Petras Dirgėla (g. 1947) – prozininkas, eseistas, 2003 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. 1965–1972 m. VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1967–1970 m. dirbo laikraščio „Komjaunimo tiesa“, 1970-1972 m. – „Gimtojo krašto“ redakcijose, vėliau – Lietuvos kino studijos darbuotojas. 1990–1994 m. užėmė LRS valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Kūrybinio kelio pradžioje rašė drauge su broliu Povilu. 1971 m. pasirodė pirmasis apysakų rinkinys „Žaibai gęsta rudenį“. Maždaug nuo 1981 m. ėmė kurti vienas. Paminėtini romanai „Kūlgrinda“ (1985), „Joldijos jūra“ (1987–1988), „Benamių knygos“ (1997), „Ceremonijų knygos“ (2002), „Vilties pilnųjų knygos“ (2003). P. Dirgėla priskiriamas rašytojų kartai, kuri atmetė socialistinio realizmo dogmas ir padėjo pamatą naujam pokario lietuvių literatūros etapui. Kūrinių problematika susijusi su intelektualaus praeities reflektuotojo ir tautinių tradicijų puoselėtojo sau pačiam keliamais uždaviniais. Lyrinis, metaforomis ataustas stilius dažnai keičiamas istoriosofinėmis įžvalgomis, kurios imituoja mokslo veikalams būdingą kalbėseną. Kūrybos kelyje pastebima aiški kaitos linkmė: nuo simbolistinės percepcijos – į sudėtingas hipotetines valstybės likimo koncepcijas. „P. Dirgėla atsiskleidžia kaip vienas istorinio lietuvių romano brandintojų, šiam žanrui suteikusių naujų postūmių – tiek savita vaizdavimo maniera, tiek originaliomis koncepcijomis“ (Algis Kalėda).
Petras Dirgėla (g. 1947) – prozininkas, eseistas, 2003 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. 1965–1972 m. VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1967–1970 m. dirbo laikraščio „Komjaunimo tiesa“, 1970-1972 m. – „Gimtojo krašto“ redakcijose, vėliau – Lietuvos kino studijos darbuotojas. 1990–1994 m. užėmė LRS valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Kūrybinio kelio pradžioje rašė drauge su broliu Povilu. 1971 m. pasirodė pirmasis apysakų rinkinys „Žaibai gęsta rudenį“. Maždaug nuo 1981 m. ėmė kurti vienas. Paminėtini romanai „Kūlgrinda“ (1985), „Joldijos jūra“ (1987–1988), „Benamių knygos“ (1997), „Ceremonijų knygos“ (2002), „Vilties pilnųjų knygos“ (2003). P. Dirgėla priskiriamas rašytojų kartai, kuri atmetė socialistinio realizmo dogmas ir padėjo pamatą naujam pokario lietuvių literatūros etapui. Kūrinių problematika susijusi su intelektualaus praeities reflektuotojo ir tautinių tradicijų puoselėtojo sau pačiam keliamais uždaviniais. Lyrinis, metaforomis ataustas stilius dažnai keičiamas istoriosofinėmis įžvalgomis, kurios imituoja mokslo veikalams būdingą kalbėseną. Kūrybos kelyje pastebima aiški kaitos linkmė: nuo simbolistinės percepcijos – į sudėtingas hipotetines valstybės likimo koncepcijas. „P. Dirgėla atsiskleidžia kaip vienas istorinio lietuvių romano brandintojų, šiam žanrui suteikusių naujų postūmių – tiek savita vaizdavimo maniera, tiek originaliomis koncepcijomis“ (Algis Kalėda).