Antanas Jonynas (1923–1976) – poetas, prozininkas ir literatūros kritikas. Šešiolikos metų apako nuo sunkios gripo komplikacijos. Kauno aklųjų institute išmoko Brailio rašto, susipažino su aklųjų švietimu. 1944 m. baigė Kauno mokytojų seminariją. 1944–1946 m. studijavo Vilniaus universitete, 1951-1952 m. – M. Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje. Vadovavo Lietuvos aklųjų draugijai, leido Kauno aklųjų instituto auklėtinių laikraštį, dirbo „Literatūros ir meno”, „Pergalės”, „Moksleivio” redakcijose. 1949 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Kovotojų dainos“. Šiame ir daugelyje vėlesnių rinkinių – „Kad klestėtų žemė“ (1952), „Apmąstymai“ (1957), „Pasiryžimo metas“ (1973) – vyrauja sovietinės tikrovės aukštinimas, oratorinis, tezinis stilius. Po mirties išleistas eilėraščių ir poemų vaikams rinkinys „Neužmirštama diena“ (1985), poeto sūnaus Antano A. Jonyno sudaryta poezijos rinktinė „Rugsėjo pilnatis“ (2003), kurioje sudėta ankstyvoji ir neskelbta A. Jonyno neoromantinė lyrika. Poeto A. Jonyno vardu pavadinta Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla.