Stasys Jonauskas (g. 1948) – poetas, 1987 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, 2004 m. Jotvingių premijos laureatas. 1970 m. baigė Žemės ūkio akademiją, 1981 m. – Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Dirbo vietiniame Skuodo laikraštyje. Nuo 1973 m. iki 1998 m. išleido 7 poezijos rinkinius, 2004 m. – poezijos rinktinę „Žolės balsas“. Pirmajame S. Jonausko eilėraščių rinkinyje „Didelis laukas“ (1973) įžvelgiama tuometinių poetų (ypač – Marcelijaus Martinaičio) įtaka. Vėlesniuose sukuriamas savitas poetinis pasaulis, kuriam būdingas vaizdų konkretumas, objektyvus pasakojimas, besisukantis apie žemdirbio darbų ciklą. Regis, tinkamiausias S. Jonausko kūrybos apibūdinimas – tylioji poezija, atitinkanti ir nerėksmingą autoriaus gyvenimiškąją poziciją. Poetas niekada nesistengė atkreipti į save dėmesio kokiu nors išskirtiniu įvaizdžiu. Savitos filosofijos lyriniam rašytojo pasauliui būdingi konkretūs depoetizuoti gamtos ir gyvenimo vaizdiniai, amžinųjų gyvenimo dėsnių aprašymas, žmogaus ir amžinybės akistata, vaizduojama mėginimo moksliškai išnagrinėti ir pažinti gamtą beprasmybė, o besikartojantys įvaizdžiai ir metaforos pabrėžia kūrybinę visumą. „S. Jonauskas demonstruoja žinias apie gamtos pasaulį, tačiau tai tik pabrėžia, padidina mūsų nežinojimą pasaulio akivaizdoje. Nežinojimas, artėjantis prie absurdo, tačiau nuolat pasiliekantis įtempto klausimo būsenoje, neleidžia tiesiog mėgautis ir žaisti beprasmybe, absurdiškumu. Tas gilinimasis į fizinį, gamtišką objektą staigiu judesiu virsta paradoksaliu metazifiniu klausimu, apimančiu visą žmogaus gyvenimą“ (Rimantas Kmita).