

     Tuo reikalu yra gana įdomūs A. Venclovos atsiminimai, ypač paskelbtieji laiškai. Gana ryškiai pamatome tuos akstinus, kurių skatinami jauni trečiafrontininkai sumanė leisti žur­nalą. Ir iš tų laiškų, ir iš pirmo ir antro žurnalo numerio matyti, kad turėjo išeiti, pagaliau ir buvo pradėtas leisti „borutiškos“ krypties žurnalas, kur buvo pareikšta, kad nenorima nieko griauti, ir visos viltys buvo sudėtos į lietuvišką berną.

     Tokios krypties tas žurnalas buvo iki trečio numerio.

     Kaip tik išėjus antram numeriui, grįžau iš Prancūzijos. Būdamas Prancūzijoje, domėjausi Barbiuso kūryba ir veikla. Prancūzijoje galima buvo gauti marksizmo knygų net ir rusų kal­ba. Skaičiau vokiečių kairiosios inteligentijos žurnalą „Weltbūhne“. Grįžau į Lietuvą, tegu bus leista taip man pačiam galvoti, turėdamas gana aiškią ir pažangią pasaulėžiūrą.

     Pirmuosius „Trečio Fronto“ numerius skaičiau, dar būdamas Prancūzijoje. Man jie darė gana keistą įspūdį. Kažkuo jie man priminė ne tiek tą lietuvišką berną, kiek lietuviškus barščius. Tuo metu aš domėjausi ne tiek to žurnalo meno vertybėm, kiek to žurnalo politikos linija. Kodėl ji tokia „skysta“, man buvo suprantama, nes ir pats buvau iš aušrininkų.

     Labai gerą, malonų įspūdį man padarė jaunutis Petras Cvirka. Tuo metu jis buvo tikrai simpatingas. Nebuvo jis baigęs didesnių mokslų, bet buvo labai gyvo ir aktyvaus proto. Tuo metu jis gana daug skaitė, nes jautėsi bent kiek atsilikęs.

     Apie Antaną Venclovą aš iš karto nepajėgiau susidaryti nuomonės. Niekaip negalėjau su­prasti, kaip jis sugeba derinti suvalkietišką prakticizmą su revoliuciniu idealizmu. Pats jis idėjų turėjo mažai, bet kitų idėjas sugebėdavo realizuoti ir savo kūryboje, ir gyvenime. Reikia pripažinti, kad tai buvo konkretaus apskaičiavimo žmogus.

      Aiškiai nekokį įspūdį darė Bronys Raila. Man buvo keista, kad jis buvo toks įtūžęs. Jis buvo grupėje „kairiausias“, netgi už mane (taigi!) tikriausiai „kairesnis“. Bet man atrodė, kad kai kurios mano idėjos jam įdomios tik tiek, kiek iš jų galima susidaryti sau reklamą. Jis bemat pagaudavo, suprasdavo mintį, sugebėdavo dar tiksliau ją suformuluoti, bet tai jam buvo lyg koks sportas.

     Kostas Korsakas negyveno Kaune. Su juo susitikau tuo laikotarpiu du tris kartus. Aš nie­kaip negalėjau suprasti ir jam atleisti, kad jis pirmuosiuose „Trečio Fronto“ numeriuose taikstėsi su ta borutiška lietuviško berno ideologija, net ją „vystė“. Aš buvau įsitikinęs, kad bent šiek tiek jis to marksizmo buvo uostęs, tad kaip jis galėjo pakęsti tuos lietuviškos ide­ologijos barščius?! Vėliau pamačiau, kad jis gyvena tik skolintomis idėjomis, kurias klijuoja mūsų literatūros ir gyvenimo reiškiniams lyg kokias etiketes ant butelių, kad dalyko esmė jam neprieinama.

     Kazį Borutą pažinojau, dar būdamas gimnazistas. Kaip tik tuo metu važinėjau į užsienį. Grįždamas iš Šveicarijos, sustojau su Kaziu Boruta pasimatyti. Kalbėjomės ilgai. Deja, ben­dros kalbos neradome.

     Bet su Antanu Venclova, Petru Cvirka ir su tuo Broniu Raila nuolat susidurdavau, kalbėdavom, ir bemat suradome bendrą kalbą. Dėsčiau jiems iš Paryžiaus atsivežtas idėjas. Matyt, jie ir be manęs apie tai buvo galvoję, bet tik nesiryžo, o gal ir nežinojo, kaip išbristi iš tos berniškos ideologijos klampynės.

     Kokia mano pozicija „Trečio Fronto“ atžvilgiu, išdėsčiau „Studente“, duodamas atkirtį Ju­ozui Banaičiui (113). Man buvo įdomu, kiek šita mano pozicija priimtina Venclovai, Cvirkai ir Railai. Mano straipsnį jie sutiko palankiai.

     Trečiam „Trečio Fronto“ žurnalo numeryje nedalyvavau. Laukiau, ar tikrai „Trečias Fron­tas“ pasuks nauja kryptim. Pradėjau „Trečiame Fronte“ spausdinti savo straipsnius nuo ketvirto numerio.

     „Trečią Frontą“ redagavo A. Venclova. Pasiūliau, kad nuo trečio numerio susirinkę aptartu­me žurnalo medžiagą. Taip ir darėme.

     Tuo metu iš užsienio grįžo Kazys Boruta. Žinojau, kad Venclova su juo draugai. Tačiau ir Venclova, ir visi kiti dabar jau laikėsi naujos žurnalo krypties. Pareiškiau, kad ir Kazys Boruta, jeigu nori dirbti „Trečiame Fronte“, turėtų bent vengti išpuolių prieš Tarybų Sąjungą. Įvyko trečiafrontininkų grupės susirinkimas, kuriame dalyvavo ir Kazys Boruta. Venclova laikėsi gana pasyviai. Naująją „Trečio Fronto“ kryptį itin karštai, net pats savi­mi gėrėdamasis, gynė Bronys Raila. Kazys Boruta pareiškė, kad toliau „Trečiame Fronte“ negalės dirbti, kad mes jį išmetame. Iš tikrųjų Kazio Borutos niekas nemetė, bet susidarė tokia situacija, iš kurios jis pats pasidarė šitą išvadą.

     Iš pasikalbėjimų su Venclova ir Cvirka sužinojau, kad Salomėja Nėris reiškia noro dirb­ti „Trečiame Fronte“. Tokios talentingos poetės, kuri jau tuo metu buvo laikoma ne tik katalikų, bet ir mūsų literatūros talentingiausia poete, perėjimas į „Trečią Frontą“ reiškė, kad mūsų trečiafrontininkų grupė sustiprėjo ne tiek politiškai, bet ypač literatūriškai.

     Tuo metu, galima sakyti, visi trečiafrontininkai buvo pradedantys rašytojai. Kiek didesnį rašytojo stažą turėjo tik Kazys Boruta. Bet jis nuo „Trečio Fronto“ atsimetė. Tad „Trečias Frontas“ pasidarė labiau panašus į politikuojančių literatų, o ne į literatūros kūrybos žur­nalą. Ateidama į „Trečią Frontą“, Salomėja Nėris sustiprino ypač žurnalo kūrybos pozici­jas. Kad tas jos bendradarbiavimas „Trečiame Fronte“ neatrodytų kaip kokios vienkartinės gastrolės, kalbėdamasis su „Trečio Fronto“ draugais, išreiškiau nuomonę, kad Salomėja Nėris turėtų apie savo perėjimą į „Trečią Frontą“ parašyti pareiškimą, kad čia joks nesusi­pratimas, bet rimtas žygis. Susirinkę visi šitą pareiškimą aptarėme. Jį surašė Bronys Raila. Buvo nutarta, kad tuo reikalu laišką aš parašyčiau, į kurį įdėčiau ir mūsų visų galutinai suredaguotą pareiškimo tekstą. Po kurio laiko poetė atsiuntė savo pareiškimą, kuris nedaug kuo skyrėsi nuo mūsų pasiūlytojo. V. Kubilius šį reikalą, kaip ir daug kitų dalykų, išdėstė savo knygoje nelabai tiksliai ir rimtai (114).

     „Priekalo“ linija „Trečio Fronto“ atžvilgiu buvo gana atsargi ir apdairi. Tai suprantama. Pirmųjų „Trečio Fronto“ numerių idėjingumas negalėjo kelti didesnio pasitikėjimo. Vėliau padėtis gerėjo. Išdėstęs savo pažiūras į „Trečią Frontą“, pasiunčiau į Maskvą „Prie­kalui“. V. Kapsukas, rašydamas apie „Trečią Frontą“ „Priekale“, platokai citavo tą mano laišką, aišku, nepažymėdamas mano pavardės (115).

     Galvodamas, kad „Trečio Fronto“ grupė, tada mes vadinomės – kolektyvas, turi ne tik eilėraščius rašyti apie darbininkus, bet sueiti į didesnį kontaktą su darbininkais, susipažinau su Juozu Mozeliu. Tuo metu jis dirbo Kauno kanalizacijos statyboje. Buvo darbininkų sporto „Vilties“ draugijos pirmininkas, kurioje buvo du ar trys šimtai narių. Juozas Mozelis buvo labai simpatingas, labai jautrus žmogus, retas idealistas geriausia to žodžio prasme. Bent kiek naivus, kaip ir visi geros širdies žmonės. Žuvo jis, buvo sušaudytas, vokiečių oku­pacijos metais. Tada bemat sutarėme „Vilties“ organizaciją, kuri iki tol buvo socialdemokratiška, paversti kairiojo jaunimo organizacija. Įvyko „Vilties“ organizacijos susirinkimas. Socialdemokratų pozicijas tuo metu gynė itin karštai Juozas Žiugžda. Bet per valdybos rin­kimus pralaimėjo. Tame susirinkime dalyvavo Venclova, Cvirka, Raila. Aišku, buvau ir aš.

     Tiksliai neprisimenu, kiek toje organizacijoje buvo narių – du, trys ar keturi šimtai. Bet jų dauguma buvo popieriniai – įsirašę, bet aktyviai neveikė. Talpinosi viename kambaryDaukanto gatvėje. Rodos, buvo futbolistų komanda, gal dar kokia kita sporto grupė. Bent kiek didesnių kultūrinių užmojų organizacija neturėjo – vegetavo.

     Išrinkus naują valdybą, kurios pirmininku liko Juozas Mozelis, „Vilties“ organizacija persikėlė į Ožeškienės gatvėje viename kieme esantį medinį namą (dabar jau nugriautas), kuriame buvo trys ar keturi kambariai. Čia jau telkėsi ne vien futbolistai, bet ir kitokių poreikių jaunimas. Labai aktyviai dirbo „Vilties“ organizacijoje Juozas Grybauskas, įsteigęs dramos ratelį. Jis ten būdavo kiekvieną vakarą. Buvo įsteigta biblioteka. Nuolat čia dirbo Stepas Žukas. Leidome sieninį laikraštį „Jaunasis Proletaras“ (116), ar ne pirmą Lietuvoje, kurio redaktoriumi buvau aš. Išėjo, rodos, kokie trys numeriai. Čia buvo dainuojama S. Nėries išversta tarybinė daina, Petro Cvirkos parašyta daina „Sutikau, pamačiau ją per mitingą“. Nuotaika buvo pakili. Užeidavo Cvirka, Venclova. Porą kartų buvo užėjusi Salomėja Nėris. Ateidavo ir į durų staktą atsišliejęs pastovėdavo Raila, surūkydavo cigaretę. Buvo aišku, kad jis restorane jaučiasi smagiau. Čia jis taip nesijautė. Į pirmąjį „Vilties“ klubo vakarą, kuris įvyko didelėje buvusio „Miromaro“ salėje, teikėsi, Juozo Mozelio pakviesti, atsilankyti kai kurie TSRS atstovybės bendradarbiai su sekretorium Fechneriu priešaky, kuris vėliau Ma­skvoje buvo sušaudytas.

     Prieš tą vakarą buvo uždarytas pradėtas spausdinti „Trečio Fronto“ 6-7 dvigubas nume­ris. Susirinkome kavinės atskiram kambary aptarti susidariusios padėties. Nepamenu, ar tame susirinkime dalyvavo Salomėja Nėris. Bet jame dalyvavo Korsakas. Tuo metu aš dar nebuvau partijoje, bet turėjau ryšius. Tais laikais į Korsaką buvo žiūrima gana kreivai ir reikalaujama jį iš „Trečio Fronto“ pašalinti. Svarstėme, ar negalėtume leisti žurnalo užsie­nyje. Bet tuo atveju mes jau būtume pusiau nelegalioje padėtyje ir Korsakas jau būtų buvęs nepakenčiamas balastas. Tatai išdėstė jam aiškiausiai pasimėgaudamas Bronys Raila. Ir šiuo atveju Venclova laikėsi santūriai. Korsakas pareiškė, kad jis supranta situaciją ir esąs nutaręs iš „Trečio Fronto“ pasitraukti.

     Gal ir būtume pradėję Rygoje leisti žurnalą, kaip tą vakarą buvome sutarę, bet tuoj po to susirinkimo ir po „Vilties“ vakaro buvo uždaryta „Viltis“. Buvo areštuota valdyba ir, nors aš nebuvau valdybos narys, buvau areštuotas. Administratyvia tvarka buvome nubausti po tris mėnesius.

     Išėjęs iš kalėjimo, neberadau Cvirkos. Jis buvo staiga išvykęs į Paryžių. Venclova buvo pakėlęs sparnus važiuoti į Klaipėdą mokytojauti. Salomėja, rodos, jau mokytojavo Panevėžy. Raila aiškiai buvo „nusivylęs“ politika ir literatūra, iš pradžių kalbėjo, kad stos į konservatoriją, mat, turėjo tenoriuką, bet pasirinko tiesesnį kelią – nuėjo dirbti į smetoniškąjį saugumą (117).

     Vėliau aš dar mėginau siūlyti Salomėjai Nėriai, kad ji pamėgintų gauti leidimą žurnalui leisti. Bet nieko iš to neišėjo.

     Mano laiškai Salomėjai Nėriai yra išlikę, Salomėjos Nėries, A. Venclovos ir P. Cvirkos la­iškai man kažkur yra. Mano supratimu, jie negalėjo dingti. Jeigu jie susirastų, būtų aiškesnis „Trečio Fronto“ persiorientavimo laikotarpis, kurį Antanas Venclova savo atsiminimuose aprašo gana blankiai, neduodamas jokios analizės ir svarbesnių detalių.

     Iš laiko perspektyvos aiškesnė „Trečio Fronto“ reikšmė. Trumpai galima pasakyti, kad pir­mą kartą pažangūs rašytojai pajėgė susitelkti ir leisti tokį žurnalą, kuriuo susidomėjimas buvo didžiausias. Tikras dalykas, kad „Trečio Fronto“ uždarymas buvo labai didelis smūgis mūsų pažangiajai kultūrai. Nors jame ir nebuvo išspausdinta didesnės vertės veikalų, nes visi rašytojai buvo dar jauni žmonės, bet jie turėjo didelį išteklių entuziazmo ir drąsos, kuris reikalingas žemei pajudinti.

    

     Valys Drazdauskas 1969 m. lapkritis

    

     EPILOGAS

    

     Jonas Šimkus 1934 metų rudenį bičiuliui literatui Emiliui Skujeniekui rašė:

    

     Nori žinoti, kas atsitiko su draugais trečiafrontininkais? (...) liūdna istorija. Liūdnesnės nebereikia. (...) Korsakas-Radžvilas, mūsų buvęs teoretikas ir kritikas, dabar redaguoja „Kultūrą“, kada ne kada parašo ,,L[ietuvos] Žinioms“ ir bendradarbiauja lietuvių bei latvių enciklopedijose. (...) skubina baigti universitetą. (...) Šiaip jau liko dar kairus ir pažangus, nors marksizmas gerokai nugaravo. Antanas Venclova (...) liko gana švarus ir nesufašistėjęs.

     Br. Raila virto ultrafašistu-tautininku. Su mumis nė su vienu nebepalaiko jokių ryšių ir tautininkų sferose gana aukštai pasilypėjo. Tokio greito ir nepaprasto sufašistėjimo niekas iš Railos nesitikėjo, juoba kad jis buvo beveik komunistas. (...) Petras Cvirka toks pat, kaip iki šiol buvo. Savo gabumą ir talentą nemoka atsverti tinkama doza rimtumo. (...) Trečiafrontininkė Salomėja Neris Panevėžio gimnazijoje gavo mokytojos vietą. Arba verčia, arba pasakas rašo. Rodos, nusistatymo nėra pakeitusi, bet kas iš to. Tai šitaip sulikviduotas Trečias Frontas. O kas jo vietoje? – Nieko. (...) K. Boruta nuteistas kalėti keturis metus ir sėdi kalėjime. (118)

    

     Su trečiafrontininkais visą laiką konfliktavo ryškiausi jauni literatai, artimi dešinia­jam visuomenės sparnui ir bendradarbiaujantys tautininkų spaudoje. Išeivijos J. Aistis, buvęs J. Kossu-Aleksandravičius, iš trumpalaikės „Trečio Fronto“ grupės, jo nuomo­ne, „antros-trečios klasės eiliakalių ir grafomanų“, išskyrė pirmaklasiu rašytoju tapusį P. Cvirką; jis nepajėgdavęs kavinėse laikyti liežuvio už dantų ir „kelis kartus kalbėjęs: vis tiek būtų netesėta 3 frontą leisti, tai padarėm taip, kad cenzūra jį uždarė“ (119).

     Tai ironiška frazė, kuri kertasi su šiame straipsnyje atskleistais apmaudžiais „Tre­čio Fronto“ susinaikinimo faktais ir sovietiško Cvirkos kanonu, bet jeigu prisiminsi­me 1938-uosius, kai jis su J. Šimkum įėjo į skirtingų ideologijų rašytojus jungiančio „Dienovidžio“ redakcinę kolegiją, šitokie žodžiai neturėtų gluminti. Tada jis turėjo drąsos pareikšti: „Tie laikai, kuomet pažangieji rašytojai tenkinosi butaforiškai ko­vingais šūkiais (pav., „Tr. Frontas“) ir savo doktrinieriško celibato išlaikymu, tur būt, praėjo“ (120), sukeldamas šurmulingą liberaliosios spaudos reakciją (121). Nepaisydami jos, „Dienovidyje“ nenustojo bendradarbiauti P. Cvirka, J. Šimkus, A. Venclova, S. Nėris, K. Boruta, kuris 1940 metais tapo faktiškuoju žurnalo redaktoriumi.

     Praėjus vos savaitei, kai į Lietuvą įdžeržgėjo sovietiniai tankai ir prasidėjo nuožmūs naujosios valdžios pertvarkymai, dar valstybės dienraščio funkcijas tebevykdančiame „Lietuvos Aide“ 1940 m. birželio 25 ir 26 dienomis Valys Drazdauskas išsišoko su straipsniu „Kultūrinis palikimas“, kuriame įprastiniu metodu suniekino dvidešimties metų teatro, literatūros, muzikos, dailės, architektūros, muziejų darbo rezultatus ir pakvietė menininkus tarnauti jau ne plutokratų saujelei, o naujam šeimininkui – liau­džiai (122).

     Drazdausko pasireiškimo tarytum laukė ideologiškai persiformavusių ir pažangiųjų rašytojų sampratą išplėtusių trečiafrontininkų grupė – P. Cvirka, K. Korsakas, J. Šim­kus, kuri, pasitelkusi L. Girą, jau nuo 1939 m. pavasario ar vasaros suderinusį savo laikrodį su Maskvos laiku (123), LKP(b) CK organe „Tiesa“ paskelbė „Pareiškimą dėl kultūrinio ir literatūrinio palikimo“. Proletarinei spaudai būdingas negatyvus požiūris į lietuvių literatūrą sudarė dingstį apkaltinti Drazdauską naujosios literatūros vaizdo iškraipymu ir pažangiųjų rašytojų nuopelnų kovojant su cenzūra, įtvirtinant opoziciją smetoniniam režimui neigimu. Išvada buvo trumpa ir vienareikšmė: „Rapiškajam“ nihilizmui ir averbachiškiems recidyvams pasireikšti tučtuojau turi būti užkirstas ke­lias“ (124). Čia nesunku atpažinti Korsako braižą. Tai buvo toks švarus susidorojimas su buvusiu bendraminčiu, kad net ir bibliografijose neliko publikacijų pėdsako.

    

     IŠVADOS

    

     Šioje studijoje neišleidžiamas iš akiračio 1931 metų antrame pusmetyje jaunų litera­tų, naujovių ieškotojų, ilgai rengtas, bet neišėjęs kontroversiškiausias „Trečio Fronto“ žurnalo 6/7 numeris. Per dramatiškus jo leidybos vingius atsiskleidžia kur kas platesni ir svarbesni kultūros reiškiniai, sudėtingi visuomeniniai-politiniai procesai, susiję su komunistinės ideologijos skverbimusi į kairėjančią Lietuvos spaudą.

     „Lietuviško berno“ aukštinimu ir neorealizmo eksperimentais neradę savo erdvės trečiafrontininkai užsimojo šokiruoti visuomenę proletarine literatūra, ir šis pokrypis juos sudomino socializmo kūrimo teorija ir praktika Sovietų Rusijoje. Naivūs ban­dymai literatūriniuose tekstuose deklaruoti klasių kovą ir revoliucinių pertvarkymų būtinumą Lietuvoje baigėsi cenzoriaus braukymais ir žurnalo uždarymu.

     Jau nuo 4-ojo numerio pasukęs prokomunistine linkme „Trečias Frontas“ pateko į politikos skersvėjus: buvo įžūliai puldinėjamas dogmatiškos LKP spaudos, saugančios sovietišką proletarinių leidinių „grynumą“. Jos prioritetas reiškėsi gatvinių pramanų ir demagogiškų kaltinimų krušomis kitaip manantiems ir nenorintiems pasiduoti jų diktatui. Trečiafrontininkai kantriai kentė patyčias ir gana klusniai vykdė reikalavi­mus „apsivalyti“, t. y. atsisakyti nepalankių kompartijai asmenų. Autorių sumažėjo perpus. Likusieji ėmė varžytis dėl ištikimybės komunistiniams idealams. Klasių ko­vos recidyvai, perkelti į žurnalą, didino įtampą, aštrino savitarpio trintį ir suskaldė kolektyvą. Vienintele tikra kai kurių autorių jungtimi asmeniniuose santykiuose liko neapykanta vieno kitam.

     1981 metais Mičigane įvykusio 28-ojo Santaros-Šviesos suvažiavimo diskusijoje „Kieno kartuvės pakorė „Trečią frontą“?“ kritikos smaigalys buvo nukreiptas į kompartijos spaudą kaip į nuožmiausią žurnalo žlugdytoją. Konkreti analizė rodo, kad tą strėlę reikia atgręžti į didesniąją dalį trečiafrontininkų, kurie patys ieškojo kontaktų su neaiškių ketinimų bendrasiekiais.

     „Trečio Fronto“ istorijoje nebuvo didvyrių, gal tik Lietuvos saugumo agentė, kuri dviejų maskviškių, atsakingų LKP pareigūnų, areštu nutraukė grupelės trečiafronti­ninkų sumanymą išleisti jau paverstą nelegaliu žurnalo numerį kitoje valstybėje. Tik jos dėka sužlugo pirmoji kultūrbolševikinė akcija nepriklausomoje Lietuvoje.

    

     2007 m. sausis-vasaris

    

    

     (1) Studijoje analizuojamo žurnalo antraštės rašyba įvairuoja. Autorius laikosi autentiško andainykštės periodinės spaudos dvižodžių pavadinimų rašymo abiem didžiosiomis raidėmis, kurios itin sureikšmina metaforišką žodžių jungtį; pokariniuose šaltiniuose vyrauja norma rašyti didžiąją raidę tiktai teksto pradžioje.

     (2) Raila, B. Apie priešpaskutinį mano teismą // Jo paties. Raibos agavos. London, Nida, 1983, p. 322.

     (3) Trečiafrontininkai eskalavo savo kūrybos priešiškumą lietuviškiesiems simbolistams (pirmajam frontui) ir keturvėjininkams (antrajam frontui). Trečio Fronto antraštės sumanytoju buvo laikomas J. Šimkus. – Venclova, A. Jaunystės atradimas. Vilnius, Vaga, 1966, p. 182. Išeivijos spaudoje sklandė nuomonė, kad „vardas buvo mintas daugiau į trečiąjį internacionalą nusižiūrėjus“. – Lietuvių Enciklopedija, t. 31. Boston, 1964, p. 424.

     (4) Plačiau žr. Gudaitis, L. Permainų vėjai. Vilnius, Vaga, 1986, p. 231-233.

     (5) Raila, B. Kitokios Lietuvos ilgesys. Clcveland, Viltis, 1983, p. 286; Rašytojų Aktyvistų Kolektyvas. Mes pasiry­žom // Trečias Frontas, 1930, nr. 1, p. 3. Išlikęs B. Railos rašytas šio programinio straipsnio tekstas // Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas (toliau – LLTIR), f. 1-4639.

     (6) Gausiai Trečią Frontą recenzavo ir anotavo liberalinė spauda, bet nuosekliausiai ir jautriausiai į žurnalo ideolo­ginius pokyčius reagavo laikraštis Socialdemokratas.

     (7) Kultūra, 1932, nr. 11.

     (8) Priekalas, 1932, nr. 12.

     (9) Kultūra, 1932, nr. 4. 28-osios Santaros-Šviesos konferencijos tekstai paskelbti Akiračių 1981, nr. 9, 1982, nr. 8-10, 1983, nr. 2, 4 ir Metmenų 1982, t. 44.

     (10) Metmenys, 1982, nr. 44, p. 62-87. Straipsnis perspausdintas kn. Vaškelis, B. Žvilgsnis iš atokiau, I. Vilnius, Versus aureus, 2004, p. 158-181.

     (11) LLTIR, f. 1-4639.

     (12) Galinis, V. Trečio fronto trisdešimtmetis // Pergalė, 1962, nr. 1, p. 166.

     (13) Venclova, A. Jaunystės atradimas. Vilnius, Vaga, 1966, p. 246.

     (14) Čiurlys, I. Ne iš kelio. Mašinr., 1976 // LLTIR, f. 5-2926,I. 102.

     (15) Raila, H. Sapnas apie Salomėją // Dirva, 1964, spalio 23.

     (16) Venclova, h. Jaunystės atradimas, p. 242.

     (17) Пранскус,Б.Литература современной Литвы //Лumepamуpa мировой революции,1932, Nr. 5, c. 122.

     (18) Šifruotaiš trečiafrontininkų fotomontažo // Maironiolietuvių literatūrosmuziejus.

     (19)Lietuvos Žinios, 1931, lapkričio 20.

     (20) Stiklius, P. NuoŠešupėsbangųikipasaulinėsgarbės // Laisvė, 1966, rugpjūčio 9.

     (21)Stiklius, P. „Raidėsspaustuvėje //AtsiminimaiapiePetrą Cvirką.Sudarė A. Mickienė. RedakcinėskomisijospirmininkasA. Venclova. Vilnius, Vaga, 1969, p. 188. P. Stikliausatsiminimų knygojeManorudensderlius(Vilnius, Vaga, 1971, p. 188) likoankstyvasis, laikraštinis, tekstovariantas.

     (22)DienosNaujienos, 1931, spalio 31.

     (23) Treciafrontininkusbeperstojokoneveikė V. Kapsukas (pavardeirV. Gelažioslapyvardžiu), Z. Angarietis (pavar­de, kriptonimaisJ. B., M. B., R. T. irbeparašo), B. Pranskus (V. Žalionis, V. V-inis, V.), P. Užkalnis-P. Kvietinskas (A. Tremtinis, V. K. Varnėnas, V. K.), B. Pauliukevičius (Džugas). Čia pirmą kartą šiuo aspektu nurodoma jų autorystė remiantis kn. Lietuviškieji slapyvardžiai. T. 2: Slapyvardžių žodynas. Sudarė ir parengė J. Mačiulis. Vilnius, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2004.

     (24) Kapsukas, V. Trečio Fronto tikrasis veidas // Priekalas, 1931, nr. 3/4, p. 93.

     (25) Džugas, B. [Bonaventūras Pauliukevičius], Smulkiai-buržuazinės žiurkės // Balsas, 1930, nr. 6, p. 271; [B. p.], Angarietis, Z. Del Trečiojo fronto //Ten pat, 1931, nr. 20, p. 532 ir kt.

     (26) Be galo originalius kūrinius ir savo pavardę poetas rašė tik mažosiomis raidėmis. Ši tradicija įteisinta. Žr. Gudai­tis, L. Keistuolio likimas // pranas morkūnas. dainuoja degeneratas: dadaistiški imažinistiniai eilėraščiai, Kaunas, Nemunas, 1993, p. 43. B. Raila 1990 balandžio 30 laiške man rašė: „Pernai skaičiau Jūsų essay apie Praną Morkūną. Aš jį arti pažinau. Kažką norėjau papildyti ir pataisyti Jūsų rašiny, bet šiandien užmiršau, o pernai nebeturėjau laiko. Tik atsimenu, kad Jūs lyg ir per reikšmingai p. m. vertinot. Jis visų mūsų akyse, deja, buvo quantitė nėgligeable. O žmogus buvo geras, nuoširdus, labai naivus, kiek „trenktas“.

     (27) Raila, B. Sapnas apie Salomėją // Dirva, 1964, spalio 23.

     (28) Raila, B. Raketos susprogdinimas (Vieno poeto tragika) // Jo paties. Paguoda, Londonas, 1974, p. 214-215.

     (29) Kultūra, 1931, nr. 5, p. 288.

     (30) Štai kelių eilučių permainos L. Skabeikos rankraštyje „Deklaracija“ (LLTIR, f. 23-69).

     Autoriaus tekstas:

     Mėgstam tiradom mes liaupsinti gulbę,

     Prikelt iš numirusių juodus dar angelus,

     [poeto užuomina į savo paties eilėraščių rinkinį „Po juodo angelo sparnais“]

     Rašyt, kaip pakrūmėj lakštingalos čiulba (...)

     Railos variantas:

     Mėgom: liaupsinti liurbį,

     Kelt iš numirusių angelus,

     Rašyt,

     Kaip lakštingalos burbia (...)

     Autoriaus tekstas:

     Gana tad vaidint lohengrinus

     Ir košę romantiškai plakti!

     Railos variantas:

     Gana vaidint lohengrinus

     Ir žliumbt prie padalkų per naktį!

     Banalų rimą „ūžia“ iš po Railos plunksnos atliepia gatvinės bohemos įvaizdis „Ir bliovėm karūzais“. Pagal „Deklaracijos“ autografą būtina atkurti autentišką jau seniai svarbiu lietuvių literatūros istorijos ir vi­suomeninio gyvenimo faktu tapusio, bet poeto fizinės ir dvasinės krizės laikotarpiu sumaitoto paskutiniojo eilėraščio pavidalą.

     (31) K. Korsako 1931 liepos 3 laiškas A. Venclovai // LLTIR, f. 1-4616.

     (32) J. Radžvilas [Kostas Korsakas]. Neslėpkit Žemaitės! // Kultūra, 1931, nr. 11, p. 711-712; j. r. [K. Korsakas], Žemaitė paleista //Ten pat, nr. 12, p. 710.

     (33) Kultūra, 1931, nr. 12; 1932, nr. 2, 3, 5.

     (34) Studija perspausdinta tiktai pirmojoje K. Korsako-Radžvilo knygoje Straipsniai apie literatūrą (Kaunas, Kultūra, 1932, p. 178-233).

     (35) P. Cvirkos 1931 liepos mėnesio laiškas B. Railai // LLTIR, f. 1-4573.

     (36) Venclova, A. Privatinės skaitytojo nuomonės apie „Franką Kruką“ // Jo paties. Laikas ir rašytojai. Vilnius, Vals­tybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, p. 345.

     (37) A. Venclovos 1931 rugsėjo 25 ir spalio 16 laiškai S. Nėriai // Alekna, V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 2. Vilnius, Vaga, 1997, p. 21, 23-24.

     (38) B. Railos 1931 liepos 4 laiškas A. Venclovai // LLTIR, f. 1-4623. Į J. A. Herbačiausko grasinimus Trečio Fronto redakcijos vardu jau buvo atsakęs A. Venclova: Lietuvos Žinios, 1931, gegužės 29.

     (39) Drazdauskas, V. Flirtas ir kultūra (Apie J. Savickio knygas) // Trclias Frontas, 1931, nr. 4, p. 32. J. Savickis, regis, buvo visiškai patenkintas šitaip daroma reklama: „Jaunųjų rašytojų tarpe (...) yra neabejotinai gabių, aplink Trečiąjį Frontą susispietusių. Jų žurnalą sekiau su įdomumu“. – Pusvalandis pas p. J. Savickį // Bangos, 1932, nr. 11, p. 546.

     (40) V. Drazdausko 1931 birželio 15 laiškas B. Railai // LLTIR, f. 1-4574.

     (41) V. Drazdausko 1931 gegužės 31 laiškas A. Venclovai // Ten pat, f. 1-4615. Minimas straipsnis tikriausiai buvo grąžintas autoriui. Į spaustuvę pasiųstas kitas Drazdausko rašinys apie V. Krėvę – rašytojo kūrybos parodija. Jos skiltinę korektūrą iš kažkur buvo gavęs Drazdausko bičiulis Pctras Velička. Keliaudamos per pažįstamų rankas, skiltys dingo // L. Gudaičio pokalbis 1986 rugpjūčio 22 su P. Velička.

     (42) V. Drazdausko 1931 birželio 15 laiškas B. Railai // LLTIR, f. 1-4574.

   (43) Kareiva, S. „Aktingų trečiafrontininkų frontas“ // Socialdemokratas, 1931, rugsėjo 19; Daunys, A. [Faktinis Socialdemokrato redaktorius Adomas Dagys]. Šiukšlynas („Vilties“ susirinkimas) // Ten pat.

     (44) Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 378, ap. 3, t. 1, b. 433 (1931 lapkričio 24-27).

     (45) Ten pat, f. 402, ap. 4, b. 567 (1928 balandžio 26 – 1932 balandžio 15).

     (46) Kriminalinės policijos kvotų skyriaus vedėjas iš V. Drazdausko rankraščio pacitavo tokius sakinius: „Trečiam Frontui tenka garbė Lietuvoj skinti ir plėsti proletarinei literatūrai kelius“. „Trečias Frontas neužmiršta, kad „be revoliucinės teorijos negali būti revoliucinės praktikos“. – LCVA, f. 378, ap. 3, t. 1, b. 433,1. 18.

     (47) Čiurlys, P. Pakeliui į literatūrą // Atsiminimai apie Petrą Cvirką, p. 195.

     (48) LCVA, f. 378, ap. 5, b. 2479.

     (49) Gudaitis, L. Plunksna ir ugnimi. Vilnius, Mintis, 1974, p. 30-31.

     (50) LCVA, ap. 5, b. 2479,1. 2.

     (51) Ten pat. Tarytum patvirtindamas paniekinamus saugumiečių pastebėjimus, tokiu artimiausių žurnalo bendra­darbių elgesiu piktinosi K. Korsakas 1931 rugpjūčio 16 laiške A. Venclovai: „Tas girtavimas Metropoliuose ir stotyse mus visus baisiai kompromituoja, ir aš jau ne iš vieno girdėjau dėl to karčių pastabų. Reikalas, žinoma, čia eina ne apie kokią nors blaivybę ar pilną abstinenciją, bet tiesiog apie tai, kad mūsų kolektyvas neturi tapti pijanicų šaika“. // LLTIR, f. 1—416.

     (52) Sprendžiant iš rašysenos, laiškus siuntinėjo A. Venclova ir V. Drazdauskas.

     (53) Ve. B-ka [Vaclovas Biržiška], Cenzūra // Lietuviškoji Enciklopedija, t. 5. Kaunas, Spaudos Fondas, 1937, sk. 83.

     (54) Žr. almanacho Darbas (1932) ir žurnalo Literatūra (1936) spausdinimo, platinimo, pajamų ir išlaidų, prenu­meratorių ir rėmėjų dokumentaciją // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LNBR), f. 10-207, 208, 210; Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – MABR), f. 12-4796-4798.

     (55) Kz. [Trumpalaikis Šaltinio redaktorius Kazimieras Čibiras?]. Bolševizmas per lietuvišką spaudą: Trečias Frontas. Kaip jie griauna. Ir jiems leidžiama // Šaltinis, 1931, nr. 23, p. 310.

     (56) Venclova, A. Jaunystės atradimas, p. 246.

     (57) Raila, B. Sapnas apie Salomėją // Dirva, 1964, spalio 9.

     (58) Mančinskas, Č.,Aurora“ Kaune // Nemunas, 1978, nr. 7, p. 28-29.

     (59) 1986 vasario 8 L. Gudaičio užrašytas ir gegužės 22 J. Bulavo autorizuotas pokalbis // L. Gudaičio asmeninis archyvas.

     (60) Boruta, K. Drauge su draugais. Vilnius, Vaga, 1976, p. 233.

     (61) Justas Kiksą [slapyvardis], „Abelni“ apdūmojimai // Yla. 1931, nr. 2, p. 24.

     (62) Lisenkaitė, L. Aleksandras Gudaitis-Guzevičius (Biografija ir kūrybos ištakos). Vilnius, Vaga, 1980, p. 97.

     (63) Gudaitis-Guzevičius, A. Dėl vienos datos patikslinimo „Lietuvių literatūros istorijoje“ // Komunistas, 1966, nr. 7, p. 44.      .

     (64) Bruno Jasieriskis, g. 1901 – vienas iš lenkų futurizmo manifestų kūrėjų, Paryžiuje J. Tysliavos parengto almana­cho Muba (1928) autorius. Anksti įsitraukęs į komunistinį judėjimą, iš Prancūzijos buvo deportuotas į Sovietų Rusiją. Čia rašė romanus rusų kalba, tapo aktyviu literatūrinio gyvenimo organizatoriumi; 1939 m. sušaudy­tas.

     (65) V. Drazdausko 1931 balandžio 8 laiškas A. Venclovai II LLTIR, f. 1-1615.         

     (66) Iš rašytojo archyvo [A. Gudaičio-Guzevičiaus laiškas B. Jasienskiui]. Publikaciją parengė ir laišką išvertė L. Lisenkaitė //Pergalė, 1988, nr. 5, p. 159-161. Šis laiškas adresato nepasiekė.

     (67) Bilevičius, n. Sukrėtimas // Ten pat, 1972, nr. 3, p. 138.

     (68) Venclova, A. Jaunystės atradimas, p. 230. Apic J. Šimkaus ligą t. p. žr. Diena, 1931, vasario 15; Žemaitis, 1931, vasario 20, rugsėjo 12.

     (69) Trečio Fronto istorijai būtų labai pravertę nuosekliai J. Šimkaus rašyti dienoraščiai (žr. jo kn. Apie žmones, įvykius ir save. Vilnius, Vaga, 1971, p. 17-201), bet svarbiausias 1930-1911 metų tarpsnis įtartinai tuščias.

     (70) J. Šimkaus 1932 m. kovo mėnesio laiškas A. Liepsnoniui. Cit. iš: Lipskis, S. Jonas Šimkus. Vilnius, Vaga, 1981, p. 92-93.

     (71) Gudaitis-Guzevičius, A. Liepsningoji siela // Jo paties. Didvyriškumo estafetė. Vilnius, Vaga, 1981, p. 186.

     (72) Prancūzijos nacionalinės bibliotekos duomenimis Henri Guilbeaux gimė 1884 lapkričio 5 Belgijoje, mirė 1938 birželio 19 Paryžiuje nuo insulto. Šios bibliotekos kataloge yra daugiau kaip 20 jo knygų, tarp kurių – studija apie vokiečių lyrinę poeziją, vokiečių lyrinės poezijos antologija. Antraštėse kartojasi žodžiai Leninas, Sovietų Sąjunga. Guilbeaux, atrodo, buvo L. Trockio rėmėjas. – Studijos autorius nuoširdžiai dėkoja profesorei Vikto­rijai Skrupskelytei už šią informaciją.

     (73) Фриче, В. Западно-европейская литература XX века в ее главнейших проявлениях. Москва-Ленинград, Государственное издательство,1926 c. 69.

     (74) [B. и.] Гильбо Анри // Литературная Энциклопедия, t. 2. Отв. редактор Б. М. Фриче. Москва, Издательство Коммунистической Академии, 1929, c. 532-533. [B. p.]. GuilbeauxAndrius // LietuviškojiEnciklope­dija,t. 9. Valstybinė leidyklaKaune, 1941, sk. 858.

     (75) S. Nėries laiškas A. Venclovai 1931 m. vasarą // S. Nėris. Raštai, t. 3, p. 385: A. Venclovos 1931 rugsėjo 25 laiškas S. Nėriai. – A. Venclovos laiškai S. Nėriai // Literatūra ir kalba, t. 4, p. 346; L. Gudaičio 1986 lapkričio 19 pokalbis su V. Alekna.

     (76) Baltušis, J. Raštai, t. 8: Su kuo valgyta druska, // Vilnius, Vaga, 1983, p. 249-272.

     (77) Plačiau žr. Lisenkaitč, L. Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, p. 97-105: [B. p.]. Įdomus pasikalbėjimas su naujai patvirtintu krim[inalinės] policijos direktorium p. J. Statkum // Lietuvos Aidas, 1932, sausio 5.

     (78) P. Cvirkos 1932 birželio pradžios laiškas J. Veličkai // Jo paties. Raštai, t. 7. Vilnius, Vaga, 1986, p. 230.

     (79) [B. p.]. Vėl nauja socialfašistinė grupė // Priekalas, 1932, nr. 11, p. 466.

     (80) „(...) formaliai jis [A. Venclova] skaitėsi redaktoriumi, (...) buvo iš mūsų visų geriausias biurokratas, kruopščiau­sias korektūrų taisytojas, tvarkingiausias laiškų rašytojas ir šiaip patvarus juodadarbis“. – Raila, B. Sapnas apie Salomėją // Dirva, 1964, spalio 16.

     (81) B. Railos 1932 gruodžio 30 laiškas K. Borutai // LNBR, f. 10-46,1. 1.

     (82) J. Radžvilas [K. Korsakas]. Frontui išsisklaidžius // Kultūra, 1932, nr. 11, p. 595-596.

     (83) P. Linonis [Kazys Boruta]. 1,5 berno tragedija // Aušrinė, 1933, nr. 1, p. 6.

     (84) V. R. M. Kriminalinės policijos valdybos Operatyvinės-žinių sekcijos byla Nr. 5463 // LCVA, f. 438/s-88, ap.l.b. 2404,1. 2, 6, 8, 9.

     (85) Štai kaip buržuazinė žvalgyba sekė Salomėją Nėrį. Publikaciją paruošė L. Bederis // Literatūra ir menas, 1970, rugsėjo 19.

     (86) Drazdauskas, Valys // Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos, A-K. Vilnius, Vaga, 1989, p. 333.

     (87) Iš komunistinėje spaudoje paskelbtos ir dar niekieno necituotos MORP'o rezoliucijos matyti, kad trečiafrontininkai nepateko į šį susivienijimą dėl keturių priežasčių:

     3) „Trečias Frontas“ ne tik nevedė griežtos kovos prieš fašizmą ir socialfašizmą, bet visa jo narių eilė bendradar­biavo ir ligi šiol dalis bendradarbiauja socialfašistinėj ir net fašistinėj spaudoj.

     4) „Trečias Frontas“ nevedė jokios kovos su karo prieš SSRS rengimą, nekėlė aikštėn lietuviško fašizmo rolės, kaipo vieno iš to karo rengėjų.

     5) „Trečias Frontas“, kaipo literatūrinė grupė, nedalivavo revoliucinio darbinikų judėjimo praktikoj.

     6) Po uždarimo „Trečio Fronto“ grupės nariai vietoj protesto prieš uždarimą ir kėlimo aikštėn lietuviško fašizmo „kultūrinės politikos“, vietoj, kad ieškojus paramos ir atspirties darbinikų masėse, kreipėsi su laišku į lietuvių fašistinius veikėjus su prašimu palaikit žurnalą, o taipogi atspausdino fašistinėj spaudoj pareiškimą, kuriame ne tik neatsirubežiavo nuo tų grupės narių, kurie aktingai bendradarbiavo fašistinėj ir socialfašistinėj spaudoj, bet priešingai – pareiškė idėjinę grupės vienibę ir solidariškumą.“

     (Tarptautinio revoliuciniu rašit. susivienijimo (MORP) sekretoriato rezoliucija dėl „Trečio Fronto“ grupės // Priekalas, 1932, nr. 1/2, p. 25).

     (88) Lietuvos Žinios, 1931, lapkričio 28. V. Drazdauskas garantavo, kad šį laišką parašė K. Korsakas, bet išlikęs A. Venclovos rankraštis su autentiškais jo, rašytojų S. Nėries-Bačinskaitės, J. Šimkaus, P. Čiurlio, P. Cvirkos, K. Korsako-Radžvilo, B. Railos, dailininkų P. Tarabildos, S. Žuko, teatralų J. Grybausko, P. Andrusevičiaus-Andriušio parašais šitai paneigia. – MABR, f. 54-1373, 1. 1-2.

     (89) Kapsukas, V. Trečio Fronto grupės pakrikimas // Priekalas, 1932, nr. 7, p. 264.

     (90) J. G. [Valys Drazdauskas], Padavimai apie pasakų ir kitokiu nieku rašitoją II Priekalas, 1932, nr. 6, p. 248.

     (91) J. G-tis [V.Drazdauskas]. Fašistinė romantika // Ten pat, nr. 7, p. 260, 263: nr. 8, p. 300-302. Viename po­kalbyje su manimi V. Drazdauskas teisinosi, kad tokią antraštę sugalvojusi Priekalo redakcija. Po poros metų šiame žurnale buvo išspausdintas Drazdausko straipsnis apie Putiną (Kaminskis, A. Menkista ir givenimas // Priekalas, 1934, nr. 4, p. 210-217), kurio ideologiniai pagrindai ir raiškos būdai panašūs („Ir sunku dabar rasti labiau nusiklikusį ir nusigivenusį estetą, kaip Putinas" ir t.t.).

     (92) Priekalas, 1932, nr. 8, p. 294.

     (93) L. Gudaičio pokalbis su K. Boruta 1961 metais.

     (94) R. T. [Z. Angarietis]. Niekšo nepasisekimai // Balsas, 1932, nr. 22, p. 443-444.

     (95) P. Srp-nas [Petras Cvirka]. Laiškas Priekalo redakcijai // Jo paties. Raštai, t. 7. Vilnius, Vaga, 1986, p. 236.

     (96) [B. p.] [Z. Angarietis], Neapgausi // Balsas, 1933, nr. 7, p. 123.

     (97) M. B. [Z. Angarietis], Poetai ar politiniai provokatoriai // Ten pat, 1933, nr. 3, p. 59.

     (98) L. Gudaičio pokalbis 1969 gruodžio 8 su P. Čiurliu.

     (99) LCVA, f. 402, ap. 6, b. 371.

     (100) Nėris, S. Raštai, t. 3. Vilnius, Vaga, 1984, p. 481.

     (101) [B.p.]. Išeis darbininkų žurnalas // Dienos Naujienos, 1933, kovo 11.

     (102) V. Krėvės novelė „Gėlės“ iš parengtos aštuonių satyrinio pobūdžio kūrinių knygos apie visuomeninį gyvenimą (.Naujoji Romuva, 1934, nr. 193, p. 645) paskelbta Kultūroje, 1935, nr. 3.

     (103) Alekna, V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 2, p. 105-106.

     (104) Drazdauskas, Valys // Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos, A-K, p. 334.

     (105) Daulius, Juozas [Stasys Yla]. Komunizmas Lietuvoje. Kaunas, Šviesa, 1937, p. 107.

     (106) J. Gedminas [Valys Drazdauskas]. Salomėja Nėris kryžkelėje // Ai esu visur, 1935, nr. 1, p. 26-28.

     (107) S. Nėries 1935 gegužės 25 dienoraštis // S. Nėris, Raitai, t. 3, p. 308.

     (108) Raila, B. Sapnas apie Salomėją // Dirva, 1964, spalio 21.

     (109) J. Gedminas [V. Drazdauskas], Literatūrinės pastabos // Aš esu visur, 1935, nr. 3/4, p. 104-106.

     (110) Krasauskas, B. Kai bijota pažangos žodžio.Rankr., 1984.V.25 // L. Gudaičio asmeninis archyvas.

     (111) V. Drazdausko bylos Nr. 16467 dokumentai // Rašytojas pokario metais (Dokumentų rinkinys). Vilnius, Vaga, 1991, p. 460-465.

     (112) L. Gudaičio asmeniniame archyve išlikę trys V. Drazdausko atsiminimų variantai: pirmasis, mašinraštinis, 1969.IX.30-X.25, kurį pasakotojas atmetė, antrasis – rankraštinis, su autografu V. D., ir trečiasis, mašinraštinis, pasirašytas V. Drazdausko. Čia skelbiamas pastarasis, galutinis, variantas, pažymėtas 1969 m. lapkričio data. Nė viename atsiminimų variante antraščių nėra.

     (113) Žr. polemiką: Banaitis, J. Iš reklamos ir iš esmės // Lietuvos Studentas, 1930, spalio 31; Drazdauskas, V. Dėl „Reportažinės kritikos" // Ten pat, 1930, lapkričio 15.

     (114) V. Drazdauskas aiškina, jo nuomone, netiksliai V. Kubiliaus kn. Salomėjos Nėries kūryba (Vilnius, Vaga, 1968, p. 101) nušviestas S. Nėries pareiškimo Trečio Fronto 5-ajame numeryje sumanymo ir paskelbimo aplinkybes.

     (115) V. Drazdausko laiškas Priekalo redakcijai ir V. Kapsuko komentarai detaliai aptariami ankstesniame šios studijos skyriuje.

     (116) Tiksli „Vilties“ klube V. Drazdausko redaguoto sieninio laikraščio antraštė – Jaunas Proletaras.

     (117) V. Drazdauskas pasikliovė liberaliosios ir ypač komunistinės spaudos skleistais gandais. Nutraukęs ryšius su trečiafrontininkais, B. Raila skaitė Radiofone „visą tą dieną ateinančią spaudą, ELTOS žinias, specialų Saugumo departamento vidaus ir užsienio spaudos apžvalginį biuletenį“. – Raila, B. Mano „kabinetai“ // Lietuvis žurna­listas, 1974, nr. 5, p. 6.

     (118) J. Šimkaus 1934 spalio 14 laiškas E. Skujeniekui // LLTIR, f. 40.

     (119) Aistis, J. Trečiafrontininkų pūslė // Draugas, 1965, spalio 23.

     (120) V. Ž. [Vincas Žilionis], Krilovo vežimas // Kultūra, 1938, nr. 1, p. 62-64; Cvirka, P. Prie V. Ž. recenzijos // Ten pat, p. 65.

     (121) Polemika dėl Dienovidžio. C. Pt. [Cezaris Petrauskas], [Be antraštės]; Vėsa, P. Pasisakymas (Jaunuolio balsas) // Lietuvos Žinios, 1938, vasario 26; Šimkus, J. Žodis idėjos draugams (Dar dėl Dienovidžio) //Ten pat, 1938, kovo 8.

     (122) Drazdauskas, K. [V.]. Kultūrinis palikimas // Lietuvos Aidas, 1940, birželio 25, 26.

     (123) Gustainis, V. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Kaunas, Spindulys, 1991, p. 201-202.

     (124) Cvirka, P., Gira, L., Korsakas, K., Šimkus, J. Pareiškimas dėl kultūrinio ir literatūrinio palikimo // Tiesa, 1940, liepos 2.

    

     Darbai ir dienos, 2007, t. 47.