Danutė Paulauskaitė (1945–2004) – tragiško likimo poetė, minimalistinės poetikos atstovė. 1965–1967 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, 1967–1969 m. dirbo Skuodo rajoninėje vaikų bibliotekoje, 1969–1974 m. studijavo M.Gorkio literatūros institute. Grįžusi su diplomu dirbo žurnaluose „Statyba ir architektūra“, „Mūsų žodis“, „Vilnius“, laikraštyje „Lietuvos pionierius“. Nuo 1983 metų atsidėjo tik kūrybai. 1989-aisiais išvažiavo iš Vilniaus į Skuodą slaugyti sergančios motinos ir ten gyveno iki mirties. Pirmasis D. Paulauskaitės eilėraščių rinkinys „Gatvė vėjuotą dieną“ pasirodė 1980-aisiais, antrasis – „Sezono uždarymas“ – 1989 metais. Ankstyvoji kūryba – lyrinio tono klasikinės sandaros eilėraščiai, savita, begalinio skausmo, baisaus vienišumo kupina poezija. Antrajame rinkinyje atsirado mažo miestelio, gatvės, namo erdvė, kurioje eilėraščio subjektas įgyja konkretizuotą gyvenimo istoriją. Poetinės kalbėsenos intymus kameriškumas atsveriamas šiurkščiomis kasdienybės detalėmis ir įvykio fragmentais, o susvetimėjimo jausena kyla iki egzistencinės nevilties. 2001-aisiais išėjo trečioji poezijos knyga – „Dviese su namais“. Joje autorė susikūrė „tvirtovę iš žodžių“, kurioje gyvendama kalbasi su mirusiais tėvais, literatūros personažais, vaikščioja po niekada nematytas šalis. D. Paulauskaitė apie dešimtmetį pragyveno vis labiau nuo visų atsiskirdama. Rasta negyva eglių apsuptoje trobelėje Skuodo pakrašty. „Vagos“ leidyklai buvo pažadėjusi atiduoti esė rinkinį „Prie pietvakarių sienos“. Liko tik apmatai. Po mirties rastas ir pluoštas eilėraščių bendru pavadinimu „Balsai nuo kapinių“.